Mitios - neformalus judėjimas, prasidėjęs 1984 m., kurio branduolį sudaro 13 dailininkų iš anuometinio Leningrado. Mitios išpopuliarėjo ne tiek savo tapyba ar kita kūrybine veikla, kiek savito gyvenimo būdo propagavimu.
Skaitydami šiuos mitių literatūrinius bandymus, daugelis turbūt įžvelgs mitią ir savyje.

V. Šinkariovas
Apie mitias

                                                                     ***
       Mitia - gyvenimo būdo menininkas, gyvenantis pasaulyje, kuris visas yra tik gražūs piešinėliai, nupiešti ant majos skraistės.
                                                                     ***
       Pirmasis mitia buvo Abelis. Būtent jis šiaip ar taip yra pirmasis užregistruotas nukentėjusysis. O tai prigimtinis mitių bruožas: juos skriaudžia, tačiau jie agresyviais netampa.
                                                                     ***
       Mitios nugalės jau vien todėl, kad jie nieko nenori nugalėti... Jie visada praloš ir plaukios išmatose... (pašnibždomis)... Taip jie nugalės visą pasaulį.
                                                                     ***
       Mitios yra labai geri žmonės, vienas kitam negaili ir paskutinių marškinių, tačiau jų draugystę griauna neįveikiamas prieštaravimas: vienas kitam jie gaili alkoholinių gėrimų.
Kiekvienas mitia yra taip įsitikinęs savo teise išgerti daugiau už sugėrovą, kad net nepastebi šito ir neigia šį charakteringiausią mitių bruožą. (Stebėtina, bet šį reiškinį aprašanti formulė atsirado ne mitių tarpe, bet buvo sugalvota vieno šio judėjimo apžvalgininko iš užsienio: "Mitia nemėgsta gerti vienumoje, mitia mėgsta gerti vienas stebint liudininkams".)
                                                                     ***
       Mitios veide visada kaitaliojasi dvi išraiškos: sentimentalus liūdesys ir švelnumas, besiribojantis su idiotiškumu. Visi jo švelnūs judesiai ir intonacijos pilni energijos, todėl mitia visada atrodo linksmas.
                                                                     ***
       Mitia bendrauja ypatingai geranoriškai. Kreipiasi į visus mažybiniais vardais: broliukai, sesutės ir taip toliau. Susitikęs net mažai pažįstamą žmogų, mitia būtinai triskart jį pabučiuoja, o atsisveikindamas stipriai apglėbia jį, nulenkia galvą jam ant peties ir užmerkęs akis ilgai ilgai stovi, tartum medituodamas.
   V.Šinkariovo pieš.
                      ***
       Blogai su juo pasielgus, skriaudėjo akyse mitia niekuomet neišreikš nepasitenkinimo ar pasipiktinimo. Jis meiliai, tačiau su kartėliu ištars: "Kaipgi tu taip, broliuk?" Tuo tarpu už akių jis dėl kiekvieno jam adresuoto priekaišto vos ne su ašaromis akyse kartos, kad jį "suvalgė su visais viduriais".
                                                                                            ***
       Ką nors dalinantis, pavyzdžiui, pilstant vyną, mitia visada naudoja tris posakius, išreiškiančius dalybų esmę:
       "dalintis po lygiai" - vynas padalinamas per pusę,
       "dalintis broliškai" - mitia išgeria didesnę dalį,
       "dalintis krikščioniškai" - mitia viską išgeria pats.
                                                                     ***
       Kartais mitia apsiima atlikti per daug avantiūriškas užduotis, pavyzdžiui, nusprendžia pats suremontuoti kambarį. Tada jis šaukiasi pagalbon keletą draugų, ir tame kambaryje, kurio remontą reikia atlikti, surengia daugiadienes - kad pailsėtų nuo jį ištikusios kankinančios lemties. Jeigu atkakliomis daugelio kitų žmonių pastangomis jis vis dėlto yra priverstas pradėti remontą, tai po kurio laiko kambarys tampa panašus į niūrią kankinimų kamerą; remontuojant toliau, kambarys tampa toksai, lyg jame būtų sprogusi stambaus kalibro bomba.
                                                                     ***
       Mitios mėgsta muziką, tiksliau tariant, dainas, ypač graudžias. Iš karto reikia pridurti, kad pati muzika iš esmės jiems nėra svarbi. Ideali jų visų laikų daina:
                               Keturios kojos katės.
                               Už jos ilga uodega.
                               Bet liesti tu jos negalėk -
                               Ji tau maža, tau maža.
       Visas kitas dainas mitios vertina pagal šį etaloną.
                                                                     ***
       Sunku pasakyti, kas yra mitia. Kiekvienas šio judėjimo apibūdinimas yra nuostabus, tačiau nepilnas. Kiekvienas žmogus, kuris nors trumpam stabtelėjo pasigrožėti pergalinga mitių eisena, tas kaip magnetu įtraukiamas į jų gretas.
       Taigi, aš daugiau nebegaliu būti bešališkas ir objektyvus judėjimo stebėtojas ir esu priverstas padėti plunksną - aš jau nebegalvoju, kas toks yra mitia.
       Kas yra mitia? Kiek danguje žvaigždžių? Kam žydi gėlės?

Mitių istorijos

                                                                     ***
       Vienas mitia skambina kitam ir susitaria tuoj pat susitikti (mitiai sunku planuoti savo laiką ilgesniam laikotarpiui). Sutartu laiku jis įžengia į kito mitios namus ir pradeda susitikimo ritualą: įpuolęs vidun ir akimis susiradęs kitą mitią, jis, nepaprastai susijaudinęs, plačiai išsižioja, atsišlieja į sieną ir lėtai susmunka žemėn. Tuo metu kitas mitia pliaukši per šlaunis delnais, kelia į viršų ir bejėgiškai nuleidžia rankas, nusisuka ir daužo sau per galvą, lyg norėdamas atsigauti nuo šito neįtikėtino sukrėtimo.
       Po to pirmasis mitia trūkčiojančiu balsu sušunka:
       - Mitia, broliuk! - ir, prarasdamas orientaciją, konvulsiškai graibstydamas orą, vartydamas baldus, metasi į draugo glėbį. Šis, užvertęs akis ir suspaudęs rankomis galvą, purto ją, lyg norėdamas atsikratyti vaiduoklio.
       Būtų gerai, kad tokį susitikimo ritualą stebėtų statistai, kurie laiku sugriebtų juos už rankų, prižiūrėtų, kad viskas nevyktų per greitai ir abu mitios netyčia neužsimuštų.
                                                                     ***
       Kartą mitia pabunda vienišas ir pagiriotas. Jam karšta ir bloga, norisi, kad kas nors užsuktų į svečius, jį pralinksmintų, tačiau niekas neateina ir neatneša jam alučio. Netekęs kantrybės mitia skambina draugui, kuris, jo manymu, tiktų į svečius:
       - Už ką?! Už ką tu taip mane?!
       - O ką? - išsigąsta draugas.
       - Ką... - karčiai nusijuokia mitia, - gerai jau... Ne, vis tiek pasakyk, pasakyk - už ką tu taip su manim?! Tegul, tegul aš niekšas, išgama - bet kad taip! Šitaip mane! Ar aš ką nors užmušiau? Apiplėšiau?
       - Mitia, kas gi atsitiko?!
       - O tu lyg nežinotum, kas atsitiko?!
       - Nežinau...
       - Kodėl gi tu negalėjai nors vieną, nors vieną kartelį per visą gyvenimą užsukti pas mane į svečius?!

Maksimo ir Fiodoro laiškai

       Sveikas brangusis Maksimai!
       Į kaimą atvykau gerai. Brolis labai džiaugiasi, jis labai geras ir doras. Pateikiu tokį pasiūlymą: tu neišmesk mano laiškų, bet dėk juos į spintą, o aš neišmesiu tavo. Tada aš turėsiu ne tik "Užrašų knygelę", bet ir "Draugų laiškus", po to dar užvesiu "Rašytojo dienoraštį".
       Daugiau neturiu apie ką rašyti.
       Iki pasimatymo. Fiodoras.
                                                                     ***
       Sveikas brangusis Maksimai!
       Užmiršau tau štai ką parašyti: kai aš atvažiavau, kitą dieną sakau broliui - einam į parduotuvę. O jis pasakė tokią mintį: nėra parduotuvės jų kaime, ir kitame nėra, yra tiktai Ožogino Voločioke; o naminės niekur nėra. Aš paklausiau: kaipgi jūs čia gyvenate? Jis man atsakė, kad susirenka visi vyrai ir visą dieną eina į Ožogino Voločioką, o jeigu ten nieko nėra, tai iki išnaktų kartu su vyrais iš kitų kaimų eina toliau. Aš tada sakau: eime. Užsimetę per petį maišus, kuriuos čia turi visi vyrai, išėjome mes į Ožogino Voločioką.
       Daugiau neturiu apie ką rašyti.
       Iki pasimatymo. Fiodoras.
                                                                     ***
       Sveikas Fiodorai.
       Ė... eik šikti.
                                                                     ***
       Sveikas brangusis Maksimai!
       Aš vis stebiuosi daugiareikšmiu faktu, jog mūsų kaime nėra parduotuvės. Dėl to daugelis vyrų rytais miršta arba žudosi. Todėl, kad negali toli eiti. Ir ant kapo užrašyta: mirė nuo pagirių. Už tų įvykių slypi tai, kad čia nėra blaivyklos. Todėl gatve gali eiti, kiek nori.
       Gavau tavo laišką. Parašyk dar.
       Daugiau neturiu apie ką rašyti. Labai tavęs pasiilgau: lenkiuosi tau triskart iki pat žemės motinėlės.
       Iki pasimatymo. Fiodoras.
                                                                     ***
       Sveikas Fiodorai.
       Negaliu rašyti, baisios pagirios.
       Pataisiau sveikatą, jau geriau.
                                                                     ***
       Sveikas brangusis Maksimai!
       Visi čia mane pamėgo už tai, kad aš iš miesto. Daugeliui vyrų parašiau atminimo eilėraštį        "Draugo mirčiai". Jei tu jo neprisimeni, priminsiu:
       O DRAUGO MiRTis
       Sunkvežimis važiavo.
       Ek! Neliko Nikolajaus.
       Vyrai čia visi geri, dori. Skaičiau jiems tavo laiškus, patiko. "Žiūrėk, sako, žinom šitas pagirias... O jei pasitaisė, tai ir gerai jam, tam Maksimui!" Bet mano laiškai, sako, sklandesni.
       Aš juos išmokiau daryti taip: ne grįžti atgal iš Ožogino Voločioko, bet išgerti viską tiesiog tenai. Naktimis ten deginam laužus, mokau juos dzen-budizmo, dainuojam dainas. O ryte, prašom, į parduotuvę!
       Daugiau neturiu apie ką rašyti. Puolu po tavo kojom.
       Iki pasimatymo. Fiodoras.
                                                                     ***
       Sveikas Fiodorai!
       Man dabar sunku rašyti, už mane parašys Vasilijus.

       Sveikas Fiodorai!
       Susidomėjęs skaičiau tavo laiškus, prisiminiau Andrejų Belyj:
       "Jis vakar užsuko kabakan,
       Mėnesio algą pragėrė laisvai,
       Dabar jis į gimtąjį kaimą
       Žengia prislėgtas nūnai..."
       Toliau:
       "Tik šaltis ir badas - baisinga!,
       Kelias jo veda mirtin,
       Stiprioji degtine klastinga,
       Krūtinėje groki ugnim!"
       Betgi, Dieve, dabar dar blogiau! Ir, pasirodo, visur! Juk visa šalis - ką ten šalis, nėra jokios šalies - visa liaudis tuoj tuoj pradės išsigimti. Girtos ašaros užliejo visus tiesius kelius, jie tuoj užpelkės. "Ruoškit Viešpačiui kelius, tiesinkit juos!" - kurgi! "Visi vėmaluose ir visiems sunku, skambinkit visais varpais - niekas ir galvos nepakels..." - rašė klasikas.
       Argi ne blogiau? Visi vėmaluose ir visiems GERA, visi pamaloninti girta viltimi, virš pragaro pakabintame dirbtiniame danguje švyti vaivorykštė.
       Na gerai... iki pasimatymo. Vasilijus.
                                                                     ***
       Sveikas brangusis Maksimai!
       Gavau tavo ir Vasilijaus laišką. Vasilijau, rašyk dažniau.
Aš gyvenu gerai. Miške netoli Ožogino Voločioko išsikasėme žeminę. Šitoj žeminėje kartu su mumis draugiškai gyvena ir keletas vyrų iš Ožogino Voločioko.
       Parašiau eilėraštį, kurį jie skaito visoms moterims, ateinančioms pas mus. Štai šis eilėraštis:
       ePAŽįstAMAI moTeRIAi
       Išeik!
       Atgal eik!
       Antrasis variantas:
       ePAŽįstAMAI moTeRIAi
       Išeik!
       Gal šikti eik!
       Tačiau antrojo varianto niekam iš vyrų nerodžiau, nes kažkaip nepatogu.
       Daugiau neturiu apie ką rašyti.
       Iki pasimatymo. Fiodoras.
                                                                     ***
       Sveikas brangusis Maksimai!
       Kaip tu laiške patarsi, taip ir bus, nes aš nebežinau, ką daryti. Papasakosiu tau viską, kaip buvo.
       Vieną rytą ateinam su vyrais į parduotuvę, vienas iš mūsų, Nikolajus (geras, doras vyras) sako: "Teta Maša! Duok mums dešimt buteliukų degtinaitės".
       Staiga pardavėja sako: "Užteks! Vakar buvo atėjęs pirmininkas, pasakė: šienapjūtė prasidėjo. Neduok jiems daugiau nieko! Kol šienapjūtė nesibaigs, nieko daugiau ir nebeatveš".
       Nikolajus sako: "Šienapjūtė šienapjūte, bet degtinaitės tai duok".
       O ji jam: "Užteks!"
       Tada Nikojajus savo nuomonę išreiškė tokiais žodžiais: "Geriau jau tau, sterva, pirmininkas būtų pasakęs: sušaudyk juos visus, nes šienapjūtė prasidėjo!"
       O jinai jam: "Dink iš čia, Nikolajau, Dievo tu nebijai!"
       Tada visi vyrai ėmė mane kumščiuoti - sakyk ką nors, girdi, tu iš miesto. Aš jau susiruošiau jai išdėstyti savo apmąstymus, kai ji tarė: "Negaliu net žiūrėti į jūsų miestietį. Tai jis jus sukurstė, tai per jį jūs žeminėje gyventi pradėjot!"
       Maksimai, Maksimai! Man pasidarė taip bloga ir gėda, kad aš net užsidengiau rankomis veidą, išėjau iš parduotuvės ir atsisėdau ant laiptų.
       Tada visi vyrai irgi išėjo, ir mes nuėjome, kur akys veda.
       Parašyk man telegramą, Maksimai.
       Daugiau neturiu apie ką rašyti. Tris kartus puolu po tavo kojomis.
       Iki pasimatymo. Fiodoras.
                                                                     ***
       Fiodorai, užteks tau ten dulkintis, grįžk atgal! Maksimas.
                                                                     ***
       Sveikas brangusis Maksimai!
       Gavau tavo telegramą, ačiū.
       Žinai, Maksimai, aš pagalvojau, kad negaliu gi kartu su savimi pasiimti visų vyrų, nes gyventi mūsų kambaryje mes visi, turbūt, netilpsime (o gal kaip nors ir tilptume?); o jei išsikastume mūsų kieme žeminę, tai ten žiemą būtų šalta.
       Todėl dabar atvažiuoti negaliu, aš pasilieku ir galvosiu, ką daryti toliau.
       Iki pasimatymo. Fiodoras.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų