Jurij Mamlejev
       Pakaruoklis

       Nikolajus Saveljyčius Ubliūdovas, įspūdingas storašiknis vyras bėginėjančiomis kankinio akutėmis nutarė pasikarti. Taip nusprendė po to, kai žmona jam neleido išlenkti šimto gramų. Keikdamasis, vartydamas lėkštes bei keptuves, jis užsirioglino ant stalo ir ėmė kabinti virvę. Pabaigti gyvenimą jis visai netroško: ketino tik pagąsdinti žmoną.
       Pritaisęs virvę prie apykaklės, pasisukęs veidu į duris ir paslėpęs kojas už virdulio, jis tapo panašus į savižudį, pakibusį virš stalo. Savo akytes Nikolajus Saveljyčius lengvai primerkė, rankytes susidėjo ant pilvuko ir ėmė svajoti. Karts nuo karto nervingai krūpelėdavo ir atsimerkdavo: o gal staiga jis pasikorė iš tikro? Iš gailesčio sau net truputį pasisiojo.
       Oras kambary virpėjo nuo vasaros karščio, buvo tvanku, Nikolajus Saveljyčius pasikeldavo marškinius ir nuo riebių šonų nubraukdavo prakaitą. Laukti reikėjo neaišku kiek: žmona iš parduotuvės galėjo grįžti tuojau pat, o galėjo užstrigti ir dvi tris valandas. Nikolajus Saveljyčius, mintyse padūsaudamas, iš kelnių kišenės kartkartėmis išsitraukdavo butelį alaus ir praskalaudavo gerklę. Galiausiai net trumpam prisnūdo.
       Miegant prakaitas liejosi upeliais, sapne jam atrodė, jog taip iš galvos sunkiasi jo mintys. Dar sapnavo, kad jo, stambaus ir sveiko vyro krūtinėje plaka silpna ir moteriška širdis.
       Nikolajų Saveljyčių pažadino jį apėmęs liūdesys. Kaip tik tą sekundę, vos tik jis spėjo sustingti, į kambarį savo fizionomiją kyštelėjo kaimynas Sevriūginas.
       Sevriūginas buvo sutvėrimas kvailu žvilgsniu ir liūdnai atvipusiu žandikauliu. Pirma mintis, kuri šovė jam į galvą, išvydus pasikorusį Ubliūdovą, – reikia vogti. Jis vikriai įsliuogė vidun, uždarė duris ir įlindo į spintą. „Negyvas“ Ubliūdovas jo nenustebino. „Ko tik gyvenime nepasitaiko“, – pamanė jis.
       Paklodę ir dvi antklodes Sevriūginas susigrūdo į kelnes. „Ne visi žino, koks storas mano užpakalis“, – sumurmėjo įsitikinęs savo teisumu. Dirbo Sevriūginas užtikrintai, lengvai, lyg skaldytų malkas: į šonus mėtė staltieses, marškinius, savo didžiulėmis plieninėmis letenomis grabaliojo ko nors mažo, vertingo. Karts nuo karto nusikeikdavo, keiksnojosi trumpais, drūtais žodžiais, veltui burnos neaušino.
       Nikolajus Saveljyčius persigando. „Geriau patylėsiu, o tai dar primuš, – pagalvojo jis. – Žiūrėk, koks gorila, o gal dar kiekvienoje kišenėje po peilį“. Viskas, kas vyko aplinkui, atrodė lyg košmariškas sapnas.
       „Norėjau pasikarti, o še tau kad nori, – baimingai mąstė jis, nervingai mindžikuodamas nuo kojos ant kojos. – Kad tik per šikną peiliu neužvažiuotų, kad tik greičiau dingtų, nevisprotis. Kaip vis dėlto gerai, kad nepasikoriau, – suminkštėjo Nikolajus Saveljyčius. – Ek, kaip širdis daužosi... Gera... Kad taip dabar šimtą gramų“. Tuo metu Sevriūginas, prisikišęs šlamšto, prisiartino prie Ubliūdovo. „Gal jau pasmirdęs“, – šiepdamas dantis spėliojo jis. Ubliūdovas apmirė, bijodamas net krustelti. Visada drumstos, kvailokos Sevriūgino skys spindėjo nepakeliamu džiugesiu. Jis apžiūrinėjo Nikolajų Saveljyčių. „Žiūrėk, alutis!“ - sububeno Sevriūginas. Ir nedvejodamas stvėrė už išlindusio iš kišenės butelio.
       Štai tada Nikolajus Saveljyčius neišlaikė. Jo koja lyg pati smogė priešui... Kas tada prasidėjo! Iš baimės, kad spyrė Sevriūginui, Ubliūdovas klaikiai suspigo ir metėsi slėptis. Nepatikima virvutė nutrūko. Sevriūginas aiktelėjo ir iškėlė aukštyn rankas.
       – Susimilk, Nikolajau Saveljyčiau, pasigailėk! – subliuvo jis.
       Ubliūdovas tuo tarpu puolė ant grindų ir, norėdamas pasprukti, rėpliojo į visas keturias puses. „Kad tik mano kūno riebaus nenudžiautų, – sukosi jo galvoje. – O paklodės, velniai jų nematė“.
       Išgirdę triukšmą subėgo kaimynai. Iš siaubo ir noro dingti iš čia Sevriūginas visai patrako.
       – Mėtosi! – rėkė jis, mostaguodamas didžiulėmis rankomis. – Gąsdina... Simuliantas!.. Į snukį duoda... Kariasi.
       O Ubliūdovas, nevėkšliškai užstrigęs kažkur po kėde, dusliai stenėjo:
       – Nesikeik... Žmogėdra... Rėksnys... Kur peilius paslėpei?
       Mažytė mąsli senučiukė staiga paknopstom išbėgo iš kambario, už minutės grįžo su arbatinuku ir, patogiai įsitaisiusi lovoje, atsirėmusi, ėmė užkandžiauti užsigerdama arbata.
       Visus baisiausiai stebino nuo lubų nukarusi virvė su suplėšytais marškiniais. Kažkoks fizikas iškėlė hipotezę, kad tai, girdi, masinė haliucinacija. Ir už tai vos negavo į snukį. Pasinaudojęs sumaištimi, Sevriūginas kaišiojo paklodes atgal į spintas. Pusiau gyvas Ubliūdovas paprašė senutės arbatos. Tada sugrįžo Ubliūdovo žmona.
       – Nuteis tavo vyrą, nuteis, – šaukė jai storulė kaimynė. – Kiaurus metus be pagalio vaikščiosi... Žiūrėk, kokią betvarkę padarė!
       – Pas psichiatrą jį, pas psichiatrą, – choru rėkė aplinkui.
       – Eikit velniop. Aš pats sau psichiatras! – karktelėjo Ubliūdovas.
       Jam pasidarė taip baisiai gaila savęs, kad vos vos sulaikė ašaras. Nuramino tik tai, kad jo didžiulis pilvas, kaip ir ankščiau, buvo patenkintas.
       Ubliūdovą nuteisė – lygtinai – vieneriems metams pataisos darbų už viešosios tvarkos pažeidimą ir chuliganizmą. Tačiau sielą atvėrė, visą teisybę išklojo tik savo žmonai.
       – Meluoji tu viską, netikėli, – atsakė ši. – Taip ir patikėsiu, kad dėl šimto gramų... Ištisus dešimt metų gėrė... Ir štai... Gal į mergiščias ėmei žvalgytis, durniaus gabale... Dėl to ir į kilpą...

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt