Andrés Neuman gimė 1977 metais Buenos Airėse. Granadoje studijavo ispanų filologiją. 1998 metais jo knyga Nakties metodai (Métodos de la noche (Hiperión) laimėjo I-ąją Jaunosios Poezijos Premiją (I Premio de Poesía Joven „Antonio Carvajal“). 1999 metais gavo „Federico García Lorca de Poesía“ premiją kartu su Ramón Repiso už Alfileres de luz. Jo romanas Bariliočė (Bariloche) buvo Premijos Herralde de Anagrama 1999 metais finalistas. Anagramos leidykloje buvo išleista jo pasakojimų knyga, pavadinta Tai kas laukia (El que espera). 2002 metais tapo Premijos Primavera finalistu ir tais pačiais metais poezijos premijos Hiperión laimėtoju už poezijos knygą Toboganas (El Tobogán).
       “Daugiausiai žadantis per pastaruosius metus. Jį reikia skaityti.“ (Luis Antonio de Villena, La Esfera).

 
Andrés Neuman

EILĖRAŠČIAI

Autoportretas
Edenas
Aistra
Naktis skliaustuose
Žodžiai dukteriai kurios neturiu
Žodis be tėvynės
Sodininkas
Šviesos sutiktuvės

Į viršų

AUTOPORTRETAS

Akylas, sunkus, išsiprausęs svetimam dūme,
tokiais lėtais poelgiais išsilaikiusiais įproty;
didingas pasileidimas glosto jam kojas.
Viršesnis – jo odoje gyvena žindukliai,
vėlavimas jo akyse,
žiema balse.
Visumos jame yra taip labai nedaug.
Ir toks jau jis yra, benkartas ir valkata,
vos gimęs,
sutemų vaikas.

Į viršų

EDENAS

Tarp milijono smarvių
pasenusių lupenų, blogai nugraužtų kaulų
ir išauštančių stiklo šukių,
tarp nejudraus purvo voratinklių
ar kurčiame vabzdžio skrydyje,
ant netaisyklingos viršūnės,
iškvėpdama pasileidimą
ir grąžindama muziką savo įkvėpimui,
miega kraujuojanti septynlapė melsvoji
rožė.

Į viršų

AISTRA

Saulė išsisėmė sienose
ir jau nebežino kur ieškoti šviesos,
kokie kūnai, kokie svaigalai
galėtų ją įtikinti.
O jeigu įprotis
nėra tas lėtas, suplanuotas demonas
kuris pamažu numato savo bruožus
aklame vakarėjančiame atspindy?
Ir jeigu vis gi neužtenka spyrio
jo atvaizdui sudaužyti
vos prieš tai kuomet pasirodys galva?
Kas tada jei nuovargis yra visų daiktų pradžia.
Nenorėčiau atrodyti nuvalkiotas
(ar dar blogiau: nuoširdus) kai paklausiu
ką žudau dabar, kokiais svaigalais,
kokios gyslos nėra sausos prieš juos suvilgant,
palaukit ponai kažkas sako
kame gyvena (arba prikaustytas tūno)
klejonės,
ir imsime jas dievinti.
Sakau daugiau nei kas kitas
nes į mane jau nebežiūri (ir abejoju ar atsitiktinai)
liūdna ir spygliuota fėja
šviečiančiom akim ir maitinančiom krūtimis
(atleiskit už neskambėjimą, bet mane tai kamuoja)
ir todėl dažniau nei kada nors klausinėju
kad sužinočiau gal vis gi netyčia egzistavo
tas apie kurį tiek kartų skaičiau knygose.

Į viršų

NAKTIS SKLIAUSTUOSE

Nakties skliaustuose
ir jų įtraukiančio lytėjimo
man pakako kad pažinčiau
paprasčiausią ilgesį,
vienišą apdarų tvinksėjimą,
staigų žvakės liūdesį,
vangią muziką, kampo
trauką ir užmaršties matmenis.

Į viršų

ŽODŽIAI DUKTERIAI KURIOS NETURIU

Praversiu tau akis jei pažadi mane sapnuoti.
Suprask mane, nėra lengva prie kažko budėti nuolat:
kartais privalau žinoti, kad baiminies.
Kai išmoksi kalbėti, duok man vardą;
vadindama tėčiu jau ir taip nuveiksi pakankamai.
Žiemą nesirenk per šiltai
tavo princesės kūnas bus daug naudingesnis ir kilmingesnis
įprasdamas eiti priešinantis.
Priimk nepažįstamųjų malones
– tas pasaulis sukurtas ne neigimui, –
tačiau mokykis to kada tik galėsi:
daug dažnesnis esti kartėlis, ar abejingumas,
o ne saldėsiai.
Išmokysiu tave skaityti už klasės ribų,
ir išmušus valandai noriu kad parašytum jūra
virš takelio mėlio.
Kuomet pirmą kartą viena pereisi gatvę
suprasi kad pavojus ir greitis
visada bus tavo dienose.
Netikėk, kad giliai viduje nesu optimistas,
jeigu toksai nebūčiau, tavęs nebūtų čia
saugojamos kaip manęs saugojama būti privalai.
Kaip matai, nepasitikiu
tais, kurie nemato šešėlio
būnant čia, dabar.
Džiaugsmas yra, tačiau žeidžia;
turėsi jį pasiekti.
Ir kai pasieksi jį – pajusi baimę.

Į viršų

ŽODIS BE TĖVYNĖS

Pranykstame
ir tai yra prasmė.
Ir vis dėlto negana tylėti kartu:
privalome sustoti kad išgirstume.
Tuomet pasakys savo vardą.
(Kas nutiko?)
Sąmonėje tūno juodas skląstis
kuris būva priešindamasis iki laiko;
jeigu atsivers prieš laiką, mus įtrauks tuštuma.
Mirtis – tai kalba prieš tuos, kurie gimė.
Ir nors niekas niekada negalės manęs to išmokyti,
nenoriu iki pabaigos ateiti nebylus.
Įvardinti jį tai atsisakymas ir sėkmė.
Sakau mirti ir esu
Pirmasis savo kalbos svetimtautis.

Į viršų

SODININKAS

Su savo seneliu išmokau sodinti medžius.
Žilvičiam reikia
daugiau vandens, Andresai, nei tau ar man
ir jų šaknys
neturi, pradžioje, būti per giliai;
kartais auga labai skubėdamos
o kartais nori atsiilsėti
žemėje, bijodamos oro.
Šiandien nebėra nei senelio nei žemės
nei to berniuko nėra, tačiau liko
tas išraizgytas žilvitis kurį – man sakė –
Andresai, reikia saugoti,
tas trapias šaknis,
tą baimę gyvenimo aukščio.

Į viršų

ŠVIESOS SUTIKTUVĖS

Esi plokščia ir niūri; aš naktinėtojas
iki negalėjimo. Norėjai
leisti sapnui užantspauduoti šviesą saugomą aky
kol mane įkalinsi tame spinduliavime
nuleistų vokų. Jau kvėpuoji
kaip tie kurie saugo paslaptį mažytę.
Tu grįžti: keičiasi puslapis, ten giliau balkone,
mėnuo pilnas. Pianinas tyloje
laiko savo akordus. Tarp šešėlių
išeinu ieškoti ąsočio tyro oro
o tavo krūtinėje plakasi puikūs gyvūnai.
Parkrisiu nuilsęs kuomet paskubomis grįš saulė;
tu nubusi staiga. Paklodės oda
pajudinsi šilumą. O aš ieškosiu priebėgos
savo pusiaunakčiui. Ir galbūt tuomet
galėsim susitikti, mylimoji vienatine,
kad rytą išauštume kartu.

 
Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt