Dmitrijus Prigovas yra vienas universaliausių dabartinių Rusijos menininkų - skulptorius, architektas, dizaineris, tapytojas, muzikantas, prozininkas, poetas, instaliacijų kūrėjas, performansų organizatorius. Septintojo dešimtmečio pradžioje įsitraukė į neformalų Maskvos menininkų judėjimą. Ilgai nebuvo spausdinamas, Tarybų Sąjungoje nebuvo surengtos nei vienos jo darbų parodos. Išleido visą eilę knygų Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Nuo 1990 m. spausdinamas ir Rusijoje. 1993 m. Vokietijos Menų Akademijos A.S.Puškino premijos laureatas.
       2001 m. išleido knygą "Skaičiavimai ir nutarimai". Čia sau nebūdinga kalbos maniera (tarpine forma tarp poezijos ir prozos) kuria pesimistinį pasaulio vaizdą, kur žmogus išnyksta tarp daiktų ir pats tampa daiktu.

       Dmitrij Aleksandrovič Prigov
       Pasaulio tvarka

       Trys mergiščios, kiekviena pagimdžiusi po 6 vaikus, paleidžia į pasaulį iš viso 18 vaikų – nei daug, nei mažai.

       Trečdalis iš jų gims berniukais – vienas mirs dar mažas, antras išprotės, keturi taps kariais, du iš jų žus, vienas grįš invalidas, kitas irgi invalidas, tačiau sveikas bei guvus.

       Iš dvylikos merginų dvi klajos bergždžios, viena išeis į vienuolyną, viena liks senmerge, o likusios gimdys, tačiau ne tokiais didžiuliais kiekiais – taip, kaip mums ir reikia.

       O ko gi mums reikia? – mums reikia keturių idėjų, dvi iš jų globalios, o dvi pagalbinės – suprasti jas nesunku – tam paaukosime penkias merginas.

       Po to, žinoma, mums prireiks visokių grožybių, net įmantrybių, puošiančių santykius tarp lyčių, įprastą ramybę, santarvę, jausmus bei įsitikinimus – tą puikiai atliks ir viena mergina.

       Vėliau, žinoma, jaukiai aplinkai reikės daug mažų daikčiukų, pavyzdžiui, zuikučių, pasiteisinimų ir pasiaiškinimų, reikės kokių dviejų trijų kačių ir šunų, gėlių ant stalo, prisireiks automobilio ir visų priedų prie jo (apie gyvenamąjį plotą nekalbame, jis įtrauktas į išankstines šios situacijos sąlygas), na, būtinai kokios nors šviesos, vėsos ir karščio, na, dar ko nors – su tuo sunkiai, tačiau susidoros 11-a mergina.

       Viską, kas liko, paliksim tai galybei ir nežinomybei, kuri atrandama arba staiga atsiranda pati ir gimdo toliau, tai yra, įsikūnija – tam reikalui ir pasiliksim 12-ą merginą, tegul ji vaikštinėja kol kas laisva.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt