Jurij Mamlejev
       Švelnumas

       Nevykęs aš žmogus. Be galo švelnus ir baisiai žiaurus. Švelnus, nes myliu save ir, turbūt iš baimės, noriu dovanoti savo švelnumą visiems aplinkui, kad atlyžtų mane taip gąsdinantis aplinkinis pasaulis... Baisiai žiaurus, nes pasaulyje nieko į save panašaus nerandu ir todėl esu pasiryžęs visą jį sudeginti.
       ...Jau prieš porą metų visas pretenzijas, adresuotas pasauliui, pateikiau mažam nuostabiam padarui nesveiku smalsumu degančiomis akimis – savo žmonai... Pro langus į mus spoksojo didžiulis, siaubingas, lyg marsiečio akys, pasaulis, tačiau aš į jį nebekreipiau jokio dėmesio... Viskas jau praeity... Dabar palengva, lyg baigiamas užkasti karstas, tęsiasi paskutinis mūsų dramos aktas... Žmonai – jos vardas Vera - koks piktas vardas – norisi švelnumo... Dievulėliau, kaip jai jo norisi!.. Tam tikra prasme švelnumo noriu ir aš. Bet, sakykit, kam tokiam niauriam, visas žiaurumo subtilybes žinančiam padarui, kaip žmogus, būtinai reikalingas švelnumas?! Tai, kad žmogui reikalingas kirvis, – visiškai suprantama ir aišku, bet kam švelnumas? Galbūt atvirkščiai, žmogus žiaurus būtent todėl, jog trokšte trokšta švelnumo ir niekur jo neranda, o visi karai, kraujas, muštynės, savižudybės kyla dėl šito taip rėksmingai išgarsinto žygio ieškant įsivaizduojamo švelnumo... Štai kaip viskas yra: žmogus nori, kad jį mylėtų, su juo terliotųsi, jį pripažintų iki pat jo iškrypėliškų, sukirmijusių kaulų smegenų, – o jei to negauna, tai še tau kulką į kaktą... Pačiame savyje jis niekada neieško priežasčių... Silpnas tas žmogiūkštis, silpnas...
       Taigi ponai, švelnumas – tai ne kokie nors pūkuoti triušiukai, kaip kad iš pirmo žvilgsnio atrodo. Netgi priešingai. Nesu regėjęs nieko už jį žiauresnio...
       Vargšė mažytė mergaitė, kaip ji į mane spokso savo geromis, atsidavusiomis akimis... Atrodo, jog už mane galėtų ir galvą paguldyti... Na ne už mane, o už visaverčio švelnumo kruopelytę, užliejančią ją nuo pirštų galiukų iki pačių sielos gelmių... Ne, ne, aš ne toks žiaurus – o gal ne toks sąžiningas, – kad jai pasakyčiau, jog jau seniai jos nebemyliu... Nes esu taip niekšiškai, savanaudiškai ir beprotiškai įsimylėjęs save, kad tikra meile galiu pamilti tik sielą, niekuo nesiskiriančią nuo maniškės, o tokių juk negali būti... Pasitaiko tik daugiau ar mažiau artimų... O to man per maža... Beje, ar tikrai egzistuoja ir tos artimos?! Tiesa, čia aš kalbu tik apie savo žmoną...
       – Atnešk ko nors užvalgyti, – prašo Vera, o pati įdėmiai seka mane...
       Jaučia jos širdelė, jaučia... Aš išdidžiai prieinu prie jos ir kuo švelniau, beveik dievobaimingai, bučiuoju į smilkinį... Beje, jos smilkinys labai gražus, o po juo, gilumoje, visokios gyslelės pulsuoja... Štai jei jis atsiskirtų nuo Veros ir imtų gyventi pats sau, tai aš galbūt jį ir įsimylėčiau... Mano bučinys – šaltas ir tyras, lyg šventojo... Veros akys pritvinksta ašarų...
       – Ar myli mane, – klausia ji.
       – Žinoma, mieloji, kaipgi galiu nemylėti, – atsakau šlykščiai įtikinamais žodžiais.
       Ir žengiu pro duris... apsipirkti.
       ...Beprotiškai linksma saulė švitina pasaulį savo paranojiškai negęstančiais spinduliais... Gryna teisybė, kad jau nebemyliu Veros; bet lygiai taip pat nebemyliu ir visų kitų moterų; reiškia, tam tikra prasme aš savaip ją myliu.
       „O jei ir nemyliu, tai juk egzistuoja dar ir pareiga, – guodžiu pats save. – Pareiga aukščiau už viską: jeigu jos nejausi, gyvenimas virs aklu žaidimu, jame įsigalės savanaudiškas gaivalas, nutrūks visi žmogiški ryšiai... Bet palaukit, galų gale, kas jums sakė, kad aš nemyliu Veros?! Myliu, myliu, štai treptelsiu kojyte ir griežtai ištarsiu: myliu! Argi ji pasikeitė nuo tada, kai mes pirmąkart susitikome?! Argi aš pats pasikeičiau?! Argi sekmadieniais jai nedovanoju saldainių?! Juk myliu ją labiau už gyvenimą, labiau už poeziją, labiau už patį Kūrėją... Bet ar myliu ją labiau už save patį?!“
       ...Kokia ilga ir nyki eilė prie sviesto... Aplinkinių kvatojimas audrina mano vaizduotę... Stoviu nuošaliai, bijausi, kad nepargriūčiau... Manęs reikia gailėtis, aš irgi noriu švelnumo... Tačiau liguistose mano fantazijose vėl iškyla šmėkla to, kas nepasiekiama, Veros, mano meilės šmėkla... Kurgi aš nuo jos pasidėsiu... Man vėl reiks grįžti namo... Ką jai pasakysiu, kokį vainikėlį nupinsiu jos vargšei galvelei, kokią krištolinę pilį pastatysiu... Juk jai tik dvidešimt... Mažytė mano, štai jau išlindo per langelį ir moja man ranka... Beatričė... O aš užsuku į biblioteką... Imu knygą, tačiau, kažką prisiminęs, dedu ją atgal ir išeinu į koridorių... Ir mano siela man atsiveria...
       Galvoje ratus suka didžiulės sunkios mintys. Jos gal ir kvailos, tačiau jos – mano, todėl taip ir slegia... Baisiai malonu savyje jausti vaikiškai naivų ir kartu pragariškai siaubingą pasaulį... Su šiuo pasauliu išeinu į gatvę, rankoje supu maišelį... Grįžtu namo... Išdėlioju sviestą, vienišas bulvytes... Vera linksma lyg šnypščiantis užviręs virdulys... Glosto man galvą... O mano pasaulis taip slegia... Aš, kaip ir visi žmonės, valgau salotas, tačiau matau tik savo vidų... Pakartoju jai dar kartą, jog myliu...
       Ji pyksta:
       – Aš tave ir taip mažai matau. Bet kol tu čia, būk su manimi, būk... Apie ką dabar galvoji?.
       Atsakau, jog mąstau apie ją.
       – O kodėl nemąstai garsiai, – naiviai ir draugiškai klausia ji. – Papasakok, – ir tempia mane lyg vaiką už rankovės.
       Pasakoju jai, kad mūsų spintoje prisikaupė skalbinių, kad aš ją myliu. Ir mane apima siaubas... Ne, ne iš gailesčio jai, tiesiog mano sielą vėl užlieja didžiulė juoda tuštuma... Visi daiktai aplinkui svetimi ir netikri, lyg žaisliniai... O Vera su savo lygia, gražia kaktele atrodo lyg parduotuvinė lėlė. Bet kodėl gi šita lėlė tokia protinga ir žmogiška?! Pakylu ir išeinu į gatvę, nes mano vienatvė trokšta ramybės... Vera lieka viena... Turbūt valys mano švarką, taip išreikš savo meilę, o tada ir nurims... Kad tik nepuoselėtų didelių vilčių...
       Vakare grįžtu paskendęs mintyse lyg tamsus debesis... Vera verkia... Akimirkai susigraudinu, man pasidaro net įdomu – atrodo, jog verkti ėmė spinta ar kokia užuolaida... Baisiai mėgstu, kai kas nors verkia. Jei pravirktų, pavyzdžiui, šaligatvis, tai su juo imčiau elgtis daug švelniau.
       Vera tiesia man savo liaunas virpančias rankas... Ji rimtai serga; sako, kad baigia išsekti jos nervų sistema – bloga diagnozė...
       Kokie sunkūs akmenys slegia man sielą... Vien akmenys, akmenys... Visas pasaulis vien iš akmenų... Man šalta... Atsargiai paliečiu Veros ašarą... Kaip baisu stebėti kažkada mylėtą veidą, kurio kiekvienas bruožas, kiekvienas apgamėlis šaukiasi nemirtingumo, šilumos bei artumos, ir liesti jį lyg iš akmens iškaltą nežinomą bevardį sfinksą... Akmenys, akmenys, mano sieloj vien akmenys...
       – Veročka, – cypteliu aš, – netikėk!
       Ji baimingai žvelgia į mane.
       – Kuo netikėk?
       – Netikėk, kad aš tavęs nemyliu, – šnibždu jai.
       Ji šypsosi. Jos šypsena tokia liūdna, tokia ligota ir tokia laiminga. Baisiai gaila, kad šiandien nespėjau išlenkti bokalo alaus. Nieko, išlenksiu rytoj, prabudęs šaltą ir tuščią lyg begalinis laukimas rytą.
       Pagaliau pakloju Verai patalus... Paduodu vaistų. Ji užsnūsta. Gal dabar, kai ji taip kietai įmigo, imti ir pasprukti vienam bokalui... Ne, ne – nenoriu! Dabar man norisi tik švelnumo... Taip, taip, švelnumo... Gal manote, kad tik Verai jo norisi?!
       Greit, greit išmuš manoji valanda!.. O dabar kol kas slepiuosi po antklode... Laukiu... Tyliai tiksi laikrodis ir ištroškusi mano širdis... Nežinau, kas bus vidurnaktį...
       „Jau“, – sušnibždu... Suklydau tik kartą: pasirodo, ji pabudo tik atsigerti vandens; kaip siaubingai tada apsišoviau... Bet šį kartą viskas tvarkoj... Žinau iš jos ramių, ištiestų į priekį rankų. Vargšė mergytė, ji serga lunatizmu ir turbūt apie tai nė neįtaria... Geraširdiškai, gal kiek veidmainiškai išlieju šykščią ašarą ir pašoku iš lovos... Vera lėtai lyg neregė vaikštinėja po tuščią mūsų kambarį su pasieniais išrikiuotomis kėdėmis... Tyliai įjungiu svajingą muziką - Mocartą... Nulendu į kampą ir ją stebiu. Jos veidas – pasikeitęs, melsvas, po mūsų kambarį vaikščioja jau nebe Vera, o kažkas kitas, prisikėlęs iš kapo duobės... Naktinė mano mylimoji... Įjungiu šokių muziką... Kažką iš viduramžių... Apsirengiu geriausią savo kostiumą ir, jos neliesdamas, kad nepažadinčiau, imu šokti... Jos plačiai atmerktos akys, apsvaigusios nuo kažko nežemiško, kartais pažvelgia tiesiai į mane... Bet jos turbūt mato tik begalines svetimų pasaulių erdves... Mano širdis plyšta iš švelnumo... Šoku neįtikėtinai grakščiai, lanksčiais judesiais, lyg vėtrų siūbuojamas gėlės žiedas...
       Kodėl ji su manim nesikalba?! O, kad bent ką nors sušnabždėtų neaiškia savo pasąmonės kalba...
       Kokia kankynė, kad negaliu jos pabučiuoti... Jos, o ne Veros... Nes Veros – nėra... Tik vienui vienintelis prisilietimas – ir vėl nubus, prisikels iš karsto gyvoji Vera... O, kaip to nenoriu!.. Prisiliesti negaliu, bet tai tik dar labiau kaitina mano vaizduotę... Kodėl ji žengia taip tyliai, be garso?! Todėl, kad dabar – kitame savo pavidale – ji žino, koks siaubingas šis pasaulis ir kaip tyliai tyliai reikia per jį žengti... Kad niekas neišgirstų... Net Dievas... Tsss!
       Kaip, kaip padaryti jai ką nors gero?!! ...Trokštu, baisiai trokštu duoti jai viską... Tačiau ką – rūbus, automobilius, nemirtingumą?! Negaliu jai padovanoti netgi saldainio... Jau geriau aš pats jį suvalgysiu... Pajusiu sroves savo pilve...
       Štai ji palengva grįžta į lovą... Matau jos nežemišką, melsvą šypseną; „iki pasimatymo“ – sako ji... Tss! Viskas baigta. Išjungiu muziką. Besidaužančia širdimi lipu į patalus...
       Staiga Vera pašaukia mane... Pabudo... Gerti prašo...
       Guli visa peršlapusi, suplukusi nuo prakaito, ir nieko neprisimena. Aš tyčia niekam apie tai nepasakoju... Ir nevedu jos pas jokį gydytoją... Tegul... Taip visiems geriau... Man... Ir Švelnumui...
       – Tu juk myli mane, tiesa? – vos girdimu balsu klausia Vera, gurkštelėjusi vandens savo bespalvėmis, lyg pats vanduo, lūpomis.
       – Taip, myliu, – dar sykį pakartoju ir pranykstu lovos tamsoje...
       Juk tas švelnumas – dalykas rimtas, ponai!

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt