VIKTOR PELEVIN

       APIE PAIEŠKAS VĖJO

       Atsakau į jūsų laišką, pone Jiang Zi ya, šiek tiek užtrukęs. To priežastis – įvykiai, garsas apie kuriuos, greičiausiai jau pasiekė ir jus. Aš nenukentėjau per neramumus; meldžiuosi, kad ir jus nelaimės aplenktų. Dar ne tiek daug laiko praėjo nuo tada, kai cikadoms plyšaujant mes kėlėme taures Geltonuosiuose kalnuose, o kiek jau permainų aplinkui! Daugelis – dar vakar Pasaulio ramsčiai – dulkėmis virto; kiti, spindėję šlovės ir galybės zenite, šiandieną pasmerkti gėdai, ir jų vardai panašūs į išplėštus kapus. Tik kalnai ir upės vis tie patys, bet panašu, jog ir jie pamažėle keičiasi – viena kitą pakeis kelios kartos, ir štai jau niekas neprimins praeities.
       Žinoma, tai neturėtų stebinti, kadangi permainos – vienintelis pastovus dalykas, kurį mums dovanojo Dangus. Žmogaus, tvirtai žengiančio Keliu, permainos nebaugina, nes jo siela gili ir joje visada ramybė, nepaisant siaučiančių pasaulyje bangų. Nereikia tų bangų bijoti – tai tik fantomai, panašūs į saulės zuikučius ant perlamutrinės kriauklelės. Antra vertus, nereikėtų per daug ramybės siekti – ir ramybė, ir jaudulys iš esmės apraiškos to paties, o tikrąjį kelią prarandi kaip tik tada, kai manai, kad vieni fantomai svarbesni už kitus.
       Beje, pone Jiang Zi ya, mano svarstymai gali kelti jums šypseną Išties, argi ne juokinga, kai neišmanėlis samprotauja apie tai, ką turi jausti suradęs Kelią vyras, negana to – laiške būtent tokiam vyrui? Tik jūsų įprasta panieka žodžiams leidžia tikėtis, kad atleisite vargšui literatui ir šį kartą. Iš tikrųjų viskas taip ir yra, kaip jūs mėgstate kartoti – trys žodžiai sukelia dešimt tūkstančių nelaimių!
       Savo laiške jūs domitės, ar aš dar neužmiršau idėjos, kilusios, kai jūs vaišinote mane savo dvare penkių akmenų milteliais. Jūs baiminatės, kad sostinės gyvenimo šurmulyje aš galėjau pamiršti tos nakties išgyvenimus. Kad parodyčiau jums, kaip viskas gyva mano atmintyje, leisiu sau priminti tas aplinkybes, kuriomis gimė jūsų minimas sumanymas.
       Mes kalbėjome apie šiuolaikinių kūrinių menkumą, palyginti su didžiosiomis senovės knygomis, o to priežastis, kaip aš maniau, yra ta, kad šiuolaikiniai žmonės labai nutolo nuo tikrojo Kelio. Į tai jūs atsakėte, kad visose epochose žmonės vienodu atstumu nutolę nuo Kelio ir tas atstumas begalinis. Aš paprieštaravau, kad didieji išminčiai mokė matyti Kelią visame kame, kas mus supa, taigi jis visada šalia. Tada, pone Jiang Zi ya, jei pamenate, jūs ištraukėte iš dėklo prie juostos balto nefrito feniksą, kurį prieš tai aš bandžiau išsiderėti iš jūsų už penkis aukso lianus, ir paklausėte, ar jis vis dar man patinka. Manydamas, kad jums prie širdies buvo mano žodžiai ir tikėdamasis dovanos, aš atsakiau teigiamai, bet jūs vėl įkišote jį į dėklą. Aš pasidomėjau, ką tai turėtų reikšti. Matyti Kelią ir jį turėti – tai ne tas pat, atsakėte jūs.
       Mes ilgai kvatojomės po tų žodžių, jūs netgi apvertėte koja arbatos staliuką. Patyręs, kad tikslus ir blaivus pastebėjimas sukėlė mums tokį juoką ir kad man ėmė niežėti visas kūnas, aš priėjau išvadą, jog tuo metu penkių akmenų milteliai jau veikė visu smarkumu. Mano mintys pasklido iš karto visomis kryptimis, ir aš prisiminiau turguje matytą hunų tautos princesę, traukiančią iš rąsto vinis savo sėdimąja vieta. Aš staiga nustebęs supratau, kad patys hunai vinių negamina, taigi visa tai, ką tada pamačiau – pakerėta minia aplink pakylą, laukiniai susisupusios į vilko kailinius šamanės judesiai ir klyksmai, prasmirdęs asistentas, varpo nuolauža kalantis vinis į rąstą – buvo ne barbariška egzotika, o apoteozė mūsų pačių kultūros, ieškančios būdo pasipuošti žvėrių kailiais ir tuo pat metu neprarasti orumo.
       Matyt, tasai prisiminimas bei kai kurios mintys apie sostinės gyvenimą ir paskatino mane pasakyti, kad mūsų laikais rašytojo amatas skiriasi nuo hunų princesės dalios tik tuo, kad jam savo vinis tenka kaltis pačiam ir tikrąja dvasios atrama gali būti tik klasikinis kanonas. Į tai jūs atsakėte, kad taip buvo visada, tiesiog senų laikų turgaus fokusai nuosmukio laikais atrodo kaip šventi ritualai. Kadangi bet kuri epocha yra nuosmukio laikai ir pasaulyje keičiasi tik valdymo šūkiai, tai vadinamasis klasikinis kanonas – paprasčiausiai tie užrašai, kuriuos mes dar galime perskaityti ant senovės griuvėsių. Tai todėl bet kurioje epochoje tas kanonas toks nepakartojamas ir neapibrėžtas. Bet ką šventi senovės ritualai reiškė iš tikrųjų, pridūrėte jūs liūdnai, apie tai išsigimę palikuonys negali net spėlioti – jeigu jie, žinoma, ne fokusininkai ir ne rašytojai.
       Kaip tokių fokusų ir spėlionių pavyzdį jūs pateikėte madingą šiuo metu romaną „Kelionė į Vakarus“. Aš ketinau prieštarauti, kadangi laikau tą knygą vienu geriausių šiuolaikinės literatūros kūriniu, nepaisant viso jos stilistinio netobulumo, bet mano mintys netikėtai pasuko kita linkme. Beždžionių karaliaus ir Tano vienuolio istorija – tai pasakojimas apie kelionę, pasakiau aš, ar negalima būtų sukurti pasakojimo, kurio centre būtų Kelias? Paskui jūs ir pasiūlėte pasivaikščioti po kalnus.
       Nekartosiu, kaip aš dėkingas jums, pone Jiang Zi ya, už pamoką, nors būdas, kuriuo ji buvo suteikta, iki šiol kelia man baimę. Dar kartą atsiprašau, kad elgiausi kaip neprotingas vaikas. Bet tai, kas atsitiko, buvo taip neįprasta, kad bandymas pasislėpti man ir dabar dar atrodo visiškai natūralus. O dėl nelaimingo nesusipratimo su mano pilvu, tai jūs žinote, kad vartojant penkių akmenų miltelius dažnai taip nutinka, ypač kai milteliuose per daug cinoberio. Taigi nesmagu man ne todėl, kad jūs galėjote palaikyti mane bailiu – jūs žinote, kad taip nėra – o todėl, kad aš priverčiau jus viduryje nakties ieškoti manęs tokiose vietose, kur ir dieną reikia vaikštinėti didžiai atsargiai.
       Aš neatsiliepiau į jūsų šaukimą ne todėl, kad man buvo aptemus sąmonė. Atvirkščiai, neprisimenu, kad kada nors anksčiau ji būtų buvusi tokia giedra. Bet ji absoliučiai nusisuko nuo penkių jausmo vartų ir puolė į pačią slapčiausią proto menę, užsiliepsnojusią tarsi laužas. Ir tada mano regėjimui atsivėrė tai, prie ko aš bandžiau priartėti per knygų skaitymą ir pašnekesius su pažinusiais tiesą. Aš paregėjau Didįjį Kelią, niekuo nesiremiantį ir nuo nieko nepriklausantį, visą jo esmę. Aš supratau, kokie beprasmiški bandymai jį pasiekti per išmąstymus ir samprotavimus.
       Jei sakytume, kad proto konstrukcijos panašios į kopėčias, kuriomis mes turėtume pasiekti sakralųjį, tai mes remiam jas ne į tiesos pilies sienas, o tik į tų kopėčių atspindį savo pačių sąmonės veidrodyje, tai kad ir kaip narsiai mes užsiropštume aukštyn ir kad ir kaip aukštai užsikartume, esame pasmerkti pabaigoje kiekvieną kartą vėl atsimušti patys į save, nepriartėdami prie tiesos, bet ir nenutoldami nuo jos. Kuo ilgesnės bus mūsų kopėčios, tuo aukštesnės bus ir sienos, nes pati pilis randasi tik tada, kai pasirodo tie, kas nori ją užimti, ir kuo stipresnis jų noras, tuo labiau ji neįveikiama. O iki tol, kol mes tiesos neieškom, tos pilies nėra. Čia ir yra visa tiesa.
       Ta mintis užsibaigė keistu proto judesiu – lyg aš būčiau mąstęs ne sau įprastu būdu, o kažkokiu visiškai neįmanomu. Ir tada, pone Jiang Zi ya, pasireiškė įgytas valstybinėje tarnyboje patyrimas, aiškinant nusikaltimus. Man staiga atsiskleidė pats siaubingiausias kada nors egzistavęs pasaulyje sąmokslas, o paskui mane ir ištiko tas nesulaikomo juoko priepuolis, kuris padėjo jums rasti mane tamsoje. Tas sąmokslas, kuriame mes visi, šito nė neįtardami, dalyvaujame, ir yra mus supantis pasaulis. O sąmokslo esmė štai kokia: pasaulis yra tik hieroglifų atspindys.
       Bet hieroglifai, kurie jį kuria, neatspindi nieko realaus, o tik vienas kitą, kadangi vienas ženklas visada aiškinamas kitais. Ir nieko daugiau nėra, jokios, taip sakant, autentiškos personos prieš veidrodį. Atspindžiai, kurie įrodinėdami savo autentiškumą, siunčia mus prie kitų atspindžių. O žmogaus kvailumas, taip pat ir bjauriausia jo nuodėmė, štai kokia: žmogus tiki, kad yra ne tik atspindžiai, bet ir kažkas tokio, kas atsispindėjo. O jo nėra. Niekur. Jokio. Niekada. Negana to, jo taip labai nėra, kad netgi pareikšti, jog jo nėra, kartu reikštų jį sukurti, tegul ir išvirkščią.
       Įsivaizduokite sėdintį prieš lempą fokusininką, kuris pindamas pirštus sudėtingomis figūromis rodo ant sienos žvėrių, paukščių, velnių ir gražuolių šešėlius. O paskui jis mirtinai bijo tų velnių, įsimyli gražuoles ir bėga nuo tigrų, užmiršęs, kad tai tik jo paties pirštų šešėliai. Galima būtų pavadinti jį pamišėliu, jei tik jis pats nebūtų paprasčiausias ženklų „fokusas“ ir „žmogus“ šešėlis. Visas pasaulis aplinkui – tokių šešėlių teatras; fokusininko pirštai – tai žodžiai, o lempa – tai protas. O realybėje nėra ne tik daiktų, kuriuos vaizduoja šešėliai, bet net ir pačių šešėlių – yra tik šviesa, kurios kai kur daugiau, o kai kur mažiau. Tai ko viltis? Ir ko bijoti? Tačiau apie tai kalbėdamas aš neimu tiesos lempos į rankas, o tiesiog lankstau prieš ją savo žodžių pirštus, kurdamas vis naujus šešėlius. Todėl apskritai geriau neprasižioti.
       Po to, kai tai supratau, senųjų tekstų prasmė atsivėrė man taip aiškiai, lyg pats būčiau juos parašęs; slėpiningos jų komentarų vietos tapo skaidrios lyg mokyklinės taisyklės. Be to, aš supratau, kodėl juos skaityti yra gryna beprasmybė. Jei virš manęs būtų atsivėręs dangus ir prasidėjęs tvanas, aš nebūčiau to pastebėjęs. Ir tai, kad jūs suradote mane anksčiau, nei aš, paslydęs kokiame kalnų takelyje, nugarmėjau į bedugnę, dievaži atrodo man kaip Dangaus malonė.
       Kas dar man paaiškėjo? Ogi tai, kad mes ne užpildyti sąmone indai, bet tiesiog prirašyti lapai, siūruojantys joje kaip žolės nuo vasaros vėjo. Mes manome, kad sąmonė – tai mūsų savybė; lygiai taip pat ir žolelei vėjas – tokia jos ypatybė, kuri kartkartėm lenkia ją prie žemės. Savaip žolelė visiškai teisi. Kaip ji gali suprasti, kad vėjas – tai ne tik tai? Ji neturi kuo pasižiūrėti į viršų, kad pamatytų didžiulius debesis, vėjo genamus dangumi. Bet jei ji ir turėtų akis, greičiausiai nuspręstų, kad debesys ir yra vėjas – juk vėjo apskritai pamatyti neįmanoma.
       Bet labiausiai pribloškia tai, kad jausmas „štai aš, žolelė“ atsiranda irgi ne žolelės, o vėjo galvoje. Ne žolelė, linkdama prie žemės, galvoja „štai vėjas“; tai vėjas, lenkdamas žolelę, galvoja „štai vėjas“ – todėl jis ir išnešioja sėklas po žemę. Viskas, kas atrodo žolelei, iš tikrųjų atrodo vėjui, nes atrodyti gali tik jam. Kai vėjas paliečia žolelę, jis tampa žolele; kai jis paliečia kalną, jis tampa kalnu. Žolelė visą gyvenimą kovoja su vėju, bet jos gyvenimą išgyvena tas pats vėjas, su kuriuo ji kovoja. Štai todėl nei žolelei, nei kalnui, nei žmogui iš tikrųjų nieko negali atsitikti. Viskas atsitinka tik vėjui, o apie jį iš tikrųjų negali pasakyti, kad yra vieta, iš kur jis atlekia arba į kur jis nulekia. Tai argi gali jam kas nors atsitikti?
       Kai mes grįžome į namus, mano protas buvo neramus, ir pokalbis kainavo man pastangų. Iš tiesų, mąsčiau aš, nepaisant visų daugybės tautų nelaimių, nė vienas plaukas nenukrito nė nuo vienos galvos! Aš nepasidalijau ta mintimi su jumis – kažkas pašnibždėjo man, pone Jiang Zi ya, kad aš kaipmat netekčiau viso kuokšto plaukų. Bet kai jūs paklausėte, ar aš sugebėčiau tai, ką dabar supratau, paversti literatūros kūrinio tema, daug negalvodamas atsakiau teigiamai. Aš netgi prisimenu, kad jūsų žodžiai („Dabar, kai jūs maždaug įsivaizduojate, kurioje pusėje ieškoti to, ką bekojai ir begalviai vadina Keliu“) pasirodė man įžeidus – aš buvau tikras, kad sužinojau visą tiesą ir iš karto.
       Aš visiškai neabejojau, kad sugebėsiu įgyvendinti, ką sugalvojau – tai, ką reikėjo pasakyti, mačiau ir supratau taip aiškiai, kaip kad dabar matau dienos šviesą. Ir tas supratimas teikė man tiek jėgos, jog neabejojau tos jėgos galia pasireikšti. Galvoti, kokia forma tai išreikšti, man atrodė per anksti. Iš tiesų tai buvo didžiausios laimės metas. Jaučiau, kad man lemta sukurti dar nematytą knygą, nepanašią į nieką, kas iki šiol buvo parašyta – kaip ir giedra mano dvasios jėga buvo nepanaši į nieką, ką iki šiol buvau patyręs. Galbūt šie žodžiai sukels jums šypseną, bet tada man atrodė, jog Dangus mane pasirinko nudirbti ką nors panašaus į Budos ar Konfucijaus darbus, o gal net juos pranokti.
       Sugrįžęs į sostinę ir sutvarkęs susikaupusius tarnybinius reikalus, ėmiausi knygos. Jei lygintume literatūrinį talentą su karine jėga, aš išvedžiau į šitą karą visus savo nedidelės kariuomenės kareivius, visus iki vieno. Ir štai su liūdesiu pranešu jums, kad žygis visiškai žlugo. Bet aš nebuvau nugalėtas mūšyje. Aš nesugebėjau net priartėti prie priešininko. Ir dabar manau, jog taip pat sėkmingai galima buvo stoti į mūšį su debesų armija arba rūko kariuomene.
       Mano pralaimėjimo priežastis dabar man atrodo akivaizdi. Aš bandžiau parašyti apie aukščiausiąjį principą, kurio šviesą tą naktį aiškiai mačiau. Bet kas tai per principas? Aš nežinau kaip ir anksčiau, jei žodį „žinoti“ suprastume kaip sugebėjimą kažką išdėstyti popieriuje arba suprantamai nupasakoti kitam žmogui. Aš nesugebu sumegzti iš žodžių tokio tinklo, kuriuo įstengčiau ištraukti tą baidyklę iš tamsos. Ir ne todėl, kad mano sugebėjimai menki. Mes galim laikyti rankose tik tai, kas turi formą, tebūnie tai tik vanduo, turintis mūsų rieškučių formą, o šitas keistas padaras formos neturi. Ir suteikti jam formą, jo paties neprarandant, neįmanoma, todėl vadinti jį padaru – didelė klaida. Bandydami įkūnyti jį ženkluose, mes esame panašūs į gaudantį kepure vėją, nešantį jį į kamarą ir besitikintį per laiką sukaupti ten visą audrą. O tvirtinantis, kad yra knygų, paveikslų ir muzikos, kuriuose galima pamatyti Kelią, panašus į šamaną, tikinantį, jog griaustinio dievas gyvena kabančiame prie jo juostos moliūge.
       Kalbėdamas apie keliones veikiant penkių akmenų milteliams, jūs mėgstate kartoti: pasirodyti ir išryškėti mirtinai pavojinga. Nedera niekuo tapti ilgam, nes tai atkreipia keistų padarų, gyvenančių tame pasaulyje, kuriame mes svečiuojamės, dėmesį. Tuo pat metu jūs sakote, kad nėra skirtumų tarp ano pasaulio ir šito (todėl tuoj pat pamatai tuos keistus padarus tarp tarnų ir prisimeni, jog ir čia mes tik svečiai). Bet pasirodyti ir išryškėti negalima ir kontempliuojant Kelią. Tegul jis tik boluoja prieš akis, kol gali išlikti niekuo. Bet jei panorėtum papasakoti apie Kelio švytėjimą, norintis tuoj pat pasirodytų ir įžeistų Kelią savo gimimo bjaurastimi. O gimimo bjaurastis – kūno, žodžio ar minties – ir yra riba, atskirianti mus nuo Kelio. Tai užtvara, kur prarandama svarbiausia. O kas yra šiuolaikinis menas, jei ne purvina lindynė, kurioje šimtai godžių pribuvėjų traukia iš dejuojančios gimdymo kančiose tuštumos vis naujas ir naujas formas? Be to, kaip matau jau daug metų, visos jos iš esmės – tos pačios pernykštės vinys. O kai ką nors vadina nepaprastai giliu, tai kalbama apie tai, kad kažkurią vinį įvarė coliu giliau ir samanei teko paprakaituoti.
       Kai mumyse užgimsta rašytojas, mes prarandame Kelią. O kai rašytojas pagimdo pirmą frazę, pragare džiūgauja visi velniai ir šmėklos. Ir aš taip kalbu, pone Jiang Zi ya, apie pačius geriausius iš mūsų, tuos, kurie nuoširdžiai tarnauja Dangui. Žodžiuose, kuriais norima tiesą padaryti nemirtingą, – jos kapas. „Netapti, negimti ir būti viskuo“ – jau pati ši frazė yra tapsmo, gimimo ir ribotumo pavyzdys. Viskas mūsų pasaulyje yra laipsniško ryškėjimo, tapsmo ir nuosmukio laipteliai, ir nuo seniausių laikų rašto ženklai tik tai ir atspindi. Tai kaip pasakyti bent žodį apie tai, kas niekuo niekada netapo? Iš tiesų sunku papasakoti apie vėją, jei ženklų yra tik skriejantiems jame lapams.
       Pagyvenęs sostinėje, ar norėsi gyventi kaime, šiaudais dengtoje troboje? Pamatęs Kelio švytėjimą ir sužinojęs, kas tai yra laisvė, argi grįši atgal į žodžių kalėjimą? O jei ir sugrįši, argi sugebėsi paaiškinti kitiems, ką matęs? Aš pasirengęs sutikti, pone Jiang Zi ya, kad galėčiau kalbėti užuominomis ir alegorijomis, suprantamomis tam, kuris patyrė tą patį. Juk ir dabar aš pasitikiu žodžiais, žinodamas, kad būsiu suprastas. Bet argi įmanoma nupiešti ant belangės sienos gyvenimą už kalėjimo vartų taip, kad piešinį suprastų kalinys, niekada nebuvęs laisvėje? To, žinoma, reikėtų paklausti paties kalinio. Tik jis, bijau, nesupras net klausimo.
       Žmogus, skaitydamas knygą, mato kitų sugalvotus ženklus. Tas pat, kai jis žiuri į pasaulį: miškas mums atrodo kaip tūkstančiai įvairiais būdais parašytų hieroglifų „medis“. Gi žiūrėdamas savo vidun (tai įmanoma tik todėl, kad yra hieroglifai „viduje“ ir „išorėje“) ir galvodamas apie save (o tai įmanoma tik todėl, kad yra hieroglifas „aš“), jis mato tiktai ženklų atspaudus. Bet jis nepastebi paties svarbiausio – ant ko tie atspaudai atsirado. Ir tai todėl, kad pagrindų pagrindui nėra ženklo. Yra hieroglifas „mėlis“, bet juk žiūrėdami į jį mes matom ne paslėptą visa ko pagrindą, o tik juodo tušo potėpius. Be to, argi nekeista, kad senovėje tą ženklą išraižydavo vėžlio kiaute tokiu pavidalu, kuris buvo įžeidžiamai panašus į, taip sakant, „išorinį inkstą“ – rodantį į mus vyriškąjį pasididžiavimą? Štai kokiu dabar keliu eina žmonija, pamalonindama save hunų dainuškininkių fokusais.
       Šitą tamsumą aš ir įvardiju kalėjimu ir belange. Net jei kokiam stebukladariui daktarui pavyktų priversti žmogų laikinai užmiršti žodžius, kas iš to? Tas, kurį visą gyvenimą akino fejerverkai, ar pastebės žvaigždės mirgėjimą? Ar išgirs svirplio čirpimą, pripratęs prie būgnų tratėjimo? O tiesa kalba su mumis nė kiek ne garsiau, o ir ne su mumis, nereikia apsigaudinėti – tik pati su savimi. Beje, aš pradėjau nuo to, kad jokios tiesos nėra, kol mums neparūpo jos ieškoti. O jau samprotauju apie tai, garsiai ji kalba ar tyliai ir su kuo... Štai taip žodžiai sukuria pasaulį. Štai taip pasaulis galų gale pavirsta niekuo – išmesta spausdinimo lenta, nuo kurios byra rudens vėjo nupūsti perdžiūvę ženklai. Iš tiesų – viena atsveria kita.
       Beždžionių Karaliaus ir Tano vienuolio istorija – tai romanas apie kelionę erdve. O mes samprotavome apie tai, ar įmanoma parašyti ką nors panašaus apie klajones Keliu. Iš pradžių palaikęs užduotį nesunkia, paskui pamąstęs įsitikinau, kad net nėra nuo ko pradėti. Taip aš galvoju dabar. Bet „Kelionėje į Vakarus“ yra vieta, kuri visiškai mane paneigia. Prisimenate, kas atsitinka pabaigoje, kai keliauninkai gauna tuščius popieriaus lapus užuot gavę šventuosius tekstus, dėl kurių jie nukeliavo tokį kelią? Skųsdamiesi, kad juos apgavo, jie grįžta pas Budą. Ir šis aiškina, kad tušti popieriaus lapai ir yra tikrieji šventi tekstai. Kadangi keliauninkai dar nepasirengę suprasti, kas tai yra tikrasis šventumas, jie gauna tai, ko atėjo – pintines su sutromis ir pamokymais. Bet pati pirmoji Budos pasiųsta žinia, kurios nesuprato prašantys jo pamokymų – argi ne ji išsamiai aiškina Kelią? Popieriuje apskritai nieko nebuvo, bet įmanomas tik toks, kaip man atrodo, vienintelis pasakojimas apie sakralųjį, kuris nebus melagingas nuo pat pirmo ženklo.
       Taip, ant belangės sienos galima pavaizduoti tiesą, atsiveriančią išėjusiam pro kalėjimo vartus – nieko nėra paprasčiau. Tai ir yra pati siena, iki ją palietė kreida ar teptukas. Bet kalinys ir taip į ją kasdien žiūri, vadinasi, sakralusis atsiveria jam taip pat kaip ir mums, kadangi mes nematome nieko daugiau nei jis. Kalinys paprasčiausiai nežino, kad prieš jį sakralusis, nes nepradėjo jo ieškoti. O kaip jame gali užgimti noras ieškoti sakraliojo, jeigu jis net nepažįsta tokio hieroglifo? Greičiau jau ieškoti Kelio pradės pakelės akmenys ir debesys danguje – tačiau jie nieko nežino apie Kelią, taigi ir nepametė jo. Iš tiesų eikvoti jėgas ir kaupti žinias reikia ne tam, kad kelią rastum, o tam, kad jį pamestum. Ir pirmas dalykas, kurį mes darome atsibudę rytą, tai vėl piešiam belangę ir savo figūrėlę joje. Ir nors mūsų belangė tik nupiešta, patikimiau neįkalindavo net Zin Shihuanas.
       Knygoje apie Srautą ir Jėgą yra keli įrašai:
       „Dangaus ir žemės koncepcijos stoka – tai pradžios šaltinis“.
       „Dešimties tūkstančių daiktų ir reiškinių koncepcija – tai gimimo vartai“.
       Nuolankiai pridursiu, ką šie žodžiai sako: kol yra sakraliojo šaltinio koncepcija, jis nepasiekiamas. O kai koncepcija dingsta, apie ką mes tada kalbame? Štai ką aš ir vadinu sakraliuoju šaltiniu.
       Apsiginklavę žodžiais, mes išsirengiame į tiesos paieškų žygį. Mums atrodo, kad mes pasiekėme tikslą, bet grįžę pamatome, kad mūsų grobis – žodžiai, niekuo nesiskiriantys nuo tų, su kuriais išėjome į žygį. Net ir nepajudinama mano minčių atrama – Knyga apie Srautą ir Jėgą – argi ne tos pačios prigimties? Jos naudai galima pasakyti, kad pats Laodzi nenorėjo imtis teptuko, ir jo kūrinys – tai seniausias mums žinomas kyšis, kadangi jis buvo parašytas vien tik priversti užkardos viršininką atidaryti kelią į Vakarus. Bet argi šita knyga, susidedanti iš žodžių ir atspindinti išprotavimus, – remiantis jos pačios išmintimi, – nėra nuoseklūs gimimo vartai, pro kuriuos eina skaitantysis, pergyvendamas, atitinkamai skyrių skaičiui, aštuoniasdešimt vieną trumpą gyvenimą? O jeigu taip, ar galima pasakyti, kad paskutinį lapą užverčia tas, kuris atsivertė pirmą? Nežinau to.
       Pranešdamas, jog neįmanoma įvykdyti sumanymo, aš ginčijuosi pats su savimi. Eisiu tuo taku ir toliau, nelyginant aną naktį kalnuose. Ką gali žinoti, gal pasakojimas apie Kelią vis dėlto gali egzistuoti – ir ne tik tuščių popieriaus lapų pluošto pavidalu? Susimąstymo valandėlėmis aš mačiau tolumoje tarsi miražą, labai netvarų, kad galima būtų kalbėti apie detales, bet vis dėlto pakankamai aiškų, jog galėtum jį bendrais bruožais apibrėžti. Taigi tame tekste neturi būti hieroglifo „Kelias“ – išskyrus galbūt pirmą ir paskutinį skyrių. Ten tas ženklas šmėstels, kad apibrėžtume erdvę, kurioje vyks paslaptingas veiksmas; be to, tokiu būdu bus parodyta, kad Kelias veda tik į save patį, nesikeisdamas, bet ir neišlikdamas tuo pačiu. Gali būti, kad iš pradžių bus pasakyti keli žodžiai apie gimimą, o pabaigoje – apie mirtį. Visa kita tarp šių gairių neturės pasakojimo apie kažką vieną požymių. Aš įsivaizduoju daugybę keistų istorijų, subyrančių į dar didesnį kiekį mažučių apsakymų, kurių neįmanoma suverti ant jokio bendro siūlo – išskyrus tą pirminį, kuris ir taip perveria viską. Pašalinę visas jungiančias grandis, mes gausime pasakojimą apie patį svarbiausią, kurio neįmanoma pašalinti, kadangi tai ir yra dešimties tūkstančio dalykų Kelias. Toks pasakojimas bus panašus į daugybės ištraukų, parašytų įvairių žmonių įvairiais laikais, rinkinį. Vienintelis dalykas, kuris turėtų sujungti juos į vieną – tai kažkoks jiems būdingas bruožas, kurio, pone Jiang Zi ya, aš nesiimu įvardyti. Pasakysiu tik, kad savo laiške aš pajutau jį esant tada, kai rašiau apie žoleles ir vėją. Bet kas tai?
       Pirmapradės tiesos nėra – tai Dangaus nustatytas dėsnis. Kitas Dangaus dėsnis yra tas, kad tiesos neįmanoma išreikšti net tada, kai ji atsiranda. Bet svarbiausias Dangaus dėsnis tas, kad jokie dėsniai neveikia, kai savo valią pareiškia vyriausiasis valdovas, nes dėsniai yra ne kas kita, o atmintis to, ką jis įsakinėjo anksčiau. Argi jie ką nors reiškia, kai jis pats šalia? Kas gi tas vyriausiasis valdovas, paklausite jūs? Aš tuoj pat koja apversiu arbatos stalelį. Ir jūs nusišypsosite atsakydamas.
       Štai kodėl Dangus leidžia pažeisti savo paties nuostatas. Mes braunamės pro neįmanomų dalykų mišką nežinia kokiu būdu, ir tada tiesa, kurios nėra ir kurios, net jei ji pasirodytų, vis tiek negalima būtų apsakyti, netikėtai sušvyti ryškiai kaip brangakmenis, spindi kaip jaspis šviežioje atvartoje. Kai tai įvyksta, atsiranda žodžiai, kurių paslaptis mums nežinoma. Galimas daiktas, kad tokių žodžių gali būti be galo daug. Galimas daiktas, kad nieko nereikia kurti, ir viskas, kas turėtų būti tame pasakojime, jau parašyta, bet išsibarstę kitų epochų knygose; galimas daiktas, kad išmintingiausias iš mokslininkų sudarė tik silogizmų ornamentą, o svarbiausią skyrių sukūrė tamsuolis barbaras. Mano širdis žino, kad pasakojimas, apie kurį aš kalbu, egzistuoja. Tačiau perskaityti jį gali tik tas paslaptingas vėjas, kuris sklaido visų egzistuojančių knygų lapus. Bet, tarp mūsų kalbant, argi yra šiame pasaulyje dar kas nors, išskyrus jį?

Lu Hong jian      

Pelevin, Viktor Olegovič. Skaičiai: Romanas ir apsakymai. – Kaunas: Jotema, 2005.

Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt