TEKSTAI.LT
<< Atgal

        
       Miłka Malzahn kartais būna poete (debiutas 1995 metais, apdovanojimai H. Poświatowskos vardo konkurse, Čenstochove), būna vokaliste, dainų tekstų, pasakojimų (debiutas „FA art.“, 1997 metai) ir dramų kūrėja („Baronowa Późna Jesień“, „Myzycy i fotografowie mają inaczej“) – apdovanota dramos konkurse „My – na progu XX wieku“ Lodzė '99, 2000 metai. Gimė 1971 metais Bialovieže, yra filosofijos fakulteto Torunėje absolventė, kur dabartiniu metu labai gyvena.

       Sako man, kad tai, ką rašau, yra labai moteriška. Moteriška – būtent taip apibūdina Baranową. Na, žinoma! Nustebčiau, jeigu būtų vyriška. Sako, kad dėl to nesą šleikštūs ir skaitosi maloniai. Tačiau parašyti to nenorėjo. Kritikai.
       Miłka Malzahn

Vertėja      

       Milka Malzahn

       Dėžutė

       I
       Tai buvo kambarys: nemažas stalas, keturios kėdės, fone – šviesus langas. Vėlyvas pavakarys. Kažkas rakino duris didžiuliu raktu. Darė tai ilgai, taip ilgai, lyg būtų nuilsęs arba flegmatiškas pačia savo esybe. Paskui pamažu, su pertrūkiais atsikvėpti, tas kažkas žudė užraktą senu didžiuliu raktu. Užraktas gynėsi girgždėdamas, raktas atakavo linkdamas į visas pasaulio pusės. Nesėkmingai. Po to buvo lengvas durų stumtelėjimas ir į kambarį įėjo Pirmas. Apsikrovęs nešuliais. Ant grindų, šalia stalo, Pirmas stato maišelį su pirkiniais, išsipūtusį ryšulį, tris knygas, kažin kokį atsitiktinį skrajučių šlamštą, ištrauktą iš pašto dėžutės, apgraužtą obuolį. Stabteli neapsispręsdamas. Žiūri. Mato.
       – Cholera, – ištaria trumpai pamąstęs. – Paliko dėžutę. Visą laiką turi ką nors palikti. Gerai, kad šį kartą tai nėra kas nors intymesnio. Dėžutė, cholera, tai dėžutė. Kokia gi čia dėžutė, cholera?
       Sėdasi prie stalo. Stumia dėžutę į šoną. Žiūri sau kažkur į šoną. Tenai nieko nėra. Paskui bando nugramdyti nuo lakšto tai, ką vis gi įžiūrėjo. Nesėkmingai. Prisitraukia dėžutę prie savęs.
       – O šaldytuve tiksliai nėra ko ėsti. Jinai niekada nieko negali man palikti. Suėda. Sako, jog negali susilaikyti. Ir ką turiu, cholera, daryti?
       Žvelgia įdėmiai į dėžutę. Deda ant jos delną.
       – Pasakysiu jai, kad jau nebegaliu.
       Nuima ranką. Už jo pečių plečiasi pieniška lango dėmė.
       – Vakar sakė man, kad jai sopa nuo to pečius (šviesa ryškėja). Ir ką galiu padaryti? (Pirmas pats beveik tampa šviesėjančia dėme). Sakė, kad gyvenimas bėga. „Saldžioji tu mano, – atsakiau – aš myliu. Neįtikėtinai myliu.“ (Pirmas grįžta į normalią šviesą). O jinai nuėjo į virtuvę ko nors užvalgyti. Trynėsi tenai gerą laiką, paskui paklausė, ar irgi noriu. Nenorėjau. Juk jinai žino, kad kuomet yra tokia, man valgyti nesinori. Esu jos... sukrėstas. Ir ką turiu, cholera, daryti? Negaliu, jau nebegaliu, tačiau be jos neįsivaizduoju... nieko.
       Pirmas pakyla. Palieka dėžutę vidury stalo ir greitai grįžta su uždegta cigarete. Laiko ją tarp vidurinio piršto ir rodomojo. Užsitraukia giliai, žvelgia į stalą. Vėl kažką bando nugremžti. Ant stalo servetėlė ir dėžutė. Nieko daugiau.
       – Vėl tikriausiai pudingą valgė. Pridžiūvo.
       Sunkiai sėdasi. Spiria gulintį ant grindų obuolį. Žvelgia jam įkandin, šypsosi pats sau. Obuolys dingsta iš regėjimo lauko.
       Obuoly! – šaukia ir švilpia kaip šuniui. – Obuoly!.. Ciu, ciu, ciu!.. Obuolys taip pat nepaklūsta, – priduria pretenzingai ir juokiasi. Garsiai. – Vėl kažkur dingo, - užsitraukia cigaretę. – Nebus jos dabar dvi arba netgi tris dienas. Atpažįstu pagal stalą. Nebus jos. Kai grįš, pasakysiu jai, kad jau nebegaliu. Nes ką gi galiu, cholera, pasakyti? Negalėsiu per tas porą dienų nieko daryti. Vien jinai, jinai ir jinai! Jinai, kuomet atlenkia galvą, raivydamasi ant kėdės, o paskui, op-lia, ant jos pakeldama apsunkusias kojas; jinai, kuomet kreipiasi pati į save kaip į mažą vaiką ir kūprinasi į ką nors čirpsėdama arba už ką nors apdovanodama, jinai – bundanti ryte, jinai, kuri sako: „Esu kupina tylėjimo, tylos ir meilės“. Jinai – paliekanti viską ir visur: akinius, cigaretes, apatinius, dokumentus, mane... Na, ir ką turiu, cholera, daryti? Juk nesisielosiu.
       Sutelkia visą savo dėmesį į dėžutę. Paliečia ją vėl, šį kartą giliau mintydamas. Apsisprendžia, imasi atidarinėti.
       Telefono skambutis. Mobilus. Pirmas jo ieško gulinčiuose ant grindų daiktuose. Randa. Atsigręžia į langą.
       – Taip? – kalba kitu balsu (kitu negu su savimi prieš akimirką). – Na, turiu daug laiko, žinoma ateisiu, na tai palaukite. Ne, jinai jaučiasi blogai. Taip, perduosiu. Tuom sykiu.
       Išeina neatsigręždamas, paskui save, jau nerodydamas veido. Vėl girdėti, kaip kankinasi su užraktu. Tuo pat metu neatidaryta dėžutė pati slenka per stalą. Sustoja tiktai prie krašto.

       II
       Tas pats kambarys: dėmesį prikausto tiktai stalas, ant stalo – puiki netvarka. Būtent tokia, tinkanti negyvų daiktų tapymui. Tas „renesansiškai“ apšviestas paveikslas (tai, be kita ko, lango nuopelnas) yra viso materialaus bei estetinio sumanumo džiaugsmo kvintescencija. Guli sau lengvabūdiškai panaudotos lėkštės, apdžiūvusių sumuštinių, salotų, mišrainių ir pan. likučiai, kažin kokiame rūke dingsta trys taurelės, pasipuošusios riebiomis dėmėmis nuo jų vartotojų pirštų. Ketvirta taurelė stovi kiek atokiau ir yra stebinančiai švari. Be to, yra čia dar sumaitotų kartoninių dėžių nuo sulčių, tuščių butelių nuo alkoholio ir Antras. Guli, atsirėmęs į kairį skruostą, regimai švariausioje to stalo vietoje. Tai aukštas, liesas vyriškis, nenuspėjamo amžiaus, ir dar įkvėpto veido, paneigiančio bet kokį dvasinį ar fizinį prastuoliškumą. Pakelia galvą. Veidas priskambęs alkoholio. Netrukdo. Akys pritvinkusios, kiek paraudusios, tačiau skvarbios, lūpų grimasa neabejotinai reiškia visiškai neskoningą požiūrį į pasaulį. Tuščiomis akimis Antras žvelgia tiesiai prieš save.
       – Adekai! – staiga (ir nelauktai) šaukia į buto gilumą – Adekai, kurva, esi? Adekai esi?
       Tyla.
       – Adekai, kurva, atsiliepk, kai tavęs prašau!
       Tyla.
       Stalo linija „atkerta“ puikų, didingą to vyriškio biustą nuo jo garantuotai tokios pat didingos likusios dalies. Antras sustingo taip, lyg pozuotų.
       – Skauda, – sako ir trina akis. – Reikėjo negerti, – sako sau konspiraciniu šnabždesiu ir dėl tikrumo tris kartus pastuksena į kaktą. Pasigirsta aiškus triukšmas.
       – Na, – Antras tą pat akimirką keičia toną, – dingsti? – įsiklauso. – Sakiau tau, kad Jinai slepia visuomet man vieną alaus. Slepia ir nesako kur. Paskui ieškau ir randu. Gali būti aukštai, o, gali. Vonioje pažiūrėk. Niekuomet neaišku, kas jai į galvą šaus... Na, ir tik nesakyk man, kad nėra faina, nes kurva, nebus kultūros. Ir pamatysi. Aš tau sakau, geriau įdėmiai paieškok.
       Žvalgosi po stalą. Po išraiškingu pusdubeniu randa kartoninę dėžutę. Atverta. Apverčia ją dugnu į viršų. Niekas neiškrenta. Antras pučia į ją kaip magas. Veidrodyje, pakabintame ant šoninės sienos, akies kraštu mato, koks tą akimirką atrodo paslaptingas. Pučia dar kartą, dabar žvelgia tiesiai į veidrodį. Patenkintas. Pamažu siekia dėžutės ir pakiliai ištraukia Drakoną. Figūrėlė, neatrodanti kvailokai (žinoma, su visa pagarba) kaip žalias Vavelio Drakonas. Tai kinietiškas Drakonas išmintinga galva ir visa perprantančiu žvilgsniu.
       – Ko taip žiūri?
       Drakonas tyli.
       Antras deda jį atgal į dėžutę. Jis atsargus. Vėl įkiša ranką ir ištraukia plunksnelę. Deda ją šalia, siekia dar kartą ir ištraukia prilipusį prie piršto kontaktinį lęšį. Lęšis, pirštas, apsidrumstusi Antro akis.
       – Adekai! Adekai! Jėzau! Jinai visą laiką sakė, kad, kurva, esi kurčias. Adekai! Esi kurčias! Ir šitiek mano kalbėjimo veltui. O viską, ką sakiau, ir kas dabar? Nesiruošiu niekur, ne?
       Ima į rankas ketvirtą švarią taurelę. Turėjo jos siekti per visą stalą. Jo žvilgsnis nuolat sekė delną. Įdėmiai apžiūri taurelę prieš šviesą. Atsargiai ją paliečia, glosto kraštą, kvėpteli, kažką kutinėja... (žinoma). Antras žiūri akimirką į lubas pro stiklą, paskui priešais save ir nepiktai sako:
       – O buvau tikras, kad ji čia buvo.

       III
       Tai, kas buvo, pamažu šviesėja. Fone aiškėja ankstyvos dienos atgarsiai, paskubomis, greitai ir nedarniai į kambarį įeina Trečias. (Tai buvo tas pats kambarys). Stabteli vidury dar tamsokos patalpos, lyg tai būtų neapšviesta scena. Atrodo puošniai sustingęs, pakelia barzdą į viršų, leisdamas tariamai publikai akimirką žavėtis profiliu. Vis dėlto Trečias neužtikrintas ir nesuderintas, pagaliau pajudina kaklo slankstelius ir žvalgosi į sienas be didesnio tikslo. Paskui staigiu, greitu judesiu puola po stalu. Ir su pasitenkinimu iš tenai ištraukia dėžutę. Triumfuodamas pastato ją stalo vidury. Atidaro. Vaizdas iš viršaus: į didžiulį gniužulą suspaustas popieriaus lapas. Laiškas. Laiško turinys:

       Numylėtasis! Gerai žinai, jog neprivalai manęs taip apgaudinėti. Kalbėjaisi su ja tuomet, ir mačiau ją, ir jaučiau jus, todėl iš mūsų jau nieko nebebus. Dabar verkiu, tačiau žinau, kad tai jau pabaiga. Mūsų pabaiga. Ate! Tavo (parašas neįskaitomas)

       Trečias ima į rankas laišką, tačiau jo neskaito. Prieina prie lango. Atidaro. Išmeta popierinį gniužulą. Lapas nukrenta. Trečias grįžta prie stalo, pasilenkia ties dėžute, remdamasis abiem rankomis į lentą, ir žiūri tiesiai priešais save. Yra mažų mažiausiai suvedžiotojiškas, gražus, iš tiesų gražus (leidžia tariamai publikai grožėtis netrukdomai).
       – Krečia man tokius numerius jau porą mėnesių, – siųsdamas įkalinantį šypsnį viskam, kas prieš jį. – Beveik kas dieną mane palieka. Paskui kalbuosi su ja telefonu, paskui važiuoju pas jos drauges arba pas mamą. Paskui imu ją ant rankų. Ir jaučiu, kaip krenta į mane, visa, visa yra mano. Paskui einame kartu namo, o ji laiko delną mano rankose, kartais verkia, kartais ne. „Ak, gyvenime“. Krečia man tokius numerius porą mėnesių. Meilė, tikra meilė. Panašu.
       Iš dėžutės ištraukia apdžiūvusią bandelę, grįžta prie lango, trupina ją ant palangės. Pats vis labiau tolsta, tolsta ir tolsta, ir darosi toksai mažas kaip balandis. Tas vaizdas vis labiau šviesėja iki absoliutaus baltumo, kol balandis nuskrenda.

       IV
       Viskas visgi taip, kaip buvo, tiktai kambarys (tas pats) be stalo (neteko). Pirmas įeina, išneša kėdę. Antras prasilenkia su juo tylėdamas, taip pat išneša kėdę. Trečias sunkiai sėdasi (tačiau su jam būdingu žavesiu) ant vienos iš dviejų likusių kėdžių. Ant nepatogesnės.
       – Klausykite, – sako tiems, kurių nematyti, – neturiu cigarečių.
       Kažkas paduoda jam cigaretę. Trečias pastebi tiktai ranką, kuri vėl pasirodo su ugnimi ir dingsta.
       – Klausykite – sako toliau Trečias. – Aš ją vedžiau pirmas.
       Įeina Pirmas, prisėda ant palangės. Antras įeina keturiomis, retkarčiais ieško kažko ant grindų.
       – Neskiesk, – meta Antras Trečiam.
       – Tu galbūt ir buvai pirmas, – priduria Pirmas, – tačiau, žinai, kaip tai buvo... niekaip.
       – Pats esi niekas, – be emocijų atsako jam Trečias.
       Antras randa kontaktinį lęšį. Pakelia jį įdėmiai. Neįprastas daiktas.
       – Turiu! – plyšauja Antras po absoliučios tylos akimirkos.
       – Na, – su palengvėjimu atsikvepia Pirmas. – Adekai, Adekai! Pasakyk jai, kad radome kontaktą! – šaukia per save patį.
       – Kad taip toliau... – šypsosi Pirmas.
       Triukšmas. Trys vyrai susidomėję pasuka galvas Triukšmo pusėn. Žvelgia po savimi, giliai atsidūsta, kartu su savimi išneša dvi likusias kėdes.

       V
       Kambarys: be nemažo stalo, be keturių kėdžių, bet su langu. Jinai ropštėsi pro tą langą. Pradžioje pasirodė rankos. Paskui prisitraukė kūną, remdamasi alkūnėmis, kabėjo ant palangės mataruodama kojomis. Ant palangės pirmiausia pasirodė galva. Jos smulkus veidas, perkreiptas pastangų, netgi toksai – buvo gražus. Vienu ypu persimetė per plačią palangę, paleisdama rankomis grindis, įsiropštė į vidų. Visa patenkinta savimi.
       – Adekai! – riktelėjo – Adekai! Kad žinotum, kaip nelengvai šiandien skraidosi. Kad sau negalvotum, kad tai toks op.
       Tyla.
       – Tikiuosi, kad esi, – pridūrė, žvelgdama dėmesingai į tylos gilumą. – Kažkaip tuščia. Ausis tau nurausiu, jeigu tavęs nėra. Ne tam tiek prisiskraidžiau. Tikiuosi, kad yra ko nors pavalgyti. Ir ko nors pakramsnoti. Lazdelių, ne traškučių.
       Sėdasi ant grindų. Grybšteli ausies kaušelį, pasitaiso šviesius plaukus, surištus palei kaklą į šiek tiek netvarkingą mazgą. Šviesios sruogos leidžiasi jos kaklu ir kopia per atviras rankas. Pasipuošusi elegantiška žalia išeigine suknele. Marksto akis, žvalgosi po kambarį.
       – Adekai! – šaukia meiliai, – Adekai, – beveik prašo.
       Tyla.
       – Adekai, Adekai... – atsidūsta. – Tai tam jie man pasakoja, kaip manęs lauki? Ištisomis savaitėmis stebeilijiesi į duris, atveri langus šalčiausiomis naktimis, pirmas atsiliepi telefonu. Adekai, krūvos laiškų, kurie mane vejasi po pasaulį, elektroniniai pašto balandžiai, tai nieko? Išsibarstei, Adekai, ką? Kur pasidėjai, ką? Pasakyk. Nes esu! Esu! Atskridau! Esu! – nežymiai pakelia balsą.
       Jinai visuomet, po kiekvieno sakinio palikdavo minkštas, kviečiančias pauzes. Paskui - tyla. Tokia, kuri pamažu atsiranda po negilaus ir greito kvėpavimo. Jinai kvėpuoja negiliai ir greitai kartu su tyla.
       – Adekai, – sako – kvailioji, taip? Kvailioji, norėjai, kad tau viską papasakočiau be tavęs. Na, tai sakau. Prisimenu visus žodžius, kurie buvo mūsų. Visus tavo. Prisimenu tavo žvilgsnius ir pastebėjimus. Ir tai, kai palietei mano ranką paduodamas man... nepamenu ką. Tačiau prisilietimą tą prisimenu. Ir kuomet palietei mano pečius, tuomet, virtuvėje, kuomet nusibodo plovimas. Ir kaip paduodavau tau ragelį, o tu abiem delnais prilaikei mano ranką, ir tai pakibo ore, kad... tuomet... Ir prisimenu, kaip prašei, kad netekėčiau. Ir kuomet Trečias... ir tu... ir viską prisimenu. Adekai, prašau tavęs...
       Esi? Esi.
       Arba tavęs nėra.
       Dabar jaučiu, kad tavęs nėra. Išėjai. Ilgam. Bet kuriuo atveju aš esu. Esu pasiruošusi. Adekai. Dangus, tyla, sparnų šiugždėjimas. Adekai.
       Prašau.

       VI
       Adeko nėra.
       Adeko nėra ir nebus. Yra koridorius. Įėjimas į butą, kuriame buvo kambarys. Kambarys vis dar yra. Prie durų stovi Antras ir bijo įeiti. Antras žino, kur yra Adekas, tačiau yra linkęs niekam to nesakyti. Antras atremia kaktą į duris. Jam truputį gaila, kad jis ne Adekas.
       Jinai siekteli dėžutės. Prie apyrankės, puošiančios jos išraiškingą kauliuką, ant šilkinės juostelės pritvirtintas nedidelis spalvotas kapšiukas. Atveria jį, svarsto, siekia mažiausiu pirštu ir ištraukia žiedelį. Apžiūri jį priešais šviesą. Mažas žiedelis su rubinu. Raudonas šešėlis kaip lazerinis taikiklis krenta į jos iškirptę.
       – Adeko niekuomet nebuvo, – sako košdama kiekvieną žodį kaip maža mergaitė.
       Antras atsidūsta. Šnabžda pats sau kažin kaip grėsmingai. O kurva, o kurva, kurva... Sėdasi prie durų, nuspręndęs palaukti Trečio. Atrėmęs pečius į buto įėjimą, ištiesia kojas per viso koridoriaus ilgį. Po penkiolikos minučių girdi, kad jinai verkia. Tikrai, sėdi tenai po langu. Tuojau nuskris. Kai tik nuramins trūkčiojantį nuo kūkčiojimo kvėpavimą.
       Antras meldžiasi tiktai jam vienam žinomu būdu. Kad Trečias ateitų, kol ji baigs verkti. Kad be beldimo atvertų duris ir ką nors padarytų. Lai kas nors ką nors, cholera, padaro, – mąsto Antras. Iš liemenės kišenės ištraukia suktinę, šiugždena popierius, įdėmiai, su pasitenkinimu nuima kitus balto rūkomojo popieriaus sluoksnius. Išima mažą pailgą indelį. Jame yra kontaktinis lęšis. Antras atsikvepia.
       – Zajebis, – šnabžda, visai nepatenkintas reikalų eiga.

       VII

       Adekas peršoka kas antrą laiptelį. Šviesiomis, smėlio spalvos kelnėmis ir baltais marškinėliais atrodo taip, lyg būtų išsiruošęs į dykumą. Marksto didžiules šviesiai žalias, skaidrias akis, vienu šuoliu peršoka Antrą ir atidaro duris. Nubraukia tamsius plaukus nuo kaktos ir atžariai ją paliečia. Užraktas taip lengvai nepasiduoda. Atsmauktos rankovės atidengia stiprias įdegusias Adeko rankas. Tos rankos siekia diržo, išjungia ausinuką. Rankos priverčia raktą paklusti. Paskui, kupinas vidinio pasitikėjimo savimi, Adekas paniekinamai meta kuprinę ant grindų ir klausosi. Po ilgesnės akimirkos užtikrintu žingsniu pamatuoja atstumą nuo durų iki lango. Stabteli prie palangės. Atremia delnus, atsainiai stumia spalvotą dėžutę palei lango rėmą. Nekreipia į ją dėmesio. Žiūri priešais save, kažką tyliai niūniuodamas. Juokiasi sau, džiaugsmingai, gerkliškai, užsimojęs uždaro langą. Dėžutė lėtai lekia žemyn.
       Adekas ilgais žingsniais pereina per kambarį ir dingsta virtuvėje. Pasišvilpaudamas mąsto apie tai, kodėl Antras neįėjo ir kodėl niekuomet jam jos nepristatė. Melagiai. Jinai ir melagiai.
       Kuomet įeina į kambarį su garuojančia arbata sunkiame puoduke, mąsto jau tiktai apie tai, kaip pakalbėti su Pirmu apie kėdes. Pirmas niekuomet nežino, ką daryti. Ir nuolatos tai kartoja. Ir nieko be jos negali. Ir cholera, cholera, cholera. O juk negali gyventi visai be baldų. Adekas stabteli prie palangės, ant jos deda puoduką. „O buvo visai miela, – mąsto. – Tai prisigėrė ir išnešė viską, cholera.“ (Cholera - mėgstamas Pirmo posakis). Adekas labai mėgsta Pirmą.
       – Ir dar aiškina, kad tai jo kaltė, – grįžta prie reikalo Adekas. Jis įsiaudrinęs, nusipliko liežuvį. – Bepročių gauja. Turi vieną moterį, kuri skraido ir yra Trečio žmona. Na, žinoma, tai geriau negu mūzų pulkas. Galų gale. Tai galbūt jiems netgi praverstų. Tačiau pirma – kėdės. Kėdės ir stalas.
       Adekas įsižiūri į kuprinę, nugeria gurkšnį arbatos. Žiūri į kuprinę. Gurkšnis. Kuprinė. Gurkšnis. „Iš tiesų tai bjauri kuprinė, – mąsto Adekas – ir maža. Reikėtų sau susigalvoti kitą.“ Pažvelgia pro langą. Ant baltų marškinėlių siauru pluoštu krenta raudonas šešėlis. Kaip lazerinis taikiklis. Pasistumia į širdies pusę. Adekas žvilgsniu ieško saulėlydžio. Šalia lango praskrenda balandžiai. Adekas juos mato neaiškiai. O apačioje kažkokia spalvinga mergina mojuoja jam rankomis, kuriose laiko saujas plunksnų. Adekas atsainiai jai pamojuoja. Nusigręžia. Už jo Trečias šnypšdamas užsidega cigaretę.
       – Matei? – klausia Trečias. – Arba čia ateis, arba vėl pradings.
       – Na, kurva, esate, – duryse stovi Antras, uždusęs, pasitenkintas. – Radau ją tarp papūgų.
       Adekas perkreipia galvą, nežiūrėdamas į palangę, siekia puoduko.
       – Tarp papūgų? – klausia atsargiai, stengdamasis emocionaliai nenuspalvinti galų gale nekalto klausimo.
       – Parke, – išaiškina Trečias tokiu tonu, lyg parkuose visų pirmą būtų papūgos.
       – Metafora? – klausia Adekas.
       Antras dabar laiko Adeką idiotu.
       Adekas sako greitą „atsiprašau“. Trina dešinę akį, ieško savo atvaizdo lange, išsiima kontaktinį lęšį. Dabar viena akis šviesiai žalia, o kita – tamsiai mėlyna. Atrodo neraminančiai.
       – Įsidėk jį, – Trečias persikreipia – nemėgstu, kuomet tavo tokios akys. Antras pritaria. Adekas žiūri į Pirmą, tačiau Pirmas dar neatėjo.
       – Pritryniau nenorom, – aiškina Adekas ir pasišalina į virtuvę.
       Beldimas.
       Triukšmas.
       Antras ir Trečias nekreipia dėmesio į Triukšmą, vieningai eina link durų. Atidaro. Įskrenda papūgos.
       – Netiesa, – pasakė Adekas.
       Ir viskas dingo.

       Niekas niekuomet daugiau nerado kambaryje jokios dėžutės. Nuo to laiko gyveno ilgai, laimingai, atskirai.

       Pabaiga

       iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt