|
<< Atgal
GABRIEL GARCÍA MÁRQUEZ
ŠVIESA – LYG VANDUO
Per Kalėdas vaikai ir vėl
paprašė irklinių valčių.
– Gerai, – sutiko tėvas. – Nupirksime valtis,
kai grįšime į Kartageną*.
Tačiau devynerių metų Toto ir septynerių Choelas
šiuo klausimu buvo apsisprendę tvirčiau, nei manė tėvai.
– Ne, – ištarė choru. – Mums reikia čia ir
dabar.
– Deja, – pradėjo motina, – vienintelis
plaukiojimui tinkamas vanduo šiuose namuose teka tik iš dušo.
Ir ji, ir jos vyras buvo teisūs. Prie namų,
esančių Indijų Kartagenoje, buvo kiemas su prieplauka įlankoje, taip pat ir puiki
vietelė dviem didžiulėms jachtoms. O čia, Madride, Kastejanos alėjos 47-ojo namo
penktajame aukšte, jie gyveno susispaudę kaip silkės statinėje. Tačiau nei jis, nei
ji negalėjo prieštarauti vaikams, nes buvo pažadėję valtį su sekstantu ir kompasu,
jeigu jie taps trečiųjų metų pirmūnais pradinėje mokykloje. Taip ir atsitiko.
Tėtušis nupirko viską, nieko nesakęs savo žmonai, kuri užsispyrus reikalavo
apmokėti žaidimų skolas. Tai buvo graži aliuminio valtis su paauksuota vielute
skendimo linijoje.
– Valtis garaže, – per pietus prisipažino
tėvas. – Bėda ta, kad jos neįmanoma pakelti nei liftu, nei laiptais, o ir pačiame
garaže vietos daugiau neliko.
Visgi kito šeštadienio pavakarę vaikai prispyrė
tėvus užtempti valtį laiptais ir padėti tualete.
– Šaunuoliai, – ištarė tėvas. – O dabar
ką?
– O dabar nieko, – atsakė vaikai. – Mes
tenorėjome turėti valtį namie, ir tiek.
Trečiadienio naktį, kaip įprasta, tėvai išėjo
į kiną. Vaikai, palikę vieninteliai namų šeimininkai, uždarė duris bei langus ir
didžiajame kambaryje sudaužė degančią šviestuvo lemputę. Iš jos pasipylė
auksinės ir gaivios it vanduo šviesos srovė, kuri tekėjo tol, kol kambarį pripildė
iki keturių delnų aukščio. Tuomet vaikai sustabdė tėkmę, ištraukė valtį ir ėmė
plaukioti tarp namie pūpsančių salų.
Šis pasakiškas nuotykis gimė iš lengvumo, kurį
pajutau dalyvaudamas seminare apie namų apyvokos daiktų poeziją. Toto manęs paklausė,
kodėl šviesa įsijungia vos paspaudus mygtuką. Ilgai nedvejojęs atsakiau:
– Šviesa – lyg vanduo. Atsuki čiaupą – ir
bėga.
Taigi tą trečiadienio naktį jie plaukiojo
mokydamiesi naudotis sekstantu bei kompasu, kol galiausiai iš kino grįžę tėvai rado
juos įmigusius kaip angelus. Po kelių mėnesių vaikai nusprendė žengti dar toliau –
paprašė povandeninės žūklės įrangos. Su viskuo: kaukėmis, plaukmenimis, deguonies
balionais ir suspausto oro muškietomis.
– Negerai, kad tualete laikote valtį, – pasakė
tėvas. – Tačiau dar blogiau, kad užsimanėte nardymo įrangos.
– O jeigu pirmąjį semestrą laimėsime auksinę
gardeniją, nupirksite? – paklausė Choelas.
– Ne, – pareiškė persigandusi motina. – To
tikrai nebus.
Tėvas tyliai paprieštaravo jos kategoriškam
pareiškimui.
– Šitie vaikai nė spyglio nelaimėtų taip
dirbdami, – skundėsi motina. – Bet dėl kažin kokio kaprizo galėtų net magistrą
gauti.
Tačiau tėvai nepasakė nei taip, nei ne. Toto ir
Choelas, kurie dvejus metus iš eilės vilkosi sąrašo gale, liepą laimėjo dvi auskines
gardenijas, o rektorius juos netgi viešai pagyrė. Tos pačios dienos popietę, nors
tėvų dar kartą neprašė, savo miegamajame vaikai rado pakuotes su nardymo įranga.
Kitą trečiadienį, kai tėvai žiūrėjo "Paskutinį tango Paryžiuje",
berniukai pripildė namus šviesos iki dviejų rankų aukščio ir tarsi būtų švelnūs
rykliai nardė tarp baldų ir po lovomis. Iš šviesos dugno ištraukė daiktų, kurie
ilgus metus gulėjo pamiršti tamsoje.
Per paskutinius mokyklos apdovanojimus abu broliukus
paskelbė pavyzdingiausiais mokiniais ir kiekvienam įteikė po diplomą. Šįkart nieko
nereikėjo prašyti – tėvai patys paklausė vaikų, ko šie norėtų. Berniukai buvo
tokie supratingi, kad norėjo tiktai šventės namuose, linksmai praleisti laiką su
draugais.
Tėvas, priešingai nei jo žmona, švytėjo.
– Tai tikras jų brandos įrodymas, – džiaugėsi
jis.
– Kad tave Dievas išgirstų, – tepaskė motina.
Dar kitą trečiadienį, kai tėvai žiūrėjo
"Archelio mūšį", žmonės, vaikščiodami Kastejanos alėja, regėjo šviesos
krioklį, krintantį nuo seno pastato, pasislėpusio tarp medžių. Šviesa tekėjo per
balkonus, srovėmis pylėsi per fasadą ir suko į prospektą auksiniu upeliu, kuris
apšvietė miestą iki pat Gvadaramos.
Skubiai iškviesti gaisrininkai išlaužė penktojo
aukšto duris ir rado namus iki pat stogo užtvindytus šviesos. Sofa ir leopardo kailiu
dengti foteliai plūduriavo didžiajame kambaryje įvairiame aukštyje tarp baro butelių
ir didelio pianino. Iki pusės sušlapęs raštuotas šilkinis šalikas sklandė kaip
aukso skara. Sparnuoti namų apyvokos daiktai su visu savo poezijos žavesiu plasnojo
virtuvės padangėje. Karinės grupės instrumentai, kuriuos vaikai naudodavo šokiams,
nardė slėpdamiesi tarp spalvotų žuvyčių, išlaisvintų iš motinos akvariumo, jos
vienintelės buvo gyvos ir laimingos šioje didžiulėje švytinčioje pelkėje. Vonios
kambaryje plaukiojo dantų šepetėliai, tėčio prezervatyvai, kremo buteliukai bei
atsarginiai mamos dantų protezai, o čia pat ir ant šono pasviręs televizorius, vis dar
rodantis paskutinį filmo, uždrausto vaikams, epizodą.
Koridoriaus gale vandenyje ant laivo galo tupėjo
Toto tvirtai laikydamas irklus, jis ieškojo uosto švyturio, iki kurio jam turėjo
užtekti balionuose esančio daguonies, o Choelas plūduriuodamas ties valties pirmgaliu
ieškojo su sekstantu šiaurinės žvaigždės. Visuose namuose kybojo trisdešimt septyni
draugai, sustingę įvairiomis pozomis – besišlapinant į pelargonijų vazoną,
dainuojant mokyklos himną su pakeistais, rektorių išjuokiančiais žodžiais,
pasislėpus geriant tėvo brendžio butelį. Vienu metu atsivėrė tiek daug šviesų, kad
visa Šventojo Juliano Svetingojo mokyklos ketvirtųjų metų pradinukų laida paskendo
Kastejanos alėjos 47-ojo namo penktajame aukšte. Ispanijos Madride, mieste, kuriame
neapsilanko nei deginančios vasaros, nei lediniai vėjai, kur nerasi nei jūros, nei
upės ir kur sausos žemės gyventojai niekada nebuvo plaukiojimo šviesoje meistrai.
* Cartagena de
Indias – Indijų Kartagena – Kolumbijos miestas, esantis Karibų jūros
pakrantėje. – Vertėjo pastaba. (Atgal>>>)
1978 gruodis
Iš ispanų kalbos vertė EVALDAS GALVANAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|