Raymond Queneau

       TROJOS ARKLYS

       Vyriškis įėjo į kavinę, ir stiklai aprasojo. Vos tik užsiropštė ant taburetės ir įsitaisė prie baro, išniro šeimininkas balta striuke ir grasia mina. Visi stalai buvo užimti, ir žmonės prie stalų užimti savom šnekom. Kelneriai žiovavo. Atvykėlis įdėmiai apsižvalgė – ne, nė vienos laisvos vietos – ir atsakė į priešininko klausimą.
       – Man stiklą vandens.
       – Gerai, pone, – tarė barmenas.
       Pagarbiai nužvelgęs klientą, puolė prie darbo. Paėmęs didelį stiklą, apsuko jame ledo gabalėlį, pasibjaurėjęs išmetė aisbergą lauk, pripylė grafiną, pastatė aprasojusį stiklą ant bufeto stalo, šalia jo – indą su gėrimu.
       – Prašom, pone, – pasakė.
       Tas įsipylė į stiklą ir kiek nugėrė. Paskui lyg sustingo, susimąstė. Žmonės prie stalų – vyrai, moterys – buvo užimti savom šnekom. Barmenas įnikęs į kitus darbus. Lauke buvo šalta. Sieninio ir kartu elektrinio laikrodžio rodyklės metafiziškai ginėsi viena kitą. Apkūni kasininkė snūduriavo.
       Vyriškis palaikė stiklą tarp rankų ir vėl siurbtelėjo gurkšnį vandens. Orkestras užgrojo valsą. Keletas žmonių atsistojo ir susikibę ėmė brėžti ant grindų sudėtingas figūras. Barmenas patyliukais kliūstelėjo pats sau žvėrišką porciją džino. Įėjo laikraščių pardavėjas, paskui išėjo, slegiamas viso to svaraus spausdinto pasaulio, kurį tampė po pažastim, visų realaus ar išgalvoto pasaulio šunybių. Rodyklės ant ciferblato pasivijo viena kitą, – šitaip atsitinka daug kartų per dieną- Pagaliau durys vėl atsidarė, ir įėjo moteris.
       Ji tuoj pat susirado vyriškį, kurio ieškojo, ir atsisėdo šalimais. Vėl išniro barmenas.
       – Atneškite dar vieną stiklą vandens, – tarė vyriškis, – šitas sušilo.
       – Gal šį kartą pageidautumėte mineralinio?
       – Ne, – atsakė vyriškis.
       – O panelei? – paklausė barmenas.
       – Nieko, – atsakė moteris.
       – Ir šiai dienai bus viskas?- paklausė barmenas su lengva įžūlumo gaidele.
       – Taip, – tarė vyriškis, – viskas.
       Barmenas atnešė kitą stiklą vandens. Įdėjo ledo gabaliuką.
       – Kas naujo? – paklausė moteris.
       – Kas bus naujo, – sumurmėjo vyriškis, – Na ir gyvenimas.
       – Aha, nelinksma, – tarė moteris. Ji apsidairė.
       Kažkoks akiniuotas tipas šokdino prostitutę, kurios apvalios blauzdos buvo skirtos žiūrovams, o šypsenos – pianistui. Tipas atrodė įgėręs ir laikėsi gan prastai.
       – Tai kasininkas, davęs į kojas su pinigais, – tarė vyriškis.
       – Taip manai? – paklausė moteris.
       – Ant veido parašyta.
       Keletas vyrukų šoko su skrybėlėm.
       – Čia smagu, – tarė vyriškis.
       – Taip, – tarė moteris.
       Muzika pasibaigė, ir smuikininkas, mosuodamas smuiku, šnekėjosi su moterim, kuri sėdėjo viena. Šokėjai grįžo prie savo staliukų. Kasininkas demonstratyviai klestelėjo į savo vietą. Prie baro sėdėjęs arklys pasilenkė ir pasiūlė moteriai, taip pat ir jos palydovui, išgerti su juo.
       – Ko jis nori iš tavęs? – paklausė vyriškis.- Kviečia šokti?
       – Ne, – sušnibždėjo moteris, – rodos, siūlo mums išgerti.
       Arklys nulipo nuo taburetės ir nusilenkė jiems, plačiai modamas priešakinėm kojom. Kalbėjo rinkdamas žodžius.
       – Jūs, – aiškino jis, – jūs abu išgersite su manim.
       Vyriškis pažiūrėjo į jį suirzęs.
       – Ačiū, – šaltai tarė.
       Neatrodė, kad arklys būtų jautęsis kaip namie. Moteris lyg ir baiminosi. Vyriškis paklausė, kaip gyvena teta Šarlotė. Teta Šarlotė jiems abiem labai rūpėjo. Bet moteris varžėsi kalbėti apie tetą Šarlotę arklio akivaizdoje. Ji sukosi nuo tiesaus atsakymo. Tačiau arklys kantriai laukė, kol jie aptars šeimyninius reikalus. Kauštelėjusio kasininko riebiai pateptas, orkestras vėl paėmė instrumentus ir užgriežė 1900 metų valsų popuri. Arklys sukepestavo savo didelėmis kojomis ir, pasinaudojęs spraga pokalbyje apie tetą Šarlotę, ištarė šiuos žodžius:
       – Gal manote, kad aš girtas? Nieko panašaus. Nieko panašaus. Nieko panašaus.
       Skandavo tuos žodžius, gracingai linkčiodamas. Paskui įsistebeilijo į juodu, klaikiai vartydamas akis. Tai buvo aukštas apyliesis juodbėris lakuotom kanopom, susukta ir violetiniu kaspinu perrišta uodega.
       – Ne, ne, aš ne girtas, tik ne visada suvaldau savo judesius, savo kalbą, žodžius, savo...
       Kiek pamąstė:
       – Pašnekesius. Kol... Kol...
       Kiek pamąstė:
       – Apsiprantu. Taip, būtent: apsiprantu.
       Jis plačiai nusišypsojo, parodydamas eilę tvirtų gelsvų dantų, kurių tarpuose vienur kitur styrojo šieno šniaurai.
       – Apsiprantu, – palaimingai kartojo.
       – Jis visai nusilakęs, – sumurmėjo vyriškis.
       – Gal turi cigaretę? – paklausė moteris, nekreipdama dėmesio į arklį.- Pamiršau savąsias.
       Vyriškis padavė jai pakelį gališkų cigarečių¹. Bet arklys mikliai kyštelėjo koją į balnakrepšį ir išsitraukė raudoną, auksu išmargintą dėžutę. Atidarė. Joje buvo susiraitę šiaudgaliai, suvyti į cigarėlius. Pasiūlė moteriai.
       – Ko gero, apsivemčiau, – sušnibždėjo moteris.
       – Neprasidėk, – santūriai patarė vyriškis..
       – Ačiū, ne, – pasakė moteris, – aš mėgstu paprastas.
       Arklys pasisuko į vyriškį, bet ir šis atsisakė.
       – Irgi ne. Be to, aš niekad nerūkau vakare po devynių.
       Arklys įtariai pažvelgė į juos. Abu jie maloniai nusišypsojo. Moteris užsidegė cigaretę. Vyriškis nieko neužsidegė. Tuščios arklio pastangos. Jis vėl įsikišo dėžutę į krepšį. Tuo metu kauštelėjęs kasininkas plojosi ant parketo, ir kelneriai, vaizduodami, kad jiems baisiai linksma, šoko laidyti serpantinus.
       – Kaip tu manai, – paklausė vyras, – gal pamėginti užlaužti tetą Šarlotę?
       – Šykšti kaip pintis, – tarė moteris.
       – Nėra kitos išeities.
       – Ką gi, mėgink, – tarė moteris.- Tu jai patinki.
       – Žinau. Sumautas gyvenimas.
       Arklys oriai laukė, kol jie baigs. Po pastarojo jausmingo šūksnio nusprendė, jog laikas įsiterpti.
       – Ir aš turiu tetą, – valiūkiškai mirktelėjo jis. – O dabar išgersim drauge, - pridūrė kiek grėsmingiau.
       – Koks...- buvo besakąs vyriškis, bet nutilo ir išgėrė gurkšnelį vandens.
       – Ar jūs iš Yhaha? – maloniai paklausė moteris.
       Klausimas arkliui aiškiai patiko. Jis vėl ėmė kepestuoti didelėm kanopom ir vartyti akis.
       – Aš ne iš Yhaha, – sužvengė jis. – Ne iš Yhaha. Visai ne iš Yhaha. Spėkit, iš kur?
       Ir pasilenkė prie jų, o jo akys sublizgo, tarsi prieš jį būtų saikas avižų. Ar net du.
       – Aš ne iš Yhaha, – spyrėsi arklys. – Spėkit, iš kur? Iškilus tokiai mįslei, tuodu nežinojo, ką besakyti.
       – Kada būtų galima nueiti pas ją?-paklausė vyriškis moters.
       – Ne, ne!-sušuko arklys, geraširdiškai šypsodamas. – Jokių kitų kalbų! Spėkit, iš kur?
       – Iš Yhaha, – tarė vyriškis nuolankiai.
       – Ne, ne iš Yhaha, ne iš Yhaha!
       – Tai nežinau, – tarė vyriškis nuolankiai.
       Arklys jau šypsojosi kone tėviškai.
       – Na, pasukite galvą! Garsus miestas! Spėkit! Spėkit!
       – Aš jo nevirškinu, – tarė vyriškis pro dantis.
       Bet arklys vis taip pat geraširdiškai šypsojo, vis rodydamas saviškius dantis.
       – Iš Otejo? – pabandė moteris.
       – Ne! – sušuko arklys, be galo susižavėjęs žaidimu.
       – Iš Dramble!
       – Ne, ne!
       – Iš Santiji?
       – Ne, ne, ne!
       Ji išvardijo dar keletą hipodromų. Bet nė vienas netiko. Galop, baigdamas gerti vandenį, vyriškis tarė arkliui:
       – Nežinom.
       O moteriai:
       – Nenori gerti? Gal stiklinę vandens?
       – Aš jus vaišinu, – valdingai pareiškė arklys. – Bet apie tai vėliau. Tai jūs nežinoti? Norėjau pasakyti: nežinote?
       – Ne, – atsakė moteris.
       – Tai va – aš iš Trojos.
       – O! – aiktelėjo tuodu.
       – Aš trojėnas, – tvirtino kuinas.
       – Ak, trojėnas, – pasakė tuodu.
       – Taip, aš-š-trojos, – sužvengė entuziastiškai arklys.
       – Jis ne girtas, – tarė vyriškis, – jis paėmęs narkotikų.
       – Beje, – tarė Trojos arklys, – galiu parodyti savo genealogiją.
       Jis atmetė atgal vieną priešakinę koją ir pasirausė balnakrepšyje. Išsitraukęs sutrintą užrašų knygutę, ėmė ją karštligiškai sklaidyti. Kai kurie puslapiai atrodė lyg mėšlini.
       – Na, matot, esu gimęs Trojoje. Bet tėtis gimęs Saratogoje, o mama Epsome. Jie abu turėjo dvejetą kojų. Norėti pasakyti-kiekvienas po dvejetą kojų. Bet kai kurie mano proseneliai turėjo po ketvertą.
       – Tikrai?- suabejojo vyriškis.
       Jis pasisuko į barmeną ir užsakė du stiklus vandens.
       – Rytoj dar tavo kišenės bus dykos, – pasakė moteris.
       – Ir šiai dienai bus viskas?- paklausė barmenas.
       – Taip, – atsakė vyriškis.
       – Palaukit, palaukit, – tarė arklys barmenui.- Aš jiems statau stiklą!
       Barmenas nežinojo, kaip jam elgtis.
       – Tai duokit mums stiklą vandens abiem, – tarė vyriškis.
       – Taip, taip, – kalbėjo arklys, – tuoj išgersim po stiklą kartu, bet aš dar duoti vieną daiktą, o jūs – spėti. Noriu pasakyti: aš duosiu jums dar vieną klausimą.
       – Klauskite, – tarė vyriškis, o jo veidas sugižo visas ir persikreipė nuo pat lūpų kampučių.
       Arklys įsidėjo savo genealogiją į balnakrepšį ir išsiėmė rūkomąjį šieną.
       – Prašom. Nerūkysit?
       – Ne, – vienbalsiai atsakė vyriškis ir moteris.
       Jis įsibruko cigarėlį tarp dviejų dantų ir pasilenkė prie barmeno ugnies. Porą kartų užsitraukęs, paleido dūmų kamuolius į lubas. Jo veidas sušvelnėjo, akyse atsimušė kažkoks pasitenkinimas. Ir net puiki nuomonė apie save. Jis vėl prakalbo šiais žodžiais:
       – Jūs, žinoma, niekad neatspėsite, kokia mano profesija.
       – Gal sportininkas?-pakišo nedrąsią mintį moteris.
       – Retkarčiais ir sportuoju, – kukliai atsakė arklys. – Iš tiesų, kartais bėgu, bet tik džentelmenų lenktynėse! Ne, ne tas. Aš studentas.
       – Botanikas? – paklausė vyriškis, krypdamas į iracionalumą.
       – Neblogai, neblogai, – išdidžiai atsakė arklys. – Ne, genetikas.
       – Kas? – paklausė moteris.
       Ūmai susidomėjęs, barmenas pabandė įsiterpti.
       – Tamsta studijuoji genetiką? -tarė jis arkliui.
       – Taip, genetiką.
       Salėje buvo pertraukėlė. Muzikantai siurbė vėsinančius gėrimus. Kauštelėjęs kasininkas galutinai nugrimzdo palaidos moters glėbyje. Vien slopus šurmulys tebylojo čia verdant intelektualų gyvenimą.
       Arklį supo kažkokia įkyri pagarba. Jam tas labai patiko.
       – Taip, tai specialus mokslas apie mano šeimą, – postringavo jis. – Tik pamanykit!
       Jis apmetė auditoriją savo didelėmis akimis – ar atidžiai klauso?
       – Tik pamanykit, – varė toliau, – mano senelis buvo kentauras, o senelė – kumelė. Ir štai pagal Mendelio dėsnį rezultatas.
       Jis kone profesoriškai padunkseno kanopa sau į piršis.
       – Bet mano sesuo, – išdidžiai pridūrė, – su dviem kojom. Ji šoka naktiniame bare.
       Viliūgiškai nusišypsojo.
       – Dažniausiai ją gali išvysti numeryje „Amazonių kova“. Patylėjęs išpūtė šieno dūmų kamuolį į lubas.
       – Ji vaidina arkliuką.
       Vėl patylėjo.
       – Tai mažutės gyvenimo išdaigos, – užbaigė jis.
       Barmenas susižavėjęs prunkštelėjo.
       Vyriškis su moterim pabandė nusišypsoti.
       – Ne taip jau skuba vaišinti, – burbtelėjo vyriškis pusbalsiu.
       Jautri barmeno ausis pagavo užuominą. Jis paklausė žaismingu tonu:
       – Tai ką atnešti šitiems ponams?
       – Taigi, taigi, – sužvengė arklys, vėl sumataravęs priešakinėm kojom. – Stiklą, aš jums statau stiklą.
       – Ką gersi?-paklausė vyriškis moterį.
       Moteris kiek pasvarstė.
       – Džino su selteriu, – galiausiai tarė.
       – Panelei džino su selteriu, – patvirtino barmenas su vis didėjančiu entuziazmu.
       – Man irgi džino su selteriu, – tarė vyriškis.
       – O ponui? – paklausė barmenas arklį.
       – Džino su selteriu, – atsakė arklys.
       – Vadinasi, tris džino su selteriu, – suriko barmenas.
       Jis puolė prie aparatų, o tuo tarpu orkestras, visiems šokėjams su minkštom skrybėlėm vienbalsiai reikalaujant, užtrenkė naują 1900 metų melodijų popuri.
       – Gerai sakai, – tarė moteris vyriškiui, -nieko daugiau nesugalvosi. Turėsi užlaužti tetą Šarlotę.
       – Rytoj nueisiu, – tarė vyriškis.- Nesmagi pareiga.
       O kiek man duotumėte metų?- paklausė arklys.
       Abu grįžtelėjo į jį.
       – Keturiasdešimt, – blausiu balsu tarė moteris.
       – Kvaila tu, – sušnabždėjo vyriškis, – Tokio amžiaus arklys jau seniai turėjo pakratyti kojas.
       Jis atsisuko į arklį.
       – Ne, – tarė jis, – pustrečių, trejus.
       – Įspėjot, – patenkintas tarė arklys.
       Paskui jo veidas staiga persimainė, tapo visiškai šaltas.
       – O kam jūs sakyti „pakratyti kojas“?-paklausė jis vyriškį.
       – Aš?- pakartojo vyras, nutaisęs nekaltą miną.
       – Taip, jūs, – tarė arklys. -Kam jūs sakyti „pakratyti kojas“?
       – Ak, taip, -atsainiai sutiko vyriškis.- Pakratyti kojas. Pakratyti kojas.
       – Taip, pakratyti kojas, – tarė arklys.
       Jis ėmė plačiai mojuoti priekinėm kanopom, o paskui smarkiai pasispardė. Šokėjai pagarbiai atšlijo į šalis.
       – Pakratyti kojas, – žvengė jis.- Jūs pasakėte „pakratyti kojas“.
       – Aš kalbėjau apie tetą Šarlotę, – tarė vyriškis.
       – Taip, taip, tikrai, – sušuko moteris.- Mes ką tik kalbėjom apie tetą Šarlotę.Kuri netrukus pakratys kojas, – pridūrė vyriškis.
       Juodu ėmė supratingai juoktis.
       Iš pažiūros arklys apsiramino. Dabar jis rūsčiai žvelgė į juos pailgom akim.
       – Štai trys džino su selteriu ponams ir poniai, – tarė barmenas, dėdamas stiklus prieš gėrikus.
       – Ne, – tarstelėjo arklys.
       Vikriai, bet oriai užkabinęs kanopa, jis prisitraukė ir kitus du stiklus prie savojo.
       – Trys man, – tarė barmenui.
       Ir pasigręžė į savo draugus ramiai ir didingai.
       – Teta Šarlotė, – aiškino jam vyriškis, – netrukus pakratys kojas.
       Arklys neatsakė.
       – Žinai, aš jo nevirškinu, – pasakė vyriškis moteriai.- Eime.
       Jie nulipo nuo taburečių.
       – Labos nakties, – bešališkai palinkėjo barmenas.
       – Labos nakties, – atsakė juodu. Tarpdury jie sustojo.
       Lauke snigo.
       – Dar kojas peršlapsi, – tarė vyriškis.
       – Ką padarysi, – atsakė moteris.
       Jie atsigręžė ir pamatė, kad arklys jau išmaukęs du stiklus džino. Arklys apsimetė jų nematąs. Jis ėmėsi trečiojo. Pro šiaudelį.
       Jie išėjo.
       – Šuniškas oras, – tarė vyriškis.
       – Nedejuok, – atsakė moteris.
       – Rytoj užlaušiu tetą Šarlotę, – tarė vyriškis.

       ¹ Populiarios „šališkos“ cigaretės (gauloises) – stiprios, iš prastos rūšies tabako. (Atgal>>>)

       Vertė Laima Rapšytė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt