|
<< Atgal
Prosper Mérimée
KAROLIO XI REGĖJIMAS
|
There are more things in heaven and earth,
Horatio,
than are dreamt of in your philosophy1 |
|
|
Shakespeare Hamlet |
Mums įprasta juoktis iš regėjimų ir
antgamtinių reiškinių; vis dėlto kai kurie iš jų yra taip gerai paliudyti, jog,
atsisakius jais patikėti, nuoseklumo dėlei kartu reikia atmesti ir visus istorinius
liudijimus.
Įvykio, kurį aš rengiuosi jums atpasakoti,
tikrumą liudija pagal taisykles surašytas ir keturių patikimų liudininkų parašais
patvirtintas protokolas. Aš pridursiu, kad protokole pateikta pranašystė buvo žinoma
nuo seno ir cituojama gerokai anksčiau nei, regis, mūsų dienų įvykiai pavertė ją
tikrove.
Karolis XI2
, garsiojo Karolio XII3 tėvas, buvo vienas iš
despotiškiausių, bet kartu ir protingiausių Švedijos karalių. Jis suvaržė
pasibaisėtinas diduomenės teises, sunaikino Senato galybę ir savavališkai leido
įstatymus; žodžiu, pakeitė oligarchija buvusios šalies konstituciją ir privertė
luomų atstovus suteikti jam absoliučią valdžią. Be to, jis buvo išsilavinęs,
narsus, atsidavęs liuteronybei, nepalaužiamo būdo, šaltakraujiškas, pasitikintis
savimi ir vaizduotės aplenktas žmogus.
Jis neseniai buvo palaidojęs savo žmoną Ulriką
Eleanorą. Nors sklido kalbos, kad šiurkštus jo elgesys su karaliene paankstino jos
mirtį, jis gerbė ją ir, regis, jos netektis jį paveikė labiau, nei galėjai tikėtis
iš tokios surambėjusios širdies. Po laidotuvių jis dar labiau paniuro, pritilo ir
pasinėrė į darbą su tokiu įkarščiu, kuris liudijo apie įsakmią būtinybę vengti
slogių minčių.
Kartą vėlų rudens vakarą, susisupęs į chalatą
ir įsispyręs į šlepetes, jis sėdėjo prie kaitriai liepsnojančio židinio savo darbo
kabinete Stokholmo rūmuose. Šalimais sėdėjo karaliaus palankumą
pelnęs šambelionas4 grafas Brahė ir rūmų gydytojas
Baumgartenas, kuris, beje, tiesiai šviesiai dėstė savo laisvamaniškas pažiūras ir
troško, kad žmonės abejotų viskuo, išskyrus mediciną. Tą vakarą karalius jį buvo
išsikvietęs dėl kažkokio negalavimo.
Jie užsisėdėjo iki išnaktų, bet karalius,
priešingai nei visada, nepalinkėjo jiems labos nakties, kai leisdavo suprasti, kad
laikas būtų jiems pasišalinti. Nunarinęs galvą ir įsistebeilijęs į žarijas, jis
ilgai tylėjo. Nors jis bodėjosi šių žmonių draugija, tačiau nežinia kodėl bijojo
likti vienumoj. Grafas Brahė puikiausiai suprato, kad jo buvimas karaliui nėra malonus,
ir jau kelis kartus pareiškė nuogąstaująs, ar tik karaliui nereikėtų poilsio. Rankos
mostu karalius liepė jam pasilikti. Gydytojas taip pat prakalbo apie vėlyvos vakaronės
žalą sveikatai, bet Karolis tik iškošė pro dantis:
Pasilikit, man nesinori miego.
Tuomet jie pamėgino užmegzti kalbą įvairiomis
temomis, tačiau po antro ar trečio sakinio pokalbis nutrūkdavo. Jo didenybę
akivaizdžiai kamavo prasta nuotaika, o tokiomis aplinkybėmis dvariškio padėtis visados
yra kebli. Grafas Brahė įtardamas, jog karalius gedi neseniai mirusios sutuoktinės,
kurį laiką apžiūrinėjo kabinete kabėjusį karalienės portretą, paskui giliai
atsidusęs šūktelėjo:
Koks stulbinantis panašumas! Kaip nuostabiai jos
veide perteikta didingumo ir kartu drovumo išraiška!
Na ir kas! lyg kirviu nukirto karalius,
kuriam, vos paminėjus karalienės vardą, dingojos slaptas priekaištas. Dailininkas
pernelyg stengėsi įsiteikti! Karalienė buvo bjauri.
Paskui, širstelėjęs ant savęs už tokį
šiurkštumą, jis atsistojo ir pavaikštinėjo po kambarį, kad nuslėptų jaudulį,
kurio gėdijosi. Paskui stabtelėjo prie išeinančio į kiemą lango. Naktis buvo tamsi,
tik blausiai švietė mėnulio jaunatis.
Rūmai, kuriuose gyvena
dabartiniai Švedijos karaliai, dar nebuvo baigti statyti, ir Karolis, pradėjęs jų
statybą, gyveno senuosiuose rūmuose Riterholmo rage, kuris žvelgia į Melareno5 ežero pusę. Tai buvo didelis pasagos formos pastatas. Viename
jo gale buvo karaliaus kabinetas, atsidūręs priešais kitame gale esančią salę,
kurioje rinkdavosi luomų atstovai, susirinkę išklausyti kokį nors monarcho potvarkį.
Dabar gi iš šios salės langų trykšte tryško
skaisti šviesa. Karaliui tai pasirodė keista. Iš pradžių jis pamanė, kad šviesą
skleidžia kurio nors tarno deglas. Bet ką jis tokį vėlyvą metą veiktų salėje, kuri
jau seniai užrakinta? Be to, joks deglas negalėtų taip ryškiai liepsnoti. Galima buvo
spėti, kad ten kilo gaisras, bet nesimatė dūmų, nedužo langai, nesigirdėjo jokio
triukšmo. Viskas greičiau liudijo apie salės apšvietimą.
Kurį laiką Karolis tylėdamas stebėjo
šviečiančius langus. Grafas Brahė jau tiesė ranką, ruošdamasis skambtelėti
varpeliu, kad iškviestų tarną ir nusiųstų jį išsiaiškinti šio nepaprasto
švytėjimo priežastį, bet karalius jį sulaikė:
Aš pats noriu ten nueiti, tarė jis.
Tai pasakęs jis išblyško, jo veidas įgavo
pamaldžios baimės išraišką. Visgi iš kabineto jis žengė tvirtai, o šambelionas ir
gydytojas, pasičiupę po žvakę, nusekė jam iš paskos.
Raktininkas jau miegojo. Baumgartenas nuėjo jo
žadinti ir karaliaus vardu liepė nedelsiant atrakinti susirinkimų salės duris.
Išgirdęs tokį netikėtą įsakymą, tarnas be galo nustebo. Jis paskubomis apsirengė
ir, nešinas raktų ryšuliu, prisistatė karaliui. Iš pradžių jis atidarė galerijos,
kuria visi naudodavosi kaip susirinkimų salės prieškambariu ar koridoriumi, duris.
Karalius žengė vidun ir kaip nustebo išvydęs juoda gelumbe aptrauktas sienas!
Kas davė įsakymą šitaip uždengti salės
sienas? paklausė jis nejuokais įširdęs.
Nežinau, Jūsų didenybe, sumišęs atsakė
raktininkas. Kaip paskutinį kartą šlaviau galeriją, jis kaip visuomet buvo
apmušta ąžuolu. O šios drapiruotės tikrai ne iš jūsų karališkųjų saugyklų.
Bet karalius jau buvo nuskubėjęs į priekį per du
galerijos trečdalius. Grafas ir raktininkas sekė jam pavymui, tiktai gydytojas
Baumgartenas kiek atsiliko, bijodamas likti vienas ir baimindamasis galimų gana keistai
prasidėjusio įvykio pasekmių.
Valdove, toliau neikit! sušuko raktininkas.
Galvą guldau, čia dedasi negeri dalykai. Tokią valandą... kai pasimirė
karalienė, Jūsų maloningoji sutuoktinė... žmonės kalba, kad ji klajoja po šitą
galeriją... Apsaugok mus, Viešpatie!
Valdove, sustokit! įsiterpė ir grafas.
Ar girdite, koks triukšmas susirinkimų salėje? Kas žino, kokie pavojai ten laukia
Jūsų didenybės!
Valdove, sušnibždėjo Baumgartenas, kuriam
vėjo gūsis užpūtė žvakę. Leiskit pašaukti bent dvi dešimtis jūsų asmens
sargybinių.
Eime vidun, ryžtingai nukirto karalius,
sustodamas prie didžiosios salės durų, o tu, tarne, greičiau atrakink.
Jis spyrė į duris, ir spyrio aidas, atsimušęs į
skliautus, nugriaudėjo per galeriją it patrankos šūvis.
Raktininko rankos taip drebėjo, kad jis ilgai
brazdino raktą į spyną, niekaip negalėdamas pataikyti į skylutę.
Senas kareiva, o kinkas drebini! prabilo
Karolis, gūžtelėdamas pečiais. Nagi, grafe, atidarykite duris.
Valdove! atsiliepė grafas, atsitraukęs per
žingsnį. jei Jūsų didenybė lieptų man stoti prieš danų ar vokiečių
patrankas, aš nesvyruodamas sutikčiau, bet Jūs reikalaujat, kad mesčiau iššūkį
pragarui.
Karalius išplėšė raktus iš tarno rankų.
Matau, su panieka tarė jis, kad viską
teks daryti pačiam.
Ir palydai dar nespėjus jo suturėti, jis atlapojo
masyvias ąžuolines duris ir įžengė vidun tardamas Tepadeda man Dievas!
Palydovai, pasidavę baimę pranokstančiam smalsumui ar susigėdę, kad karalių palieka
vieną, įgužėjo iš paskos.
Didžiojoje salėje liepsnojo begalė fakelų. Sienas
dengė juodas audeklas, pakeitęs ankstesnius gobelenus su tankiu raštu austomis
figūromis. Nuo jų, kaip visada, tvarkingom eilėm sviro vokiečių,
danų ar maskvėnų vėliavos Gustavo Adolfo6 kariniai
trofėjai. Viduryje matėsi gedulo raiščiais perrištos švedų vėliavos.
Visus suolus buvo užsėdęs didžiulis
susirinkusiųjų būrys. Keturių valstybės luomų atstovai* sėdėjo jiems skirtose vietose. Visi buvo apsirengę juodai, ir šitokia
minia veidų, vaiduokliškai švytėjusių tamsiame fone, taip spigino į akis, kad nė
vienas iš keturių šio nepaprasto reginio liudininkų joje nepamatė nė vieno
pažįstamo veido. Panašiai būna prieš gausiai susirinkusią minią vaidinančiam
aktoriui, kuris mato tik vientisą žiūrovų masę ir nė vieno iš jų neatpažįsta.
Ant pakylos užkelto sosto, nuo kurio karalius
kreipdavo šį susirinkusiuosius, jis išvydo kruviną lavoną karališkais drabužiais.
Jam iš dešinės stovėjo vaikas su karūna ant galvos ir skeptru rankoj; iš kairės
senyvas vyriškas ar greičiau prie sosto parimusi šmėkla. Ji
vilkėjo šventiška mantija, kuria puošdavosi senieji Švedijos valdytojai iki tol, kol
Vazos7 laikais šioji netapo karalyste. Priešais sostą, už
rašomojo stalo, ant kurio pūpsojo stori foliantai ir pergamento ritiniai, sėdėjo keli
griežtos ir rūsčios išvaizdos asmenys juodais rūbais, matyt, teisėjai. Tarp sosto ir
susirinkimų suolų matėsi juodu krepu užklota trinka ir budelio kirvis šalimais.
Regis, nė vienas iš šio antgamtiško susirinkimo
dalyvių nepastebėjo Karolio ir jo palydovų. Iš pradžių, vos tik įėję, jie
išgirdo prislopintą murmėjimą, kuriame nesigirdėjo nė vieno raiškaus žodžio;
paskui amžiumi vyriausias teisėjas, turbūt ėjęs pirmininko pareigas, atsistojo ir
triskart delnu sudavė per atverstą priešais foliantą. Iškart stojo gili tyla. Pro
duris kitame salės gale, kaip tik prieš tas, kurias atidarė Karolis XI, įėjo keli
dailūs, prašmatniai apsirengę jaunuoliai surištomis už nugaros rankomis. Jie žengė
pakėlę galvas ir drąsiai žvelgė į priekį. Jiems įkandin sekė kresnas vyras per
liemenį smaugtu rudos spalvos durtiniu, laikydamas, virvių, kuriomis buvo surištos jų
rankos, galus. Tas, kuris ėjo priekyje, ir matyt, buvo pats svarbiausias kalinys, sustojo
salės viduryje priešais trinką ir nužvelgė ją su išdidžia panieka. Tą pačią
akimirką lavoną supurtė traukuliai, o iš žaizdos vėl pasipylė skaisčiai raudonas
kraujas. Jaunuolis atsiklaupė, ištiesė kaklą; kirvis, staiga sušvytavęs ore,
nusileido dusliai trinktelėdamas. Kraujas siūbtelėjo ant pakylos ir susimaišė su
lavonu krauju, o galva, pašokinėjusi kelis kartus ant nuraudonijusių grindų,
nuriedėjo prie Karolio kojų ir aptaškė jas krauju.
Lig tol jis viską stebėjo iš nuostabos netekęs
žado, bet nuo šio kraupaus reginio jis pagaliau atsitokėjo, žengė kelis žingsnius
priekį pakylos link ir, kreipdamasis į valdovo mantija apsigaubusią figūrą, drąsiai
ištarė gerai žinomus žodžius:
Jei tu nuo Dievo, kalbėk; jei nuo Kito palik
mus ramybėje.
Šmėkla lėtai ir iškilmingai tarė:
Karaliau! Šis kraujas bus pralietas ne tau
valdant... (čia jos balsas tapo ne toks raiškus), bet po penkių kartų. Vargas, vargas,
vargas Vazos giminei!
Iškart po šitų žodžių visa gausi ir nepaprasta
žmonių minia ėmė tirpti, kol galiausiai virto neryškia spalvota dėme, o paskui ir
suvis išnyko. Vaiduokliški deglai užgeso, ir Karolio bei jo palydos žvakės apšvietė
tik senus, vėjelio šiurenamus sienų apmušalus. Kurį laiką dar sklido gana melodingas
dūzgesys, kurį vienas iš liudininkų palygino su vėjo šnaresiu lapuose, o kitas
su derinant trūkusių arfos stygų skambesiu. Reginio liudininkai išvien sutarė dėl
regėjimo trukmės: jų nuomone, jis tęsėsi apie dešimt minučių.
Juoda drapiruotė, nukirsta galva, ant grindų
plūstelėjusio kraujo čiurkšlės visa prapuolė drauge su šmėklomis. Tik ant
Karolio šlepetės liko raudona dėmė, kurios vienos jam būtų užtekę tos nakties
įvykiams prisiminti, jei tik jie nebūtų taip ryškiai įsirėžę į atmintį.
Grįžęs pas save, karalius savo bendražygiams
liepę užrašyti visa, ką buvo regėjęs, paskui įsakė jiems pasirašyti ir pasirašė
pats. Nors jis ėmėsi visų priemonių rašto turiniui nuo žmonių nuslėpti, tačiau,
dar Karoliui gyvam esant, dokumentas tapo žinomas. Jis išliko ir iki mūsų dienų, ir
niekam nešauna į galvą suabejoti jo tikrumu. Įsimintina šio dokumento pabaiga:
O jei visa, ką papasakojau, rašo karalius,
nėra gryna tiesa, tuomet aš atsižadu vilties sulaukti geresnio pomirtinio gyvenimo,
kurio galbūt nusipelniau už kelis gerus darbus, o ypač už savo uolumą dirbant tautos
labui ir ginant protėvių tikėjimą.
Savo ruožtu prisiminę
Gustavo III8 mirtį ir jo žudiko Ankarstriomo teismą, mes
pažymėsime, jog šie įvykiai ir šios išskirtinės pranašystės aplinkybės turi daug
ką bendra.
Vadinasi, jaunuolis, kuriam luomų atstovų
akivaizdoje nukirto galvą, tikriausiai buvo Ankarstriomas.
Karūnuotas lavonas Gustavas III.
Vaikas jo sūnus ir
paveldėtojas Gustavas Adolfas IV9.
Galiausiai senis
Siodermanlando hercogas, Gustavo IV dėdė10, iš pradžių
buvęs karalystės regentu, vėliau, sūnėną nušalinus nuo sosto, tapo karaliumi.
Vertė Linas Rybelis
Versta iš: P. Mérimée. Colomba
et autres nouvelles. Paris: Bookking International, 1993.
____________
1 Daugiau dalykų,
Horacijau, dangus ir žemė slepia nei jūsų filosofija aprėpia (angl.). (Atgal>>>)
2 Karolis
XI (16551697) Švedijos karalius nuo 1660m., savarankiškai valdė nuo 1672 m.
Karolio X sūnus. Įvedė absoliutizmą, pradėjo plačią redukciją žemių
grąžinimą karaliui. (Atgal>>>)
3 Karolis
XII (16821718) Švedijos karalius nuo 1697 m. Garsus karvedys. Žuvo nuo
atsitiktinės (kai kurių istorikų nuomone nuo samdyto žudiko) kulkos mėgindamas
paimti danų valdomą Fredriksteno tvirtovę Norvegijoje. (Atgal>>>)
4 Šambelionas
karaliaus arba popiežiaus rūmų dvariškių rangas, prilygęs kamergeriui. (Atgal>>>)
5 Melarenas
(Mälaren) trečias pagal dydį ežeras Švedijoje, prie Stokholmo. (Atgal>>>)
6 Gustavas
Adolfas (15941632) Karolio IX sūnus. Į sostą įžengė septyniolikos metų labai
nepalankiomis aplinkybėmis jam teko užbaigti net tris iš tėvo paveldėtus karus.
Paskui jis įsitraukė į Trisdešimties metų karą. Jo laikais karinė Švedijos galybė
ėmė augti. (Atgal>>>)
* Diduomenė, dvasininkija,
buržuazija ir valstietija (Aut. past.). (Atgal>>>)
7 Gustavas I, arba Vaza
(14961540) karaliaus patarėjo Eriko Johansono Vazos sūnus. Laikomas švedų
tautinės valstybės įkūrėju. Pirmiausia išgarsėjo 1517 1518 metais narsiai
kovodamas su danais. Danų karaliaus Kristijono II išdavikiškai paimtas įkaitu, jis
buvo įkalintas Danijoje, tačiau iš ten pabėgo į Liubeką, po to grįžo į Švediją.
Nuvykęs į šalies šiaurę, susilaukė gyventojų paramos ir 1521 m. sukilo prieš
Kristijoną. Didikų remiamas, šventė pergalę ir tų pačių metų rugpjūtį buvo
paskelbtas karalystės valdytoju, o 1523 m. Strengnese Švedijos karaliumi. (Atgal>>>)
8 Gustavas III
(17461792) karaliaus Adolfo Frederiko sūnus. Nuo pat vaikystės buvo auklėjamas
prancūzų kultūros dvasia. Jau būdamas kronprincu, Gustavas dalyvavo politikoje ir daug
prisidėjo verčiant tėvą nuo sosto. Prancūzijai padedant, 1772 m. įvykdė valstybinį
perversmą. Pirmieji Gustavo valdymo metai pasižymėjo didelėmis ir reikšmingomis
reformomis beveik visose visuomeninio gyvenimo srityse. Bet karaliaus nepopuliarios
valdymo priemonės (pvz., įstatymo degtinei įvedimas), kelionės po užsienį, didelė
rūmų prabanga, antirusiška politika pamažu sukėlė nepasitenkinimą. 1789 m.
buržuazijos luomo remiamas, jis pakeitė konstituciją ir dar labiau sustiprino savo
absoliučią valdžią. Žuvo kaip didikų sąmokslo auka: 1792 m. per kaukių balių savo
operos teatre jį mirtinai sužeidė dvariškio Ankarstriomo paleista kulka (vėliau to
įvykio motyvą Verdi panaudojo savo operai Kaukių balius). (Atgal>>>)
9 Gustavas Adolfas IV
(17781837) karaliaus Gustavo III sūnus, 1792 m. išrinktas karaliumi. (Atgal>>>)
10 Siodermanlando hercogas
(17481818) Gustavo III jaunesnysis brolis. 1809 m. išrinktas karaliumi, pasivadino
Karoliu XIII. Būdamas senas ir bevaikis, ėmė ieškotis tinkamo sosto paveldėtojo.
Tokiu tapo Prancūzijos maršalas Žanas Batistas Bernadotas, davęs pradžią naujai
Bernadotų dinastijai Švedijoje. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|