Carlo Montella

       LAIŠKAS DŽULIJAI

       Vos pajutęs, kad batai kažkaip neįprastai lengvai smenga į žemę – mat tokį jausmą žmogus gyvenime patiria tik kartą, – Andrejas suprato, jog užėjo ant minos. Jis sustojo ir nebesijudino iš vietos. Kai stovėdamas po retomis pušų viršūnėmis, krūmų ir dygiųjų slyvų giraitėje, ėmė suvokti savo mirtį kaip baisų, neišvengiamą faktą, staiga jam aptemo akys. Užgniaužė širdyje sukilusius jausmus, kurie prieš valandėlę nesiskyrė nuo kitų žmonių jausmų, tarytum jis jau būtų žiūrėjęs pats į save iš begalinių miglose skęstančių tolių, iš anapus mirties ribos. Paskui visą išpylė šaltas prakaitas, didžiuliai jo lašai sublizgėjo ir ėmė tekėti per skruostus, po marškiniais, pažastimis, per dilbius. Jis dar pamatė saulę tarp pušų tarytum juodą rutulį ir blausią šviesą giraitėje ir suvapėjo kone verkdamas kaip vaikas:
       – Dieve, mano dieve...
       Jis negirdėjo triukšmaujant kitų būrio karių, kurie skynėsi kelią tarp krūmų ir brūzgynų, atsargiai slinkdami į priekį su magnetiniais minų ieškikliais.
       – Ūhū! – šūktelėjo nutęsdamas.
       – Ūhū!.. – atsiliepė už šimto metrų balsas giraitėje.
       – Gelbėkite! – dar kartą sušuko Andrejas. Ir sustingęs ėmė klausytis. Dabar saulė vėl atrodė tikra ir šviesi: ji skverbėsi pro pušų viršūnes, kurios švelniai sklaidė jos spindulius, ir giraitė, rodėsi, plastėjo, gaubiama paslaptingos nebūties. Andrejas pajuto, kad marškiniai prilipę prie kūno, bet jis neprakaitavo. Prisiminė sapną, kurį ne kartą sapnavo vaikystėje. Tai buvo slogus sapnas, ir Andrejas visada pašokęs pabusdavo, išpiltas prakaito. Sapnuodavo, kad kažkas jį gąsdindavo, ir nors norėdavo bėgti, bet negalėdavo, negalėdavo žengti žingsnio, atplėšti kojų nuo žemės – galbūt trukdė rankšluosčiu apvyniota koja, kurios negalėdavo ištiesti miegodamas – čia ir buvo visas baisumas.
       Staiga Andrejas panoro prisėsti. Atsisėsti ant žemės, ant sausų pušų spyglių, ten, kur stovėjo. Viską būtų atidavęs, kad tik būtų galėjęs atsisėsti. Bet negalėjo. Kojos buvo tarsi prikaustytos prie šio žemės lopinėlio, kurį smarkiai slėgė stangus it medis jo kūnas. Medžiai amžius stovėjo nejudėdami toje pačioje vietoje. Visi medžiai, pro kuriuos blausiai švietė apmirusi saulė, stovėjo čia amžinai... Automatiškai, tarytum kažką užsigalvojęs, Andrėjas atsisagstė kelnes ir nusišlapino. Tada išgirdo, kaip netoliese sutraškėjo šakos.
       – Ūhū... – sušuko jis.
       – Kas tau? – pasigirdo kažkieno balsas, ir tuo pat metu už dvidešimties žingsnių tarp krūmų pasirodė žmogus. Tai buvo vienas būrio draugų.
       – Neik artyn, – perspėjo Andrejas atsigręžęs, – aš stoviu ant minos.
       Pasakė tai kaip kokį nesvarbų dalyką. Draugo veidas krūmuose buvo bejausmis. Jų akys susitiko.
       – Nejudėk iš vietos! – kiek palaukęs perspėjo draugas, – einu pašauksiu kitus. – Ir nusigręžęs pasileido tekinas taku, kuriuo buvo atėjęs.
       Andrejas matė, kaip jis dingo giraitėje. Prisiminė, kaip kartą vaikystėje tėvas paliko jį vieną kelyje, o pats užlipo į trobą, kuri stovėjo ant kalvos, pasiklausti kelio.
       – Palauk čia, – pasakė tėvas, – ir niekur neik.
       Likęs vienas pasijuto neramus, bejėgis, sutrikęs, ir nors nieko konkrečiai nebijojo, atsisėdo žolėje ir pravirko – norėjo vytis tėvą, bet jam buvo prisakyta stovėti vietoje ir niekur neiti.
       Andrejas klausėsi ištempęs ausis, kaip tolo draugo žingsniai per giraitę, išgirdo šakų traškėjimą, prisiminė tėvą ir pagalvojo, kad jeigu tas žmogus būtų jo tėvas, jo vieno nebūtų palikęs. Akimirksniu akyse jam aptemo saulė už pušų viršūnių, ir jis vėl pajuto kankinamą norą atsisėsti – jau dešimt minučių jis stovi ramiai, nejudėdamas. Rodės, imtų ir pravirktų, bet juk jis jau ne vaikas, o tas vyras, palikęs jį ir nuėjęs pakviesti draugų, jam ne tėvas.
       „O dieve“, – tarė Andrejas pats sau net negalvodamas šauktis dievo, o tiesiog nejučiom. „Dieve mano, kas bus?“ Greitai, nors ir labai ilgu laukti nejudant, ateis būrio draugai. Bet kaip jie gali padėti? Andrejas negalvojo apie tai, jis tik žinojo, kad turi stovėti nejudėdamas ir laukti. Kol jis nepakels kojos, mina nesprogs. Galėtų likti čia amžinai: draugai pastatytų palapinę, du kartus per dieną atneštų valgyti... Jei liktų čia stovėti kaip medis miške, tai mina niekada nesprogtų... Jis laiko prispaudęs koja detonatorių. Apie tokią miną jis gerai nutuokė, žinojo, kad jos mechanizmas padarytas tikro pokštininko – užlipai ant jos, nieko, bet sprogsta išsyk vos pakeli koją; viską daro spyruoklė. Spyruoklė. Kokia spyruoklė? Spyruoklė, kuri išsitiesia lyg kokia kiaulės uodegytė.
       „O dieve“, – vėl pasakė Andrejas pats sau, galvodamas apie spyruoklės mechanizmą. „O dieve, ar taip gali būti?“ Ir prisiminė prisukamą automobiliuką, kurį turėjo vaikystėje; spyruoklę prisukdavo rakteliu. Ir štai sykį ji iššoko ir sužeidė pirštą. Tai buvo žalias automobiliukas, kurį leisdavo kambarių grindimis, jis visada atsitrenkdavo į sienas arba į kėdžių kojas, arba nulėkdavo po spinta. Jį dovanojo dėdė Marijas per Kalėdas, kai jis jau žinojo, kad burtininkė, nešanti Kalėdų dovanas – gryna pasaka, bet dėjosi tikįs, nes dar norėjo gauti dovanų.
       Andrejas ištempė ausis, išgirdęs triukšmą giraitėje, bet čia tikriausiai buvo gyvūnas, koks nors laukinis triušis, liuoksintis per krūmus. Ne, tai ne būrio draugai. Laukinis triušis. Laukinis triušis. Laukinis triušis, kuris pastatęs ilgas ausis laksto po mišką! Triušiai, užšokę ant minų, nesusisprogdina, jie lengvi kaip kuokštas vilnų. Andrejas toliau klausėsi ištempęs ausis, bene išgirs dar kartą liuoksint per krūmus triušį.
       Giraitė buvo prislėgta spengiančios tylos, tiktai vos girdimai knibždenosi vabzdžiai, šnarėjo augalai, alsavo medžiai, šiugždėjo nesuskaičiuojama daugybė sausų pušų spyglių, kurie nuklojo žemę ir per kuriuos skubėjo skruzdžių virtinės; po jais vos vos virpėjo spinduliai, užgožti medžių. Andrejui rodėsi, kad girdi, kaip čiuža skruzdėlės žemėje, kaip ore virpuliuoja dulkės. Miškas siautė jį gyvu ratu, gniaužė, darėsi vis tankesnis, medžių kamienai tarytum glaudėsi vienas prie kito, ir jis jautė, kaip šios tylos ir šio nematomo augalų gyvenimo paslaptis braunasi į sielą, užkrėsdama ją kažkokiu nerimu ir kerais. Andrejas jautė, kaip sustiręs kūnas ima linguoti į šalis, kaip pamažu jį apima kažkoks vangumas; ir tirpulys, nuvilnijęs per rankas ir kojas, buvo panašus į nematomą ir smarkų šviesos ir tylos virpėjimą miške. Staiga nuo stipresnio kūno virptelėjimo jis krūptelėjo, išsyk visa aplinkui vėl atgavo tikrąsias proporcijas, ir visas pasaulis – miškas, aukštas dangus virš pušų ir saulė užgulė visu svoriu miną, spaudžiamą Andrejo kojų.
       Išgirdęs einančių giraite artyn būrio draugų šauksmus, jis sumirksėjo tartum prabudęs. Instinktyviai norėjo žengti ten, kur girdėjo šauksmus. Smarkiai susvyravo ant žemės lopinėlio, į kurį kojos buvo tarsi įaugusios.
       – Ūhū!.. – sušuko sudėjęs rankas prie burnos. Dabar išgirdo žingsnius krūmuose.
       – Ūhū! – atsakė būrio vyrai. Jie artėjo...
       Kai jis laukė, įsmeigęs akis į brūzgynus, gyslose ėmė greičiau tvinksėti, tekėti kraujas, pasąmonėje prašviesėjo. Nutirpusios rankos atsigavo, tiktai kojas maudė nuo ilgo stovėjimo vietoje, ir jis vėl panoro atsisėsti. Automatiškai – neaišku kodėl jis kartojo tą judesį – jis vėl atsisagstė kelnes...
       Viskas ėmė nepaprastu greičiu šmėkščioti Andrejo pasąmonėje, bet nebuvo jokio vaizdo, jokios minties, tik kažkokia labai aiški, kvaila baimė, tarytum jame pulsuojantis jaunas gyvenimas nieko nebūtų nutuokęs apie prispaustą minos spyruoklę po kojomis.
       – Ūhū! – šaukė artyn eidami vyrai.
       – Ūhū!.. – atsakė tarytum žaisdamas tankiuose krūmuose Andrejas.

       Jis pamatė būrio vadą ir kitus vyrus, kurie, užsidėję ant pečių ilgus magnetinių ieškiklių kotus, vienas po kito ėjo per krūmus. Vos išvydę Andreją, stovintį tarsi prikaustytą vienoje vietoje ir jų laukiantį, jie sustojo. Andrejas irgi pamatė, kad jie sustojo ir dabar paniurę iš tolo žiūrėjo į jį, nedrįsdami nei žingsnio žengti į priekį, nei šaukti. Ir staiga jį nupurtė drebulys, jis suprato, kodėl draugai neina artyn. Jam išdžiūvo gerklė ir persikreipė veidas žiūrint į juos, stovinčius už krūmų, ir jis negalėjo ištarti nė žodžio.
       – Ką tu padarei? – paklausė būrio vadas. – Juk žinojai, kad į šiuos miškus negalima kelti kojos be minų ieškiklio!
       Jis kalbėjo griežtai lyg priekaištaudamas. Andrejas nieko neatsakė ir toliau žiūrėjo į juos iš tolo, į jį ir kitus, susibūrusius krūvon. Norėjo tiktai paklausti, kuo jie gali dabar jam padėti. Nebuvo jokios prasmės jam priminti, kad negalima žengti nė žingsnio be minų ieškiklio; bet balsas stingo gerklėje, tarytum jam liežuvis būtų prišalęs prie gomurio, nes ir tai, ką jis būtų norėjęs pasakyti, buvo visiškai nereikalinga. Jis drebėjo iš šalčio jį prislėgusiame miško šešėly.
       – Ar tikrai manai, kad stovi ant minos? – vėl paklausė vadas tuo pačiu tonu. – O gal tai triušių urvas...
       – Man atrodo, kad mina, – lyg niekur nieko atsakė Andrejas.
       Būrio draugai įsmeigę akis žiūrėjo į jį pro krūmus.
       – Vienintelė viltis, kad čia ne mina, – vėl pasakė vadas, – kad čia triušio urvas... Arba kad nesprogs, jeigu mina. Kartais nesprogsta, jeigu patenka vandens...
       Andrejas klausydamasis stebeilijo tuščiu žvilgsniu į jį, ir žodžiai, rodės, be jokio atgarsio grimzdo į jo sąmonę. Vyrai beprasmiškai žvalgėsi pro krūmus vieni į kitus. Draugai nieko negalėjo jam padėti. Jie stovėjo atstu ir žiūrėjo į jį. Čia buvo ne triušių urvas, o mina. Vienintelė viltis, kad mina galbūt nesprogs.
       – O dieve, – pasakė Andrejas, vos sujudinęs lūpas. Ir pajuto, kokioje siaubingoje padėtyje jis atsidūrė, – jam atrodė, kad jis nuogas, o į jį iš krūmų įsmeigtos draugų akys. Ko jie žiūri, jeigu nieko negali padėti? Ką jie tikisi pamatyti?
       Staiga tarytum gyvenimo šauksmas jį pažadino draugų balsai, ir kraujas dar smarkiau, dar svaigiau ėmė tvinksėti jam gyslose, ir dabar visa tai jį džiugino. Jis matė nebylius draugų veidus tarsi pro rūką; ir miškas, brūzgynai, aukštos pušų viršūnės ir išsisklaidę saulės spinduliai po jomis skendėjo tyloje, kurios jis nedrįso drumsti ir kurioje visi, užgniaužę kvapą, glaudėsi į būrį. Viskas kvaitulingai sukosi jam galvoje, vaizdai šmėkščiojo pasąmonėje žaibo greitumu, vienas po kito, ryškūs ir nepagaunami kaip šviesos spinduliai. Jis vėl pamatė viską iš eilės tarsi savo paties gyvenimo kronikoje ligi pat šios valandos, ir svaiginanti vaizdų karuselė tarytum sustabdytas kino kadras staiga sustojo prie jo žmonos. Andrejui užgniaužė gerklę, ir jo lūpose tarsi šauksmas sustingo žmonos vardas. Bet jis nešaukė. Matė ją priešais, tikrą ir gyvą, tarytum ji iš tikrųjų būtų buvusi čia, išsklaidytuose saulės spinduliuose tarp medžių, ir vėl ėmė judėti vaizdai, tik kiek lėčiau, ir jo žmona iškilo šimtu įvairiausių pozų, tokia, kokią ją matė nuo vedybų. Vien dėl žmonos jis nenorėjo mirti, argi galėjo atsisakyti jos, ją prarasti? Ir toji mintis staiga ramiai ir šaltai įsirėžė jam į pasąmonę.
       Jis vėl pamatė krūmuose priešais savo draugus, kurie nejudėdami žiūrėjo į jį.
       – Norėčiau parašyti laišką žmonai, – lyg niekur nieko pasakė Andrejas.
       Dabar jam nebuvo taip sunku pakelti į jį įsmeigtus draugų žvilgsnius. Visi šitie draugai tebuvo tarnybos ir nelaimės draugai, ir kaskart kas nors iš jų užeidavo ant minos; juos pažino tik iš vardo, ir jie žiūrėjo į jį iš tolo, nes nieko negalėjo padėti, nors būtų padėję, jeigu būtų galėję.
       – Gal tau pasiseks, – pasakė vadas. – Kairėje medis... štai tas. Šok ir griūk už medžio... Tai visai įmanoma.
       Niekai. Argi tiek nušoksi? Daugiau kaip keturi metrai, ir dar krūmas viduryje, kurio vadas nematė. Medis plonas, jauna pušis.
       – Norėčiau parašyti žmonai, – pakartojo lyg niekur nieko Andrejas. – Bet neturiu popieriaus.
       Vadas akimirką dvejojo, paskui išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę ir pieštuką. Andrejas pasižiūrėjo į medį kairėje, paskui į išsklaidytus saulės spindulius.
       „Brangioji Džulija, – ėmė diktuoti, – kai gausi šį laiškelį, manęs nebus gyvo...“
       Stabtelėjo tartum pamiršęs, ką norėjo sakyti. Ir vėl jo pasąmonėje ėmė šmėkščioti vaizdai, ir jis išsigando, kad tuoj pravirks, ims šaukti.
       „Brangioji Džulija, – diktavo toliau. –Tu nenorėjai, kad dirbčiau šį darbą, bet aš nekaltas, kad nebuvo kito...“
       Ir vėl stabtelėjo. Staiga jam dingtelėjo netikėta mintis: pakviesti žmoną, kad ji atvyktų čionai: jis lauktų ištisas valandas nejudėdamas, o ji atvykusi prieitų prie jo, nežiūrėtų į jį iš tolo kaip kiti. „O dieve“, – tarė pats sau. Pamatė būrio vadą, kuris laukė prikišęs pieštuką prie užrašų knygelės.
       „Brangioji Džulija, – diktavo jis.– Aš visada mylėjau tave ir norėjau grįžti iš karo vien dėl tavęs, o dabar maldauju, kad mina nesprogtų ir aš neprarasčiau tavęs ir nepalikčiau tavęs vienos...“
       Andrejas žiūrėjo į vadą, kuris rašė. Ir kiti vyrai nebežiūrėjo į jį, bet buvo įsmeigę akis į pieštuką, bėgiojantį užrašų knygelės lapeliu. Visa – miškas, žmonos paveikslas, mina po kojomis, jo paties paveikslas vaikystėje pašėlusiai sukosi Andrejo sąmonėje.
       Dabar jam beliko viena – šokti į šalį.
       „Brangioji Džulija, – diktavo jis. – Gerai, kad neturėjome vaikų. Bet tu visada prisimink mane, nepamiršk manęs... Netekėk už kito!“
       Ir šoko į šalį.
       Būrio vyrai matė, kaip Andrejo kūnas iškilo virš krūmų ir jį tuojau apsupo ir prarijo raudona sprogimo liepsna. Ir visi instinktyviai puolė kniūbsti ant žemės.

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš: „Chi parte all'alba“ 1957

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt