Jevgenij Popov
Pirmosios meilės daina

       ...O aš tada buvau baisiai jaunas, įstojau į Literatūros institutą, dirbau kroviku geležinkelio stoty, priemiestyje nuomojau kambarį, rašiau savo "Pirmosios meilės dainą".
       Vienąkart, kai aš, prieš naktį pavalgęs šaltos sriubos, sėdau prie darbo, už plonos sienelės lyg ir vėl prasidėjo. Tačiau aš, nesitrukdydamas, atkakliai barškinau toliau: "Stepanui tai atsitiko pirmą kartą. Niekada ankščiau jis nepatyrė nieko panašaus". Sugirgždėjo lova. "Stepanas iš pradžių stebėjosi, iš kur visa tai - nepatirta, nežinoma? Jis galbūt susirgo ar pervargo nuo sunkaus fizinio darbo, šis drovus jaunuolis iš Sibiro?" - "Palauk, palauk, - sučiauškėjo moteris. - palauk gi, mielasis..." - "Ir štai, vieną gražią vasaros dieną, kai atrodė, kad visa gamta migdančiai užsnūdo..." Geležinės lovos kojos... Cakt, cakt... "Vasara tais metais pasitaikė lietinga, ilgomis lietingomis grybų ūkanomis, kai miške vaidenasi ir nesujuda jokia šakelė...". - "Tikra kiaulystė", - specialiai garsiai pasakiau. - "Ir štai, kai rankomis atsargiai skleisdami sultingus paparčių lapus, jie išėjo į laukymę, saulės spinduliai apšvietė..."
       Sprendžiant iš krūtininio švokštimo, artėjo pabaiga, tačiau aš, kaip visada, suklydau. Nežinau, ar jie mušėsi, ar smaugė viens kitą, tačiau maldaujantis šnabždesys, aimanos, kūnų smūgiai į sieną virto kraują stingdančia daina, galbūt himnu, net nežinau, kaip apibūdinti šitą siaubingą šlykštynę iš atskirų natų, raudojimo, verksmo, ašarų.

       JI. Ak, greičiau pabaik, pabaik, pabaik, pabaik!
       JIS (bosu, sunkiai kvėpuodamas). Baigti baik, o gal vėl pradėk?
       JIS ir JI. Baigsim, baigsim mes ryte,
                     Vėl pradėsim vakare,
                     Baigsim vakare, vėl pradėsime ryte,
                     Baigsim naktį, baigsim po pietų -
                     Mes abu kartu...
       JIS (bosu, sunkiai kvėpuodamas). Tai akivaizdu-u-u-u!

       Iškart po šito - žiurkiškas moters cypimas. Manyje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Aš mečiau rašiklį ir pradėjau daužyti sieną. Iš pradžių man atsiliepė tyla ir tuštuma, po to daužyti pradėjo ir jie, ir turbūt keturiomis rankomis, nes varinė Gorkio statulėlė, krisdama nuo lentynos, skaudžiai trenkė man per pakaušį. Tada aš įsiutau galutinai ir, nebejausdamas savęs, išbėgau į gatvę, į sniegą.
       Artėjant sutemoms sniegas atrodė velniškai gražus, violetinis, šviežias. Nervingai spaudžiau skambučio mygtuką jų priemenėje, norėjau jiems pasakyti, kad vis dėlto negalima taip garsiai, kad viskam yra ribos ir tam tikri apribojimai. Bet skambutis turbūt neveikė, ir aš pradėjau spardyti duris.
       Jos staiga prasivėrė, ir iš už jų išropojo storas barzdotas žmogus pakelta ranka, kuria iš karto, nepasakęs nė vieno žodžio, sukruvino man veidą. Ne veltui aš dirbau geležinkelyje ir tampiau maišus. Aš irgi trenkiau jam iš apačios. Jis susvyravo, bet iš kojų neišgriuvo. Laužydami medinę tvorą, mes susikibome. Sutemo, patekėjo išsprogęs mėnulis, nebesimatė dantytų pušyno, augančio netoli mūsų kaimelio, viršūnių. Nežmoniškomis valios pastangomis aš išsisukau iš jo glėbio, sugriebiau jį kaire ranka už gerklės, o dešine smogiau dar vieną galingą smūgį. Jis nepasidavė. Norėjau trenkti dar kartą, bet tarpdury išniro ta bjauri boba, basomis kojomis, praskleistu ant nuogo kūno paltu. Ji tiesiog skrido sniegu, klykdama įsikabino į mano plaukus, karšta prakaituota oda palietė veidą...
       Tada su manim buvo baigta. Aš drebėjau konvulsijose. Keturiomis nušliaužiau į šoną. Barzdočius išspjovė ant sniego kraujus. "Chuliganas! Mes tave į teismą paduosime!" - šaukė boba.
       Parslinkau namo, susirinkau savo negudrius daiktus ir ryte išsikrausčiau iš čia, nors šeimininkei buvau sumokėjęs už visą žiemą. "Pirmosios meilės dainą" pabaigiau kitoje vietoje, greitai ji buvo išspausdinta žurnale, o dar vėliau pasirodė atskira knyga. Nuo jos, tiesą sakant, ir prasidėjo mano kaip rašytojo biografija. Tų žmonių aš, suprantama, daugiau niekada nesutikau. Net nežinau, kodėl pasakoju jums šią niūrią istoriją, nežinau, jaunuoliai, nežinau. Galbūt dėl to, kad apsaugočiau jus, nes man patinka jūsų nuoširdumas ir tikėjimas "tikruoju menu"... Nuo ko apsaugočiau? Irgi nežinau. Nežinau, nežinau, spręskite patys, jaunuoliai. Visi jūs, dabartiniai, esate ekstremistai ir manote, kad mes visi, senoji karta, buvome visiškai akli. Ne, jūs matote, kad taip nebuvo. Mes pasirinkome savo, o kaip gyvensite jūs, - jūsų reikalas, jūsų privilegija...

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt