Carlo Montella

       IMPERATORIŠKASIS KONCERTAS

       – Žiūrėk, kad tavęs neaplenktų kiti reporteriai, – pasakė Lučanas, pasitraukęs valandėlei nuo maketo, ant kurio jis klijavo šviežiais dažais kvepiančias skiltis. – Prasigauk prie ministro pirmas ir atnešk jo atsakymą paeiliui į visus klausimus.
       Džulijas, stovėdamas priešais jo stalą, tylėdamas linktelėjo galvą.
       – Paliksiu tau dvi skiltis pirmame puslapyje. Jeigu interviu bus didesnis, ką nors išmesim. Ir nepamiršk, dėl dievo meilės, nunešti vakarykštes nuotraukas į spaudos biurą.
       Džulijas vėl linktelėjo galvą. Jis ir pats puikiausiai žinojo, ką turės daryti, ir Lučanas be reikalo kartojo jam savo pamokslus. Štai jau visa savaitė, kai jis ima interviu iš įvairių pramonininkų, milijonierių, kino žvaigždžių ir kitų asmenų, lankančių tarptautinės aviacijos parodos „Sparnai“ saloną. Jam visa tai jau gerokai įkyrėjo.
       – Gali imti mano mašiną, – tęsė Lučanas. – Aš visą laiką būsiu redakcijoje.
       Ir jis padavė ryšulį raktų. Džulijas įsikišo juos į kišenę ir pro sukarpytų popierių, atspaudų, suplėšytų faksimilių šūsnis, kuriomis buvo užverstos grindys, išėjo pro duris.
       Mašina stovėjo kiemo kampe. Džulijas atidarė dureles, įjungė variklį ir pavargęs uždėjo rankas ant vairo, nesiryždamas įjungti greičio. Jis užžiebė žibintus, ir šviesos spindulys tarsi scenos prožektorius išplėšė iš tamsos šokantį mašalų ir naktinių peteliškių spiečių. Iš spaustuvės rūsio aidėjo duslus mašinų ūžesys. Net naktį, kai jis miegodavo, išnaudodamas tas tris ar keturias poilsio valandas, kurias galėjo sau leisti, jį persekiojo šitas ūžesys, tarsi linotipas ir rotacinė mašina būtų gretimame kambaryje.
       Tai buvo pirmasis jo žurnalistinis bandymas. Jis norėjo užsidirbti keletą tūkstančių lirų ir buvo dėkingas Lučanui, nuolatiniam „Sparnų“ redaktoriui, suteikusiam jam tokią progą.
       Bet visas šitas tarptautinio „Sparnų“ salono išorinis blizgesys – ir specialus biuletenis, ir bjaurūs plakatai, kuriais buvo nukarstytos visos gatvės, ir tūkstantinės minios, užplūdusios paviljonus, kur ant metalinių lynų kabojo maži, dailūs turistiniai lėktuvai, – kėlė pasišlykštėjimą, atrodė lyg farsas, pigus spektaklis. Kokia siaubinga nesąmonė kelti reklaminį triukšmą, siūlant publikai „dvivietį CL – 24 jūsų oro kelionėms“, tarytum būtų kalbama apie naują aparatą džiūvėsėliams skrudinti. Kas gali nusipirkti lėktuvą?
       Džulijas perjungė greitį, atsargiai apsigręžė kieme ir pagalvojo apie merginą, kuri pardavinėjo specialų „Sparnų“ biuletenį salono holo kioske. Jis visada sustodavo paplepėti su ja ir ruošėsi kada nors pakviesti ją pavakarieniauti. Merginos vardas buvo Berta, ir ji uždirbdavo tūkstantį penkis šimtus lirų per dieną. Jeigu ji staiga panorėtų paskraidyti paprasčiausiu, labiausiai sukiužusiu keleiviniu lėktuvu, būtų priversta visą mėnesį nieko nevalgyti. Bet mergina šypsojosi, siūlydama visiems „Sparnų“ žurnalą, ir žiūrėdamas į ją galėjai pamanyti, kad ji tik prieš penketą minučių nusileido į žemę prabangiu, lengvu lėktuvu.
       „Pieškite oro turizmą!.. Pažvelkite į pasaulį iš paukščio skrydžio! Dvidešimtojo amžiaus skraidančioji žmonija! Skraidykite! Skraidykite! Skraidykite!.. Vienmotoris H – 39 – mašina visiems!..“
       „Iš pradžių ko nors užkąsiu“, – tarė sau Džulijas, lėtai važiuodamas silpnai apšviestomis priemiesčio gatvėmis. Pamatęs restorano iškabą sustojo.
       Vos įėjęs į salę, kur tylėdami pietavo keli lankytojai, ant sienos pamatė mėlyną salono afišą.
       – Ponas nori pietauti? – paklausė šeimininkas, paslaugiai jį pasitikdamas. – Sėskitės čia, prie šio staliuko. Štai, prašom meniu. Jūs turbūt ne vietinis, atvykote į parodą, ar ne? Dabar daug svečių. Visi į parodą. Aš niekaip nerandu laiko tenai nueiti. Sako, kad labai gražu.
       Tai buvo vidutinio amžiaus vyras blizgančiu, prakaituotu veidu ir ligi šleikštulio saldžia veido išraiška. Džulijas šaltokai pažvelgė į jį ir atsisėdo.
       – Jūs norite pirkti lėktuvą? – paklausė jis.
       – Ne, ką jūs, pone, aš... lėktuvą? – atsakė šeimininkas ir sumišęs sukrizeno. – Aš nė karto nesu skridęs lėktuvu.
       – Tai kam gi čia jums ta paroda?
       Šeimininkas, visiškai suglumęs, vos pajėgė nusišypsoti.
       – Bet... visi eina į parodą. Tai nuostabus dalykas... šiaip, iš smalsumo.
       – Atneškite man ryžių su padažu, – paprašė Džulijas.
       – Tuojau, pone. – Ir šeimininkas paskubomis nuėjo tarsi įsižeidęs.
       Po poros minučių atėjo padavėjas su lėkšte ryžių. Tai buvo apie trisdešimt metų vyras.
       – O jūs ar buvote parodoje? – paklausė Džulijas.
       Padavėjas rimtai pažvelgė į jį.
       – Ne, pone, – atsakė jis mandagiai. – Aš vaikštau pėsčias.
       – Jums nepatinka aviaturizmas?
       – Aš niekada neišvažiuoju iš Milano. Ko jūs pageidautumėt iš antrųjų patiekalų?
       Akimirką jie įdėmiai žiūrėjo vienas į kitą.
       – Atneškite man kotletų ir taurę balto vyno, – pasakė Džulijas.
       Džulijas pagalvojo, kad padavėjas, ko gero, pamanys, jog jis nori iš jo pasijuokti, ir jau beveik ėmė gailėtis savo žodžių. Džulijas suvalgė ryžius, kotletus, bananą ir paprašė sąskaitos. Pasikėlęs, jis mirktelėjo padavėjui.
       – Aš taip pat vaikštau pėsčias, ir man nusispjaut į šitą parodą...
       Vyrukas nusišypsojo jam ir palydėjo iki durų. Atsisėdęs mašinoje, Džulijas iš karto įjungė variklį. Pagalvojus apie tai, kad jis turi nuvykti į parodą, prasiskverbti pro minią, užimti patogią poziciją, išstumdyti alkūnėmis į šalis kitus reporterius ir pulti prie ministro su bloknotu rankose, jam darėsi šlykštu.
       Tartum kartodamas pamoką, jis pasistengė prisiminti klausimus, kuriuos reikės užduoti ministrui. „Atleiskite, jūsų ekscelencija, kokį įspūdį jums daro ši grandiozinė paroda?.. Ačiū, ekscelencija... Gal pasakytumėt, ar ketina vyriausybė imtis kokių nors priemonių oro turizmui plėsti? Kaip įrengti ir aprūpinti mūsų aerouostai? Ką jūs manote apie turistų muito kontrolės pertvarkymą? Ačiū, jūsų ekscelencija. Paskutinis klausimas, jūsų ekscelencija...“
       O kaip jis atrodo, tas ministras? Aukštas, žemas, storas, plikas, su ūsais? Ar jis bus nekantrus, o gal, atvirkščiai, patenkintas pasipūs iš puikybės kaip kalakutas ir bus malonus? Beje, ministras taip pat puikiai žino, kad visa tai komedija, ir jam nusispjauti į oro turizmą, į aerouosto reikalus ir į muito kontrolę, bet jis apsimeta, jog žiūri į visa tai rimtai, nes savo piniginėje tikriausiai turi kokios nors didžiulės aviakompanijos akcijų.
       Dabar Džulijas važiavo šviesų nutviekstomis centrinėmis gatvėmis, kurios buvo grūste prisigrūdusios automobilių ir žmonių. Kiekvienoje vitrinoje buvo matyti mėlyna parodos afiša. Skersai gatvės nuo vieno namo iki kito kabojo reklamų drobės su stambiausių aviakompanijų pavadinimais; „Skraidykite LAI kompanijos lėktuvais. Air France dans tous les ciels!¹ Pan American Airlines! Iš Niujorko į Romą per dvylika valandų! Skriskite į Egiptą, Viduriniuosius Rytus, Indiją!“
       Rodėsi, miestas tuojau atsiplėš nuo žemės kaip pasakoje ir tūkstančiais lėktuvų pakils į žvaigždėtą nakties dangų. Skraidykite! Skraidykite! Skraidykite!
       Aviakompanijų kontoros siuntinėja po miestą gyvas reklamas su didžiuliais plakatais, vaizduojančiais žemės rutulį, išraižytą raudonomis reisų linijomis. Azija, Amerika, Speigiratis, Pietų Afrika, Australija, visas žydrų vandenynų ir žalių laukų pasaulis, tarsi išsidriekęs už milžiniško stratostato lango, sunkus kaip kalnas, gulėjo ant pečių žmogui – reklamai, kuris slinko gatvės minioje penkių šimtų metrų greičiu per valandą.
       Skraidykite! Skraidykite! Skraidykite! Net šviesoforai, neoninės parduotuvių iškabos ir matiniai žibintų rutuliai, rodės, pritarė šitai egzaltuotai reklamų simfonijai.
       Žinoma, visa žmonija apie nieką kita nė negalvojo, kaip tik apie skraidymą! Milijonai žmonių žemės rutulyje nieko kito nė netroško, kaip tiktai pakilti į orą. Visi jie spindinčiomis auksinių dantų šypsenomis ir elegantiškų kostiumų prikimštais lagaminais pasirengę kad ir dabar kilti į orą keturmotoriu tarpžemyniniu lėktuvu ir leistis į begalinę kelionę; visi – ir džiovos išsekinti bedarbiai, kurie gyvi pūva skardinėse būdose, ir blyškūs tarytum kirminai tamsių skersgatvių gyventojai, kurių ankštuose būstuose knibždėte knibžda tarakonai ir dvokia išvietės, ir nuorūkų medžiotojai šaligatviuose, visa toji armija tikrų vergų, kurie spjaudo kraujais kasyklų tuneliuose ir kasdien žūsta statybų pastoliuose! Skraidykite! Skraidykite! Skraidykite! „Su PAA po visą pasaulį!“ „Dvivietis GL – 24 jūsų oro kelionėms!“ „Dvidešimto amžiaus skraidančioji žmonija!“..
       Džulijas automatiškai važiavo automobilių prisikimšusiomis gatvėmis ir vėl kartojo sau interviu su ministru. „Atleiskit, jūsų ekscelencija... Ačiū, jūsų ekscelencija... Dar vienas klausimas, jūsų ekscelencija...“ Rytoj interviu pasirodys pirmajame „Sparnų“ puslapyje tarp kitų straipsnių apie aviacijos pramonę ir apie įvairių šalių lėktuvų gamybos duomenis kartu su tarpžemyninių keturmotorių milžinų ir kino žvaigždžių, nufotografuotų ant lėktuvo laiptelių, nuotraukomis Niujorko, Tokijo, Londono aerouostuose, ir su sportinių bei turistinių lėktuvų modeliais.
       „Grafas Gualtjeras Berardis di Rokaviva, garsus oro akrobatikos tūzas, mūsų nufotografuotas parodoje kartu su C – 13, pareiškė esąs karštas šio lėktuvo gerbėjas, nes ši mašina, kaip tvirtina grafas, savo techniniais pranašumais yra viena tobuliausių šiuolaikinių mašinų“. Džulijas buvo gavęs ir iš jo interviu.
       – Ar jūs ketinate, ponas grafe, įsigyti tą naujausią modelį? Kokiose oro aviacijos varžybose jūs dalyvausite šiais metais, ponas grafe?.. Kokiu lėktuvu dabar skraidote jūs pats? Kokį įspūdį jums paliko paroda, ponas grafe?..
       Kas minutę mašinų kolona sustodavo. Retai kuri mašina pasukdavo į šalį, visos važiavo į parodą. Vakare parodoje būdavo didžiausias lankytojų antplūdis. Paviljonai su ore kabančiais lėktuvais panėšėjo į Luna parką, dirbtinis švyturys, panašus į tuos, kurie stovi aerouostuose, retkarčiais perskrosdavo dangų parko centre, čia tarp daugybės staliukų vikriai lakstė padavėjai, mikliai balansuodami padėklais su gaivinamaisiais gėrimais. Garsiakalbiai transliavo lengvąją muziką ir aviakompanijų reklamas. Prie stendų grakščios merginos stiuardesių uniformomis dalijo prospektus ir šypsenas. Džulijas jau buvo apklausęs jų visą dešimtį. Visos jos norėjo fotografuotis, nė viena iš jų dar nė karto nebuvo įlipusi į lėktuvą; vakare jos pareidavo namo ištinusiomis kojomis ir suskeldėjusiomis nuo šypsenų lūpomis.
       Šiuo metu ministras turbūt jau atvyko į parodą ir pradėjo apžiūrinėti paviljonus. Džulijas žvilgtelėjo į laikrodį: jis ilgokai užgaišo restorane. Jeigu ministras paspruks nuo jo, Lučanas jam nedovanos. Deja, jis nieko negalėjo padaryti, buvo neįmanoma ištrūkti iš to automobilių srauto.
       Prieš vieną šviesoforą visa kolona jau keletą kartų buvo sustabdyta, Džulijas norėjo, kad įvyktų koks netikėtumas, kokia nors nelaimė, revoliucija, žemės drebėjimas, bet kas, kad tik nereikėtų vykti į parodą ir prašyti ministro interviu. „Atleiskite, jūsų ekscelencija... Kokia jūsų nuomonė, jūsų ekscelencija... Ačiū, jūsų ekscelencija“.
       Kol motoras dirbo tuščiai, Džulijas nervingai paspaudė radijo mygtuką, ir iš imtuvo staiga pasigirdo triukšmingi plojimai. „Fon Karą Jano diriguojamas Vienos filharmonijos simfoninis orkestras atliks Liudvigo van Bethoveno Penktąjį koncertą fortepijonui su orkestru mi – bemol mažor, opus 73. Solistas Edvinas Fišeris „.
       Šviesofore užsidegė žalia šviesa, ir mašinos pajudėjo iš vietos. Džulijas įjungė sankabą, ir staiga iš imtuvo į jį plūstelėjo garsų kaskados, tarytum Fišeris būtų sėdėjęs prie klaviatūros tiesiog čia, viduje, po mašinos kapotu.
       Džulijas primerkė akis. Pro siaurą plyšelį jis matė tiktai priešaky važiuojančios mašinos raudonus žibintus.
       Orkestras atsakė į fortepijono temą. Džulijas mašinaliai sekė paskui raudonus žibintus. Jį apėmė toks jausmas, tarytum dabar naktis, o jis eina bekraščiu mišku ir girdi krioklio šniokštimą. Jis matė putojantį vandenį ir netgi įžiūrėjo sidabrinius lašus, o kiekvienas lašas buvo nata, akimirką blykstelėjusi kaip kibirkštis tamsoje.
       Raudoni mašinos žibintai priešakyje ėmė smarkiai tolti. Džulijas atmerkė akis, padidino greitį ir pavijo juos, paskui vėl užsimerkė ir vėl išgirdo krioklio šniokštimą ir dieviškus garsus, žaižaruojančius ir tviskančius kaip perlai. Kai orkestras imdavo groti fortepijono temą, visa milžiniška tamsi miško siena atgydavo tarsi papūtus stipraus vėjo šuorui.
       Tris ar keturis kartus raudoni žibintai buvo nutolę, o Džulijas atmerkdavo akis ir juos vėl pasivydavo.
       Staiga jis atpažino parodos aikštę, pristatytą šimtų automobilių; jis net nepastebėjo kaip čia atsidūrė.
       Ant šaligatvio priešais vartus stovėjo išsirikiavęs karabinierių būrys paradine uniforma. Ministras jau buvo atvažiavęs. Džulijas pasipurtė. Ar jis spės gauti interviu? Lučanas taip jo laukė. Jeigu uždarius parodą ir pasibaigus šiam laikinam darbui, kuris jam buvo pavestas, Lučanas bus juo patenkintas, tai, galimas daiktas, padės gauti nuolatinę vietą redakcijoje.
       Džulijas aplenkė mašiną, paskui kurią visą laiką sekė ir, atlikęs sudėtingą manevrą, pagaliau rado stovėjimo aikštelę. Išjungęs motorą, jis užčiuopė kišenėje bloknotą ir norėjo jau paspausti radijo mygtuką, bet nepaspaudė. Užsimerkė ir išvydo švelniai čiurlenantį baltą upelį, vingiuojantį tamsia miško tankme. Dabar, kai motoras buvo išjungtas, garsai tapo skaidresni, ir Fišeris skambino andante visiškai šalia, sėdėdamas priešais didžiulius juodus pražiotus fortepijono nasrus.
       Atmerkęs akis, Džulijas pamatė būrį karabinierių, išsirikiavusių šaligatvyje priešais parodos vartus. Užčiuopė kišenėje bloknotą. Iš čia, iš mažos jaukios mašinos kabinos, triukšmingos parodos, panašios į Luna parką, vaizdas su ryškiai apšviestais salono paviljonais, ilgomis kartimis, ant kurių viršūnių plaikstėsi vėliavos, su šita milžiniška aikšte, prisikimšusią žmonių ir mašinų, jam rodėsi kažkoks absurdiškas ir siaubingai beprasmiškas.
       Ir staiga jo sąmonę netikėtai persmelkė labai aiški mintis.
       – Jeigu aš eisiu tenai, būsiu paskutinis menkysta, – tarė jis sau garsiai. – Jeigu eisiu ten, būsiu paskutinis menkysta, – pakartojo.
       Ne, jis neišjungs radijo. Jis klausysis koncerto iki paskutinės gaidos. Jis užmerks akis ir pamatys žėrinčias rondo kaskadas. Ir jam nusispjaut ant ministro, ant interviu, ant tarptautinės parodos. „Skraidykite! Skraidykite! Skraidykite! Reisai po visą pasaulį! Dvivietis CL – 24 laukia jūsų“. Ne, jis neišjungs radijo, nors nuo to priklausytų visa jo ateitis. Tai paprasčiausiai jo žmogiškojo orumo reikalas, štai ir viskas. Tiktai išklausęs visą koncertą iki paskutinės gaidos, jis galės pasijusti esąs žmogus. Žmogus, kuris niekados neskris lėktuvu. Ir Fišeris dabar skambins Penktojo koncerto rondo tik jam vienam.
       Užmerkęs akis, jis sunėrė ant vairo rankas, panarino ant jų galvą ir išvydo žavingą, naktyje švytintį krioklį.

       ¹AIR France lėktuvais – po visą pasaulį! (Pranc.) (Atgal>>>)

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš: „Chi parte all'alba“ 1957

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt