Dmitrijus Prigovas yra vienas universaliausių dabartinių Rusijos menininkų - skulptorius, architektas, dizaineris, tapytojas, muzikantas, prozininkas, poetas, instaliacijų kūrėjas, performansų organizatorius. Septintojo dešimtmečio pradžioje įsitraukė į neformalų Maskvos menininkų judėjimą. Ilgai nebuvo spausdinamas, Tarybų Sąjungoje nebuvo surengtos nei vienos jo darbų parodos. Išleido visą eilę knygų Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Nuo 1990 m. spausdinamas ir Rusijoje. 1993 m. Vokietijos Menų Akademijos A.S.Puškino premijos laureatas.
       2001 m. išleido knygą "Skaičiavimai ir nutarimai". Čia sau nebūdinga kalbos maniera (tarpine forma tarp poezijos ir prozos) kuria pesimistinį pasaulio vaizdą, kur žmogus išnyksta tarp daiktų ir pats tampa daiktu. Štai keli tekstai iš šios knygos.

Dmitrij Aleksandrovič Prigov
Neįtikėtinos istorijos

       Visiškai nelaukta vienos istorijos pabaiga - vaikas iškrenta iš 14 aukšto ir žūva, jis kažkodėl neišlieka gyvas, kaip kad buvo tikėtasi.
       Kita visiškai neįtikėtina istorija - žmogus du mėnesius guli be sąmonės, tačiau ne pasveiksta, kaip kad visi to laukė, o numiršta - iš tikro, gana neįtikėtina.
       Štai ne mažiau keista istorija - žmogus patenka į plėšrūno narvą, murma kažkokius magiškus žodžius, tačiau priešingai visų lūkesčiams, iš jo lieka tik apgraužti kaulai.
       Arba štai: dviese iššoka iš lėktuvo be parašiutų, daugelis teisėtai tikisi, jog jie išsigelbės, o jie lyg tyčia užsimuša.
       Štai tūlas, susirgęs nepagydoma liga, nusprendžia nesikreipti į daktarus ir gydytis pats - visų nuostabai jis greitai numiršta.
       Kartą vienas žmogus, paskatintas niekad neklystančio savo vidinio balso, išėjo į kalnus, visi su viltimi jo laukė, tačiau šis nebesugrįžo.
       Dar: visi nemaloniai nustebo, kad žmogus, kuriam nukirto abi kojas, taip staiga išleido kvapą, taip ir nesulaukė protezų, su kuriais būtų galėjęs išmokti šokti.
       Stebėtina, kad žmogus, papuolęs į patį mūšio įkarštį, nesugrįžta, kaip įprasta, namo sveikas ir gyvas, o visiškai nelauktai žūva pačiu paprasčiausiu būdu.
       Visiškas netikėtumas: žmogui užmauna kilpą ir iš po kojų išspiria kėdę, o jis, nepateisinęs į jį dėtų vilčių, tyliai pakimba ore.
       Štai dar - po žmogaus kojomis uždegamas laužas, liepsna šoka aukštyn, visi viliasi išvysti, kaip jis išvengs tragiško galo, o jis nustebina susirinkusius tik priešmirtiniais riksmais ir aimanomis.
       Arba, pavyzdžiui, žmogų sugriebia už plaukų, panardina į vandenį, laiko ten 20-25 minutes ir po to paleidžia, įsitikinę, kad jis greit išners į viršų pats, tačiau dideliam visų nepasitenkinimui į paviršių lėtai iškyla tik sunkus ir nerangus jo lavonas.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų