Jevgenij Popov

       Vario giesmė

       Vasario 29, keliamaisiais metais, jis ėjo savo gatve, kurios šaligatvius dengė susigulėjęs juodas sniegas, ėjo pusiau užmerktomis akimis ir klausėsi slegiančios ir kartu nuostabios karinio dūdų orkestro vario giesmės.
       Atvirame automobilyje – skendintis raudoname kartūne ir juodame aksome – kvailoje gulsčioje padėtyje važiavo jo tėvas, nieko nematydamas savo užmerktomis akimis, važiavo visai nieko nematydamas, netgi nevažiavo, jį vežė į kapines, kad užkastų į šaltą juodą žemę.
       O jis buvo sūnus, ir už parankės vedėsi motiną, vedėsi duobėtu gatvės grindiniu, prakišęs jai sulenktą ranką ir stipriai įsitvėręs į jos nutrinto gabardininio palto rankovę.
       Ėjo jie be ašarų, o paskui juos sekė daugybė kitų, ir keletas netgi verkė, o jie ėjo be ašarų, nes savo ašaras jau išverkė, juk žmogus tai ne dievo sukurta ašarų mašina, ir jie ėjo be ašarų, ir sūnaus žvilgsnis retkarčiais sutikdavo motinos žvilgsnį, ir sūnui atrodydavo keista, kad išbalusiose motinos lūpose tyliai sustingusi švelni šypsena, ir jam pasidarydavo kažkaip ne taip, ir jis sau kalbėjo, jog pats susigalvoja motinos veido išraišką, nes taip negali būti.
       O prieš juos važiavo automobilis, išpuoštas kilimais, gėlėmis, aksomu ir kartūnu, išpuoštas, ir todėl karstas su jame gulinčiu tėvu atrodė negražus, lyg kažkuo supurvintas.
       Ir jo mintys vis nuklysdavo, ir jis mąstė.
       Jis mąstė – kam tiek daug žmonių, kam tiek baisiai daug žmonių susirinko čia, kad paprasčiausiai nueitų ir užkastų mirusį jo tėvo kūną į sušalusią vasario žemę?
       Jie eina, ir jie nueis, ir jie užkas, ir jis gulės sau vienas, kol po vasario ateis pavasaris ir vasara, ir tada atšliauš sliekai, ir čiulps jo mirusio tėvo mėsą, ir per jo kūną tekės ir skverbsis vanduo, ir atrėplios vabalai ir kirmėlės, ir jis pats ims virsti žeme, ir greitai taps – taip taip taip – žeme.
       Ir jo mintys vis nuklysdavo, ir jis mąstė.
       Gal laidotuvės tai proga? Proga, proga, proga dar kartą įrodyti ir įrodyti, jog visi ten eisim, ten eisim visi, ir dar yra paslaptis – slaptas džiaugsmas gyvam pastovėti prie žiojėjančios kapo skylės, ir įberti ten saują žemės, ir vis dėlto jaustis, kad tu vis dėlto gyvas, juk gyvas, gyvas, gyvas.
       Ir tik saldi ir slegianti, nieko nesakanti vario giesmė tarp gyvybės ir mirties, vario giesmė, kurios galima klausytis, šios dūdų raudos, pusiau užmerktomis akimis – ir, kai klausaisi, pasaulyje nebelieka nieko daugiau, tik vario giesmė, vario giesmė.
       O jie eina, eina, eina, ir ima berti ledinis ir sausas vasario sniegas, ir pabaltuoja pilka motinos skarelė, ir sniegas netirpsta ant mirusiojo veido.
       Graudžiai eina jie paskui jau spėjusį pabaltuoti karstą, paskui baltuojančius vainikus, paskui baltuojantį kartūną, baltuojantį aksomą. Ir jiems net neatrodo, jog jie laidoja patys save. Visai ne. Patyliukais jie eina, jausdami priešais save karstą su jo tėvo kūnu, o už nugaros minią ir karinio dūdų orkestro varį.
       Ir pūga juos užpustys, ir jie išnyks pūgoje, ir jie taps balti balti.
       Juos kloja balto sniego marška, jie tirpsta sniego baltumoj, ir tik vario giesmė, slegianti, ir nuostabi, ir raudanti vis dar kiaurai veria sielą, kurią taip nepakeliamai skauda.

       Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt