Gunter Preuß

       VIENAS JAU EINA

       Štai ir atėjo toji diena. Pačiu laiku. Atėjo neišvengiamai neskubėdama, nelaukdama, nieko nenustebindama. Pagal didįjį ritmą, šitaip keičiantis metų laikams, po rudens ateina žiema.
       Senis nejudėdamas sėdėjo lovoj ir žvelgė pro langą į sodą iš jo jau galvotrūkčiais bėgo naktis, ir tarytum atsimerkė daugybė vaikiškų akių, kurios išdaigaudamos skleidė džiugią šviesą.
       Senis mėgo tokias akimirkas. Užgiedojo gaidys. Obels šakose pasipurtė juodasis strazdas. Nedrąsiai švilptelėjo. Paskui tarsi kažko paklausė. Netrukus jis pradės čiulbėti saulei. Atgijo spalvos. Obels žiedai iš pradžių atrodė alyviniai, po to violetiniai tarytum liepsnelės, paskui lyg šviežiai iškritęs sniegas.
       Spinduliai skverbėsi į garuojančią žemę.
       Saulė panaši į nerimstantį žirgą, galvojo senis. Jam tuoj išaugs sparnai. Vaikystėje jis svajodavo pajodinėti ant saulės. Tada viskas atrodė įmanoma.
       Senis šyptelėjo. Paskui sunkiai išlipo iš lovos. Jo laukė daugybė darbų. Tik reikia viską daryti protingai, gerai įsiklausyti į save ir paskirstyti jėgas. Netrukus į jo namus prigužės žmonių. Seniai jau nebuvo susirinkusi visa skaitlinga jo šeimyna. Laiko, na taip, vis trūksta to laiko... Gyvenimas seniui atrodė pakankamai ilgas, kad būtų galima nuveikti tai, kas tikrai svarbu.
       Virtuvėje jis išgėrė stiklinę per naktį pastovėjusio vandens, nusiskuto, nusiprausė, apsivilko panešiotą velveto kostiumą užsimaukšlino ant galvos fetrinę skrybėlę, įsitrupinęs duonos, pasrėbė saldaus pieno ir užsirūkė cigaretę. Jį išpylė prakaitas, krūtinėje pritrūko oro. Vėl pajuto, kaip stiprėja pažįstamas jausmas, panašus į skausmą, kuriame buvo ir kažkas džiugaus. Seniui atrodė, kad jis prisimena savo gimimą – iš tolumos greitai artėjo melsvos šviesos taškas, o paskui atsirado ir tasai jausmas. Tiesą sakant, šis jausmas niekada jo neapleido. Ilgainiui senis ėmė jo nepastebėti, kaip kokio įprastinio dalyko, kurį pradedi suvokti tik per tam tikrą atstumą. Tas jausmas lydėjo ir tada, kai bedarbių eilėj susipažino su Marta, būsimų jo vaikų motina, kai naktimis prie Fort Vaux, staiga viskam nurimus, apimdavo pavasario nuojauta ir kai prieš trisdešimtį metų jį išnešė su nušalusiom kojom iš apkasų ties Stalingradu. Šis jausmas persekiojo ir darbuojantis per dienų dienas, kai jau buvo išsekusios ašaros, o širdyje vis labiau augo pyktis – ir lankant Martą salėje, prigrūstoje lovų ir aitriai dvokiančioje dezinfekciniu skysčiu, Martos galva ant balto pagalvio atrodydavo lyg vaškinė, ir tik akys dar buvo žmogiškos, mergaitės akys, išsigandusios ir pasiilgusios. Vėliau, karui baigiantis ar gulint ligoninėj Lenkijoje, prie to jausmo dar prisidėjo gėda ir įsitikinimas, kad jis elgėsi neteisingai. Visos tos šaunios dainos, šūkiai, kurių klausė tarytum karinių įsakymų, dabar jam atrodė tarsi pasityčiojimas iš gyvenimo, jis prarado tikėjimą, pasidarė tylus ir po karo pradėjo statytis namą ir dirbti žemę.
       Senis sunkiai atsistojo ir išėjo į sodą, kuris supo namą ir jau buvo pradėjęs laukėti. Diena žadėjo būti šilta. Vienodais tarpais dangų sudrebindavo reaktyviniai lėktuvai. Jiems praūžus, įsiviešpataudavo keista tyla. Gyvenvietė atrodė tarsi apleista ir apmirus. Buvo darbo diena. Po pietų iš mokyklos pasipils vaikai, subarškės į šaligatvio kraštą spardoma skardinė, pradės cinksėti dviračių skambučiai, juokas maišysis su verksmu. Paskui iš miesto automobiliais grįš vyrai ir moterys.
       Senis išvarė į kaimyno sodą katę, kurią šėrė jau daug metų. Pasiėmęs kirvį nužingsniavo į tvartą, kur dar prieš metus laikė įvairių gyvulių. Tik vis dar nenorėjo skirtis su gaidžiu, kuris parodose buvo gavęs daug apdovanojimų, tačiau jo balsas ilgainiui suprastėjo.
       Prispaudęs prie trinkos paukštį ir pokštelėjęs kirviu, senis pagalvojo, kad niekada nebuvo praradęs vilties. Neprarado ir šiandien. Tik negalėjo pasakyti, ko dar vylėsi, nes jau nieko nebelaukė. Jis džiaugėsi savo vaikais, kurie jo mintyse dažnai būdavo tokie nepasiekiami, gėrėjosi jų veidais, rankomis ir balsais. Apskritai pažįstamų žmonių veidai vis labiau tolo nuo jo. Senis matė juos praradusius ryškumą, nutolstančius tarsi paukščių būrį ir be garso išnykstančius už juodos horizonto linijos. Tada jis trokšdavo vėl sugrįžti tarp žmonių, nors jų tikslo ir nežinojo.
       Senis užkasė gaidį ir jo galvą į žemę. Tai padaręs turėjo atsisėsti ant žolės ir atsiremti į obelį, kurią kiekvieną rytą matydavo iš savo lovos. Ji taip pat buvo jau sena, bet vis dar žydėjo ir vedė vaisius.
       Senis įjungė delno didumo tranzistorių, kurį išsiėmė iš švarko kišenės. Trumpai pasiklausė kiekvienos stoties, kokią tik aparatas galėjo priimti. Girdėdamas tolimus garsus ir balsus, pajuto, koks didelis pasaulis. Tai buvo geras jausmas, jis siejosi su jo viltimi, kurios niekada nebūtų galėjęs nusakyti. O kiek dar buvo nenusakomų dalykų. Nustojęs klausinėti, jis pradėjo manyti, kad viską lemia didysis ritmas, jis buvo tai bepamirštąs, bet vėl prisiminė ir galutinai įsisąmonino. Metų laikų kaita, paukščių skridimas, gimimas ir mirtis, šviesa ir tamsa, alsavimas, širdies plakimas... Ir žmonijos istorija jam atrodė lygiai taip pat ritminga, tai buvo pasikartojimų grandinė, meilės ir neapykantos kaita, karas ir taika, ryžtas ir neviltis. Pasaulis gyvavo savo ritmu. Ir vis dėlto senis puoselėjo viltį. Jis niekada nesigilino, kokia jos esmė. Toji viltis jam buvo duota, kaip ir gyvenimas.
       Kaitinanti saulė kilo vis aukštyn. Virš gyvenvietės vėl praūžė reaktyvinis lėktuvas. Po minutės – kitas. Katė vėl ėmė glaustytis prie senio kojų.
       – Eik sau, kvaišele tu, – tarė senis. – Tu nieko čia nepametei. Na eik. Pasitrauk nuo manęs.
       Senis išklausė vokiškai skaitomas žinias. Įsijungdavo čia Rytų, čia Vakarų stotį. Jautėsi lyg būtų patekęs tarp dviejų girnapusių. Išjungė tranzistorių, pasitrynė krūtinę, nerangiai atsistojo ir grįžo prie savo darbų. Reikėjo suklijuoti kėdę, palaistyti medelį, išvyti katę, nušluoti kiemą ir atkelti vartus.
       Jis atsisėdo ant kėdės ir užmigo. Sunerimęs atsibudo jau prieš pietus. Vėl pajuto tą maudulį, tik dabar daug stipresnį ir įkyresnį negu anksčiau. Ir dar tas kirbantis džiaugsmas, užsimerkus jis atrodė be galo tolimas.
       Pravėręs akis pamatė atdarus vartus ir tuščią kiemą. Nusvyravęs prie vartų pažvelgė žemyn į siaurą gatvelę, kuri vedė į pagrindinę gatvę. Jis matė vos keliasdešimt metrų aplinkui, o toliau viskas susiliejo, lyg suktųsi spalvotas diskas. Abipus gatvės namukai tarp sidabrinių eglių ir žydinčių krūmų. Dulkėse voliojosi šuo. Nuo kaitros ir skraidančių vabzdžių oras tarytum judėjo.
       Atidaręs pašto dėžutę senis rado tik dienraštį, kurį parsinešė namo ir neskaitęs padėjo ant šūsnies kitų laikraščių. Dar kartą grįžo ir patikrino dėžutę. Šuo gulėjo vidury gatvės, ištiesęs visas keturias gauruotas kojas. Senis atsišliejo į namo sieną ir pagalvojo, ar jis tikrai davė vaikams žinią. Taip, juk jis parašė jiems. Ir ne vien susirūpinęs klausinėjo apie jų sveikatą ir gyvenimą. Siūlėsi jiems kuo nors padėti. Nors buvo senas ir jėgos jau seko, protas dar nebuvo aptemęs. Tačiau vaikai atvirukuose ir trumpuose laiškeliuose neprašė jo pagalbos. Tik patarinėjo laiku ir gerai maitintis, ilgai miegoti ir dažniau būti sode, todėl seniui kilo mintis, jog jie visai rimtai laiko jį suvaikėjusiu ir nori, kad jis gyventų atskirai. Tačiau ši nepavojinga liga suteikė jam laisvę elgtis taip, kaip atrodė geriau, jį saugojo geroji žvaigždė, toji sudievinta būtybė, kuri yra nematoma, tačiau kai kurie žmonės laiko ją visur esančia. Lik sveikas ir linksmas, tėti! Šiais žodžiais jo vaikai baigdavo kiekvieną laišką. Dabar iš naujo skaitydamas juos, jis jautė, kad iki pat šios dienos vykdė savo pareigą – buvo sveikas ir linksmas. Ir tai vis dėl vaikų. Pastaraisiais metais jis pavertė savo dienas ir naktis savotišku ritmu, kuris turėjo prailginti jo gyvenimą ir neleisti susirgti.
       Bet juk žmogus neamžinas. Pajutęs savo nuovargį ir norą palikti šį pasaulį, senis nusprendė prie įprastinės laiško frazės, jog esąs linksmas ir sveikas, dar šį tą pridurti. Iš pradžių jis dar nesiryžo, bet netrukus ta mintis nugalėjo jo valią, tarsi privertė jo ranką parašyti; atvažiuokit. Man tai labai svarbu. Mums reikėtų pasikalbėti. Jūsų tėvas. Ir nurodė jiems šią dieną, nes pajuto, kad jam reikia skubėti.
       Senis vėl nuėjo prie pašto dėžutės, gatvėj pamatė gulintį šunį. Vidudienis priminė šaltinį, iš kurio tryško šviesa ir šiluma, spalvos ir kvapai, bet visa tai senį tik dar labiau lenkė prie žemės. Tai buvo tarsi ugnis, į kurią jis įžengė ir jau nebeturėjo jėgų iš jos iššokti. Be to, ir noro nebebuvo. O kurgi jis pagaliau nušoks? Nuostabi diena, pilna jėgos, pamanė senis.
       Jis atsisėdo ant sukrautų velėnų, kurios taip ir liko nepanaudotos. Tuoj atvažiuos vaikai. Turėjo atvažiuoti. Juk tai jo vaikai. Reikėtų kai ką sutvarkyti. Štai kad ir namas. Vienam iš vaikų teks jame apsigyventi. Namas buvo nedidelis ir be patogumų, jis nebuvo prijungtas prie bendros kanalizacijos ir neturėjo centrinio šildymo, jau reikėjo perdengti stogą, buvo drėgnas, kambariai maži, žemom lubom, tačiau vis viena tai buvo namas, jo namas...
       Be to, senis dar turėjo pasakyti savo vaikams kažką svarbaus. Jis mėgino prisiminti, tačiau tik atsiduso.
       Priėjo šuo, vizgindamas uodegą, ir priglaudė drėgną nosį prie senio rankos, paskui išsitiesė ant žemės ir, pavirtęs ant šono, ištempė kaklą ir lyg reikalaudamas pamataravo priekine koja. Senis pakasė švelnią jo pakaklės vilną. Šuo net suinkštė iš malonumo.
       – Ak tu palaidūne, – tarė senis. – Toks nematytas. Iš kur tu čia atsiradai? Žinau, žinau, ko ieškai. Juk neatrodai sulysęs. Iš toli atbėgai? Valkatauji. Ko nesergsti savo šeimininko namų?
       Vienatvė sugrąžino seniui vaikystės dovaną – jis vėl galėjo šnekėtis su gyvuliais ir augalais. Jis nė kiek nesistebėdamas priėmė tą dovaną, kaip priimdavo visa, ką duodavo gyvenimas. Nevengė nei pykčio, nei blogio, ir nors netikėjo į dievą, tačiau tikėjo gyvenimo visagalybe, teisingumu, ryšiu tarp davimo ir ėmimo, tuo senu kaip pasaulis ritmu, kuriame vis aiškiau juto ir savo buvimą. Jis suvokė esąs per daug nežymus ir nereikšmingas, kad galėtų ką nors pakeisti arba reikalauti to, kas jam nebuvo skirta. Pagarba būties paslaptingumui padarė jį nuolankų. Po paskutinio karo jis galiausiai ėmė žiūrėti į savo gyvenimą kaip į nepelnytą dovaną, todėl stengėsi būti dosnus savo vaikams. Bet jie nepaprastai greit užaugo ir tapo savarankiški. Dar nespėjus jam susivokti, kas čia nutiko, vaikai išsisklaidė. Ir kur jie išskrido? Jis kartais nuvažiuodavo pas juos, į tuos svetinius miestus, kurie brovėsi į miškus ir pievas, apsilankydavo naujuose jų butuose, kur jam būdavo nurodoma vieta ir paaiškinama, kaip veikia durų mikrofonas ir centrinis šildymas. Tačiau vietos nakvynei ten neatsirasdavo, vaikai pavėžėdavo jį automobiliu iki geležinkelio stoties, jis nuramindavo juos, kad bus sveikas ir linksmas, atsisveikindami jie ištardavo „tėti“, priglausdavo skruostą prie jo skruosto, pamojuodavo, o jis traukiny susigėdęs pajusdavo, kad jam palengvėjo.
       Šiandien jis privalo galų gale su jais pasikalbėti. Turi juos pamatyti. Jis kilstelėjo šunį ir priglaudė kaktą prie susivelusio jo kailio. Jam pasidarė graudu, norėjosi pravirkti nežinia dėl ko. Ir anksčiau taip yra buvę, tačiau kai su motinos mirtim pasibaigė ir jo vaikystė, jis neleisdavo sau šitokio silpnumo. O dabar štai pravirkti jau neįstengė, kaip nebemokėjo ir šypsotis.
       – Ką jau padarysi, – tarė šuniui. – Pasenau. Vaikai šį tą yra pasiekę. Juos gerbia. Vyriausias – chirurgas. Lisbetė darbuojasi verpykloj. Jauniausias niekada nevaldė liežuvio. Įsitaisė menininko pažymėjimą ir juokina žmones. Visi sveiki. Ir jų vaikai sveiki. Visi gyvena savais rūpesčiais. O aš jau pasenau.
       Senis pajuto skausmą, kurio centras buvo krūtinėje, iš ten skausmas sklido po visą kūną ir veržė lyg tankus tinklas; susopo galvą, pirštų galiukus, lytinius organus, ėmė diegti vidurius, gelti kaulus. Nuo to skausmo senis bemaž apako. Atstūmęs šunį, įėjo į namą, išgėrė stiklinę vandens, tada atsisėdo prie stalo, kurį dar iš vakaro buvo padengęs vienuolikai asmenų, ir įdėjo kasetę į magnetofoną. Suskambėjo tušas, ir jis išgirdo jauniausiojo sūnaus balsą: „Labs vakarėlis, dori žmoneliai, čia jus sveikina Karlis H-ha-hanas!
       Ko jūs nesijuokiat, juokas skatina kraujo apytaką, ir mes takuojame ratu, juk tai smagu, ar ne, tik judėkime su gera nuotaika, ei ponas kapelmeisteri, prašom polonezą, sukitės, trypkit, mieli žmoneliai!
       Ar žinote, kas man neseniai nutiko...“
       Senis išjungė magnetofoną. Šiandien jis nebegalėjo išklausyti kasetės iki galo, pirmą kartą jam pritrūko kantrybės ir nebeėmė juokas. Šitą dieną jis buvo įsivaizdavęs visai kitaip. Namas turėjo prisipildyti vaikų, gyvybės. Jis norėjo pasakyti jiems kai ką svarbaus. Tarytum viską susumuoti. Gal tai buvo galima išreikšti skaičiais? Arba keliais žodžiais. Tačiau jis nieko nebegalėjo prisiminti. Laikas sruvo per jį, šaltas kaip vanduo, kartais jis tartum sustodavo, tada senis pasidarydavo ramus ir beveik viskam abejingas.
       Atsiremdamas rankom į stalo kraštą, senis sunkiai pasikėlė. Pavaikščiojo po kambarius. Naktinės spintelės stalčiuje surado vaikų laiškus. Pasiėmė juos ir išėjo į kiemą. Prie vartų jo lūkuriavo šuo. Senis ėjo nesidairydamas. Buvo jau pavakarė, jam atrodė, kad aplink jį blausiai dega laužai, tačiau liepsna jo nešildė. Jis susimąstė, norėdamas prisiminti, ką ketino pasakyti vaikams. Tačiau taip ir neprisiminė.
       Išėjęs į gatvę, pamatė vaikus, spardančius skardinę. Šuo lodamas puolė prie jų. Pro senį lėkė automobiliai. Ėjo žmonės Virš galvos griaudėjo lėktuvai. Bet jis girdėjo tik šitą nenutrūkstamą ritmą, verčiantį jį žingsniuoti toliau: viens, du! Viens, du!
       Ar aplink jį dabar nesisuka karuselės? O gal čia apžvalgos ratas? Lyg ir groja maršą?.. O gal valsą? Lošimo kauleliai jau išmesti.
       Tik reikia nesustoti. Reikia žengti pirmyn. Į tą šviečiantį taškelį, kuris vis tolsta, tačiau neužgęsta. Viens, du. Viens du! Senis netrukus ir pats pavirsta tuo nesibaigiančiu ritmu ir nueina į tą džiuginantį skausmą.

       Vertė Z. Mažeikaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt