VIKTOR PELEVIN

       MAKEDONIŠKA PRANCŪZŲ MINTIES KRITIKA

 
       Nasycho Nafikovo, kurį draugai ir Interpolas pažinojo Kikos vardu, socialinis statusas – tipiškas pirminio karmos kaupimo epochos naujasis rusas. Tiesa, jis nebuvo rusas, bet pavadinti jį „naujuoju totoriumi“ kažkaip liežuvis nesiverčia. Todėl geriau apsieikime be etikečių ir paprasčiausiai papasakokim jo siaubingą ir fantasmagorišką istoriją, kuri kai kuriuos jautrius žmones, žinančius apie bylą iš bulvarinės spaudos, privertė jį pakrikštyti mūsų laikų Žiliu de Recu.
       Nafikovas gimė Kazanėje, bet užaugo Europoje. Jo vaikystės metai – laikas, kai formuojasi asmenybės skeletas – prabėgo iš pradžių anglų kalbos darželiuose, o paskui kosmopolitinėse diplomatų vaikų mokyklose. Kika visam gyvenimui įsiminė eilėraštuką, kabėjusį vienos tokios įstaigos prausykloje:

       Nepriklausomi nuo tėvų kontrolės vaikystės įspūdžiai suformavo Kiką veikiau europiečiu negu eurazijiečiu, kaip kad vadino save jo tėvas, labai mėgęs šį terminą ir dažnai taikęs jį sūnui. O sūnui šitas absurdiškas žodis įvardijo žmogų, kuris, būdamas geros formos, Europoje gali apsimesti azijiečiu, o Azijoje europiečiu. O pati Eurazija, apie kurią dažnai kalbėjo tėvas, jam vaizdavosi tarsi kažkokia virtuali Atlantida, nuskendusi portveine prieš daugelį metų iki jo gimimo.
       Tuo metu, kai gimė sūnus, Nasratula Nafikovas buvo stambus partinis bonza Tatarstane, o savo mirties valandą – naftos magnatas, sėkmingai iškeitęs partinę rentą į gamtinę. Jį ištiko smūgis, kai sužinojo vyriausybės nutarimą lyg ir sumažinti kažkokias kvotas, lyg ir padidinti kažkokius atskaitymus. Bet sava mirtimi jam neleido numirti – tiesiog ligoninės palatoje pribaigė snaiperis. Pašnibždom sklido kalbos, jog tai buvo pats Aleksandras Solonikas, vadinamas Šura Makedoniečiu dėl savo nepaprasto talento šaudyti makedoniškai – iš abiejų rankų nesitaikant. Ilgai lėbavęs ir išleidęs visus pinigus Kazanėje, jis atseit ėmėsi darbelio reikalams pataisyti. Šią versiją patvirtino kaip tik to modelio, kurį įžymusis menininkas likvidatorius rinkdavosi panašiems darbams, 5,45 kalibro belgiškas šautuvas, rastas ant vieno namo aukšto šalia ligoninės. O prieštaravo versijai faktas, kad Solonikas buvo nužudytas Atėnuose dar gerokai prieš šiuos įvykius. Neverta nė sakyti, kad būtent todėl žmonės ta versija ir tikėjo.
       Kika Nafikovas prastai gaudėsi Rusijos realijose ir ne iki galo išsiaiškino tikrąsias tragedijos priežastis. Tėvui reikalaujant, jis mokėsi filosofijos Sorbonoje, bet turėjo ir šiokį tokį ekonominį išsilavinimą. Jis suprato viską, kas siejosi su atskaitymais ir kvotomis. Bet, kaip aiškino gedulingas žygūnas iš tėvynės, tikroji priežastis buvo ta, kad tėvas „suėmė už kiaušų palšą arkliuką“, o to daryti nereikėjo, kadangi „stogas kampe kandžiojasi“. Kika, priblokštas rusų kalbos, kurią jis mokėjo truputį prasčiau negu anglų ir prancūzų, kerinčios galios, iš pradžių visa tai suprato tiesiogiai. Tik kiaurą vakarą pravartęs žodynus suprato, kas buvo pasakyta: jo tėvas pridarė problemų žmogui, apie kurį mažai kas žinoma, o to daryti nereikėjo, kadangi verslo kuratoriai iš kriminalinio pasaulio gali imtis žiaurių ir agresyvių veiksmų, jeigu tu įvarai juos į kampą ir komplikuoji jų gyvenimą. Beje, buvo dar keli galimi vertimo variantai, bet Kika į detales nesigilino.
       Nafikovo vyresniojo daugelis gailėjosi. Nepaisant savo dalykiško verslumo, jis buvo geras žmogus – vienas iš tų keistų tarybinių idealistų, kurių atsiradimo Tarybų Sąjungoje priežastis amžiams liks visatos paslaptimi.
       Tėvo mirtis, sutapusi su mokslų pabaiga, padarė Nafikovą jaunesnįjį turtingu žmogumi – labai turtingu bet kurios šalies standartais. Pasivažinėjęs po Europą, Kika apsistojo Prancūzijoje, Kap Fera, kur amžiną atilsį eurazijietis dar tarybiniais laikais kažkokiu būdu įsigudrino eurazijuoti nedidelę vilą. Pueblo stiliaus statinys buvo smėlio spalvos kubas su permatomu stogu. Vila labiau tiktų kur nors Albukerkėje, Naujojoje Meksikoje. Aukšta tvora slėpė ją nuo smalsių žvilgsnių, ir ji matėsi tik iš jūros pusės. Septyni bronziniai Ceretelio darbo drambliukai, kuriuos Nafikovas vyresnysis Jelcino laikais pastatė šalia tako, vedančio prie vandens (didžiausias iš jų svėrė kaip tankas „Tigras“, tai Kika atsiminė dar iš vaikystės), buvo paskandinti Viduržemio jūroje, o darbininkų komanda gavo iš sūnaus dosnų atlyginimą už naktinį darbą. Ne dėl to, kad Kika buvo abejingas menui. Jis įtarė, jog tie žvėrys jo tėvui kažkuo priminė prieštankinius „ežius“, kurie turėjo jį apginti nuo realybės puolimo. Tuo rimtesnė atrodė priežastis atleisti juos už neprofesionalumą.
       Sunku tiksliai pasakyti, kada prasidėjo Kikos psichikos liga. Gandai, kad jam negerai galvoje, pirmą kartą pasklido tuomet, kai jis savo viloje įgyvendino vieną naujovę. Kiekviename kambaryje, net ir nedidelėje sporto salėje su dulkėtu universaliu treniruokliu, panašiu į Velso marsietį, stovėjo įjungtas televizorius, nuo ryto iki vakaro transliuojantis vokiečių televizijos kanalą vaikams „Kika“, kuris be išimties suko vien animacinius filmus. Jokių kitų programų televizoriai nerodė. Daugelis manė, jog kaip tik iš čia ir kilo Kikos pravardė.
       Nafikovas jaunesnysis vokiečių kalbos nemokėjo, ir pusrūsio kambaryje buvo įrengtas kambarys sinchronininkui, kuris be perstojo vertė viską, ką tik rodė televizijos kanalas. Į dienos pabaigą sinchronininkas pavargdavo ir pradėdavo klysti, bet Kika dėl to nesijaudino, nes klaidos kartais būdavo juokingos. Vis dėlto netrukus teko nusamdyti antrą sinchronininką ir versti dviem pamainomis, nes vienas sinchronininkas nesusidorodavo. Tada Kikos bičiulis sumanė vaišinti vertėjus kažkokiomis Amsterdamo tabletėmis, kurios kėlė sumaištį jų mintyse ir skatino nenuoseklų daugiažodį kliedesį. Vertimas tapo labai juokingas, ir į Kikos namus pradėjo rinktis svečiai specialiai jo pasiklausyti. Sinchronininkai suprato, ko iš jų laukiama, ir, išsiderėję priedą už kenksmingas darbo sąlygas, susitaikė su padėtimi. Apkvaišę Kikos svečiai vieną sinchronininką vadino Urimu, o kitą Tumimu – pagal dangaus akmenis–vertėjus iš mormonų biblijos.
       Pasak kitų šaltinių, Nafikovo pravardė Kika radosi kur kas anksčiau, dar tuomet, kai jis mokėsi filosofijos Paryžiuje. Neva šią pravardę jam davęs mokslinis vadovas, sakęs, kad tikrasis filosofijos supratimas užgimsta mokinyje tik tada, kai jis atsidavusiai įsileidžia širdin savo mokytojo krūtinėje liepsnojančią ugnį. Konkreti šventosios ugnies perdavimo technologija atklydėliui iš Rusijos provincijos pasirodė šiek kiek netikėta, bet subtilaus europietiško idealo siekis buvo stipresnis už drovumą ir gėdą. Šiaip ar taip, būtent taip sakė Zurabas Zizi Merdašvilis, amžiną atilsį filosofas, kartu su kuriuo Nafikovas mokėsi išminties meilės (savo veikale, apie kurį dar kalbėsim, filosofiją Kika vadina falosofija).
       Amžiną atilsį Zizi prisiminimai niekur nepaskelbti ir pasiekę mus tik perduodant iš lūpų į lūpas – labai netvirtas pagrindas pareiškimams, kurie gali turėti juridinių pasekmių. Todėl profesoriaus, pas kurį mokėsi Kika, neįvardysim. Jis dar gyvas, ir jo garsus vardas yra žinomas ne tik profesiniuose sluoksniuose. Pasitenkinsime užuomina: kalbama apie filosofą, kurį pastaraisiais metais įvardija kaip mąstančių prancūzių moterų nuo keturiasdešimt penkerių iki šešiasdešimties sekso simbolį.
       Pakartosim – mes negalime tvirtinti, jog Nafikovo bendrakursis sakė tiesą. Tačiau sunku nepastebėti, kad jo žodžiai daug ką paaiškina – ir silpnybę televizijos kanalui „Kika“, ir liguistą su ryškiu minuso ženklu domėjimąsi prancūzų filosofija, kurios demaskavimas išvirto į svarbiausią jo gyvenimo aistrą. Norėtųsi pridurti: visa tai būtų juokinga, jei nebūtų taip baisu. Bet prieš pereinant prie baisiosios šios istorijos dalies, užbaikim su juokingąja – nes viena čia pereina į kita pamažu ir nepastebimai.
       Kika įsivaizdavo esąs mąstytojas, toli pralenkęs savo mokytojus prancūzus. Tai matyti jau iš pirmųjų jo veikalų pavadinimų: „Kur apsidirbo Bodrijaras“, „Lakonas, dėvintis paltą“ ir panašiai. Sunku ką nors apie tuos tekstus pasakyti – nepasirengusiam žmogui jie taip pat mažai suprantami kaip ir juose nagrinėjami didžiųjų prancūzų kūriniai. O išmanančių žmonių atsiliepimai migloti ir daugiažodžiai; peršasi išvada, kad be Sorbonos profesoriaus ir jo šventosios ugnies injekcijų neįmanoma ne tik ką nors suprasti Nafikovo kūriniuose, bet ir įvertinti jų profesinį lygį. „Genialus pusprotis“, „Žvaigždė menkysta“ ir kiti nekonkretūs epitetai, kuriais Nafikovą apdovanojo Interpolo pakviesti ekspertai, ne tik nepadėjo tyrimui, o kaip tik atvirkščiai – visiškai jį supainiojo. Susidarė įspūdis, kad šiuolaikiniai filosofai panašūs į tarptautinę gaują čigonų arkliavagių, kurie vos pasitaikius progai klykaudami nusivaro tamson paskutinius aiškumo ir sveiko proto likučius.
       Žinomiausio Kikos veikalo pavadinimas – „Makedoniška prancūzų minties kritika“ – be abejo, atspindi jo šeimyninę dramą ir primena Sašą Makedonietį, legendinį Nafikovo vyresniojo žudiką. Šis veikalas, kuriame telpa ir vaikystės prisiminimai, ir intymus dienoraštis, ir filosofinis traktatas, ir techninis aprašymas – tai keistas vienas į kitą įsiliejančių, iš pirmo žvilgsnio niekaip nesusijusių teksto sluoksnių mišinys. Tik įdėmiai perskaičius išaiškėja košmariška autoriaus logika ir atsiranda galimybė pažvelgti į jo vidinę erdvę – tai unikali galimybė, kadangi maniakai retai kada palieka mums savo minčių tėkmės ataskaitą.
       Filosofinė „Makedoniškos kritikos“ dalis – tai bandymas nuversti nuo pjedestalo didžiuosius praėjusio amžiaus prancūzų mąstytojus. Mišelis Fuko, Žakas Derida, Polis Lakonas ir taip toliau – nepamirštas nė vienas garsus vardas. Už savo vardą veikalas turi būti dėkingas metodui, kuriuo naudojasi Kika – tai lyg šaudymas abiem rankom nesitaikant, apie ką jis pats trumpoje pratarmėje ir sako. To pasiekiama originaliu būdu: Kika apsimeta niekada gyvenime tų filosofų neskaičiusiu tamsuoliu, kuris tik girdėjo kelias citatas ir terminus iš jų darbų. Jo manymu, pakanka netgi nuotrupų, kad parodytum visišką didžiųjų prancūzų menkystę, ir nėra reikalo remtis jų tekstų originalais, juolab kad juose, kaip sako Kika, „bukas protas paskęs kaip lygintuvas š–do okeane, o aštrus paskęs kaip Damasko kardas“.
       Tačiau kartu Kika stengiasi, kad jo paskvilis būtų maksimaliai moksliškas ir tikslus, prikaišiojo jį citatų ir netgi skaičiavimų formulių. Metodas gal ir būtų įdomus, jeigu kritikas tamsuolis, kuriuo apsimeta Kika, nebūtų toks aiškiai matomas prancūzų filosofas. Deja, nepasirengęs skaitytojas, susipažindamas su filosofiniais „Makedoniškos kritikos“ pasažais, būtinai pasijus panašus į lygintuvą Nafikovo minėtame okeane. Visos pretenzijos, kurias Kika pateikia prancūzams, lygiai taip pat gali būti pateiktos jam pačiam.
       Štai, pavyzdžiui, kaip jis lygina du filosofus – Bodrijarą ir Derida:
       „O dėl Žano Bodrijaro, tai jo kūriniuose visus teigiamus sakinius galima pakeisti neigiamais ir prasmė nė kiek nepasikeis. Be to, galima pakeisti visus daiktavardžius priešingos reikšmės žodžiais – ir vėl be pasekmių. Ir dar daugiau: galima įvykdyti tas operacijas vienu metu bet kuria tvarka ir netgi kelis kartus iš eilės, ir skaitytojas vis tiek nepamatys menkiausio skirtumo. Bet Žakas Derida, su tuo sutiks tikras intelektualas, neria giliau ir ilgiau neišneria. Bodrijaro ištarmių prasmę galima pakeisti priešingomis, o daugeliu atvejų Derida sakinio prasmės neįmanoma pakeisti jokiomis operacijomis“.
       Krinta į akis, kad visais atvejais ypač Kiką erzina Žanas Bodrijaras, kurį jis dažnai vadina „Bodrijakru“ – analogiškai terminui „simuliakras“ (kuriuo Kika siaubingai piktnaudžiauja „Makedoniškoje kritikoje“, tiesa, dėl to šitaip pasiteisindamas: „Skaitytojas supranta, kad žodis „simuliakras“ ta prasme, kuria aš jį vartoju, yra tik Bodrijaro termino „simuliakras“ simuliakras). Tą susierzinimą nesunku paaiškinti – būtent Bodrijaras stovi prie atradimo, kuris padarė Kiką nusikaltėliu, versmių. Nors Kika manė, kad dėl šio atradimo jis toli pralenkė visus šiuolaikinius mąstytojus.
       Nafikovo neapykanta Bodrijarui – tai intelektualus Edipo kompleksas. Jis pasireiškia troškimu sunaikinti idėjinį pirmtaką, magiškai perkeliant jam tėvo, savo kailiu patyrusio visą makedoniškos kritikos galybę, likimą. Derida su Sosiūru teko nukentėti tiesiog dėl kompanijos. Bet čia nuo juokingų dalykų mes pereiname prie baisių.
       Ištaškęs savo idėjinius mokytojus iš dviejų vamzdžių, Kika mąsliai klausia, kodėl apskritai egzistuoja prancūzų filosofija. Jo atsakymas toks: tai apskritai intelektualinis barškutis, apmokamas transnacionalinio kapitalo vien tik tam, kad atitrauktų žmonijos elito dėmesį nuo baisios ir gėdingos civilizacijos paslapties.
       Kika manė, kad jis pirmasis įžiūrėjo tą paslaptį su visu jos siaubingu paprastumu. Gemalas, iš kurio atsirado jo manija, taikiai snaudė Bodrijaro knygoje „Simboliniai mainai ir mirtis“. Šiuos lemtingus žodžius mes pacituosime truputį vėliau: kad suprastum reakciją, kurią jie Kikai sukėlė, turi įsivaizduoti tuo metu jo sąmonėje glūdėjusį sprogstamąjį mišinį. Tai padaryti nesudėtinga – „Makedoniškoje kritikoje“ atsiminimams jis skiria daug vietos, matyt, iš anksto mėgaudamasis istorikų dėmesiu.
       Pradeda jis pasakojimu, kokį vaidmenį jo gyvenime suvaidino nafta. Dar būdamas vaikas jis suprato, kaip daug nuo jos priklauso jo šeimos gerovė, ir reagavo į tai nuoširdžiai kaip vaikas. Ant Nafikovo vyresniojo kabineto sienos daug metų kabėjo sūnelio piešinys: kažkas baisus, panašus į Mėlynbarzdį, o gal į Karabasą Barabasą, iškeltose rankose, užvertęs galvą, laiko apvalų indą su žemynų kontūrais, iš kurio jam į burną teka siaura juoda srovelė. Apačioje įvairiaspalvėmis išsiklaipiusiomis raidėmis buvo parašyta: TĖTIS GERIA ŽEMĖS KRAUJĄ.
       Paūgėjęs Kika puolė skaityti knygas. Iš daugybės vaikiškų enciklopedijų, kurias jam pirko tėvas, paaiškėjo, kad nafta – tai ne žemės kraujas, kaip jis naiviai manė, o kažkas panašaus į degų humusą, kuris susidarė iš senovėje gyvenusių planetoje gyvų organizmų. Jis buvo sukrėstas, sužinojęs, kad dinozaurai, kuriuos, atrodytų, gali prikelti iš numirusių tik kompiuterinė animacija, neišnyko be pėdsakų, o egzistuoja iki šiol – tiršto juodo aromatingo skysčio, kurį siurbia iš po žemių jo tėvas, pavidalu. Kai pirmą kartą ši mintis atėjo į galvą, jis paklausė tėvo: „Tėti, o kiek dinozaurų per valandą suėda mūsų mašina?“ Žodžiai, pasirodę tėvui kaip vaikiškas kliedesys, turėjo, kaip matome, pakankamai rimtą pagrindą.
       Žinoma, mažąjį Kiką domino ne tik nafta. Kaip ir kitiems vaikams, jam nedavė ramybės didieji klausimai, į kuriuos niekas iš suaugusiųjų nepajėgė atsakyti. Tėvas atsakinėjo, kaip galėjo, jausdamas gėdą, kad nieko nesupranta pasaulyje, kuriame uždirba tokius didžiulius pinigus – žodžiu, viskas buvo kaip visose šeimose. Kartą Kika paklausė, kur dingsta žmonės po mirties.
       Tai atsitiko tarp dviejų kelionių į užsienį; Kika laikinai lankė darželį Kazanėje, kur sėdėjo ant puoduko greta nacionalinės kompartijos ideologinio sekretoriaus anūko. Nafikovas vyresnysis, užkopęs į gyvenimo Olimpo viršūnę tik savo intuicijos dėka, išgirdęs klausimą, sukluso it medžioklinis šuo. Nuojauta jam pašnibždėjo, jog reikia būti labai labai atsargiam: būtent per panašias smulkmenas gėdingai baigėsi daugybė karjerų. Pasiteisinęs skaudančia galva, jis liepė Kikai atstoti, o pats paprašė padėjėjo skubiai parengti šiuo klausimu kompaktišką informaciją su maksimaliai aiškiu išdėstymu, ką apie tai sako oficiali ideologija.
       Kitą dieną apstulbęs Kika sužinojo, kad po mirties tarybinis žmogus gyvena savo darbų vaisiuose. Šitas mokslas įkvėpė berniuką naujai serijai klaikokų piešinių: keliamieji kranai, sumontuoti iš tūkstančių susikabinusių rankų; traukiniai tarsi šimtakojai, žingsniuojantys daugybe augančių iš vagonų kojų; reaktyviniai lėktuvai, iš kurių variklių angų spokso liepsnojančios generalinio konstruktoriaus akys, ir taip toliau. Įdomu, kad visoms toms mašinoms, net lėktuvams, Kika nupiešdavo burną, į kurią žygiavo mažulyčių, panašių į juodas nupeštas vištas, dinozaurų gretos.
       Jei Kika ir apsikeitė metafizine patirtimi su naktipuodžio kaimynais, šie mainai tėvo karjerai nepakenkė. Bet tarybinio pomirtinio gyvenimo paslapties išaiškinimas taip tvirtai įsikirto į vaiko sąmonę, kad tapo, galima sakyti, jo besiformuojančios pasaulėžiūros pamatais. Natūralu, kad šią temą netrukus užgožė kiti vaikiški interesai. Bet po daugelio metų, kai Kika jau studijavo filosofiją Sorbonoje, Rusijoje prasidėjo privatizacija, ir senasis klausimas išniro iš juodų jo proto gelmių.
       Sakykim, tarybiniai žmonės po mirties gyveno savo darbų vaisiuose. Bet kur, leiskite paklausti, pasidėjo išvystyto socializmo kūrėjai, kai grupė sėkmės draugų supirko tuos vaisius lengvatiniu tarifu? Nuo to, kad toje grupėje buvo ir jo tėvas, problema darėsi dar skaudesnė, nes ji tapo asmenine. Kur jie dabar, linksmuoliai, pastatę Magnitką ir Komsomolską, narsūs kosmoso ir plėšinių pirmeiviai, rūstūs Gulago ir Arktikos nugalėtojai?
       Atsakymas, kad jų darbo vaisiai supuvo ir dingo, Kikos netenkino – jis žinojo, jog daiktai pereina vienas į kitą – panašiai, kaip tėvai pratęsia save savo vaikuose: naujų staklių detalės tekinamos senomis, o plienas perlydomas į plieną. Kitas populiarus atsakymas – esą viskas išvogta, parduota ir išvežta – taip pat buvo neišsamus. Kiką jaudino ne kriminalinis turtinis, o filosofinis metafizinis klausimo aspektas. Galima buvo mėnesių mėnesiais studijuoti verslo schemas ir kapitalo srautų maršrutus, galima buvo atmintinai išmokti oligarchų biografijas, – ir dekoratyvinių, kuriuos visi mato, ir tikrųjų, apie kuriuos patiklus gyventojas mažai ką žino, – bet nuo to nebuvo aiškiau, kur nukeliavo milijonai patikėjusių komunizmu sielų po to, kai baigėsi tarybų projektas. Šis klausimas it surūdijusi vinis įstrigo Kikos sąmonėje ir daug metų laukė savo valandos.
       Vieną kartą toji valanda išmušė.
       Duokime žodį Kikai ir „Makedoniškai kritikai“:
       „Buvo įprastas, giedras ir ramus rudens pusiaudienis. Aš sėdėjau prieš televizorių su knyga; rodos, tai buvo siaubingojo Bodrijaro „Simboliniai mainai ir mirtis“. Ekrane šmėsčiojo kažkoks animacinis filmas, kurį aš sekiau akies krašteliu: piratas su trikampe skrybėle džiugiai kvatodamas šoko aplink lobių skrynią, kartkartėmis pasilenkdamas ir nardindamas rankas į krūvą auksinių piastrų... Staiga skrynios dangtis trenkė jam per galvą ir nukaldino iš jos monetą, panašią į buvusias skrynioje. Moneta dar buvo gyva – iškaldintas profilis pašėlusiai mirksėjo vienintele likusia akimi – bet burna, ko gero, jau susilipdė visam laikui. Tumimas, tuo metu buvęs kaifo viršūnėje, liovėsi kikenti (tokiu būdu jis vertė pirato juoką) ir paklausė nežinia kieno – reikia manyti, kad manęs, nes be mūsų ir apsaugos viloje daugiau nieko nebuvo:
       – Įdomu, o kitos monetos... Jos ką, tipo, irgi iš galvų, ne? Tipo, kiti piratai rasdavo, atidarydavo, paskui bam, ir viskas, ne? Ir per kelis, vadinasi, amžius pribyrėjo pilna skrynia...
       Aš nuleidau akis į knygą, ir neaiškių prasmių painiavoje pastebėjau keistą žodžių junginį: „darbininkas, numiręs kapitale“. Ir pinigų paslaptis per sekundę pasidarė aiški kaip dangus už lango“.
       Pabandykim trumpai išsiaiškinti, ką Kika vadino „pinigų paslaptimi“. Pinigai, jo manymu, ir yra likusi iš žmonių „nafta“, toji forma, kurioje jų įdėta į darbą gyvybinė jėga egzistuoja po mirties. Pinigų pasaulyje atsiranda vis daugiau, nes vis daugiau gyvybių įteka į rezervuarą. Tuo remdamasis, Kika daro įspūdingą išvadą: pasaulio finansinė klika, manipuliuojanti pinigų srautais, kontroliuoja mirusiųjų sielas, kaip kad Egipto žyniai filme „Mumija sugrįžta“ burtais valdo Anubio armiją (įdėmus „Makedoniškos kritikos“ skaitytojas pastebės, jog Kika jaučiasi kur kas tvirčiau operuodamas ne filosofinėmis kategorijomis, o pavyzdžiais iš kino filmų).
       Čia ir slepiasi mįslės, kur po mirties dingsta tarybinė liaudis, įminimas. Pleziozauras, kuris pliuškenosi jūroje dabar plytinčios Arabijos dykumos vietoje, sudega japoniškos „Hondos“ variklyje. Šachtininko stachanoviečio gyvenimas tiksi briliantiniame „Kartje“ laikrodyje arba putoja „Dom Perinjon“ butelyje, atkimštame oligarcho viloje. Toliau dar svaigesnis viražas: Kikos nuomone, Gulagas buvo sukurtas kaip alternatyvus gyvybinės galios rezervuaras, niekuo nesisiejantis su Vakarų finansų verteivų kontroliuojamu. Komunizmo pergalė turėjo ateiti tada, kai per jėgą iš žmonių ekstrahuotos komunistinės žmogėnaftos kiekis viršys pomirtinės gyvybinės galios išteklius, kuriais disponuoja Vakarai. Tai ir buvo uždavinio „nugalėti kapitalizmą ekonomikos dvikovoje“ paslaptis. Komunistinė žmogėnafta nebuvo tik paprasčiausi pinigai, nors galėjo atlikti ir jų funkciją. Savo prigimtimi ji buvo arčiau kupinos kančių valios, išskirtos grynu pavidalu. Tačiau atsitiko neįtikimas dalykas: sugriuvus sistemai, tarybinę žmogėnaftą pradėjo pumpuoti į Vakarus.
       „Savo prigimtimi procesas žinomas kaip „kapitalo išvežimas“, – rašo Kika, – tai ne kas kita, kaip tik buvusios Tarybų Sąjungos infernalinių energijų įsiliejimas į pasaulio rezervuarus, kur saugoma rinkos demokratijų gyvybinė galia. Bijau, kad niekas nė neįsivaizduoja pavojaus senajai Vakarų civilizacijai ir kultūrai, kuris slypi tame procese“.
       Šis pavojus siejasi su Kikos vadinamuoju „Sieros faktoriumi“. Pavadinimą jis pasiskolino iš naftos verslo. Technologinių naftos verslo aspektų išmanymas, kuriuos jis demonstruoja savo samprotavimuose, nestebina – reikia manyti, apie tai Nafikovai kalbėdavosi gerdami rytinę arbatą, kaip kiti kalbasi apie futbolą ir orą. Prašom atleisti, jei kai kurios Kikos sąvokos pasirodys per daug specialios – bet citata padės geriau įsivaizduoti beprotišką „Makedoniškos kritikos“ logiką.
       „Jei pusę stiklinės „Red label“ sumaišysi su puse stiklinės „Black label“, – rašo Nafikovas, – gautas viskis bus geresnis už pirmąjį, bet blogesnis už antrąjį. Su nafta tas pat. Produktas, pavadinimu Urals, kurį parduoda Rusija – tai ne viena rūšis, o įvairių sudėčių naftų mišinys, pumpuojamas į vieną vamzdį. Gaunamas kokybės vidurkis. Todėl tie tiekėjai, kurių nafta turi mažiau sieros ir yra aukštesnės rūšies, gauna kompensaciją. Tai vadinamasis „Sieros faktorius“, apskaičiuojamas pagal formulę:

       Sf = 3,68 (s2 – s1) dolerių už toną;

       Čia s2 – sieros priemaišos mišinyje vidurkio koeficientas, o s1 – sieros priemaiša aukštesnės kokybės naftoje. Tas pats perskaičiavimo principas taikomas ir Šiaurės jūros naftai Brent, Sacharos mišiniui Saharan blend, Arabian light, ir taip toliau. Visa tai kokteiliai iš daugybės ingredientų, kurie gerokai vienas nuo kito skiriasi. Tačiau simboliška, kad naftoje Urals žymiai daugiau sieros, palyginti su kitomis markėmis – kas poetiškai tiksliai atspindi jos gavybos specifiką ir daugelį su ja susijusios veiklos aspektų. Kiekvienas, žinantis Rusijos naftos verslą, pažįsta tą neužmirštamą Sieros faktoriaus prieskonį visame kame – pradedant rytinės kavos puodeliu ir baigiant naktiniais košmarais. Ir kuo arčiau vamzdžio, tuo stipresnis sieros iš pragaro kvapas. Iš to kilęs ir charakteringas rusų naftos elito gręžiantis žvilgsnis – kaip paskutiniosiose Bodrijaro nuotraukose.
       Jei jau pradėjom apie Bodrijarą. Štai ką galima būtų vadinti prancūzų minties sieros kardinolu...“
       Na, ir prasidėjo... Jei „Makedoniškos kritikos“ struktūroje galima įžvelgti kokį nors principą, tai tik panašiuose šuoliuose nuo vieno prie kito. Kurį laiką užmiršęs naftą (o po pastraipos – ir Bodrijarą), Kika surengia žaibišką pogromą viso to, ką jis vadina „konceptualiuoju kalbos ištvirkavimu“, stovykloje.
       Jis skubiai surikiuoja visus prancūzų mąstytojus į dvi gretas pagal principą, kurį jis be apsimestinio kuklumo vadina „Nafikovo skustuvu“.
       Į pirmąją gretą patenka besidomintys žodžių analize; Kika vadina juos „lingvistiniais filosofais“. Jo galva, jie panašūs į ekshibicionistus, taip giliai nugrimzdusius savo ydoje, kad pavyko iškreipti net patį iškrypėliškumą: „Sulaukę vienišo skaitytojo, jie praskleidžia prieš jį savo drabužėlius, bet vietoj gėdos, kurią žadėjo jų gašlumu žibančios akys, mes matome tik baltinukus su išsiuvinėtu žodžiu „b–bis“.
       Į antrąją gretą patenka „nelingvistiniai filosofai“, tai yra tie, kurie bando užsiiminėti dar kažkuo, ne tik žodžių analize. Kad pateiktoji analogija tiktų ir jiems, rašo Kika, pakanka įsivaizduoti, jog „mūsų ekshibicionistas – tai persirengusi moteris, ir ne paprasta moteris, o vis dar skaisti, taip ir neišmokusi po nepadoriu žodžiu ant standžios krūtinės slėpti savo tikėjimo, kad vaikai randami kopūstuose“.
       Toks išraiškingas vaizdavimo būdas galėtų teikti mūsų herojui garbę, jeigu nebūtų Zizi Merdašvilio informacijos, kad tuo klausimu Kiką konsultavo kitas Paryžiaus profesorius, kurio neįvardysim dėl tos pačios priežasties kaip ir pirmojo: vargu bau žmogus norės prisipažinti maitinęs iškrypusį maniako protą koncepcijomis ir silogizmais. Tačiau užsiminsim, kad antruoju atveju kalbama apie filosofą, kuris vadinamas viską nugalinčio intelekto simboliu vyresnės nei trisdešimt penkerių metų prancūzės, gyvenančios aktyvų lytinį gyvenimą, dvasiniame horizonte.
       Sunku pasakyti, ką būtent Kika pasiskolino iš kitų, o ką išmąstė pats. Bet vieną mintį iš skirtos „konceptualiajam kalbos ištvirkavimui“ dalies galima drąsiai priskirti asmeniškai jam, nė kiek nebijant suklysti. Štai ji:
       „Prancūzai be reikalo mano, kad tai jie išrado „dekonstrukciją“. Dar būdamas vaikas Kazanėje, aš žinojau, kas tai yra, kaip kad žinojo ir kelios Kazanės kriminalo kartos prieš mane. Derida paprasčiausiai išvertė į prancūzų kalbą totorišką „persitvarkymas“, ir viskas. Bet jeigu lingvistinė mokykla išdrįs sukosėti, kad viskas tik žodžiai, aš pasakysiu... Aš pasakysiu... Nesulauksit, kad Kika pradėtų persitvarkymą. Kika geriau imsis dekonstrukcijos. Jis be žodžių durs pirštu į jūsų baltinukus, užmirš jus visam laikui ir nueis sau į kamaraitę pas Urimą ir Tuvimą dozelės Amsterdamo prizinės“.
       Ir taip toliau. Kai Kika pagaliau grįžta prie kapitalo išvežimo ir Sieros faktoriaus, nedaug skaitytojų dar prisimena, kas tai yra. Bet Kika jaučiasi taip laisvai, tarsi ir nebūtų nuklydęs nuo temos:
       „Jeigu į Vakarų Teksaso rūgščiosios (WTS) vamzdį pradės staiga tekėti mišinys Urals su dideliu Sieros faktoriumi, perdirbimo gamyklos gaus visai kitos sudėties žaliavą, kuriai netiks visi ankstesnieji technologiniai skaičiavimai. Tai aišku net kvailiui. Bet kažkodėl manoma, kad trisdešimt milijardų dolerių, kurie kasmet išvežami iš Rusijos, gali paprasčiausiai susimaišyti su Vakarų kapitalu. Manoma, kad gyvybinė galia pervedimo metu visiškai išnyksta, ir pinigai, išsiurbti iš Rusijos, niekuo nesiskiria nuo pinigų iš karinio Pentagono biudžeto, asmeninio Bilo Geitso turto ar Brazilijos užsienio skolos. O iš tikrųjų esminiai dalykai, apie kuriuos kalbama, taip skiriasi savo prigimtimi, kad jų jokiu būdu nevalia maišyti, kaip kad nevalia to daryti su Urals ir Vakarų Teksaso rūgščiąja“.
       Truputį toliau Kika labai įdomiai pastebi:
       „Beje, egzistuoja dvi naftos rūšys, kurios gaunamos skirtinguose Žemės rutulio dalyse, bet gali viena kitą pakeisti, kadangi praktiškai nesiskiria kokybe ir turi vienodą Sieros faktorių. Siaubingas ir reikšmingas simbolizmas: kalbama apie rusišką mišinį Urals ir Irako naftą Kirkuk. O Sadamai! O Josifai! Och George!“
       Tame skyriuje Kika, niekada nesidomėjęs religijomis ir laikomas mahometonu tik nominaliai, visiškai priartėja prie sampratos, ką patys šviesiausi musulmonai vadina karma. Jo mintis tokia: sielų, kurios po mirties pavirto pinigais, žemiškosios būties ypatybės meta šešėlį ant visuomenės, kuri naudojasi tais pinigais, gyvenimo. Dar daugiau – toks šešėlis tampa tam tikru lekalu, pagal kurį naujos kartos „daro gyvenimą“, net neįtardamos, iš ko būtent jos ima pavyzdį, nors visą laiką tiesiogine prasme turi tą „pavyzdį“ rankose. Priešsąmonės lygiu spėlionės apie tai įmanomos: būtent tuo galima paaiškinti iracionalų iš pirmo žvilgsnio Britanijos siekį išsaugoti svarą sterlingų (ir visą su juo susietą pomirtinį imperijos panteoną) jau po to, kai tam nebeliko objektyvių priežasčių.
       „Praeities aidas, – rašo Kika, – pasiveja mus dvasios dykroje istorijos sutemose. Praeitis lieka su mumis, nepaisant bandymų viską pradėti iš pradžių – ir visada nugali. Mes negalime nei pasislėpti, nei išsisukti. Mes netgi nesugebam suprasti, kokiu būdu ji tampa ateitimi. Priešistorinio medžio lapas, atsispaudęs anglies nuoskaloje, ryškus iki smulkiausių detalių, nors negalėtum pasakyti, kad jis egzistuoja: niekas negali jo paimti į rankas arba įsidėti tarp knygos lapų. Bet jį galima nukopijuoti arba net padaryti vėliavos emblema, pavyzdžiui, Kanados. Lygiai taip pat praeities aidas, apie kurį kalbame, nematerialus ir nesugaunamas – bet jis sąlygoja viską, kas atsitiks mums ir mūsų vaikams“.
       Jokių vaikų, beje, Kika neturėjo.
       Kas dedasi, kai milijonai tarybinių žmogiadienių yra konvertuojami į dolerius ir eurus? Kikos manymu, tai tas pat, kaip nejuntamas ir todėl ypač baisus alkanų dvasių armijos įsiveržimas į tarptautinės ekonomikos kraujotakos sistemą – bet tam pamatyti reikia ne puskvailių finansų analitikų, kurie nesugeba numatyti recesijos net praėjus metams po to, kai ji prasidėjo, o aiškiaregys, regintis dvasias, kaip koks Svedenborgas. Skaitytojas jau, matyt, suprato, kad tokiu aiškiaregiu Kika laiko save.
       „Žmogus, apdovanotas dvasine rega, gali matyti Gulago kalinius sudriskusiais vatinukais, stumiančius savo karučius pasaulio sostinių verslo kvartalais ir išsišiepusius bedantėmis šypsenomis brangių parduotuvių vitrinose, – rašo jis. – Dviejų buvusių pasaulio antipodų miksas – neatsakinga ir beprotiška akcija, kuri pakeis pasaulio veidą. Krizė, ištikusi labiausiai pirmaujančias ekonomikas ir agresyvi karinė jų lyderių paranoja – tai tik pirmoji šio eksperimento pasekmė. Visos nelaimės, užgriuvusios Vakarų civilizaciją naujojo amžiaus pradžioje, aiškintinos tuo, kad Vakarų gyvenimo Sieros faktorius žymiai išaugo“.
       Rusijoje, jo galva, vyksta atvirkštinis procesas – ekonominė katastrofa ir skurdas neišprovokavo nei demonstracijų, nei kovų barikadose, kaip tikėjosi sociologai, o vis didėjančią euforiją ir gyventojų meilę vadovybei, kuri veda liaudį nuo vienos griovos prie kitos, kadangi lydinti šią linksmą kelionę šalies dolerizacija mažina Sieros faktorių, ir bendras Rusijos gyvenimo infernalumas krenta.
       „Deja, – konstatuoja Kika, – tarptautiniai finansų rykliai apsiskaičiavo – vietoj kraujo jie išsiurbė iš Rusijos visus per amžius susikaupusius nuodingus pūlius, kuriuos dabar nesėkmingai bando suvirškinti“.
       Tas „deja“ labai charakteringas. Daugelis Vakarų laikraščių ypač prancūzų, vaizdavo Kiką tokiu „Rusijos keršytoju“, kuris suvedinėjo sąskaitas su įsivaizduojamais savo šalies nelaimių kaltininkais. Nieko negali būti toliau nuo tiesos už šią nuomonę. Žurnalistų pateikiami „įrodymai“ juokingi. Pavyzdžiui, dažnai atkartojama citata, kur Kika vadina Prancūziją „Puikiąja vogtų daiktų supirkinėtoja“. Tačiau tai visai nereiškia paniekos arba neapykantos. Kaip tik atvirkščiai – tai meilės prisipažinimas. Toje aplinkoje, kurioje Kika augo ir formavosi, niekas nevartotų žodžių „vogtų daiktų supirkinėtojas“ norėdamas įžeisti, kaip kad to nedarytų ir vogtų daiktų pardavinėtojai. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas Kikos sentencijas, kurios yra išplėštos iš konteksto ir vaizduoja jį visai ne tokį, koks jis buvo.
       Pavyzdžiui, tvirtinama, kad Kika vadino „Sieros faktoriumi“ nelaimių srautą, užgriuvusį oligarchų šeimas, užgrobusias Gulago sukurtus turtus. Bet visoje „Makedoniškoje kritikoje“ tik viena eilutė leistų tai daryti:
       „Priešmirtinis Stalino vergų prakeikimas neišnyko be pėdsako šaltame Sibiro ore – atsispindėjęs dangaus veidrodžiuose, jis susirado sau naujus adresatus“.
       Sieros faktorius, apie kurį Kika kalba kitoje vietoje ir kita dingstimi, čia niekuo dėtas.
       Kvaila priskirti Kikai antiburžuazinį patosą, kaip tą daro žurnalistai, didvyriškai stojantys ginti kapitalizmo. Kika iš tikrųjų pradėjo įgyvendinti savo kraupų planą iškart po to, kai aplankė dizainerio Džono Goliano kolekcijos pristatymą, kuriame ant podiumo lijo auksinės folijos lapeliais. Auksinis lietus, kurio įvaizdį jis vis kartoja, tapo jam galutine žmogėnaftos metafora – mirusiųjų gyvybinės jėgos, įsikūnijusios į pinigus. Bet Kikos paskata buvo visai ne „pasišlykštėjimas iškrypėliais, rengiančiais nepadorius šokius po susifermentavusio kraujo lietumi“, kaip rašė vienas pernelyg įžvalgus Maskvos apžvalgininkas, painiojantis asmeninius jausmus su svetimais. Atvirkščiai, jis stengėsi apginti trapią ir subtilią europietišką kultūrą nuo pavojaus, kuris, kaip jis manė, jam vienam tebuvo matomas.
       Kika niekada nelaikė savęs kairiuoju ar dešiniuoju ir netapatino savęs su jokia nacija. O dėl politinių pažiūrų, tai jis paprasčiausiai jų neturėjo. Vadino save „mąstančiu patriotu“ – tai yra tokiu, kurio patriotizmas pasireiškia visose vietose, kur šilta ir saulėta. („Rusijos istorija parodė, – rašė Kika, – kad žmonės, viešai išpažįstantys kitokią pažiūrą, dažniausiai tiesiog melagiai, sėlinantys į šiltas ir saulėtas vietas aplinkiniais keliais, tuo pat metu pastūmėdami artimuosius į begalines kančias“.) Jis, Europos kūdikis, turėjo, jei galima taip sakyti, vidutinio eurovamzdžio identitetą, sudarytą iš televizijos laidų, komiksų ir reklaminių klipų nuotrupų, kurias perėmė įvairiose Europos sostinėse. Štai ką jis pats sako:
       „Jei lygintum mano dvasią su pastatu, tai jo sienose yra tik keli išvežti iš Rusijos akmenys, kurie iš proletariato ginklo seniai pavirto kažkuo panašiu į kerėjimo akmenukus (mano vidiniai Urimas ir Tumimas), kurie manęs nesupriešina su Vakarų vertybėmis – aš mėgstu seksą ir pinigus ir nebijau to prisipažinti – bet leidžia man pamatyti tai, ko nemato patiklūs europiečiai“.
       Vargu ar būtų protinga Kikos veiksmus aiškinti ir seksualinėmis problemomis. Pastaroji nuomonė remiasi daugiausia pastebėjimu, kad Kika visus nepadorius terminus keičia sutrumpinimais su brūkšniu – anot kai kurių į psichoanalizę linkusių autorių, tai liudija jo lytinį nepajėgumą. Bet Kika tą patį daro ir su žodžiu „D–s“ imdamas pavyzdį iš žydų šventųjų tekstų. Dėl kokios priežasties – ar siekiant ypač rafinuoto burnojimo prieš Dievą, ar tiesiog besivaikant originalumo – sunku pasakyti, tad irgi lieka nežinoma. Štai kaip, pavyzdžiui, atrodo pasažas, skirtas rašytojui Mišeliui Velbekui, kurį Kika priskyrė šiuolaikinės prancūzų minties žinybai:
       „Velbekas, tas guvus prancūzų protas, atrodytų, kreipia savo žvilgsnį į pasaulio paslaptį, bet jau kitoje ar dar kitoje pastraipoje neišlaiko ir kapanojasi – reikia manyti, su malonumu – eilinėje, sulipdytoje iš raidžių, p–doje. Beje, ar ne joje svarbiausia pasaulio paslaptis ir svarbiausias jo vylius? Taip būtų paklausęs jaunasis Bodrijakras. O į tai Derida atsakytų, kad p–da ir b–bis, kurie kartu su populiariu kvantinės mechanikos pagrindų aiškinimu Velbeko kūryboje užima svarbiausią vietą, yra ne tikri reprodukcijos organai, o greičiau jų simuliakrai „šaltame ir blyškiame“ (Sartras) prancūzų kalbos kūne. O aš, Kika, pridurčiau štai ką: kitaip negu autoriai, dirbantys su žinynais ir enciklopedijomis, man du ar tris kartus gyvenime iš tikrųjų teko stovėti su p–da vienas prieš vieną, žvelgiant tiesiai į jos blausią nemirksinčią akį, todėl erotiniai Velbeko pasažai man atrodo bent kiek dirbtiniai, išprotauti, liudijantys puikų teorijos išmanymą, bet atskleidžiantys apmaudų praktinės patirties stygių. Tačiau mat jį D–vai. Aš nepradėsiu jam priekaištauti dėl to, kad jis eksploatuoja seksualinę prancūzų miesčionio frustraciją. Bet ne todėl, kad manyčiau, jog svarbiausia jo romanų gaida negailestingai tiksli, o todėl, kad nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau pasakyti, kaip mažai man rūpi prancūzų miesčionis – eina jis b–biop“.
       Iš paskutinės frazės matyti, kad apie neapykantą čia nėra ko kalbėti. Jo poelgių motyvacija neturėjo nieko bendra su kerštu. Ji buvo diametraliai priešinga. Kika manė, kad gelbsti Europą nuo purvino žmogėnaftos srauto iš Azijos, statydamas jos kelyje magišką užkardą. Todėl Nafikovui reikėjo įvykdyti siaubingai cinišką nusikaltimą, bet tikslas, kaip jis manė, pateisina priemones.
       Kika nusprendė padėti Europai, naudodamasis magija. Tiksliau sakant – simpatine magija, kuri veikia didelius dalykus per panašius į juos mažus. Jo idėjos esmė buvo ta, kad Europą įmanoma išgelbėti skiepais, kaip kad užkertamas kelias rimtai ligai, priverčiant organizmą persirgti lengva jos forma.
       „Aš žinau, kad mane prakeiks ir palygins su Džeku Skerdiku, – rašo Kika, – bet kas nors juk turi imtis šio nedėkingo darbo. Kažkada barbaras Teodorikas stojo ginti Romos. Dabar, mūsų lygiai tokiais pat pasienio laikais, Teodoriku lemta tapti man“.
       Naujasis Teodorikas pradėjo savo tarnystę senajai Europos civilizacijai išsinuomodamas Sen Onorė gatvėje Paryžiuje dviejų aukštų biurą bendrajai įmonei „Oil Eve“. Pavadinimas kilo iš to, kad firma buvo registruota Evenkų nacionalinės apygardos teritorijoje ir tokiu būdu išvengta didelių mokesčių – kaip matome, net ir šizofrenijos bedugnėje kilmingas naftininkas neprarado dalykinės nuovokos.
       O paskui Kika išgaudavo naftą iš prancūzų ir pumpuodavo ją atgalios į Rusiją.
       Suprantama, čia kalbama ne apie tirštą riebų juodos spalvos skystį, o apie jo virtualųjį analogą, kurį Kika vadino žmogėnafta – tai yra pinigus, kuriais pavirsta žmonių kančios. Jo dėstymas ir samprotavimai šia tema kitą kartą primena Lokrafto apsakymą arba viduramžių mistiko kūrinį; jie baigiasi schema, kur rafinuota logika derinasi su nežabota beprotyste. Anot Kikos plano, norint grąžinti pažeistą energijos pusiausvyrą Europos žemyne, reikėjo Europos kapitalą, tegul ir simbolinį, gabenti atgal į Rusiją. Bet tas kapitalas būtinai turėjo būti žmogaus kančių funkcija – tik tai garantavo magiškosios skiepijimo operacijos sėkmę.
       Anksčiau mes sakėme, kad Kikos neapykanta Bodrijarui panaši į Edipo kompleksą, nes Bodrijaras buvo tikras daugelio Kikos idėjų tėvas. Štai dar vienas patvirtinimas: sunku nepastebėti, kad visas okultinis inžinerinis Kikos projektas – tai šizofreniška reakcija į knygą „Simboliniai mainai ir mirtis“. Tiksliai kalbant, net ne į pačią knygą, o vienintelę jos dalį, kuri prieinama kiekvienam protui – tai pavadinimą. Greičiausiai jis įkrito Kikai į širdį ir tapo stimulu veikti.
       „Oil Eve“ buvo keista įmonė. Dirbti joje buvo priimami vieniši žmonės; jų milžiniškos algos kompensavo ilgalaikę komandiruotę „gerokai neįdomion vietovėn“, į kurią juos siųsdavo pasirašius sutartį. Firma rijo milžinišką kiekį pinigų, gamindama neaiškų ir visiškai nepaklausų produktą, kuris vadinosi „konsultacinės, tarpininkavimo ir techninių skaičiavimų paslaugos, investuojant į perspektyvių naftos verslovių žvalgybą, įsisavinimą ir vystymą bendro susitarimo ir interesų zonose“.
       Konsultacinėmis „Oil Eve“ paslaugomis, kaip vėliau paaiškėjo, naudojosi tik viena įmonė – rusų–vokiečių konsorciumas „Ain Nene“, registruotas Nencų respublikos teritorijoje tuo pačiu tikslu – naudotis mokesčių lengvatomis. „Ain Nene“ steigėjas irgi buvo Kika.
       Visa tai buvo tiesiog priedanga nuo policijos ir mokesčių inspekcijos. Biure Sen Onorė gatvėje sėdėjo penkios šešios sekretorės, kurios „ruošė technines sąlygas“ arba „derino skaičiavimų mato vienetus“ – žodžiu, dirbo paprastą techninį darbą, tik šiek tiek sudėtingesnį, nei popierių kilnojimas iš vieno aplanko į kitą. Po to, kai „Oil Eve“ atlikdavo „Ain Nene“ užsakymą, pinigai iš Kikos Frankfurto banko sąskaitos būdavo pervedami į Pryžiaus banko sąskaitą.
       Nors abi įmonės buvo nuostolingos ir paprasčiausiai švaistė Kikos lėšas, iš techninės pusės žiūrint, pinigai Paryžiaus banko sąskaitoje buvo „Oil Eve“ veiklos pelnas, nuo kurio Kika mokėjo mokesčius, todėl atrodė kaip respektabilus verslininkas. Todėl iki tam tikro laiko niekas nesidomėjo, kas tai per „ilgalaikė komandiruotė neįdomion vietovėn“, į kurią taip patikliai vyko įmonės darbuotojai po furšeto Sen Onorė gatvėje.
       Įtarimai kilo tada, kai vieno iš komandiruotųjų pradėjo ieškoti jo buvusi draugė, kuriai jis prisisapnavo kaip kenčianti siela. Iš pradžių policija kratėsi įkyrios lankytojos, laikė ją nenormalia, bet galų gale buvo priversti pradėti tyrimą. Neilgai trukus buvo paduoti dar keli pareiškimai dėl dingusių „Oil Eve“ darbuotojų, ir tada jau Kika susidomėta rimtai. Jį pradėjo sekti, bet tai nedavė jokių rezultatų.
       Kartą, kai jis išėjo iš restorano „Nobu“, prie jo prisiartino du kriminalinės policijos darbuotojai ir paprašė sėstis su jais į mašiną. Kika pakluso, bet pareikalavo, kad per apklausą dalyvautų advokatas.
       Atvykus advokatui, Kika pasakė norįs paskelbti pareiškimą. Tardytojai įjungė savo diktofonus, advokatas savąjį, tada Kika užsilipo ant stalo ir gryna prancūzų kalba išsakė pusantros valandos monologą, kurio pagrindinė mintis buvo ta, jog gyvačių išnaros ir kuosų pėdsakai pakrantės smėlyje turi būti traktuojami kaip diskurso elementai lygiai kaip ir lytiniai santykiai, džiazo festivaliai ir aviabombardavimai.
       Policininkams tai padarė tokį didelį įspūdį, kad Kika buvo nedelsiant paleistas, pasižadėjus neišvykti, net be užstato. Bet kitą dieną policija gavo naujus pareiškimus dėl dingusių žmonių, ir informacija prasisunkė į laikraščius. Buvo pasirašytas Kikos arešto orderis, bet tuo metu jis jau buvo išvykęs nežinoma kryptimi. Policija atvyko į Sen Onorė gatvę.
       „Oil Eve“ dokumentai jokios tiesioginės informacijos apie dingusiųjų likimą neatskleidė. Bet Kikos seife buvo rasta neseniai firmos įsigytos galingos šiukšlių deginimo krosnies dokumentacija. Nė vienas iš darbuotojų nieko apie tai nežinojo. Be to, rastos Kikos pastabos ir du jo piešiniai, be galo sujaudinę policininkus (vėliau jie buvo paskelbti „Makedoniškos kritikos“ priede).
       Pirmasis Kikos piešinys vaizdavo plytinį kaminą, apjuostą laido spirale. Ant laido punktyrine rodykle buvo nužymėtas pinigų srauto kelias. Pastaboje po piešiniu parašyta, kad per laidą buvo atliekamas pinigų pervedimas į Rusiją. Atskirai nupieštas laido apsauginis šarvas, kurio skersinis pjūvis priminė karstą. Jame laidas kilo kaminu, viršuje darė kilpą ir leidosi žemyn. Šitą techniniu požiūriu beprasmę smulkmeną Kika laikė būtina, kad išliktų tiksli simetrija su naftos verslu: pinigai turėjo keliauti „kaminu“² ir „per karstą“, taip ir buvo po piešiniu parašyta. Bet iš kur ir į kur eina laidas, nenurodyta. Kaminą eskize supo keletas medžių; kruopščiai nupieštos plytos, kylančios aukštyn geležinės pakopos ir dūmai. Šalia danguje kybojo sustingęs paukštis; po paukščiu ranka rašytas eilėraštukas:

       Įdomu, kad tai vienintelis kartas visame teoriniame Kikos palikime, kai minimas Rolanas Bartas.
       Antrasis piešinys savo miglotu daugiareikšmiškumu padarė tardymui dar didesnį įspūdį. Užrašas skelbė, kad tai „Sosiūro trikampis“, įrašytas į „Guderiano trikampį“. Jau susipažinęs su aptariamu dalyku skaitytojas nenustebs sužinojęs, kad Sosiūro trikampis – tai devynių kampų figūra. Greta tokių sąvokų, kaip „ženklas“ ir „reikšmė“, kampai buvo pažymėti cirozinių žąsų kepenėlių „fua gra“, raudonojo božolė vyno ir slaptų žmogaus kūno vietų piešiniais.
       O dėl Guderiano trikampio, tai čia turėtas omenyje vokiško tanko „Tigras“ taikiklis – tinklelis optikoje, pro kurią pabūklo šaulys matė pasaulį. Tai iš tikrųjų buvo trikampis, aprėmintas trimis dantytomis linijomis – dviem horizontaliomis ir viena vertikalia. Tardytojams pašiurpo oda. Iš pradžių niekas neįstengė suprasti, kuo čia dėtas vokiečių tankų strategas Guderianas. Ir tik kažkam atvertus enciklopediją šis tas paaiškėjo: Guderianas buvo absolventas Kazanės tankų karo mokyklos, kurioje mokėsi ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
       Tuo pat metu Interpolas padarė kratą „Ain Nene“ biure Frankfurte. Paaiškėjo, kad ši įmonė, be užsakymų Paryžiaus kontorai, užsiėmė dar viena labai keista veikla: Uralo upelių pakrantėse statė mažytes mūrines pilis ir ten pat įrenginėjo liliputinius šiltnamių vynuogynus, kuriems sodinukus gabenosi iš Prancūzijos. Po užklausos iš Rusijos atėjo atsakymas, kad pabaigus apdailos darbus žaislinius pastatus įsigydavo to paties Kikos atstovai, už pirkinius atsiskaitydami iš sąskaitos Maskvos „Delta“ banke.
       Be „Delta“ banko, su Kika bendradarbiavo dar viena Maskvos finansinė struktūra „Sanbankas“. Į ten iš viso buvo pervesta apie trisdešimt milijonų dolerių, kurių tolesnio likimo tyrimui išsiaiškinti nepavyko. Rasti dokumentai nepaaiškino, iš kur Kika pervesdavo pinigus – pavyko nustatyti tik balanso skaičių. Policininkai gal būtų supratę jo kilmę, jei būtų galėję susipažinti su šia citata iš „Makedoniškos kritikos“:
       „Skaičiavimai rodo, kad sąskaitoje–kompensatoriuje Rusijoje reikia laikyti trisdešimt milijonų eurodolerių (taip Kika vadino transmutuotus iš europiečių kančių dolerius) trejus metus. Tuomet iškeltą virš senųjų Europos civilizacijų likimo kardą galima bus atmušti...“
       Aiman, tardytojai apie traktatą nieko nežinojo. Jiems pasirodė keista, kad pinigai buvo pervedami po 368 eurus (beje, kasdien buvo siunčiama iki tūkstančio perlaidų). Bet tokioje aktyvioje veikloje nebuvo nieko, kas prieštarautų įstatymams.
       „Ain Nene“ biure buvo rastos kelios apleisto batų fabriko, kurį firma jau keli mėnesiai nuomojo netoli Paryžiaus, patalpų nuomos sąskaitos. Niekas iš darbuotojų nežinojo, kas tai per fabrikas ir kas ten daroma – visas su juo susijusias sutartis sudarinėjo pats Kika. Matyt, tai buvo atliekama per Frankfurtą, stengiantis paslėpti pėdsakus. Gavusi naują informaciją, Paryžiaus brigada, lydima specialiosios paskirties būrio žmonių, nuskubėjo naujuoju adresu.
       Fabriką sudarė keli sandėliai ir atskirai stovintis panašus į angarą gamybos cechas. Angaras turėjo priestatą, virš kurio rūko mūrinis kaminas; policijos darbuotojai pro binoklį įžiūrėjo ant jo laidą su apsauginiu šarvu, lygiai tokį, kaip rastoje schemoje.
       Visą komplekso teritoriją saugojo Paryžiaus privačios apsaugos agentūros sargybiniai; gamybinį cechą su krematoriumu – klaikokos išvaizdos skustagalviai bičai iš Kazanės, išsipuošę grandinėmis, tatuiruotėmis ir Kardeno firmos kostiumais. Ten pat buvo ir du advokatai, kurie bandė sulaikyti tyrimą, reikalaudami tai vieno rašto, tai kito, taigi specialiosios paskirties būrys labai pravertė. Visą tą publiką teko šiek tiek pagąsdinti ir užrakinti tuščiame sandėlyje, paskui specialiosios paskirties būrio žmonės su automatais rankose įsiveržė į gamybinį cechą, nusiteikę pamatyti kažką baisaus.
       Tačiau to, kas atsivėrė prieš jų akis, nesitikėjo niekas.
       „Man pasirodė, – pasakojo vėliau savo įspūdžius vienas iš policininkų, – kad tai kažkokia etiopiška „Matrica“, o gal sadomazochistinio pornofilmo filmavimo aikštelė. Arba toji pragaro dalis, kuriai aprašyti Dantei pritrūko begėdiškumo“.
       Ceche buvo sumontuotos trisdešimt septynios vienodos klėtelės, primenančios individualias darbo vietas biure, vadinamuosius cubicle³. Tik tose darbo vietose nebuvo nei stalų, nei kėdžių. Žmonės klėtelėse specialiais diržais buvo pakabinti panašiomis pozomis kaip galvijai tvarte. Jų rankos ir kojos odiniais diržais pritvirtintos prie įbetonuotų į grindis kuolelių, taigi pabėgti buvo neįmanoma. Prieš kiekvieno akis buvo įtaisytas skystųjų kristalų ekranas, kuriame sudėtinga tvarka pasirodydavo ištraukos iš Lakono, Fuko, Bodrijaro, Derida ir kitų minties titanų tekstų – neužmirštas netgi Mišelis Velbekas.
       Visi belaisviai buvo nuogutėliai (patalpoje palaikyta pastovi temperatūra). Kabinos išdėstytos dviem lygiagrečiomis eilėmis; virš belaisvių minkštųjų kūno dalių įrengtas tiltinis kranas, kurio bėgiais važinėjo du vienodi Kikos užsakymu Japonijoje pagaminti pramoniniai robotai. Keičianti tekstus ekranuose kompiuterinė sistema valdė ir robotus. Programa buvo taip sudaryta, kad akimirką, kai prieš nelaimėlio akis pasirodydavo ištrauka iš Mišelio Fuko knygos „Prižiūrėti ir bausti“, tiesiai virš jo apsireikšdavo robotas ir smarkiai supliekdavo nailoniniu rimbu per nuogus kankinamojo sėdmenis. Tuo pat metu kompiuterinė sistema pervesdavo 368 eurus į specialią „Sanbanko“ sąskaitą Rusijoje – būtent tuo laidu, kuris darė kilpą kamino viršuje.
       Belaisvių maitinimu ir švaros palaikymu rūpinosi dvi kurčnebylės afganistanietės, dėvinčios parandžas; vėliau šis faktas paskatino gandus apie arabų teroristų dalyvavimą. Bet tai, žinoma, paprasčiausia antis, kaip ir žymioji nuotrauka, kur vilkintis marškinėliais su užrašu „Je ne regrete rien“ Kika stovi šalia Usamos bin Ladeno, – nekokybiškas padirbinys, kurį padidinus matosi montažo siūlės. Kurčnebylių darbininkių Kikai reikėjo tam, kad negalėtų skųstis savo darbo specifika. Rytų moterys nėra reiklios, o darbo sąlygos gamybiniame ceche buvo gan sunkios.
       Visų pirma sunkios todėl, kad ten tvyrojo baisi smarvė – visi belaisviai viduriavo nuo dietos. Parandžomis dėvinčios moterys maitino juos vien tik sušiu su „fua gra“ – šį patiekalą dideliais kiekiais gretimame kaimelyje gamino Kikos pasamdytas virėjas iš restorano „Mentrei“ Paryžiuje. Gėrė belaisviai tik šviežią božolė. Raudonasis vynas prie sušio, Kikos galva, turėjo teikti jiems nepakeliamas kančias.
       Tačiau čia jo apsirikta – daugumos ekspertų nuomone, cirozinės žąsų kepenėlės su jaunu raudonuoju vynu visai gerai derėjo. Kaip tuo klausimu pasisakė vienas Paryžiaus filosofas, baimintis paties žodžių „sušis“ ir „raudonas“ derinio, abstrahuojantis nuo referencijų, į kurias tie ženklai apeliuoja, vadinasi, patekti nominalizmo įtakon, jei nepasakytumėm dar aštriau – lingvistinio determinizmo pačia primityviausia jo išraiškos forma. Štai tau, Kika, štai tau....
       Tardytojai suprato, jog maistas ir kai kurios kitos šios istorijos detalės, kuriomis nenorime trikdyti skaitytojo, buvo variacijos Sosiūro trikampio tema. Guderiano trikampis irgi neliko užmirštas: grindys ir lubas laikančios kolonos dekoruotos trikampėlių ir zigzagų ornamentu. Aklinas patalpos sienas puošė freska triptikas, ir tai vadinosi „Mišelis Fuko gauna iš CŽV milijoną dolerių už Tarybų Sąjungos šmeižimą“. Fuko buvo pavaizduotas tris kartus – priešais įėjimą jis juodoje nakties tamsoje gavo savo sidabrinius, o ant šoninių sienų be sąžinės graužaties ir gėdos jausmo skleidė šmeižtą ir apsimetė, kad nemato aplinkui nei kombainų, nei palydovų, nei kviečių marių, nei žiburiais švytinčių naujų statybų. Ir virš viso to, nustelbdamas balsus ir taip paversdamas diskursą neįmanomu, per galingus garsiakalbius skambėjo Klauso Badelto etnofuturistinis choras iš filmo „Laiko mašina“.
       Tardymas padarė kelias protingas ir tikslias interpretacijas. Visų pirma buvo paaiškinta, iš kur radosi 368 eurų suma, pervedama į Rusiją su kiekvienu rimbo kirčiu. Tai buvo du kartus perkeliant kablelį padidintas koeficientas iš Sieros faktoriaus skaičiavimo formulės, dusyk paminėtos „Makedoniškoje kritikoje“:

       Sf = 3,68 (s2 – s1) dolerių už toną.

       Tačiau kitos prielaidos, manding, jau toli nuo tiesos. Pavyzdžiui, spėjimas, kad Eifelio bokšto ir Vasilijaus Palaimintojo soboro maketai, stovintys priešinguose gamybinio cecho galuose, simbolizuoja atimties (s2 – s1) dėmenis, o minuso vaidmenį atlieka vėliavos kotas su Rusijos ir Prancūzijos trispalvėmis patalpos centre. Dėl suprantamų priežasčių šitą teiginį sunku patikrinti.
       Kita hipotezė siejasi su belaisvių, kurių, kaip sakyta, buvo trisdešimt septyni, skaičiumi. Remdamasis faktu, kad tarp aukų buvo trisdešimt šeši prancūzai ir vienas belgas, tyrimas spėjo, neva slapta skaičiaus 36,8 reprezentacija – padidintas, perkeliant kablelį per vieną skaičių, sieros koeficientas 36,8. Spėjimą patvirtintų ir tai, kad skaičius 36,8 kaip tik įsirašo į eilę tarp 3,68 ir 368. Bet Kika, skirtingai nei tardytojas, kuriam atėjo į galvą toks spėjimas, niekada nebuvo šovinistas.
       Kankinimų cechas funkcionavo be jokių sutrikimų stebėtinai ilgą laiką. Daugelis nepajėgė suprasti, kaip toks dalykas galėjo atsitikti pačiame Europos centre. Bet Kika buvo labai apdairus pamišėlis – niekas iš įtrauktų į veiklą žmonių nė neįtarė, kad fabrike vyksta kas nors keista. Iš pastato niekada nieko neišnešdavo. Visos belaisvių egzistencijos atliekos buvo deginamos toje pačioje krosnyje, kurios dokumentai aptikti Sen Onorė gatvėje – tai jos kaminu rangėsi laidas panašiame į karstą šarve. Gali būti, kad kremacija irgi vaidino kažkokį vaidmenį alcheminiuose Kikos samprotavimuose, bet dabar neverta spėlioti.
       Apsaugos agentūros iš Paryžiaus darbuotojai prie gamybinio cecho nesiartindavo ir saugojo tik išorinį teritorijos perimetrą, o Kazanės bičams, dažnai užsukdavusiems į vidų ir mačiusiems, kas ten dėjosi, Kika klaidinamai buvo sakęs, jog fabrike periasi jo skolininkai. Kazanės vaikinai neabejojo dalyvaujantys normaliame biznyje išmušant skolas, ir kai tardymo metu sužinojo tiesą, buvo šokiruoti.
       – Jeigu būtume žinoję, kad jis toks moralinis išsigimėlis, – pareiškė kazaniškių brigadininkas Maratas, – mes jį patį būtume ant tų diržų pakabinę.
       Nuostabiausia, kad niekas iš nukentėjusiųjų taip ir nepateikė Kikai kaltinimo, todėl jį teko pateikti valstybei. Sutartis, kurią pasirašė nukentėjusieji, buvo taip sudaryta, kad ją galėjai aiškinti kaip jų sutikimą dalyvauti eksperimente – ją nutraukę, šie netektų teisės į savo daugiau negu solidų atlyginimą. Todėl byla garsiai nenuskambėjo. Bet tardymo organai turėjo tiek daug klausimų Kikai, kad jis ir po šiai dienai lieka Interpolo ieškomųjų sąrašuose.
       Sklido gandai, esą Kika grįžo į Kazanę ir net parašė Totorijos akademiniam teatrui autobiografinį baleto „Nekviestas svečias“ libretą. Kiti tikino, kad jis įsikūrė Buenos Airėse. Treti matė jį Malibu. Visi šie gandai nepasitvirtino. Tikrai žinoma tik viena – gelbėdamasis nuo savo nuosavybės Prancūzijoje nusavinimo, Kika perrašė vilą Kap Feroje Urimui ir Tumimui.
       Urimas ir Tumimas susituokė Švedijoje ir dabar ramiai toje viloje gyvena. Su žurnalistais jie bendrauja nenoriai ir apskritai nemėgsta aplink save šurmulio. Vis dėlto neseniai jie dalyvavo Berlyno „love–parade“. Iškėlę iš Viduržemio jūros bronzinius Ceretelio drambliukus, jie nudažė juos rožine spalva ir pastatė į senas vietas. Dabar viloje Kiką primena tik jo autografas ant sienos – užrašas juoda spalva:
       Žmonės mano, kad pardavinėja naftą, o patys ja tampa.
       Urimas ir Tumimas sako, kad paliko jį atminčiai. Laimingos porelės nuotrauka prie rausvų drambliukų, labiau panašių į paršelius, apkeliavo visus Paryžiaus žurnalus. Rusijos kultūros atašė ketino dėl to pareikšti vangų protestą, bet Urimo ir Tumimo stojo ginti tuo metu pro Paryžių keliavęs patsai Vaclavas Havelas, ir viskas nurimo.
       Kas žinoma apie Kiką? Jis gyvas; iš keleto jo paskelbtų spaudoje pareiškimų matyti, jog iki šiol neabejoja išgelbėjęs Europą nuo naujųjų viduramžių (mums, totoriams, tai ne pirmas kartas, pridūręs Kika). Bet kovoje, kurią jis laikė svarbiausia – XX amžiaus prancūzų filosofų demaskavimą – mūsų požiūriu, jis patyrė visišką pralaimėjimą. Kuo aršiau jis puola šiuos iškilius protus, tuo aiškiau darosi, kad jis jiems toli gražu neprilygsta. Kikos insinuacijas galima laikyti savotišku komplimentu: kam esi abejingas, nepuoli su tokiu žvėrišku įniršiu.
       Filosofija nepašvęstiesiems – sunkiai įkandamas mokslas, todėl mes kalbame ne apie jo užpuldinėjimų esmę. Viskas intonacijoje, kuri kiekvieną kartą jį absoliučiai išduoda – kaip kad pasaže, kuriuo baigiasi „Makedoniška prancūzų minties kritika“:
       „Garsiose prancūzų komedijose – „Aukštame blondine“, „Šauniajame“, „Taksi–2“ ir kitose – kartojasi tokia tema: nejaunas ir aiškiai nesportiškas žmogus maivosi prieš veidrodį arba prieš kitus, juokingai parodijuodamas kungfu veiksmus, ir juokingiausia yra tai, kad jis net nemoka taisyklingos stovėsenos, bet vis tiek imituoja be galo ištobulintą, beveik mistišką meistriškumo lygį, tarsi smūgiuodamas į nervų centrus ir lyg atlikdamas energetinius pasus, ir tokiu būdu ši aukštoji ir slapta technika, kurią gali įvertinti tik kitas, pasiekęs tobulybę, meistras ir tai tik mirtinos dvikovos kur nors Himalajuose metu, staiga demonstruojama prieš kamerą su tokiu autentišku azartu, jog prisimeni, kad tikrajam meistrui visiškai nebūtina kažkokia abėcėlė, taigi ir taisyklinga stovėsena; nudribęs pilvukas pradeda atrodyti viso pasaulio ci energijos indu, liesos plaukuotos rankelės – kanalais, kuriais, jeigu prireiktų, plūstelėtų nežmoniška jėga, ir sąmonė kelias sekundes svyruoja, pasirengusi patikėti šita bufonada. Būtent galimybė, tegul tik akimirką, suabejoti „O gal iš tikrųjų?!“ ir paverčia veiksmą ekrane tokiu juokingu reginiu.
       Kuklus šiuolaikinės prancūzų minties žavesys pagrįstas iš esmės būtent šiuo efektu“.

_______________
¹ Purvinų nagų mikrobų uostą
Mes pasmerksim vienu mostu! (Angl.) (Atgal>>>)
² Rusiškai ir „kaminas“, ir „vamzdis“ – tas pats žodis. (Atgal>>>)
³ Angl. kabina (pliaže, skaitykloje ir pan.). (Atgal>>>)

Pelevin, Viktor Olegovič. Skaičiai: Romanas ir apsakymai. – Kaunas: Jotema, 2005.

Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt