JEGORAS RADOVAS
AŠ IR JŪRŲ VĖPLĖ

Išvargintas beprasmės vienatvės ir nepatenkintų aistrų, vedžiau, ir berods gana sėkmingai. Neįmanoma viso gyvenimo nugyventi vienam, galima nudvėsti iš ilgesio, bet, kita vertus, moterys siaubingai atstumia savo amžinomis pretenzijomis, savo prastai slepiamu kvailumu bei įkyriu siekiu atrodyti nuostabiomis ir talentingomis. Tad vis dėlto vedžiau ir nesigailiu, anaiptol, aš labai džiaugiuosi. Man net atrodo, kad pasiekiau vedybų idealą, ir mano gyvenimas - visiška idilė. Iš pradžių buvo šiokių tokių nesklandumų, bet dabar - viskas puiku.
Mano žmona - jūrų vėplė iš Maskvos zooparko, aš ją iš ten pavogiau ir ėmiau laikyti. Kartu pragyvenome jau metus, ir dar niekada nebuvau toks laimingas. Vos tik ją išvydęs zooparke, lipančią į krantą iš murzino tvenkinėlio, kur ji lig tol murkdėsi, iškart supratau, jog tai mano likimas. Ant galingų jos ūsų sustingo vandens lašai, ilčių beveik nebuvo, kaip pas mergaitę: ji prunkštė ir kriokė, rudai rožinė oda žvilgėjo, raukšlėjosi ir lengvai liulėjo nuo storo riebalų sluoksnio. Ji apsivertė ant nugaros, nusižiovavo, tarsi kriuktelėjo ir išskėtė apatinius plaukmenis, surengdama man tokį striptizą, kokio dar niekada nebuvau matęs. Ir aš supratau, jog esu žuvęs, aš vos nemiriau nuo siaubingo geidulio, o ji, tarsi įspėjusi mano mintis, vėl atsivertė ant pilvo ir vėl panėrė į savo murziną tvenkinėlį su nedideliais ledokšniais.
Aš pamilau ją, negalėjau miegoti, negalėjau nieko skaityti, rašyti, apie nieką galvoti. Pagaliau pasiryžau ir pavogiau ją. Bet kai parsivežiau namo, paaiškėjo, kad nėra kur jos apgyvendinti. Ji gulėjo vidury mano kambario ant kilimo, dvokė kažkuo lipniu ir gailiai šaukė.
- Nurimk, mano mieloji, - pasakiau jai, - nereikia šaukti, mylimoji…
Ir čia ji apdergė mano kilimą, o po to palaimingai nušliaužė kažkur priekin. Nusprendžiau paguldyti ją į vonią, bet vonioje ji netilpo. Tuomet įverčiau į lovą. Kadangi mūsų santuoka dar nebuvo įregistruota, nepradėjau prie jos šlykščiai kabinėtis, uždariau duris ir nuėjau miegoti į kitą kambarį, nors visa širdimi buvau su ja. Vidurnaktį nugriaudėjo siaubingas riaumojimas. Iškart pabudau ir nubėgau į kambarį, kuriame buvo mano meilė.
Ji gulėjo ant lovos, užvertusi plaukmenis. Iš jos burnos varvėjo kažkiokios dvokiančios seilės ar snargliai, ūsai nervingai virpėjo. Ji svyravo, tarsi mėgindama rangytis, ir rėkė.
- Klausyk, - griežtai pasakiau jai, - jeigu taip rėksi, tai aš dar pagalvosiu, ar tave vesti. Taip, aš tave myliu, tačiau ką reiškia meilė mūsų laikais? Taip, tu kvaila kaip kamštis, tai gerai; taip, tu man neužmesi bereikalingų žodžių, bet kam taip rėkti? Man reikia žmonos, kuri išvis neišsižiotų, supratai?
Tačiau jūrų vėplė nė nesiklausė mano tirados, ir toliau rėkė taip, jog ėmiau nuogąstauti, ar nesulėks kaimynai, ypač miesto komiteto sekretorius, gyvenantis virš manęs. Ir aš supratau, kad jai teks išpjauti balso stygas, nes kitaip ji rėks visą laiką, o tokios žmonos man nereikia. Man reikia žmonos, tylios kaip žuvis. Aš galbūt vesčiau žuvį, bet su ja beveik neįmanomas joks lytinis gyvenimas. Jaunystėje domėjausi gydytojų žaisliukais: rūkiau marichuaną, leidausi morfijų ir panašiai - ir aš nusprendžiau pats atlikti operaciją. Bet aš ne budelis, nutariau užmigdyti savo jūrų vėplę - miegok, gražuole!..
- Pakentėk, mano gerute, mano brangioji, - kalbėjau jai, pasilenkdamas su švirkštu rankoje, - tuoj įkąs uodelis, ir baigta.
Bet paaiškėjo, kad į uodus jai visiškai nusispjaut, ir visi tie dūriai jai nė motais. Mano švirkštas vos vos pradūrė storą odą ir įklimpo riebalų sluoksnyje. Jūrų vėplė niekaip nesureagavo, tik silpnai, neišraikingai krioktelėjo.
Pamėginau arklinį švirkštą, bet ir jis buvo per trumpas, kad įveiktų odą ir tą nelemtą riebalų sluoksnį, o aš įsitikinęs, jog vaistus reikia leisti tik į raumenis. Tuomet paėmiau arklinį švirkštą ir suvariau jai adatą į gerklę. Jūrų vėplė cyptelėjo iš skausmo ir baimės ir pašėlusiai krūptelėjo, persismeigdama gomurį. Iškart spustelėjau švirkštą ir, suleidęs jai arklio dozę stipriausių migdomųjų su novokainu, ištraukiau jį. Po to iš mano gražuolės burnos trykštelėjo kraujo čiurkšlelė. Ji pažvelgė stambiomis išsprogusiomis akimis į savo kraują, kuris dabar sruvo, tarsi pienas iš apversto buteliuko su čiulptuku, nervingai įkvėpė ir staigiai iškvėpė orą, ramiai sustingdama. Supratau, kad ji apdergė visą mano lovą. Bet dėl savo meilės buvau pasiryžęs viską paaukoti.
Kada ji galutinai užmigo, išpjoviau po velnių balso stygas, palikdamas tik liežuvį, kad galėtų normaliai valgyti ir ryti. Po to užsiuvau, sustabdžiau kraujavimą, įvariau morfijaus, kad pakaifuotų, ir pririšau prie lovos.
- Varge tu mano, vargeli, - pasakiau, palinkęs virš jos. Vos nepravirkau, išvydęs ją visą supjaustytą ir subintuotą. Aš netgi akimirkai suabejojau, ar tikrai ją myliu, bet po to nuginiau abejones.
- Miki, vaikuti, užmik, - gailiai ištariau ir nuėjau į savo kambarį.
Žaizda gijo beveik savaitę, bet visą tą laiką jūrų vėplė elgėsi tyliai ir ramiai, nes aš išvadavau ją nuo poreikio šaukti. Tik retkarčiais ji įsitempdavo, tarsi jai pūstų pilvą, mėgindama išleisti nors kokį garsą, bet vėliau, supratusi, kad tai neįmanoma, ji nurimdavo. Galiausiai tas siaubingas refleksas - kalbėti - išnyko ir daugiau niekada nebegrįžo.
Ištraukęs siūlus, nusprendžiau įteisinti santuoką. Parengiau liudijimą ir vieną rytą, nupirkęs butelį šampano bei porą auksinių žiedų, nuėjau pas savo mylimąją. Bet čia dingtelėjo, kad reikia vestuvinės suknelės, nes be jos vestuvės - ne vestuvės. Nupirkau, grįžau namo ir tuoj pat ėmiau rengti savo brangiąją. Užmaukšlinau jai šydą, išdažiau ūsus taip, kad iš purvinai baltų virto raudonais, atsitraukiau per penkis žingsnius ir, ją apžiūrėjęs, likau sužavėtas. Na ir žmonelę paroviau! Stora, įmitusi, visiškai nekalba, seksuali, žodžiu, puikumėlis!
Ir iškilmingai paskelbiau:
- Ar sutinkate būti mano žmona? Bet ji tylėjo, išsproginusi į mane didžiules, lyg begemoto, akis.
- Manau, jūs sutinkate? Tuomet pasirašykit štai čia.
- Padaviau jai popierių, bet ji nušveitė jį plaukmenimi. Ant popieriaus atsirado nežymus pėdsakas.
- Štai ir viskas, - patenkintas ištariau, taip pat pasirašiau ir užsimoviau žiedą ant piršto. Po to užmoviau žiedą ant vieno jūrų vėplės nago.
Bet ji tik krustelėjo ir suplėšė suknelę.
- Na, kam šitaip? - papriekaišavau. - Dabar mes - vyras ir žmona. Reikia pasibučiuoti. Ir aš aistringai prisiliečiau prie jos ūsuotos nosies, sugriebdamas rankomis iltis. Ūsai skausmingai badėsi, bet šis meilės bučinys vis tiek apsvaigino mane, tarsi stebuklingi syvai.
Pravėriau jos nasrus ir įpyliau šampano. Po to išgėriau pats.
- O dabar metas miegoti, - pasakiau.
Užtraukiau užuolaidas ir ėmiau ją nurenginėti. Iš lėto segiau suknelę. Ji padėjo man trūkčiodama plaukmenis. Nuėmiau šydą.
O, mano meile! O, akimirka žavinga!
Nuogą ir rausvą paguldžiau ją į lovą. Ji nesupratingai įsistebeilijo į mane. Tuomet pats nusirengiau ir įsitaisiau šalia. Užmečiau antklodę.
Aš laimėjau jos širdį!
Bet negalėčiau pasakyti, kad ji būtų aistringa ir patyrusi, tačiau taip pat negaliu pasakyti, kad ji - nekalta. Mane tai labai sujaudino: kas galėjo būti su ja anksčiau?! Dažnai mane apimdavo jausmas, kad šalia manęs guli rąstas, o kartais atrodydavo, kad aš joje nuskęsiu. Ir vis dėlto aš buvau laimingas.
Ir kaip buvo nuostabu, kai nuėjau į savo kambarį, palikęs ją gulėti ir užmigti vienatvėje, - ji nepratarė nė žodžio, jokių kvailų reikalavimų, prisipažinimų ir panašiai, kas trukdo normaliam miegui ir sukelia pasibjaurėjimą. Užmigau kaip angelas, o atsibudau puikiausios nuotaikos.
Pamaitinau ją žuvimi, papusryčiavau ir išėjau pasivaikščioti.
Taip ir gyvenu su jūrų vėple jau beveik metus. Aš laimingas, kaip niekas kitas. Slenka dienos, o aš nepailsdamas džiaugiuosi savo sprendimu. Neseniai vienas mano draugas įrengė vestibiulyje nedidelį guminį baseiną, pripyliau vandens ir paleidau savo brangiausiąją pusę. Kai niekuo daugiau neužsiėmęs, įlipu ten ir plaukioju su ja šen ten, šen ten… Po to mes mylimės. Vieną kartą ji mane, tiesa, palaikė kažkokiu grobuonimi ir ėmė kandžiotis. Tačiau agresiją pakeitė nuostabus švelnumas.
Ji neprataria nė žodžio, niekada nedrumsčia mano ramybės: kada jos geidžiu - ją gaunu, kada negeidžiu - siunčiu kuo toliau. Galiu sakyti jai viską, ką tik noriu, ji nesupras, nes kvaila kaip kamštis, ir tuo man patinka vis labiau ir labiau. Kada noriu išgerti, prisigeriu, ir jai vis viena. Kada noriu ją išduoti, parsivedu namo porą gatvės kekšių, ir netgi tuomet ji nieko nepastebi. Noriu mylėti - myliu, noriu nekęsti - nekenčiu. Neduodu jai pinigų, ji neverčia manęs daryti karjeros, ji tiesiog gyvena ir tyli. Plaukioja savo baseine ir džiaugiasi gyvenimu. Aš taip pat.
Negi kas nors mano, kad mūsų santuoka - ne pati geriausia ir kad gali būti dar kuklesnė, dar malonesnė ir dar parankesnė žmona už maniškę?

1980

Vertė Benediktas Januševičius

Į viršų