Dmitrijus Prigovas yra vienas universaliausių dabartinių Rusijos menininkų - skulptorius, architektas, dizaineris, tapytojas, muzikantas, prozininkas, poetas, instaliacijų kūrėjas, performansų organizatorius. Septintojo dešimtmečio pradžioje įsitraukė į neformalų Maskvos menininkų judėjimą. Ilgai nebuvo spausdinamas, Tarybų Sąjungoje nebuvo surengtos nei vienos jo darbų parodos. Išleido visą eilę knygų Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Nuo 1990 m. spausdinamas ir Rusijoje. 1993 m. Vokietijos Menų Akademijos A.S.Puškino premijos laureatas.
       2001 m. išleido knygą "Skaičiavimai ir nutarimai". Čia sau nebūdinga kalbos maniera (tarpine forma tarp poezijos ir prozos) kuria pesimistinį pasaulio vaizdą, kur žmogus išnyksta tarp daiktų ir pats tampa daiktu.

       Dmitrij Aleksandrovič Prigov
       Kabalistinės studijos

       Kartą žmogus kažkodėl numirė, tačiau to nesuprato ar nepalaikė svarbiu įvykiu, ir tęsė savo negudrius, matyt, nesudėtingus reikalus.
       Kitas žmogus numirė ir iš karto tą suprato, tačiau tęsė savo reikalus, kuriuos laikė baisiai svarbiais ir vertingais.
       Trečias žmogus iš tikrųjų numirė, tai jį kuriam laikui pristabdė ir vos neprivertė visiškai atsisakyti savo sumanymų.
       Ketvirtas žmogus numirė taip seniai, kad nuolat dirbdamas ir viskuo besirūpindamas kažkodėl visai apie tai užmiršo.
       Penktas žmogus viską žinojo iš anksto ir numiręs nė truputėlio nenustebo, jis ramiai tęsė pradėtus darbus.
       Šeštas, septintas ir aštuntas numirė kartu, todėl sunkiu metu galėjo vienas kitam patarti, kaip elgtis, kad mirtis nesužlugdytų reikalingų ir naudingų jų darbų.
       Pasitaikydavo ir taip, jis mirdavo netikėtai, todėl reikėdavo daug pastangų atsipeikėti ir lyg niekur nieko tęsti tai, ką pradėjo.
       Kartais mirtis būdavo tokia rimta ir svarbi, kad jis grįždavo prie įprasto ritmo tik po kurio laiko, viską pamiršęs ir praradęs įgūdžius, daugelis suspėdavo jį patį primiršti, kai kurie neatsimindavo visiškai.
       Kai jis mirdavo galutinai, jokiais žodžiais ar įprastais terminais neįmanoma aprašyti herojiškų jo pastangų grįžti prie paskirto darbo – tiesiog ranka nekyla.
       Aš mirdavau šalia jo ir matydavau, kad mūsų mirtys nesulyginamai skirtingos netgi tada, jei mus būtų galima sulyginti ar sutapatinti nebaigtų įprastų darbų požiūriu.
       Lygindavau jį su savimi ir suprasdavau, kad vargiai pavyks sekti jo pavyzdžiu netgi tada, kai to būtinai reikės.
       Jis su šypsena ištardavo: „Esmė ne tavyje ar manyje! Viskas bus, ateis savaime tą pačią Mirties akimirką, skirtumai ir ypatumai prilygs Mirties ypatumams!“
       „Na taip!“ – miglotai ir šiek tiek dvejodamas atsakydavau.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt