Dmitrijus Prigovas yra vienas universaliausių dabartinių Rusijos menininkų - skulptorius, architektas, dizaineris, tapytojas, muzikantas, prozininkas, poetas, instaliacijų kūrėjas, performansų organizatorius. Septintojo dešimtmečio pradžioje įsitraukė į neformalų Maskvos menininkų judėjimą. Ilgai nebuvo spausdinamas, Tarybų Sąjungoje nebuvo surengtos nei vienos jo darbų parodos. Išleido visą eilę knygų Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Nuo 1990 m. spausdinamas ir Rusijoje. 1993 m. Vokietijos Menų Akademijos A.S.Puškino premijos laureatas.
       2001 m. išleido knygą "Skaičiavimai ir nutarimai". Čia sau nebūdinga kalbos maniera (tarpine forma tarp poezijos ir prozos) kuria pesimistinį pasaulio vaizdą, kur žmogus išnyksta tarp daiktų ir pats tampa daiktu.

       Dmitrij Aleksandrovič Prigov
       Sapnai

       Pirmas sapnas
       Jau kokią savaitę Lenka gyvena su Mitia. Tėvai kažkur pradingo. Kaimynai retkarčiais atneša valgio, kurį Mitia dalina per pusę, po lygiai, nors jis pats ir didesnis, jam daugiau reikia. Lenka verkšlena: – Noriu dar! – Mitia atkerta: – Ką aš tau, prišiksiu tos duonos?
       Išeina pasivaikščioti.
       Randa lagaminėlį su pistoletu, ieško tykios vietelės pašaudyti. Pasirodo, pistoletas tuščias. Lenka verkšlena, Mitia jai atrėžia: – Ką, ką aš tau, prišiksiu lagaminą šovinių?
       Nors žiema, tačiau nešalta.

       Antras sapnas
       Kompanija susiruošė pasivaikščioti. Susirinko ir eina. Sutinka kitą kompaniją ir ima svaidytis iššaukiamais žodžiais. Vienai merginai susuka pilvą, ir ji nubėga už kampo. Kita kompanija džiūgauja: – Apsišiko! – Apsišiko! – štai lyg ir priežastis, tačiau kažkaip nepatogu, juk tiesą kalba.
       Kompanija sulaukia merginos ir traukia kitur.

       Trečias sapnas
       Kirilo Petrovičiaus motina tūno gretimame kambaryje. Ji keista. Į visus jos šūkavimus sūnus atsako: – Einu!
       Jam iš tiesų reikia išeiti kažkokiais savo reikalais. Užsimauna kelnes ir šūkteli: – Mama, aš minutėlei! Tuoj išgirsta atsakymą: – Apsišikėlis! – Susirūpinęs stabteli, paskui išeina.
       Iš paskos vėl atsklinda: – Apsišikėlis!

       Ketvirtas sapnas
       Dviese brenda per gilų sniegą. Jie taip toli, kad smulkmenų įžvelgti neįmanoma.
       – Vasilijau! – kreipiasi vienas į kitą. – Ar kas nors tau spaudžia širdį? – Lyg ir nieko.
       Brenda toliau.
       – Vasilijau! – vėl ne Vasilijus kalbina draugą. – Kas tau širdį spaudžia? – Mėšlas kažkoks!
       Toliau sunku ką suprasti.

       Penktas sapnas
       Olga ir Andrejus kažkokiame prašmatniame priėmime. Andrejus nusileidžia laiptais prie ilgo stalo, nukrauto visokiais valgiais. Olga stebi jį iš viršaus. Andrejus ragauja viską iš eilės. – Na, kaip? – klausia Olia. – Šūdas! – atsako Andrejus. – Na, bent kas nors? – Viskas šūdas! – Na, atnešk ko nors! – apsidairo ir paprašo ji. – Gerai, paimsiu štai šito, bet tai irgi šūdas!

       Šeštas sapnas
       Vladimiras pavarde Pugelis sėdi kambaryje prie lango. Iš įpratimo rašo. Įeina kažkokia išstypusi mergina ir prisėda šalia. Vladimiras pasiuostinėja ir ištaria: – Šūdukais trenkia! – Mergina trumpai pasėdi ir pranyksta tolumoje. Vladimiras vėl uosto: – Vis tiek šūdukais trenkia, vadinasi, ne nuo tavęs.

       Septintas sapnas
       Baltu chalatu jis stovi apačioje, į viršų, į laboratoriją veda sraigtiniai laiptai. Stovi, žiūri pro langą, o iš viršaus rėkia: – Pakilkit! Pakilkit! Nuostabus atradimas! – Šikau! – gergždžiančiu balsu ištaria jis – vedėjas. Iš viršaus nusileidžia būrys jaunuolių ir vienas per kitą ima pasakoti apie kažką nuostabaus – pasirodo, atrasta pasaulio pabaigos priežastis. – Šikau! – atsako jis.
       Visi išsibėgioja. Už lango blyški šviesa.

       Aštuntas sapnas
       Aspirantas Aleksandras Jurjevičius skaito paskaitą studentams. Jis stovi už jų nugarų ir negali prisiminti, apie ką turi kalbėti. Vaikšto pirmyn atgal, o prisiminti niekaip nesugeba. Studentai jo neskubina. Pagaliau dėstytojas apsisprendžia ir sako: – Tai ką dabar man, apsišikti aukštielninkam? – ir tvirtu žingsniu patraukia į katedrą.

       Devintas sapnas
       Du liesi jaunuoliai rausiasi daiktuose. Neaišku, svetimuose ar savuose. Jie žemai nulenkę galvas, ilgi nukarę plaukai slepia turbūt nemalonius jų veidus.
       – Nors apsišik ligi ausų! – ištaria kažkuris ilgaplaukis.
       Iš daiktų krūvos purpteli paukščiai. Pirma mažyčiai, po to vis didesni ir didesni. Besirausiantieji mostaguoja rankomis.
       – Nors apsišik ligi ausų! – pakartoja tas pats jaunuolis.

       Dešimtas sapnas
       Girdisi tik balsai. Sąžiningasis ir atsakingasis taria: – Tu neturėsi šito, šito ir šito! – Šūduko ant pagaliuko! – atsako kitas, lengvabūdis. – Bet tu juk neturėsi to, to ir to! – Šūduko ant pagaliuko! – pakartoja antrasis. Matosi tolstantys siluetai, žodžių jau nebesigirdi.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt