Sylvia Plath

EILĖRAŠČIAI

Du požiūriai į prozektoriumą
Avilio atvežimas
Gipse
Gervuogiavimas
Briauna

Į viršų

Du požiūriai į prozektoriumą

1
Tą dieną, kuomet ji apsilankė prozektoriume,
Ten buvo paguldyti keturi vyrai, juodi tartum sudegęs kalakutas,
Lig pusės jau išdarinėti. Gaižus tvaikas
Iš mirties kubilų jau kabinos prie jų:
Vaikinai su baltais kombinezonais stvėrėsi darbo.
Vieno lavono galva įkrito gilyn,
Ir ji vargiai galėjo ką nors ir beatskirti
Šioj maišalynėj senos odos ir skalpų.
Pageltusi vinutė viską jungė talpiai.

Ąsočiuos roplianosiai kūdikiai tartum mėnulis švyti.
Jis varto jos išpjautą širdį kaip sutraiškytąjį lukštą.

2
Breigelio dūmų ir žudynių panoramoj
Tiktai dviese nepastebi dvesiančios armijos:
Jis dainuoja žydrų satininių jos marškinių
Jūroje, laikydamasis
Jos apnuogintų pečių kurso, o ji pasilenkia
Virš jo, galiukais pirštų atverdama šią partitūrą.
Jie abu kurti garsams smuiko, kurį turi
Mirtis, šešėlį metanti ant jų dainos.
Flamandiški meilužiai žydi ligi šios dienos.

Nes nebuvimas išeities, įkūnytas paveiksle, tą mažytį kraštą
Gležnai kvailoką išstumia į apatinį dešinį kampą.

Į viršų

Avilio atvežimas

Užsisakiau šią švarią medinę dėžę
Paprastą lyg kėdę, tik per sunkią kilnoti.
Sakyčiau, kad tai karstas neūžaugai
Arba neišnešiotam kūdikiui,
Jei negirdėčiau to triukšmo viduje.

Dėžė uždaryta, nes pavojinga.
Ir aš su ja turiu praleisti kiaurą naktį,
Net pasitraukti negaliu.
Nėra joje langų, todėl ir nematau aš, kas ten.
Nėra ir išdėjimo, jis po tinkleliu.

Žvelgiu pro tinklelį:
Tenai tamsu, tamsoj
Atrodo lyg ten būtą susispietę afrikiečių rankos,
Mažytės ir susitraukę, kai tenka eksportuoti,
Juoda ant juodos, piktai besitranką.

Kaip aš galiu jas išleisti?
Juk mane labiausiai ir traukia tas triukšmas
Bei nesuvokiami skiemenys.
Tai tartum romėnų minia,
Pasklidus nieko neverta ji, bei spiečiuje, o Dieve mano!

Įtūžusios lotynų noriu paklausyti
Aš – ne Cezaris.
Tiktai užsisakiau šią dėžę su bepročiais.
Galiu ją sugrąžinti
Galiu jas numarinti, neprivalau maitinti, esu juk savininkė.

Įdomu, ar jos alkanos?
Kažin, ar jos mane įsidėmės,
Jei atkabinsiu landą ir pasitrauksiu, virsdama medžiu.
Čia pupmedis su šviesiomis kolonomis
Ir vyšnių sijonėliai.

Gal jos iš karto nebeatpažins manęs
Su kostiumėliu mėnulio ir gedulo šydu.

Aš – ne medaus šaltinis,
Tad ko jos turi pas mane sugrįžti?
Rytoj būsiu geruoju Dievu, paleisiu jas visas į laisvę.

Laikyti dėžėje tik kartą leista.

Į viršų

Gipse

Niekada neišeisiu iš to! Dabar aš jau dvejopa
Ta nauja ypatingo baltumo būtybė ir sena geltonoji,
O baltoji, be jokių abejonių, svarbesnė.
Jai nė maisto nereikia, iš tikrųjų, viena iš šventųjų.
Aš nekenčiau jos iš pradžių, nes jai taip stigo savitumo –
Gulėjo su manimi kartu tartum lavonas,
Bet ir bijojau, kadangi ji turėjo manąjį pavidalą,

Tiktai bailesnį ir nepažeidžiamą labiau, be mano trūkumų.
Savaitę net užmigti negalėjau nuo anos šaltumo.
Ją kaltinau už viską bet ji man netgi neatsakė.
Suprasti negalėjau, kodėl gi taip kvailai ji elgias.
Kai mušdavau ją, išlikdavo rami tartum prisiekus pacifistė.
Tuomet aš supratau, kad troško ji manosios meilės:
Bešylant jai, aš pastebėjau jos privalumus.

Be manęs jos nebūtų, taigi ji buvo man dėkinga.
Jai sielą suteikiau ir nužydėjau aš joje, kaip rožė
Nužydi vazoje iš nelabai vertingo porceliano.
Nes į mane juk krypdavo kiekvieno dėmesys,
O ne į jos baltumą ir jos grožį kaip iš pradžių įtarinėjau.
Globojau ją, o ji tą rūpinimąsi taip godžiai priėmė –
Iš karto buvo galima įspėti jos vergišką mentalitetą.

Jai netrukdžiau man patarnauti, nes ji tai ypač mėgo.
Anksti ji keldavo mane iš ryto, saule atspindėdama
Stebėtino baltumo torsu, ir aš turėjau pripažinti
Švarumą jos, ramybę ir kantrumą.
Jinai ištverdavo silpnumą manąjį tartum geriausia slaugė,
Laikydama kaulus kaip dera, kad jie suaugtų taisyklingai
Vėliau mūsų santykiai paaštrėjo.

Ji jau nebesistengė man įtikti ir tapo net oficialia.
Jaučiau, kad kritikuoja ji mane prieš savo valią.
Lyg mano įpročiai kažkuo ją vis įžeidinėtų.
Ji keldavo skersvėjus ir atrodė vis labiau ir labiau išsiblaškius.
O mano oda perštėjo ir krito lopinėliais
Vien dėl to, kad taip blogai mane ji prižiūrėjo.
Tik paskui supratau, kas čia vyksta: ji įsikalė, kad yra nemirtina.

Jinai ketino jau mane palikti, pamaniusi, jog už mane ji pranašesnė,
O aš tebelaikau ją tamsoje, todėl ji pyko
Švaistyt savas dienas šio puslavonio aptarnavimui!
Ir ėmė ji slapčia tikėti, kad aš mirsiu.
Tuomet, uždengus mano burną ir akis, mane uždengus,
Jinai dėvėt galėtų mano veidą taip, kaip kaukė mumijos
Parodo faraono veidą, nors nulieta ji iš vandens ir molio.

Bet tąsyk aš dar neįstengiau ja atsikratyti
Taip ilgai rūpinos ji manimi, jog jau tapau bevale –
Net pamiršau, kaip reikia vaikščiot ar sėdėti,
Todėl aš stengiausi jos nesuerzinti
Ir nesigirt iš anksto, koks bus mano kerštas.
Aš gyvenau su ja tartum su savo pačios karstu:
Deja, man vis dar teko nuo jos ir priklausyti.

Bet pagalvodavau, kad juk galėtų atitikti kirvis kotą –
Nes tas artumas mūsų taip panėšėjo į moterystę.
Dabar žinau, kad likt privalo tik viena iš mudviejų.
Galbūt jinai šventoji, o aš esu bjauri su savo išslinkusiais plaukais,
Bet greitai ji suvoks, kad nieko tai nereiškia.
Kaupiu jėgas: ir vieną dieną apsieisiu aš be jos,
O ji savoj tuštumoje išnyks, kad imtų vėl manęs ilgėtis.

Į viršų

Gervuogiavimas

Nei žmogaus kelyje, nei ko kito, nieko, vien tik gervuogės,
Gervuogės abipus kelio, nors daugiausia jų dešinėje,
Gervuogių alėja, vingiuojanti žemyn, prie jūros,
Kuri kažkur alėjos pabaigoj banguoja. Gervuogės,
Didžiulės kaip pagalvėlė mano nykščio ir nebylios tartum akys
Juodmedžio krūmokšniuose, pritvinkę
Mėlynai raudonų sulčių. Ir jas iššvaisto mano pirštams.
Kadangi neprašiau tokios jų kraujo giminystės: matyt, mane jos myli.
Įsitaiso mano butely nuo pieno, išpampdamos jo pakraščiuos.

Virš galvos praskrenda juodais bekranksinčiais būriais –
Apangliję popieriaus lakštai, besisukantys danguje vėjuotam.
Jų balsas čia vienintelis ir protestuoja, protestuoja.
Jau nebesitikiu, kad jūra kada nors išnirs.
Spindi aukštos žalios miglės, lyg kas jas būtų apšvietęs iš vidaus.
Prieinu gervuogių krūmą, tokį prinokusį kad tai jau krūmas musių,
Nuleidusių savo žalsvai mėlynus pilvelius ir sparnus tartum kinišką širmą.
Jas taip apsvaigino saldžioji gervuogių puota, kad įtikėjo dangumi.
Dar vienas vingis, kai ir krūmai, ir gervuogės baigias.

Dabar norisi eiti tik prie jūros.
Netikėtai nuo dviejų kalvų staigus vėjo gūsis
Pliaukšteli savo vaiduokliškais skalbiniais man per veidą.
Tik per daug žalios ir žavios tos kalvos, kad jau pažintų druskos skonį.
Einu tarp jų taku, kurį pramynė avys. Už paskutinio vingio
Aš išvystu kalvų grandine su oranžine uola,
Kuri į niekur jau, tik į didžiulę erdvę veda
Baliai švininių šviesų, kur garsas tarsi sidabrakaliai
Vis kaltų, kaltų nepaklusnųjį metalą.

Į viršų

Briauna

Ši moteris jau tobula.
Jos miręs

Kūnas šypso savo pasiekimui,
Graikiško būtinumo iliuzija

Sklando jos togos klostėse,
Jos nuogos

Kojos tartum sako:
Jau priėjom, tai jau galas.

Vaikai numirė lyg balti žalčiukai
Po vienų susirangę

Prie pieno ąsotėlių, nors tuščių jau.
Ji susilankstė

Savajam kūne juos kaip žiedlapius
Suskliaudžia rožė, kai sode

Šalvena, ir kvapai pasklinda
Iš naktinių gėlių švelnių gomurių.

Mėnulio pilnaties nereikia liūdinti,
Žvelgiančios iš po kaulų gobtuvo.

Ji jau seniai įpratus prie šito.
Jau velkasi jos gedulingas šydas.

 
Iš anglų k. vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė

Verslą iš: Sylvia Plath. Ariel. Harper and Row Publishcr, New York, 1965; Sylvia Plath. Wiereze Wybrane. Wydawnictwo Literackie Krakow, 1975.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt