Jurij Mamlejev
       Nauji papročiai

       Kartą maža guvi senučiukė giliai veide slypinčiomis akutėmis išbūrė iš delno, kad man nutrauks koją.
       Jau po mėnesio be kojos gulėjau savo pritemdytame kambarėlyje ir brazginau gitara. Koją man nurėžė nuo grandinės nusprūdęs pjūklas.
       Galop švystelėjau gitarą į šoną, nes pajutau, kad mane kažkur gramzdina. Tas „kažkur“ buvo pasikeitusių prasmių erdvė. Iš pradžių tiesiog panorau suvokti, kokia prasmė slypi tame, kad man nurėžė koją. Juk jei apie tai buvo žinoma iš anksto, reiškia, kažkas visa tai sugalvojo, ir, pasakyčiau, labai gudriai. Bet kuo daugiau mąsčiau apie prasmę, tuo labiau ji nuo manęs tolo, visi į galvą šaunantys paaiškinimai man atrodė naivūs ir per daug žmogiški. Vietoj prasmės tiesiog rasdavau nežinomą erdvę, tartum prasmė būtų buvusi užslėpta amžiams. Išvysdavau tik jos šešėlį, kuris ir nugramzdindavo mane į tamsą.
       Dabar gyvenau jau naujame pasaulyje. Šis pasaulis buvo baisus ir liūdnas, todėl vėl griebiausi brazginti gitara, nukoręs nuo lovos likusią savo koją. Išgėriau arbatos, po to, pasiremdamas ramentu, ėmiau sukiotis po kambarį ir ant sienų kabinti paveikslus. Pro langą į mane spoksojo šaltis.
       Reikėjo kažkur eiti, toli toli. Iškišęs galvą į koridorių, nustebau, jog ten viskas po senovei. Tada nuklibikščiavau gatve pas Ivaną Ivanyčių.
       Ivanas Ivanyčius gyveno vienas nedideliame, prie žemės prigludusiame namuke. Nuo gatvės jį skyrė krūmų užtvara. Pasibeldžiau. Niekas ilgai neatidarė. Pagaliau pasigirdo triukšmas, ir pro pravertas duris išlindo pats Ivanas Ivanyčius – jau nuo senų laikų neaiškus tipas.
       – Turiu svečią, – pratarė jis, lyg mestelėdamas man apžėlusį savo veidą su antakiuose paskendusiomis akimis.
       Įėjome į vidų. Neįtikėtinai paprastai apstatytame kambarėlyje už stalo sėdėjo svečias – karšto būdo vyriškis, kuris, atrodė, tuoj tuoj iššoks iš savo kūno. Prieš jį stovėjo dar nepaliesta arbata. Cukrinė ir puodeliai buvo uždengti lėkštutėmis.
       Iškart užsimezgė įdomus pokalbis. Tiesa, iš pat pradžių jis atrodė šiaip sau: apie orą, apie Dievą, apie visokius vėjus.
       Bet po to svečias staiga pravėrė burną:
       – Juk vis tiek nepaspirginsite manęs, Ivanai Ivanyčiau.
       Tuo tarpu Ivanas Ivanyčius, burbtelėjęs: „Štai imsiu ir paspirginsiu“, užėjo iš priekio – ir bac kirviu svečiui per sprandą.
       Atrodė, jog kirvis pats į jos rankas įšoko. Aš, žinoma, aprimau ir ilgam ilgam nutilau.
       Per tą laiką Ivanas Ivanyčius – vienomis vatinėmis kelnėmis – krenkšdamas nušluostė kirvį, išplovė grindis, mirusiojo kūną ištempė laukan ir – supratau iš garso – įmetė į rūsį, o negyvėlio galvą atsinešė ir paguldė ant stalo.
       – Na kaip, eisim prie arbatėlės? – griežtai paklausė manęs, raukydamas vešlius antakius.
       Aš neatsisakiau.
       Tuo labiau kad pasaulis vis keitėsi ir keitėsi, ir aš jau nebežinojau, kur esu. Anksčiau save laikiau didžiu poetu, o dabar man atrodė, jog poetai apskritai neegzistuoja.
       Iš išorės atrodžiau baisiai pasimetęs, skruostai net degė raudoniu. Ivanas Ivanyčius iškart pastebėjo šią mano būseną.
       – Įsivaizduok sau tokią pasaulio tvarką, – susiraukęs ištarė jis, – kurioje viskas, ką matei, būtų normalu. Tiesiog būtų tokia tvarka. Tada tau nekiltų jokių abejonių.
       Aš mandagiai sukikenau. Jau daug ką ėmiau suvokti.
       Tuo metu Ivanas Ivanyčius vėl atsikrenkštė, pabučiavo lavono galvą į paausį ir padėjo atgal, nusukęs jos akis į sieną.
       Lyg per prievartą ėmėsi arbatos. Aš irgi nenorom sriūbčiojau tą kartų, stiprų gėrimą. Taip tylėdami lyg seni geri kaimynai, prasėdėjom visą valandą.
       Dabar jaučiau šį pasaulį, kuris ėmė pamažu man vertis dar nuo tos kvailos pranašystės apie koją.
       Idėjos, idėjos – štai kas mane jame traukė. Jei žmogus nužudomas dėl kažkokių keistų būsenų ar minčių, o tas mintis įsikals į galvą visas pasaulis, tada viskas aišku. Būtent keistos mintys ir sukuria keistą pasaulį. Reikia tik vieno – kad jos taptų įstatymais.
       Spoksojau į geraširdį, išraudusį Ivano Ivanyčiaus veidą lyg į pūkuotą katiną, gyvenantį kažkur anapusybėse.
       Jis turbūt matė, kas manyje vyksta, ir tuo mėgavosi. Atrodė, jog mūsų namuką, stovintį Sostinės akligatvyje, bangos nuplukdė į kažkokią slaptą, žmonėms nežinomą erdvę. Lavono galva gulėjo visai šalia Ivano Ivanyčiaus puodelio; jis sriūbčiojo iš jo, bet užuot – pagal seną paprotį – pūtęs į arbatą, kažkodėl pūtė į numirėlio plaukus...
       ...Dievulėliau, kaip buvo gera. Bet vis dėlto ir baisu. Tame pasaulyje kaukia vėtra; mūsų namukas skrieja nematomomis bangomis; širdį glosto vienatvė, kaip ir tenai, žemėje... Brangūs mano bičiuliai, mielieji, užsukite pas mane puodeliui arbatos...

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt