Jurijus Mamlejevas
Skrydis

       - Padavėjau! - lėkštu isterišku balsu sušuko žmogus, sėdintis priešais mane. - Padavėjau!
       Žmonių nebuvo kaip po žeme, ir atrodė, kad ši tyli valgyklos salė greitai visiškai išnyks. Išnyks vienu kartu visiems laikams. Kampuose matėsi keletas apskurusių, dėmesio į nieką nekreipiančių žmonių. Vienas jų kažkodėl buvo beveik nuogas.
       - Padavėjau! - vėl sužviegė mano nerimstantis kaimynas. Mes sėdėjom dviese. - Kažkoks siaubas, - kreipėsi jis į mane slėpdamasis savo tamsiose, ašarų sudrumstose akutėse, - jau penkiolika minučių laukiu padavėjo, o jo vis nėra. Turbūt mindžikuoja kažkur su virėju. Geriau jau nusišauti.
       Aš neatkreipiau dėmesio į jo paskutinę frazę, tik staiga pamačiau, kad jis traukia iš kišenės didžiulį, kažkokį baisų pistoletą ir deda jį ant staliuko šalia valgiaraščio.
       - Jūs ką?! - išsproginau į jį akis.
       - O aš jau ne pirmą kartą taip darau! - jis karčiai nusišypsojo prikepusia prie veido burna.
       - Kaip?
       - Šaunu į save dėl visokių niekniekių. Nusibodo visas tas gyvenimas. Vienos nesėkmės ir kažkoks sunkumas.
       - Ch-m! - karktelėjau aš. - Jūs gi nepanašus į sužalotą žmogų.
       - Aš juk nusišaunu mirtinai. Ne pro šalį... - sekė atsakymas.
       Aš pažiūrėjau į lėkštę su savo dešra ir kažkaip sočiai sukikenau, lyg vietoj dešros būtų veidrodis.
       - Tai tęsiasi jau tūkstantį metų, - ramiai tęsė žmogus, niūriai žvilgčiodamas į pro šalį šliaužiančią blusą. - Mane nervina visokios gyvenimo staigmenos. Tarytumei siena. O gal paprasčiausiai kantrybės neturiu. Pirmą kartą aš, rodos, pasipjoviau akmeniniu peiliu dėl to, kad nesuradau savo galvai tinkančio šalmo. Nuo to viskas ir prasidėjo. Aš gerai atsimenu kai kuriuos iš begalės savo gyvenimų. Visi jie baigdavosi greitai ir tokiu pačiu būdu. Vieną kartą aš, pavyzdžiui, pasikoriau, nes negalėjau rasti kojinių, - jis mirktelėjo man. - Savo likimą aš kažkodėl tvarkau labai greitai ir tuoj pat vėl gimstu, vos tik numirštu. Pavyzdžiui, dabar mane vadina Petia.
       Aš nežinojau, ką jam paprieštarauti ir ėmiau valgyti savo kvailą vakarienę. Po to pažvelgiau į ryjančių vienišių nugaras ir man pasidarė negera. Labai jau gąsdino šis didžiulis, matyt, pilnas prikimštas kulkų pistoletas, gulintis ant stalo.
       - Ką gi, tai savižudybė jums yra pasilinksminimas? - netikėtai pasiteiravau.
       - Jūsų juokai čia ne vietoje, - sausai nustelbė mane Petia. - Man paprasčiausiai atsibodo kliuvinėti už daiktų. Skristi, skristi privalo Piotras Dmitrijevičius, skristi! Todėl ir nusišaunu.
       Aš tylėjau surietęs savo riebią nugarą. Kur gi jis, tiesą sakant, norėjo skristi? Savižudybės ir begalinis naujų gyvenimų mirgėjimas - galbūt tai ir buvo jo skrydis, o gal jis tikėjosi iš tikrųjų kažkur išskristi, ištrūkti, vis greičiau ir greičiau keisdamas savo gyvenimus?
       Tačiau visa tai liko tik idėjomis ir hipotezėmis. Jis sėdėjo priešais ir kvėpavo į mane taip, lyg negalėtų niekur išeiti.
       Aš sunerimau, kad nėra padavėjo.
       - Nekreipkit dėmesio, - pastebėjo jis. - Kartais aš nusišaunu šiap sau, iš inercijos. Netgi be jokio pykčio daiktams.
       Dešine ranka jis isteriškai griebė pistoletą, pridėjo vamzdį prie akies, kita akimi rūsčiai, lyg žiūrėdamas į visą pasaulį, mirktelėjo - ir iššovė...

Vertė Darius Pocevičius