Jurij Mamlejev
       Pasimatymas

       Vasia Kepčikovas labai mėgo neiti į darbą. Ir pats nesuprato, kodėl jis, sveikata trykštantis dvidešimt šešerių metų jaunuolis, taip daro.
       Šį kartą svarstė šitaip: „Jei turėčiau už ką prisigerti, galėčiau eiti darban, o blaiviam ten nėra ko veikti… Blaiviam geriau pasivaikščioti“.
       Buvo drėgna rudens diena. Smulkus lietutis išplovė apylinkes, viską užliejo pilkai jaukiu liūdesiu.
       Tylėjo lūšnos ir aludės, vienišas plentas patyliukais šnabždėjo lietaus lašais.
       „Turbūt visi išmirė“, – nusprendė Vasia.
       Jis užsimovė kaliošus, užsimetė didžiulę, jo galvai per plačią kepurę ir išėjo į gatvę. Pastovėjo plačiai išsiliejusioje baloje. Parūkė.
       „Kažko užpakalį niežti“, – pagalvojo po pusvalandžio.
       Po to vėl parūkė ir patraukė per plentą lietuje boluojančio tamsaus miško link. Išgerti nebuvo už ką.
       Greta Vasios praūžė didžiulis, savimi patenkintas sunkvežimis. Kepčikovas nė nemanė pasitraukti, tačiau vis dėlto nejučia žengtelėjo į šoną, kad jo neaptaškytų.
       „Kažin kodėl“, – pagalvojo jis ir patraukė tolyn.
       Ėjo užsisvajojęs, sukaustytas minčių, kartkartėmis nei iš šio nei iš to imdavo švilpiniuoti ir beprasmiškai šokčioti, taškydamas purvinas balas. Jo apsiaustas tada prasiskleisdavo, iš po kaliošų tingiai tryško purvo čiurkšlės.
       Iki miško likus kokiam puskilometriui, Vasia stabtelėjo nusišlapinti.
       Šlapintis baigė jau seniai, bet vis dar stoviniavo prie to paties stulpo, linguodamas į šonus ir tyliai švilpčiodamas. Jam atrodė, jog viskas jo viduje apmirė. Po pusvalandžio tęsė kelionę toliau.
       „Geras dalykas, gyvenimas“, – pamanė Vasia prieš įžengdamas į mišką.
       „Miške daug musmirių“, – kilo nauja mintis.
       Pasivaikščiojęs po mišką, nuo vieno medžio prie kito, nuo to prie pirmojo, Vasia prisėdo ant kelmelio.
       „Pasėdėsiu, pasėdėsiu, – nusprendė jis. – Pasėdėsiu“.
       Pakrūmyje šalia kelmo voliojosi suglamžyta, peršlapusi laikraščio skiautė. Vasia pakėlė ją ir ėmė skaityti.
       „Inžinieriai sukonstravo garvežį“, – perskaitė. Jam pasidarė šilta ir jauku. „Tai aš sukonstravau garvežį“, – nušvito jis.
       Praslinko daug laiko. Vasiai perpūtė užpakalį. Jis pakilo, apsisuko ir patraukė atgal. Po truputėlį temo. „Dabartės ir klubas jau atidarytas, – nusprendė jis. - Galima eiti“.
       Atgalios Vasia žingsniavo tuo pačiu keliu, šokčiodamas dar beprasmingiau.
       Per purvo košę atbrido iki klubo. Didysis klubo kambarys, kuriame visi šoko, o kampuose žaidė šaškėmis, buvo ryškiai ir neskoningai apšviestas elektra, tačiau žmogeliai – o jų viduje buvo labai daug – vis tiek atrodė lyg juodos šešėliuotos stovylos. Iš šio kambario vedė vingiuoti tamsūs koridoriukai, kuriuose dėjosi Dievas žino kas. Visur, net virš klozetų, kabėjo didžiųjų rašytojų portretai, o kiekviename kampe styrojo po milicininką. Salės vidury buvo nenatūraliai švaru, o pasieniuose – nė kojos nepastatysi: pilna nuorūkų ir saulėgražų lukštų. Vasia kokį pusvalandį pastoviniavo tamsoje, po to įsispraudė į vidų.
       „Tvanku“, – pamanė jis.
       Pasistumdęs su savimi pagal kažkokią neaiškią bravūrišką muziką, jis pasišalino į kampą ir sužiuro pro langą. Kad žmoniškiau atrodytų, prasisegė paltą.
       Vaikinų klube buvo nedaug, du geri trečdaliai – mergos.
       Vasia pastovėjo, pastovėjo, pažiūrėjo pro langą ir staiga įsmeigė akis į vieną merginą. Jo širdis žagtelėjo, smegenys sujudo. Mergina – ją vadino Tania – turėjo labai keistą, karantį lyg dvi prisirpusios žindyvės krūtys, užpakalį. Ir spindėte spindinčias švelnias akis. Matėsi, kad jai pačiai baisiai patinka jos užpakalis.
       Iš neturėjimo ką veikti Tania prisiartino prie Kepčikovo. Vasiai sušilo papilvė.
       – Pastovėkim, – ištarė jai.
       Jie pastovėjo.
       Vasią labai glumino Tanios akys: jos tryško idealizmu. Nuo tokių dalykų jam mažėdavo potencija.
       „Tu, Vasia, baik jai į akis žiūrėti, – padrąsino pats save. – Žiūrėk jai į užpakalį“.
       Jis nuleido akis, spoksodamas į jos sėdynę, kažką kalbėjo. Praslinko dar pusvalandis. Per tą laiką Vasia taip išskydo, kad krūtinėje, prie širdies, ėmė jausti kažką panašaus į jos sėdmenų dalelę. Pasidarė taip gera, net galva apsisuko. Dabar jau ramiai galėjo žvelgti Taniai į veidą. Idealizmo spinduliai jau nebetrukdė, šis veidas jam ėmė atrodyti lyg kažkoks užpakalio tęsinys.
       Vasios akytės sublizgo, kojytė pati ėmė trepsėti į taktą.
       – Eime pašokti, – pasiūlė Tania.
       Vasia šoko keistą savo šokį ir vis ją seiliojo. Gal dėl to, kad jo mintyse Tanios užpakalis padidėjo, išsiplėtė ir užpildė visą jos kūną, Kepčikovas nejučia tempė ją tualeto link.
       – Tuokimės, – staiga išsišiepė jis.
       Tania pritariamai nusikvatojo.
       Jis taip nudžiugo, jog, švelniai ir kvailai kikendamas, kyštelėjo jai panosėn tuščią saldainio popierėlį. Juodose akiduobėse suspindo akytės, jį apėmė nenumaldomas noras šiuo popierėliu išteplioti visą jos apvalų veiduką.
       – Pabučiuok mane, – paprašė Tania.
       Prigužėjo dar daugiau žmonių, visi grūdosi, tačiau Vasios sieloje viešpatavo ramybė.
       Bufete vaišindamas Tanią limonadu, Kepčikovas mąstė, kaip būtų gera ryte išeiti į gatvę ir kartu su Tania pastovėti išsiliejusioje baloje. Vasios judrumo nebeliko, jį užliejo tingus liūdesys.
       Vasia įsivaizdavo, kaip jie išbris iš balos ir vienišu plentu žingsniuos iki miško, beprasmiškai šokčios, stabtelėdami balose ir prie stulpų.
       Tania kažką plepėjo. Vasia klausėsi nedaug, aštriu žvilgsniu vis bandė įsižiūrėti į jos bruožus.
       – Žmonelė, žmonelė, – kvailai vebleno.
       Jam baisiai panūdo žvilgtelti į jos vidų, nes buvo įsitikinęs, jog tenai suras pats save. Šis artumo pojūtis temdė protą, merginos bruožai atrodė keisti, magiški ir daugiareikšmiai, jam norėjosi pabarbenti pirštu į kaktą, perbraukti delnu antakius, lyg bijant, jog visa tai išnyks kaip miražas.
       Vasia nurimo tik tada, kai įsivaizdavo save lovytėje, kartu su ja, kažkodėl visiškai girtus, ramiai sau vemiančius po savo kūnais, ant paklodės.
       Trenkė maršas. Atėjo laikas skirstytis. Iš kampų išlindo milicininkai.
       Kepčikovas kvatodamas išsivedė Tanią į gatvę. Nelydėjo, nes nebuvo to mokytas.
       – Susitiksim rytoj, šeštą vakaro prie pašto, – ištarė Tania.
       Kepčikovas keletą kartų garsiai pakartojo šią frazę ir išnyko tamsoje.
       „Eiti ar neiti?“ – kitą dieną mąstė Tania. Gyveno ji viena su motina, kurią mušdavo ir vydavo laukan, kai į jų namus užsukdavo vaikinai. O vaikinų Tania turėjo nedaug, tačiau ir nemažai.
       Beje, kartais ji užsimanydavo tekėti. Bet Vania jai nelabai patiko, viskas atrodė lyg per miglą, jokio aiškumo.
       Reikalas tas, kad visus vaikinus Tania laikė peniais, kiekvieną iš jų visą, iki pat pašaknų troško susigrūsti sau vidun. Vaikino galva jai kažkodėl prilygdavo penio galvutei. Štai kodėl ją nervino akys, ji galėjo pakęsti tik pilkas, neaiškias, veide pranykstančias akis. O Vasios akys spindėjo. Kaip tik dėl to jis jai netiko į žmogpenius.
       Tania nežinojo, ką bedaryti. Pasikasė pakaušį. Paskaitė knygelę. Kūnas subliuško lyg sutręšęs arbūzas.
       „Eina jis velniop, – nusprendė tiesiai šviesiai. – Velniop“.
       Ir nenuėjo į pasimatymą.
       Ėmė pilti nejaukus lyg pamazgos lietus. Vania ruošėsi pasimatymui. Bet likus dviem valandom, grįždamas iš darbo, jis papuolė po arkliu.
       Kažkodėl būtent po arkliu, o ne po mašina, nors mašinų buvo daug, o arklys tik vienas.
       Kraujuojantį, sulaužytais šonkauliais jį atvežė į ligoninę.
       Klejodamas prieš operaciją, jis matė didžiulį, švelnų, paprasta suknele standžiai aptemptą Tanios užpakalį. Vasią supo kambarinių gėlių vazonėliai.
       Jis svajojo, kad jam numirus tas užpakalis virs žvaigžde ir amžinai švies virš jo kapo.
       O prie pašto, kur jie turėjo pasimatyti, buvo tuščia. Toje vietoje kažkas pastatė tuščią kibirą, kuris ten prastovėjo visą vakarą.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt