Jurij Mamlejev
       Pamoka

       Mokykla. Penktoje klasėje vyksta pamoka.
       Dvi didžiulės, lyg blyškūs mėnuliai, lempos apšviečia suplukusius, nenustygstančius vietoje berniukus, susodintus tvarkingomis eilėmis. Priešais juos sustingusi it faraonas stovi akinančiai išblyškusi mokytoja. Ore tvyro atodūsiai, šnabždesys, svajonės ir čepsėjimas.
       Šešiskart aštuoni – keturiasdešimt aštuoni, penkiskart penki – dvidešimt penki.
       „Gerai būtų prie ko nors prisigerinti“, – kampe svajoja strazdanotas, nusiminęs berniukas.
       – Aritmetika, vaikai, didelis mokslas, – sako mokytoja.
       Plunksnos skrebt, skrebt, skrebt... Neišdykaukit, neišdykaukit... „Kur man dabar dėtis, – kitame kampe svarsto putnus vaikigalis. – Niekur... Nemoku žaisyti futbolo, visi prie manęs lenda ir grasina“.
       Virš mokinių galvų sklando ir šokinėja mažytės pragariškos mintelės.
       „Į snukį, į snukį kam nors, – kažkas labai artimo sukrebžda vieno iš smegenyse. - Langas didžiulis, sulig žmogaus ūgiu... Kai išeisiu į koridorių, mane vėl ims mušti... Net namo nebegrįšiu, juk reikės eiti gatvėmis, brautis per žmones, tada aš vietoje numirsiu“...
       Ratilai, ratilai... Blyškiaveidė mokytoja prieina prie lentos ir, grožėdamasi apnuogintomis savo rankomis, kažką ant jos rašo.
       Mažas storuliukas pirmame suole nutyla ir įsispokso į ją.
       „Kodėl smegenys yra galvoje, o ne visame kūne, – švelniai mąsto mokytoja. – Ten jiems būtų taip jauku ir gera“.
       Ji nueina nuo lentos ir pilvu prisispaudžia prie suolo. Pakartoja taisyklę.
       „Už viską labiausiai myliu savo pilvą“, – pagalvoja ji apie save.
       „Ak, kaip bijau mokytojos, – atsidūsta kampe sėdintis strazdanosis. – Ir kodėl ji tiek daug žino... Tokia protinga... Turbūt žino ir tai, apie ką mums baisu net pagalvoti“...
       Sučirškia skambutis. Blyškioji mokytoja išeina iš klasės ir nukaukši plačiu, tuščiu koridoriumi. Jame nė gyvos dvasios – vien oras. Galop ji įžengia į mokytojų kambarį. Žmonių čia gausybė. Niekieno niekur nelaukiami, jie kažką patyliukais svarsto, šnekučiuojasi. Blyškioji mokytoja preina prie grafino ir geria.
       „Koks ledinis ir kietas vanduo, – krūpteli ji, – kad tik nenumirus... Kodėl taip šalta po krūtine... Kaip gera“... Prisėda ant kėdės. „Visi aplinkui tokie priešiški, – mąsto jinai, mintyse sūpuodamasi krėsle, – tik spinta draugiška“.
       Tuo metu visi puola prie darbo. Kažką vis rašo, rašo ir rašo.
       Kambaryje įsitvyro rimtis.
       Prie mokytojos prieina berniukas su dienoraščiu.
       – Pasirašykite, Ana Anatoljevna, kitaip tėtis barsis.
       Blyškioji mokytoja vėl krūpteli, nieko jam neatsako, sau pačiai tyliai sušnibžda:
       – Argi jis su manim kalba?.. Argi aš – Ana Anatoljevna?.. Kodėl jis mane įžeidinėja. „Aš“ – per daug didi ir nesuprantama, kad būčiau paprasta Ana Anatoljevna... Ką iš viso aš čia veikiu?!
       Vis dėlto ji atsainiai paima dienoraštį, susiranda tušinuką. „Pasirašau ne dienoraštyje, – staiga kažkas sukikena jos krūtinėje. – Pasirašau sprendimėlį. Nuosprendį. Mirties. Pakarti. Aš – pati vyriausia teisėja“. Ji žiūri į išbalusį, pasimetusį berniuko veidą ir šypsosi. Lengva pasitenkinimo konvulsija kresteli jos sielą – taip, ji jaučia savo valdžią.
       – Brangioji, kaip reorganizacijos reikalai, ataskaitos, – netikėtai ją pertraukia papurtęs mokytojas, kvėpuodamas tiesiai į veidą. – O, velnias, vandenį išliejau... Na tai bėgsiu...
       Vėl pasigirsta skambutis. Blyškioji mokytoja truputėlį susiraukia ir, įsmeigusi akis į tolį, kad nieko aplinkui nematytų, kaukši į klasę.
       ...Ratilai, ratilai, ratilai.
       „Gerai būtų nusispjauti“, – kampe svajoja nervuotas strazdanosis.
       Šešiskart aštuoni – keturiasdešimt aštuoni, penkiskart penki – dvidešimt penki.
       Blyškioji mokytoja stovi prieš klasę ir verkia. Tačiau jos ašarų niekas nemato. Ji moka verkti sieloje, o akys lieka sausos.
       Mažas storuliukas, sėdintis pirmame suole, sau už apykaklės užsipila rašalo.
       „Šiandien turbūt tikrai mirsiu, – kitame gale stena putnus vaikigalis. – Mirsiu, nes šiandien dar nevalgiau ledų... Aš juk toks vienišas“.
       Blyškioji mokytoja pakartoja taisyklę. Staiga ją išpila prakaitas.
       „Juk iš tikrųjų aš esu valdovė, – mąsto ji. – Mano karūna – tai mano švelnios, jautrios mintys, o brangakmeniai – mano meilė sau pačiai...“
       „Įkąsti, įkąsti kam nors reiktų, – toliau svajoja strazdanotasis. – O jei Ana Anatoljevna žino ir mano mintis?!“...
       Pamoka tęsiasi.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt