Jurij Mamlejev
       VEIDAS

       P. glaudėsi mažyčiame priskretusiame kambariūkštyje kažkur Niujorko užkampy. Čia pat buvo galima patekti į metro. Iš metropoliteno visada trenkė šlapimu - pusiau gyvulišku, keistai purvinos spalvos. Nors leisdamiesi žemyn šlapindavosi paprasti žmonės.
       P. niekada neidavo į metro: bijojo, kad neužmuštų. Iš emigrantų girdėjęs - galbūt emigravusių iš mėnulio, - kaip apšaudo metro. Ir jis bijojo.
       O ko, tiesą sakant, jam bijoti? Po to, kai peržengė draudžiamą ribą, savęs jau neprisiminė.
       Negi galėjo bijoti mirties tas, kuris ir taip negyveno?
       Kartais jis kaukdavo naktimis. Tačiau jis kaukė ne iš apmaudo, o iš tuštumos. Tiesa, jį baugino pamišėliai, dūmai iš po žemių, ginkluoti, tarsi per atominį karą, policininkai, rykliaveidžiai prabangiuose automobiliuose, - bet tą išgąstį veikiau skatino inercija nei jo beprotybė. Juolab kad jo esybės nebeliko.
       Arba galbūt tą išgąstį skatino kokia nors pasislėpusi jo esybės skiautė.
       Kartais jis eidavo į Niujorką, trindavosi kokiuose nors privačiuose vakarėliuose. "Skiautė" krūpčiojo nuo chaotiškų Niujorko žiburių, nuo veidų su akimis lyg iš dolerių popierėlių. Galbūt tie žmonės buvo savaip laimingi, bet tai buvo ypatinga laimė, nuo kurios P. imdavo pykinti.
       Beveidžiai, storašikniai pastoriai pamokslavo "bažnyčiose". Prostitutės ir pseudovadukai buvo amžiaus stabai.
       Be to, kol kas pusiau slapta klestėjo pedofilija, o P. to nė neįtarė, nes jo esybė nuo jo paspruko. Jis manė, kad vyrauja visuotinis puritoniškumas, ir netgi "pornografiją" jis laikė tam tikra puritonizmo atmaina.
       Vakarėliuose, kur viešėdavo ir profesoriai, jis taip pat nedalyvaudavo. Ginčytis apie religiją, tai yra apie pinigus, buvo nepadoru: negalima kalbėti apie intymiausius dalykus.
       P. viso to nesuprato ir tik mintyse abejingai verkė.
       Jis stebėdavosi profesoriais: jie kalbėdavo apie orą, dar kalbėdavo, kad daugelis jų neskaitė Šekspyro, nes jiems tai atrodė nenaudinga. Didžiausi intelektualai svarstė homoseksualistų susvetimėjimo problemas. Bet tą galėjo sau leisti tik elitas.
       P. nepriklausė elitui ir, be to, nieko panašaus nenugirsdavo, viską vertindamas kaip gryną puritoniškumą.
       Jo ausis pasiekdavo tik:
       How are you?(1)
       How are you?
       How are you?
       O aplink nebuvo jokios pornografijos. Tik sykį, tarp kitko, gatvėje storulis pasikvietė jį už kampo ir staiga apnuogino savo pimpalą, įvyniotą į dolerį.
       P. paėmė dolerį.
       Daugiau nieko panašaus neatsitiko.
       How are you?
       How are you?
       How are you?
       Is it nice weather?(2)
       Iš vakarėlių P. grįždavo savotiškai pakylėtas. Taip buvo todėl, kad jo esybė dar labiau nuo jo traukėsi.
       Ir dėl to jam darėsi vis lengviau.
       Kažkoks tipas įrašė į magnetofoną vieno vakaro pokalbius ir patarė P. varijuoti jais kituose vakarėliuose - tarp intelektualų. Bet, pasirodo, intelektualų negalima painioti su profesoriais: pastarieji veikiau priminė verslininkus. Tuo tarpu intelektualai buvo panašūs į froidininkus. P. viso to nesuprato.
       Grįždavo iš vakarėlių (intelektualams jis atrodė tarsi vaiduoklis, nulipęs iš kino ekrano), pusiau pasinėręs į Niujorko orą, jausdamasis turtingas, nors pinigų trūko net maistui… Jis nieko negalėjo sau leisti. Tik sykį mechaniškai apmyžo nerangų žmogų, kuris gulėjo prie metro, atsukęs pilvą žvaigždėtam dangui. Žmogus jautėsi laisvas - suprantama, nuo gyvenimo (ir nuo šio, ir nuo amžino). Apmyžo jį, nė nepastebėjęs. O po to nusilenkė dangoraižiams…
       O galiausiai, praslinkus daugybei dienų po visų šių atsitikimų, jis išvydo Veidą. Tai atsitiko per jo gimtadienį. Jis įjungė televizorių. P. mėgo junginėti televizorių, nes jis atstojo išmintį. Mirgėjo pedikai, senatoriai, garsenybės, prostitutės, pastoriai ir samdomi intelektualai. Bet visa tai šįkart nelabai sujaudino P.
       Svarbiausia, kad jis išvydo Veidą. Čia buvo žmogus, tai išnyrantis ekrane, tai vėl iš jo dingstantis.
       Žodžiu, jis buvo pusiau garsus.
       Bet svarbu ne tai. Svarbiausia Veidas.
       Beje, tokių veidų jis daug kartų matė ekranuose, reklamose, gatvėse…
       Bet šiame Veide viskas atsispindėjo daug siaubingiau. P. buvo priblokštas: Veide atsispindėjo tai, kas baisiau už Mirtį. Tai P. labiausiai ir sukrėtė. Jis buvo įsitikinęs, jog mirtis ir pragaras - baisiausia, kas mūsų laukia. Jis išvydo kažką tokio neypatingo - pačios kraštutinės formos, - kad joks suirimas, jokios kančios, joks pragaras negalėjo paliesti tokio Veido šeimininko. Tai buvo baisiau už pragarą, baisiau už dezintegraciją, baisiau už mirtį!
       Vadinasi, baisiau už viską. Tuomet P. išsižiojo - tą akimirką, kai savo sąmonėje aptiko Veido išraiškos paslaptį.
       P. mėgo tuos "visagalius", ypač jų šešėlius.
       Veidas ilgai nepaliko jo ramybėje. Jis sapnuodavosi naktimis - su visa savo didybe ir daugiaprasmiškumu. Kartais mirkteldavo - suprask, būk kaip aš.
       Ir tuomet P. pasidavė. Jis tapo toks, kaip tas, kuriam baisesnis už Mirtį. Vieną dieną atsibudęs žvilgtelėjo į veidrodį ir išvydo, kad jo mielas, beveik vaikiškas veidas savo esme bei išraiška niekuo nesiskiria nuo To Veido.
       Jis pats tapo tuo Veidu, tiksliau, Antiveidu. Ir tuomet jam prasidėjo laimingos dienos. Jis staiga gavo darbą (kas apskritai prilygo stebuklui). Dar daugiau. Po septynerių metų tapo Samdoma Garsenybe. Buvo pripažintas pasaulyje, televizinamas, mokė, keliavo.
       Bet jo Antiveidas pribloškė tokį P.P.
       Ir tas P.P. perėmė neapsakomai paprastą P. pavidalą.
       Ir po dešimties metų irgi išaugo į Samdomą Garsenybę, televizinosi, mokė, keliavo…
       P. jau senokai buvojo vietovėje, baisesnėje už pragarą, o P.P. vis keliavo, televizinosi, aiškino, švietė ir mokė.

(1) - Kaip gyveni? (Atgal >>>)
(2) - Geras oras? (Atgal >>>)

Vertė BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt