Robert Musil

       JUODASIS STRAZDAS

       Tiedu vyrai, kuriuos turėsiu paminėti norėdamas papasakoti tris nedideles istorijas, – mat labai svarbu, kuris iš jų kalbės, – tie vyrai buvo jaunystės draugai; pavadinkime juos A vienas ir A du. Juk tiesą sakant, jaunų dienų draugystė tuo ypatingesnė, kuo vyresni mes patys. Metams bėgant žmonės keičiasi nuo galvos ligi kojų, nuo odos plaukelių iki pat širdies, tačiau keista, jų tarpusavio santykis lieka tas pats, nėmaž nepakitęs, kaip nekinta ir ryšiai, kiekvieno žmogaus palaikomi su tais įvairiais ponais, kuriuos jis vieną po kito vadina savuoju aš. Juk svarbu ne tai, ar tu suvoki pasaulį kaip tas kadaise nufotografuotas mažas šviesiaplaukis berniukas didele galva; ne, tiesą sakant, net negalėtum teigti, kad myli tą mažą, kvailą baidyklišką save. Taip ir su geriausiais draugais: nei mes su jais sutinkame, nei esame jais patenkinti, o daugelis draugų kits kito ir pakęsti negali. Tam tikra prasme tai yra netgi pati tikriausia, pati geriausia draugystė, kurioje glūdi tas nesuvokiamas elementas be jokių priemaišų.
       Jaunystė, kuri siejo abu draugus, A vieną ir A du, nėmaž nebuvo religinga. Tiesa, abu jie buvo auklėjami institute, kuris gyrėsi religiniams principams skiriąs deramą dėmesį, tačiau nepaisyti šitų principų buvo kiekvieno auklėtinio garbės reikalas. Institutas, pavyzdžiui, turėjo tikrą, gražią ir didelę, su akmeniniu bokštu bažnyčią, kuria naudojosi vien ši mokykla. Čia niekad neįeidavo joks svetimas žmogus, tad kol visi vaikai priekiniuose suoluose tai priklaupdavo, tai vėl atsistodavo, – kaip reikalavo šventos apeigos, – pavienės mokinių grupelės galėdavo gilumoje, prie klausyklų, lošti kortomis, rūkyti cigaretes ant vargonų laiptų arba pasislėpti bokšte, kur po smailiu stogu tarsi žvakidės lėkštelė kyšojo akmeninis balkonas. Ant jo turėklų svaiginančiame aukštyje buvo išdarinėjami tokie triukai, kurie net ir mažiau nuodėmingiems berniukams būtų galėję kainuoti gyvybę.
       Vienas tokių iššūkių Dievui buvo įsikibti balkono turėklų, nulenkti galvą, pamažu įtempiant raumenis pasikelti ant rankų ir pastovėti šitaip išlaikant pusiausvyrą; kiekvienas, kas yra mėginęs šį akrobatų numerį ant lygios žemės, supras, kiek reikia pasitikėjimo, drąsos ir laimės, kad pakartotum jį bokšto aukštyje ant pėdos platumo akmeninės juostos. Reikia pasakyti, kad daugelis pasiutusių vikruolių vis dėlto tam nesiryžo, nors žeme būtų galėję ant rankų tiesiog pasivaikščioti. Pavyzdžiui, A vienas šito nedarė. A du, priešingai, – ir galbūt tai pasitarnautų pristatant jį kaip pasakotoją, – būdamas vaikas, jis pats ir sumanė šį tvirtybės patikrinimo būdą. Sunku buvo rasti kitą tokį kūną kaip jo. Jis buvo raumeningas ne nuo sporto kaip daugelio kūnai, atrodė, kad jį iš raumenų paprastai ir lengvai supynė pati gamta. Ant pečių pailga, nedidelė galva, akys lyg į aksomą įvilkti žaibai ir dantys, greičiau primenantys baltuojančius medžiojančio žvėries nasrus, nei leidžiantys tikėtis mistiško romumo.
       Vėliau, studijų metais, abu draugai susižavėjo materialistiniu gyvenimo aiškinimu, kuris atmetęs sielą ir Dievą supranta žmogų kaip fiziologinę ar ekonominę mašiną; galbūt išties taip ir yra, tačiau jiems visai ne tai buvo svarbu, nes šitokia filosofija vilioja ne savo tiesa, o demoniška, pesimistine, šiurpiai intelektualia prigimtimi. Tada juos jau siejo jaunatviška draugystė. Mat A du studijavo miškininkystę, ketino vos baigęs studijas išvykti kur nors toli, į Rusiją ar Aziją, ir dirbti ten miškų inžinierium; tuo tarpu jo draugas jau buvo pasirinkęs ne tokį jaunuolišką, daug solidesnį pomėgį ir tuomet sukiojosi tarp kylančio darbininkų judėjimo aktyvistų. Kai jie vėl susitiko prieš pat didįjį karą, A du jau buvo išmėginęs savo sumanymus Rusijoje. Daug jis apie tai nepasakojo, dirbo kažkokios didelės kompanijos kontoroje, ir atrodė, kad turėjo patirti nemenkų nesėkmių, nors gyvenimiški reikalai klostėsi pakenčiamai. O jo jaunystės draugas per tą laiką metė klasių kovą ir pradėjo leisti laikraštį, daug rašantį apie socialinę santaiką ir priklausantį vienam biržos verteivai. Nuo to karto jie ėmė ištikimai niekinti vienas kitą, bet paskui ir vėl pasimetė; o kai galiausiai likimas trumpam juos darsyk suvedė, A du papasakojo savo istorijas – tarsi iškratė draugai atsiminimų maišą, kad galėtų keliauti toliau tuščiomis. Esant tokioms aplinkybėms, nelabai svarbu, ką jam atsakinėjo A vienas, jų pokalbį beveik galima atpasakoti kaip monologą. Kur kas svarbiau būtų pamėginti tiksliai nusakyti, kaip A du tuomet atrodė, nes be šio betarpiško įspūdžio bus sunku iki galo suprasti jo žodžius. Tačiau tai nėra lengva. Veikiausiai galėtum tarti, kad jis priminė šmaikščią, jautrią, ploną jojiko vytelę, kuri stovi atremta į sieną, lanksčiuoju galu žemyn; tokioje pusiau tiesioje, pusiau sulinkusioje padėtyje jis, regis, jautėsi visai gerai.

– Keisčiausios pasaulyje vietos, – pasakė A du, – yra tie Berlyno kiemai, kur du, trys ar keturi namai stovi atsukę kits kitam nugaras, o ten viduje, tarp sienų, keturkampėse landose, dainuoja virėjos. Iš raudonų varinių indų ant lentynų matyti, kaip jie garsiai tarška. Toli, apačioje, griaudi vyriškas balsas, vainojantis kurią nors tarnaitę, arba skambančiu grindiniu pirmyn ir atgal kaukši sunkūs medpadžiai. Iš lėto. Kietai. Be atvangos. Be prasmės. Visados. Būna taip ar ne?
       Į lauką ir žemyn čia žvelgia virtuvės bei miegamieji; jie greta vienas kito, kaip meilė ir virškinimas žmogaus kūne. Aukštais viršum vienas kito sustatyti vedybiniai guoliai; juk visų miegamųjų padėtis name vienoda, o langas, vonios siena ir sieninė spinta beveik pusmetrio tikslumu palieka vietą lovai. Lygiai taip pat aukštais vienas ant kito riogso valgomieji, baltų koklių vonios ir balkonai su raudonais lempų gaubtais. Meilė, miegas, gimimas, virškinimas, netikėti susitikimai, rūpesčių ir pobūvių naktys šiuose namuose gula vieni ant kitų lyg bandelės į rietuvę užkandinėje-automate. Tokiuose vidutiniųjų sluoksnių butuose žmogaus likimas jau nuspręstas vos jam čionai įsikrausčius. Manau, pritarsi man, kad žmogaus laisvė pirmiausia pasireiškia tuo, kur ir kada jis ką nors daro, nes juk daro žmonės beveik visuomet tą patį, – tad visa tai, jei dar ir į vienodus rėmus įspraudžiama, įgauna nelemtos prasmės. Kartą tik tam, kad panaudočiau vertikalę, aš užsikoriau ant spintos ir galiu pasakyti, jog nemalonus pokalbis, į kurį turėjau leistis, iš ten atrodė visiškai kitaip.
       A du nusijuokė iš šių prisiminimų ir prisipylė taurelę; A vienas pamanė, kad jie sėdi jo bute, balkone su raudonu lempos gaubtu, tačiau nutylėjo, nes pernelyg gerai žinojo, kaip galėtų paprieštarauti.
       – Beje, aš ir šiandien sutinku, kad toks taisyklingumas turi didelės galios, – pats pripažino A du, – o anuomet ši masiškumo ir nykumos dvasia man rodėsi tarytum dykynė ar jūra; juk skerdykla Čikagoje, nors vien apie tai pagalvojus man apsiverčia žarnos, – tai ne vazonėlis su gėlėmis! Bet visas keistumas, kad kaip tik tuo metu, kai turėjau tokį butą, neįprastai dažnai galvodavau apie savo tėvus. Atsimeni, su jais, gali sakyti, buvau praradęs paskutinį ryšį; tik staiga man galvoje sušvito mintis: jie padovanojo tau gyvybę. Ir šis juokingas sakinys tolydžio vis grįždavo, lyg musė, kuri nesileidžia nuvejama. Ką bepridursi prie tokios šventeiviškos frazės, įskiepytos mums dar vaikystėje? Tačiau dairydamasis po tą butą aš jau pasakydavau ir taip: matai, dabar tu nusipirkai sau gyvenimą, už tiek ir tiek markių nuomos kasmet. Tikriausiai kartais tardavau ir šitaip: štai tu savo jėgomis susikūrei gyvenimą. Tai buvo kažkoks vidurkis tarp universalinės parduotuvės, draudimo iki gyvos galvos ir pasididžiavimo. Ir tada man vis dėlto pasirodė perdėm keista, tiesiog nelyg kokia paslaptis, kad dar yra dalykas, kurį man padovanojo nepaisydami, ar aš to norėjau, ar ne, juoba kad tas dalykas yra visa ko pagrindas. Man regis, aname sakinyje slypėjo neįprastas ir nenuspėjamas lobis, kurį aš buvau užkasęs. Ir kaip tik tada atsitiko istorija su lakštingala.
       Prasidėjo ji vieną vakarą, panašų į kitus. Likausi namuose, žmona nuėjo gulti, o aš įsitaisiau savo darbo kambaryje; šis vakaras nuo panašių skyrėsi galbūt nebent tik tuo, kad aš nei knygos nepaliečiau, nei nieko; tačiau būdavo taip ir anksčiau. Po pirmos gatvė ima rimti; pokalbiai darosi retenybė; malonu ausimi sekti, kaip įsigali naktis. Apie antrą triukšmas ir juokas apačioje jau yra aiškus girtumo bei vėlumos požymis. Ėmiau suvokti, kad kažin ko laukiu, bet ko – nenumaniau. Apie trečią – tai buvo gegužis – dangus pradėjo švisti. Apčiuopomis per tamsų butą nusigavau į miegamąjį ir tylutėliai atsiguliau. Nieko nebelaukiau, vien tik miego ir rytą prasidėsiančios dienos, tokios pat kaip vakarykštė. Netrukus nebežinojau, ar dar budžiu, ar jau miegu. Pro užuolaidas ir žaliuzių tarpus sunkėsi tamsi žaluma, siauros baltų ryto putų juostos skverbėsi vidun. Gal tai buvo paskutinis įspūdis prieš užmiegant, o gal ir tyli sapno vizija. Tik staiga mane išbudino kažkas artėjantis; artėjo garsai. Kartą, dukart išgirdau juos pro miegus. Paskui jie nutūpė ant kaimyninio namo kraigo ir nuo ten ėmė šokinėti į orą tarsi delfinai. Dar būčiau galėjęs pasakyti, kaip švytinčios raketos fejerverke, nes tas raketų įspūdis man ir liko. Krisdami jie švelniai sproginėjo atsimušę į lango stiklą ir tarsi didelės sidabro žvaigždės leidosi žemyn. Mane lyg kas užbūręs būtų: gulėjau lovoje tarytum atvaizdas, iškaltas antkapio plokštėje, ir nemiegojau, bet nemiegojau kitaip nei dieną. Labai sunku nupasakoti, bet prisiminus atrodo, lyg būčiau buvęs išverstas; veikiau jau nebe skulptūra, o tarsi įdubimas. Ir kambarys buvo ne tuščias, jį užpildė medžiaga, kokios dieną nebūna, juodai perregima ir juodai apčiuopiama medžiaga, iš jos buvau ir aš pats. Laikas bėgo karščiuojančiais negiliais, greitais tvinksniais. Kodėl dabar negalėjo įvykti tai, ko paprastai nebūna niekada? – Lakštingala, tai ji čia gieda! – pusbalsiu ištariau.
       – Na, galbūt Berlyne yra ir daugiau lakštingalų, nei man atrodė, – toliau kalbėjo A du. – Tąsyk aš maniau, kad šitame akmens kalnyne nerasi nė vienos, o šioji atskrido pas mane iš labai toli. Pas mane!!! – pajutau ir šypsodamas atsisėdau lovoje. – Dangaus paukštelė! Tai jų iš tikrųjų yra! – Matai, tokią akimirką būni pasiruošęs visai paprastai patikėti nebepaprastais dalykais; sakytumei tavo vaikystė prabėgo stebuklų pasaulyje. Išsyk supratau: keliausiu paskui tą lakštingalą. Lik sveika, mylimoji! - pamaniau.- Likite sveiki, mylimoji, namai, mano mieste!.. Tačiau dar nespėjau pakilti iš guolio, nespėjau nė apsispręsti, ar lipsiu pas lakštingalą ant stogų, ar seksiu ją apačioje, gatvėmis, o paukštė jau nutilo ir, matyt, nuskrido tolyn.
       Dabar ji pragydo jau ant kito stogo, kitam miegančiam. – A du susimąstė. – Tu, ko gero, manysi, jog istorija čia ir baigiasi? Tik dabar ji prasidėjo, ir nežinau, kokia bus jos pabaiga!
       Likau našlaitis, sunkus apmaudas apniko mane. Ne lakštingala tai buvo, tik juodasis strazdas, pasakiau aš sau, lygiai kaip tu ką tik norėjai sakyti. Juk žinia, tokie strazdai pamėgdžioja kitus paukščius. Galutinai išsiblaiviau, mane supo nuobodi tyla. Užsidegiau žvakę ir ėmiau stebėti moterį, gulinčią greta. Jos kūnas atrodė blyškiai rusvas. Viršum tysojo baltas antklodės kraštas tarytum sniego juosta. Aplink kūną linko plačios šešėlių linijos, niekaip negalėjau suprasti, iš kur jos, nors jos krito, žinoma, nuo žvakės ir mano ištiestos rankos. Na ir kas, – vis svarsčiau, - jei tai tebuvo tik juodasis strazdas! Ak, netgi priešingai: kad pats paprasčiausias juodasis strazdas galėjo viską taip sujaukti manyje, – argi tai nėra kur kas daugiau! Juk žinai, pravirkdo tik paprastas nusivylimas, o apviltas dvigubai, žmogus vėl išspaudžia šypseną. Ir aš tolydžio vis žvilgčiojau į savo žmoną. Visa tai kažkaip savaime siejosi, tik nežinau kodėl. Daug metų aš tave mylėjau, – mąsčiau, – kaip nieko kito šiame pasaulyje, ir štai dabar tu guli čia tarsi tuščias meilės luobas. Dabar tu pasidarei man visai svetima, dabar aš atsidūriau ten, kur baigiasi meilė. Gal įgriso viskas? Neprisimenu, kad būčiau kada bodėjęsis. Gal pasakyčiau kitaip, kad jausmas tarytum pragręžia širdį kiaurai lyg kalną, o anapus atsiveria kitas pasaulis su tokiu pačiu slėniu, tokiais pat namais ir tiltukais. Bet tuomet aš tiesiog nežinojau, kas tai. Nežinau ir šiandien. Galbūt iš viso klystu, pasakodamas tau šita istoriją drauge su dviem kitomis, atsitikusiomis vėliau. Galiu tik pasakyti, kaip aš ją suvokiau tada, kai patyriau: mane tarsi pasiekė kažkieno signalas – toks buvo mano įspūdis.
       Padėjau galvą prie žmonos, kuri ramiai miegojo nieko nenujausdama. Ir man pasivaideno, kad jos krūtinė neapsakomai aukštai pakyla ir vėl nusileidžia, o kambario sienos tai pasislepia, tai vėl išnyra iš už jos miegančio kūno kaip sukilusi jūra aplink laivą, kuris seniai paliko krantą. Turbūt niekada nebūčiau išdrįsęs atsisveikinti; tačiau man pasirodė, kad jei išsėlinsiu vogčia, tai ir liksiu tik maža, apleista valtelė vienatvės vandenyse, o didelis, tvirtas laivas išdidžiai praplauks pro šalį. Pabučiavau ją miegančią, ji nieko nepajuto. Sušnibždėjau jai kažką į ausį, bet, matyt, taip atsargiai, kad ji neišgirdo. Paskui ėmiau juoktis iš savęs ir šaipytis iš lakštingalos; tačiau paslapčiomis apsirengiau. Man regis, tada aš net pravirkau ir vis dėlto tikrai išėjau. Buvo svaiginamai lengva, nors mėginau sau pasakyti, jog padoriam žmogui taip nedera elgtis; prisimenu, buvau lyg girtas, plūstantis gatvę, kuria eina, kad pats sau įrodytų esąs blaivas. Aš, žinoma, dažnai norėjau sugrįžti, kartais atrodydavo, pereisiu pusę pasaulio, – bet taip ir negrįžau. Ji tapo man nebeliečiama. Trumpai tariant. Nežinau, ar suprasi mane: kas labai giliai pajunta neteisybę, tas jau nieko nekeičia. Aš, beje, nenoriu, kad tu mane išteisintum. Aš tik noriu papasakoti tau savo istorijas, kad sužinočiau, ar jos yra tiesa; metų metais negalėjau išsikalbėti su jokiu žmogum, o jei būčiau išgirdęs save apie tai balsiai šnekant su savim pačiu, atvirai pasakius, man būtų buvę šiurpu.

Taigi atmink, kad mano išmintis niekuo nenusileidžia tavo išprusimui.
       Praėjo dveji metai, ir aš patekau į aklavietę, į neapšaudomą plotą pietų Tirolyje, kur fronto linija nuo kruvinųjų Čima di Vecenos apkasų sukosi atgal prie Kaldonaco ežero. Giliai slėnyje ji tarsi saulėta banga kirto dvi kalvas gražiais vardais ir kitoje slėnio pusėje vėl kilo į viršų, pasimesdama tyliuose kalnuose. Buvo spalis; ištuštėję apkasai skendo lapijoj, be garso degė mėlynas ežeras, kalvos riogsojo kaip dideli apvytę vainikai; nelyginant laidotuvių vainikai, pagalvodavau dažnai nė kiek jų nebijodamas. Padalintas slėnis neryžtingai tvyrojo aplink; tačiau anapus ruožo, kurį mes laikėme užėmę, jame jau nebebuvo to saldaus užsimiršimo, tarsi trimito garsas, rudas, platus ir herojiškas, jis veržėsi į priešiškus tolius.
       Naktį užėmėme priešakinę poziciją pačiame slėnio viduryje. Vieta buvo tokia atvira, kad iš viršaus mus galėjo išmušti akmenų svaidyklėmis, bet buvome skrudinami tik lėta artilerijos ugnimi. Vis dėlto iš ryto po tokios nakties tik praėjus kelioms valandoms išblėsdavo visų mūsų savotiška išraiška: išplėstos akys ir galvos, lyg numinta žolė netvarkingai atsitiesiančios ant pečių. Bet aš vis vien kiekvieną tokią naktį dažnai iškišdavau galvą pro apkaso kraštą ir atsargiai atsigręždavau per petį kaip koks įsimylėjėlis: ir matydavau tada šviesiai žydrą Brentos kalnų grandinę naktyje, tarytum susimetusią aštriomis stiklo klostėmis. Ir kaip tik tomis naktimis žvaigždės būdavo didelės, lyg iš auksinio popieriaus karpytos, ir spindėdavo riebios, nelyginant iškeptos iš tešlos, ir dangus net naktį būdavo mėlynas, o viduryje džiūgaudamas plaukdavo aukštielninkas siauras skaistus mėnesio pjautuvas, visas sidabrinis arba auksinis. Pamėgink įsivaizduoti, kaip tai būdavo gražu; sočiame gyvenime tokio grožio niekur nėra. Kartais neištverdavau ir iš laimės bei ilgesio iššliauždavau pasivaikščioti naktyje; nusigaudavau iki žaliai auksinių medžių ir tarp jų atsitiesdavau visu ūgiu tarsi rusvai žalia plunksnelė tyliai tupinčio aštriasnapio paukščio apdare, Mirties paukščio, tokio stebuklingai margo ir juodo, kokio tu niekad neregėjai.
       Užtat dieną pozicijoje galima buvo net ir pasijodinėti. Tik tokiose vietose, kur yra laiko ir pamąstyti, ir išsigąsti, supranti, kas yra pavojus. Kiekvieną dieną jis pasiima savo aukas, nuolatinį savaitės vidurkį, tiek ir tiek nuo šimto, ir net divizijos generalinio štabo karininkams tas skaičius toks pat beasmenis kaip kokiai nors draudimo kompanijai. Beje, kaip ir tau pačiam. Instinktyviai žinai savo lemtį ir jautiesi saugus, tegu ir ne itin palankiomis aplinkybėmis. Keista toji ramybė, kurią patiri nuolatos gyvendamas ugnies zonoje. Visa tai turiu paaiškinti, kad neįsivaizduotum mano būsenos klaidingai. Tiesa, retkarčiais tave staiga apima noras susirasti kurį nors pažįstamą veidą, dar prieš kelias dienas matytą; bet jo jau nebėra. Tas veidas tave tąsyk sukrečia labiau, nei būtų protinga, jis ilgai dar kybo ore tarytum žvakės atšvaitas. Taigi mirties bijai mažiau nei visuomet, tik leidiesi lengviau sujaudinamas. Tarsi baigties baimė, matyt, visą laiką slegianti žmogų kaip sunkus akmuo, būtų nuritinta į šalį, ir štai visai greta mirties pražystų keista vidinė laisvė.
       Vienąsyk tuo laiku virš mūsų ramios pozicijos pasirodė priešo lėktuvas. Nedažnai taip atsitikdavo, nes tam reikėjo perskristi aukštai virš kalnų siaurais oro koridoriais tarp įtvirtintų aukštumų. Mes kaip tik stovėjome ant vieno iš laidotuvių vainikų, ir tuojau pat lyg pudros pūkučiu baterijos vikriai numargino dangų šrapnelių debesėliais. Tai buvo linksmas, kone meilus reginys. Be to, ir saulė suspindo pro trispalvius lėktuvo sparnus, kai šis kaip tik skrido mums virš galvų, - lyg pro bažnyčios langą ar margą plonutį popierių, – tą akimirką tetrūko nebent tik Mocarto muzikos. Tiesa, man dingtelėjo mintis, kad stoviniuodami pulkeliu lyg žiūrovai lenktynėse mes esam puikus taikinys. Kažkuris iš mūsų net pasakė: geriau jums būtų pasislėpti. Bet, matyt, nė vienas neturėjome noro tarsi lauko pelė lįsti olon. Tąsyk ir išgirdau tylų skambesį, artėjantį link mano atversto, į viršų spoksančio veido. Galėjo, žinoma, būti ir atvirkščiai, – kad pirmiausia išgirdau skambant, o tik paskui suvokiau artėjantį pavojų. Tačiau tą pačią akimirką jau žinojau: oro strėlė! Tai buvo smailios metalinės lazdelės, ne storesnės už dailidės svambalą, kurias lėktuvai anuomet mėtė iš viršaus; pataikiusios į kiaušą, jos išlįsdavo gal tik pro kojų padus, bet va pataikydavo nedažnai, tad greitai jų buvo atsisakyta. Todėl ši buvo mano pirmoji oro strėlė; tačiau bombų bei automato šūvių garsas visai kitoks, ir aš iš karto supratau, kas tai per daiktas. Įsitempiau, ir jau kitą akimirką mane apėmė keistas pojūtis – neliko jokių abejonių: ji pataikys!
       Ir žinai, koks tas pojūtis buvo? Ne kaip išgąstinga nuojauta, o kaip nelaukta netikėta laimė! Iš pradžių nustebau, nejaugi tik aš vienas girdžiu tą skambesį. Paskui pamaniau, gal tas garsas išnyks. Tačiau jis neišnyko. Jis artėjo prie manęs, kad ir iš labai toli, ir kaskart vis augo. Atsargiai pažvelgiau į veidus aplink, bet niekas nieko nepastebėjo. Ir tą akimirką, kai suvokiau, jog tik aš vienas girdžiu šitą švelnią melodiją, kažkas pakilo iš manęs jos pasitikti – gyvybės spindulys, toks pat begalinis kaip ir anas, mirties, krintantis iš viršaus. Aš neprasimanau, tik mėginu kuo paprasčiau visa papasakoti; esu tikras, kad kalbu medžiagiškai blaiviai, ir vis dėlto žinau, tai yra daugiau ar mažiau lyg sapne, kai, regis, šneki aiškiausiai, o laukan ištrūksta tik sumiši žodžiai.
       Ilgą laiką tik aš girdėjau, kaip kažkas artėja. Tai buvo tęvas, dainuojantis, paprastas aukštas garsas – taip skamba stiklas užgavus jo kraštą; bet šitas skambesys buvo tarsi nerealus; dar niekada tu negirdėjai tokio garso, tariau aš sau. Jis sklido į mane, aš buvau su juo susijęs ir nė kiek neabejojau, kad man atsitiks kažkas lemtinga. Manyje nebuvo nė vienos iš tų minčių, kurios turėtų aplankyti atsisveikinant su gyvenimu, visa, ką jutau, veržėsi ateitin; pasakysiu tiesiog, buvau tikras, jog netrukus šalia savo kūno pajusiu Dievo artumą. Šiaip ar taip, tai nėra mažai žmogui, kuris nuo aštuonerių metų nebetiki į Dievą.
       Tuo tarpu garsas tapo apčiuopiamesnis, jis stiprėjo ir darėsi grėsmingas. Ne kartą klausiau save, ar neperspėjus kitų; tačiau ar aš, ar kas kitas būtų pašautas - nenorėjau šito daryti! Gal tai buvo nelemta tuštybė – įsivaizduoti, kad ten, aukštai virš mūšio lauko, kažkoks balsas dainuoja man. Gal ir iš viso nėra jokio Dievo, tik mes, vargšai bastūnai, savo varganoj būty tuščiai didžiuojamės turį turtingą giminaitį danguje. Aš nežinau. Tačiau dabar, neabejojau, oras suskambo ir kitiems; mačiau, kaip nerimo šešėliai nuslydo jų veidais, bet paklausyk – ir jie nė vienas neprasitarė nė žodeliu! Aš darsyk nužvelgiau tuos veidus: vaikinai, kuriems kaip niekas kita buvo tolimos panašios mintys, nė patys nejausdami stovėjo lyg apaštalų būrelis, laukiantis žinios. Staiga skambėjimas pavirto žemišku garsu, dešimt pėdų, šimtas pėdų virš mūsų, ir išnyko. Tai buvo čia. Tarp mūsų, bet arčiausiai manęs kažkas nutilo ir prasmego žemėje, susprogo pavirsdamas nerealia tyluma. Mano širdis plakė plačiai ir ramiai; tikrai nė sekundės dalelytę aš nebuvau išsigandęs; mano gyvenimas nebuvo sustojęs nė menkiausią laiko tarpsnelį. Tačiau pirmiausia, kas atėjo po to, buvo suvokimas, jog visi žiūri į mane. Aš stovėjau toje pačioje vietoje, tik mano kūnas, pasiutusiai nublokštas į šalį, sustingo išsirietęs giliu puslankiu. Jutau, kad pabundu iš apsvaigimo, ir nežinojau, ar ilgai manęs čionai nebuvo. Niekas manęs neužkalbino; pagaliau kažkuris tarė: oro strėlė! Ir visi puolė ieškoti, bet ji lindėjo giliai žemėje. Tą valandėlę mane užtvindė karštas dėkingumo jausmas, rodosi, aš visas išraudau. Jei kas būtų pasakęs, esą į mano kūną įsismelkęs Dievas, nebūčiau juokęsis. Bet ir patikėjęs nebūčiau. Nebūčiau patikėjęs net ir tuo, kad jis paliko manyje nors krislelį savęs. Ir vis dėlto kaskart, kai apie tai prisimenu, pagauna noras darsyk ryškiau išgyventi ką nors panašaus!

– Beje, aš patyriau tai dar vieną sykį, bet ne ryškiau, – A du pradėjo savo paskutinę istoriją. Jis, regis, ėmė abejoti, tačiau buvo matyti, kad kaip tik dėl to ir nekantrauja išgirsti save pasakojant šią istoriją.
       Tai buvo pasakojimas apie jo motiną, kuri nedaug tepatyrė A du meilės, nors šis ir tvirtino, jog iš tiesų buvę ne taip.
       – Paviršium mes netikom vienas prie kito, – pasakė jis. – Pagaliau tai ir natūralu, kai sena moteris ištisus dešimtmečius gyvena vis tam pačiam miestely, o sūnus, jos galva, taip nieko ir nepasiekė plačiajame pasaulyje. Su ja mane apimdavo nerimas lyg žvelgiant į veidrodį, kuris nepastebimai išplatina vaizdą; aš skaudindavau ją metų metais negrįždamas namo. Tačiau kiekvieną mėnesį ji man parašydavo nerimastingą laišką su daugybe klausimų, ir nors aš to laiško paprastai neatsakydavau, vis tiek, labai keistas dalykas, bet nepaisant visko, aš buvau stipriai prie jos prisirišęs, kaip galiausiai pasirodė.
       Galbūt prieš daugel metų jai širdin įstrigo paveikslas mažo berniuko, į kurį ji, matyt, dėjo dievaižin kokias viltis, paskui jau niekaip neišdildomas; o aš juk buvau anas seniai pražuvęs berniukas, tad ji mane ir mylėjo – tarytum visos nuo tada nusileidusios saulės tebekybotų kažkur tarp šviesos ir tamsos. Matai, čia vėl ta pati paslaptinga tuštybė, kuri nėra tuštybė. Juk aš turbūt galiu sakyti, kad nemėgstu užsibūti su savim; kiek daug žmonių maloniai žiūrinėja fotografijas, kurios vaizduoja juos praėjusiais laikais, arba mielai prisimena, ką jie veikė kur nors ir kada nors, – šita savęs kolekcionavimo sistema man visiškai nesuvokiama. Nesu nei itin įnoringas, nei gyvenu vien šia diena, tačiau jeigu kas nors praėjo, tai praėjau ir aš palikdamas save, ir jei kokioje gatvėje atsimenu, jog kitados dažnai vaikščiojau šituo keliu, jei pamatau savo senus namus, tai nė nepagalvojęs nieko, tiesiog lyg skausmą pajuntu sau stiprią antipatiją, tarytum kas būtų priminęs man kokią bjaurastį. Tai, kas buvo, pasitraukia žmogui keičiantis; ir man atrodo, kad ir kaip pasikeisdamas, vis viena tu liktum toks pat, jei visai nebūtų ką prikišti anam, kurį palikai. Bet kaip tik dėl tokios man įprastos jausenos buvo nuostabu patirti, kad yra mano gyvenime žmogus, užfiksavęs mano paveikslą; galbūt tokį, kurio aš niekad neatitikau, bet vis dėlto tasai paveikslas buvo tarsi mane sukūręs žodis, tarsi mano liudijimas. Ar suprasi mane, jei pasakysiu, kad mano motina, vaizdžiai tariant, turėjo liūto prigimtį, tikrovėje įspraustą į visokeriopai ribotos moters būtį. Mūsų akimis žiūrint, ji nebuvo protinga, nemokėjo nuo nieko atsiriboti nei iš tolo išvedžioti mintį; kiek aš pamenu iš vaikystės, jos nė gera nebūtum galėjęs pavadinti, nes buvo ūmaus būdo ir nevaldomų nervų. Tau nesunku bus įsivaizduoti, kas kartais išeina, kai aistra susijungia su ribota nuovoka. Bet aš norėčiau tvirtinti, jog yra toks dydis, toks charakteris: su savo įkūnytu pavidalu, per kurį paprastai mes patiriame žmogų, jis siejasi taip pat nesuvokiamai, kaip pasakų laikais dievai pasiversdavo gyvatėmis ar žuvimis.
       Tuoj pat po istorijos su oro strėle viename mūšyje Rusijoje patekau į nelaisvę, vėliau išgyvenau ten didžiąją permainą ir neskubėjau grįžti, nes naujasis gyvenimas ilgą laiką man patiko. Ir dabar aš juo stebiuosi; bet vieną dieną patyriau, kad nebegaliu be žiovulio ištarti kai kurių nepakeičiamais laikomų tikėjimo postulatų, ir, vengdamas su tuo susijusio mirtino pavojaus, sprukau į Vokietiją, kur kaip tik infliacijos žiedais žydėjo individualizmas. Ėmiausi visokiausių abejotinų verslų, tiek iš bėdos, tiek iš gryno džiaugsmo, kad vėl esu senoje šalyje, kur gali elgtis neteisingai ir nė kiek nesigėdyti šito. Nelabai man čia sekėsi, o kartais buvo net ir baisiai blogai. Mano tėvams taip pat ne per geriausiai klojosi. Tuomet man motina kelis sykius parašė: „Mes Tau negalime padėti; bet jeigu Tau galėtų pagelbėti tas truputis, kurį Tu kada nors paveldėsi, tai aš linkėčiau sau greičiau numirti“. Ji šitaip rašė, nors aš jos nelankiau jau daug metų ir net nerodžiau nė ženklo jokio palankumo. Turiu prisipažinti, palaikiau tai tik mažumą perdėta fraze ir neteikiau jai daug reikšmės, nors ir neabejojau šito sentimentaliai išreikšto jausmo tikrumu. Bet štai atsitiko neįtikėtinas dalykas – motina tikrai susirgo, ir galėjai pamanyti, jog paskui su savimi ji pasiėmė ir tėvą, kuris buvo jai labai atsidavęs.
       A du susimąstė.
       – Ji mirė nuo ligos, kurią, matyt, nešiojo savyje, nors joks žmogus apie tai nenumanė. Tam sutapimui galėtum rasti net ne vieną paprastą paaiškinimą, ir aš bijau, tu priekaištausi man, jei šito nedarysiu. Tačiau keisčiausios vėl buvo šalutinės aplinkybės. Mirti ji anaiptol nenorėjo; žinau, kad priešinosi tai ankstyvai mirčiai ir baisiai skundėsi. Jos valia gyventi, jos pasiryžimas ir noras sukilo prieš tai, kas turėjo įvykti. Ir nepasakysi, kad akimirkos valią nugalėjo charakterio nulemtas sprendimas; juk priešingu atveju ji būtų jau anksčiau galėjusi pagalvoti apie savižudybę ar savanorišką skurdą, o šitai jai nė į galvą neatėjo. Ji pati buvo tikrų tikriausia auka. Bet ar tu niekada nepastebėjai, kad tavo kūnas turi dar ir kitą valią nei tu pats? Man regis, kad visa, kas mums atrodo kaip valia arba kaip mūsų pojūčiai, jausmai bei mintys ir kas neva mus valdo, teturi tam tiktai ribotus įgaliojimus; kad sunkiose ligose bei pagijimuose, pavojingose kovose ir visuose likimo posūkiuose yra toks lyg ir pirmykštis viso kūno apsisprendimas, kuris ir taria paskutinį žodį. Bet tiek jau to, tebūnie; tik viena aišku, motinos susirgimas man išsyk pasirodė absoliučiai savanoriškas. O jeigu tu manytum, jog visa tai fantazija, vis viena nenuneigtum – tą valandėlę, kai gavau žinią apie motinos ligą, nors nerimauti ir nebuvo jokio pagrindo, aš įstabiai ir visiškai pasikeičiau: mane kaustęs atšiaurumas akimirksniu ištirpo, ir tegalėčiau pasakyti tik tiek, kad nuo tada mane užvaldžiusi būsena buvo labai panaši į pabudimą aną naktį, kai palikau namus, ir į dainuojančios strėlės iš aukštybių laukimą. Norėjau tuoj pat važiuoti pas mamą, bet ji vis sulaikydavo mane įvairiausiomis dingstimis. Iš pradžių sakė, kad džiaugtųsi mane matydama, tačiau geriau esą man palaukti, kol praeis tas menkas negalavimas ir ji galės sveika pasitikti mane. Vėliau liepė pranešti, kad mano apsilankymas dabar ją pernelyg sujaudintų. Kai galiausiai ėmiau nerimauti, pareiškė, jog tuoj įvyks lemtingas posūkis į gera, tad aš turėčiau dar truputėlį pakentėti. Atrodo, lyg būtų nuogąstavusi, kad išvys mane ir susvyruos; o paskui viskas taip greitai išsisprendė, kad suskubau jau tik į laidotuves.
       Tėvą taip pat radau sergantį ir, kaip sakiau, netrukus tegalėjau jį tik numarinti. Anksčiau jo būta geraširdžio žmogaus, tačiau tomis savaitėmis jis buvo nepaprastai užsispyręs ir kaprizingas, lyg apimtas pagiežos man ir susierzinęs, kad aš čia būnu. Po jo laidotuvių turėjau likviduoti ūkį, tai užtruko dar kelias savaites; aš niekur neskubėjau. Kartkartėmis pas mane senu papratimu užsukdavo iš miestelio žmonių, jie papasakodavo man, kad štai tenai svetainėje sėdėdavęs tėvas, štai ten motina, o ten jie patys. Jie viską rimtai apžiūrėdavo ir pasisiūlydavo tą ar kitą daiktą iš manęs nupirkti. Jie tokie nuodugnūs, tie provincijos žmonės, kartą vienas, iš pagrindų viską ištyrinėjęs, pasakė man: „Vis dėlto baisu, kai vos per kelias savaites išnaikinama visa šeima!“ -Manęs tai šeimai jie nepriskyrė. Likęs vienas, sėdėdavau tylus ir skaitydavau vaikiškas knygas; palėpėje radau jų visą didžiulę dėžę. Jos buvo apdulkėjusios, paišinos, kai kur padžiūvusios, kai kur drėgmės paėstos, padaužius jas, kaskart pakildavo švelnutis juodas debesis; raštuotas popierius buvo nusitrynęs nuo kartono viršelių, tik šen ten belikusios dantytos salos. Tačiau įnikęs į puslapius, aš leidausi užkariauti jų turinį tarytum jūrininkas tarp pavojų, o sykį aptikau keistą dalyką. Pastebėjau, kad viršuje, kur verčiamas lapas, ir apačioje, prie krašto, patamsėjimai nelabai ryškiai, bet vis dėlto skiriasi nuo pelėsių žymių, paskui radau ir dar visokių nenusakomų dėmių, o galiausiai padūkusius, jau išblukusius pieštuko pėdsakus tituliniuose puslapiuose. Ir kaip aš buvau sukrėstas, kai staiga atpažinau, jog šitos uoliai aptrintos vietos, šitie pieštuko brėžiai ir skubotos dėmės – tai vaikiškų pirštų, mano vaikiškų pirštų pėdsakai, trisdešimt ir dar daugiau metų išgulėję dėžėje ant aukšto ir turbūt viso pasaulio užmiršti! – Juk jau sakiau tau, kitiems žmonėms gal ir nieko nereiškia prisiminti save, bet aš jaučiausi taip, lyg giliausias vidus būtų išverstas laukan. Atradau ir kambarį, kuriame aš, vaikas, gyvenau daugiau kaip prieš trisdešimt metų; vėliau jame stovėjo baltinių spintos ir panašūs daiktai, bet šiaip jau jis liko toks, koks buvo ir tada, kai aš sėdėjau ten už eglinio stalo prie žibalinės lempos, kurios grandinėles nasruose laikė trys delfinai. Dabar ir vėl čia perdien prasėdėdavau daug valandų skaitydamas kaip vaikas, kurio kojos dar nesiekia žemės. Matai, mes esame pripratę, kad mūsų galva niekur nesiremia arba kyšo ore, – juk po kojomis tvirtas pagrindas; bet ką reiškia vaikystė – kai nesi apsaugotas viršuj nei apačioj, kai vietoj būsimų kibių žnyplių tebeturi švelnias flanelines rankas ir sėdi su knyga, tarsi ant mažo lapelio sklandytum po erdvę viršum skardžių. Patikėk, aš tikrai nebesiekiau po stalu žemės.
       Pasistačiau tame kambaryje lovą, ten ir miegojau. Ir štai tada vėl atskrido strazdas. Kartą po vidurnakčio mane pažadino nuostabi, puiki giesmė. Ne išsyk pabudau, iš pradžių ilgai klausiausi pro miegus. Tai giedojo lakštingala; tik ji tupėjo ne sodo krūmuose, o ant gretimo namo stogo. Atmerkiau akis, bet ir toliau miegojau. Čia nėra lakštingalų, pagalvojau, tai juodasis strazdas.
       Tačiau nereikia manyti, kad aš jau šitai šiandien kartą pasakojau! Mat vos tik pagalvojau: čia nėra lakštingalų, tai juodasis strazdas, – ir pabudau. Buvo ketvirta ryto, diena įspindo man į akis, miegas išgaravo taip greit, kaip sausas pakrantės smėlis sugeria bangos paliktą pėdsaką, ir tada šviesoje, primenančioje švelnią baltą vilnonę skarą, išvydau juodą paukštę atvirame lange! Ji tupėjo ten tokia pat tikra, kaip dabar aš sėdžiu prieš tave.
       – Aš tavo strazdas, – pasakė ji, – ar nepažįsti manęs?
       Iš tiesų ne išsyk prisiminiau, bet pasijutau be galo laimingas, kai paukštė prabilo.
       – Ant šitos palangės aš jau vienąkart tupėjau, ar neatmeni? – toliau kalbėjo ji.
       Tada aš atsakiau:
       – Taip, vieną dieną tu tupėjai ten, kur ir dabar tupi, ir aš greit uždariau langą.
       – Aš tavo motina, – pasakė ji.
       Matai, galbūt aš tai ir sapnavau. Bet paukštę regėjau ne sapne; ji ten tupėjo, paskui įskrido kambarin, o aš greit uždariau langą. Užlipęs palėpėn, suieškojau didelį medinį narvelį, kurį prisiminiau turėjęs, nes juodasis strazdas sykį jau gyveno pas mane; vaikystėje, kaip ką tik pasakojau. Jis tupėjo ant palangės, paskui įskrido į kambarį; parsinešiau narvelį, tačiau netrukus jis prijunko, ir aš nelaikiau jo uždaręs, jis laisvai gyveno mano kambary tai išlėkdamas, tai vėl parlėkdamas. Bet vieną dieną nebegrįžo, o dabar ir vėl jis buvo čia. Neturėjau jokio noro vargintis svarstydamas, ar tai tas pats juodasis strazdas; tiesiog susiradau narvelį ir dar vieną dėžę knygų ir tik tiek galiu tau pasakyti: niekada gyvenime aš nebuvau toks geras, koks esu nuo tos dienos, kai turiu tą paukštytę. Tačiau turbūt nemokėčiau tau išaiškinti, kas yra geras žmogus.
       – Ar ji paskui dažnai kalbėdavo? – klastingai paklausė A vienas.
       – Ne, – atsakė A du, – kalbėti jau nekalbėjo. Tačiau man reikėjo parūpinti jai lesalo ir kirminų. Matai, šioks toks nepatogumas, kad ji lesa kirminus, o juk turėjau elgtis su ja kaip su motina. Bet tai nieko, patikėk, tik reikia priprasti, o ar maža prie ko priprantame net ir kasdieniškesnėmis aplinkybėmis. Nuo to laiko ir nebepaleidžiu jos nuo savęs ir daugiau tau neturiu ką pasakyti; tokia yra trečioji istorija, kaip ji baigsis, aš nežinau.
       – Bet tu juk duodi suprasti, – pabandė atsargiai pasitikrinti A vienas, – kad visa tai turi tarsi vieną bendrą prasmę.
       – O Dieve mano, – atsiliepė A du, – tiesiog šitaip viskas ir buvo; jei žinočiau, kokia to prasmė, būčiau galėjęs nė nepasakoti tau. Bet atrodo, lyg girdi kažką šnabždant ar tik šnarant, tačiau atskirti negali!

       Iš vokiečių kalbos vertė R.Jonynaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt