JEGORAS RADOVAS
MENAS TAI KAIFAS

Noriu verkti, vartydamas užsienietiškus žurnalus, skirtus seksualiniam gyvenimui svečių šalių, kurios galbūt slepiasi kur nors mūsų planetoje. Mano berniokiškas vyriškumas rauda kiaurą naktį, kai išvystu žvilgantį popierinį kūną, gulintį ant mirguoliuojančio jūros kranto, kur šoka kukaračą pusnuogiai "homo" individai, ir kai jie apnuogina savo kūnus, atsikratę rūbų, tarsi kraujo ar limfos. Visuomet triumfuoju - kai nutraukus trumpikes išvystu būtent tai, ko tikiuosi; čia įžvelgiu griežtą mūsų pasaulio, kuriame kosmosas nugalėjo chaosą, harmoniją.
Man jau beveik trylika, bet aš atrodau dar gana jaunas. Mergaitės nepalydi manęs žvilgsniu, nespokso, tarsi pelėdos, pajutusios pavojų: ir man gėda būti mergaičių ir moterų kompanijoje, o mano siela veržiasi į Paryžių, kur galima žaisti "dukras ir mamas", ir kur mažam berniukui gali atsiduoti nuostabi subrendusi moteris.
Mamos viršininkas Iljyčius, su kuriuo ji susipažino Švedijoje, priėmime, skirtame pažymėti Etiopijos paramą Azijos šalims (kur taip pat dalyvavo nuostabus etiopų komiteto narys Oseuilė Kuilė Žolas, kuriam vaikystėje pagal tenykščius papročius nudzyrino pasididžiavimą, bet kurį pritaisė Japonijoje, po ko jis įgyvendino savo ilgametes svajones), sėdėjo mano virtuvėje, po dušo gurkšnodamas kavą, ir žibino akinius, kuriuose atsispindėjo jo vakarietiško žiebtuvėlio ugnelė, kai tuo tarpu aš varčiau pornografinį žurnalą.
- Seneliuk! - pasakė jis, sriūbtelėjęs kavos. - Už tai mūsų šalyje gręsia keturiasdešimt metų katorgos!
Aš sumišau. Krūptelėjau. Užsiplieskiau. Išblėsau.
- Rusiškas pokštas! - šyptelėjo Amilkaras Iljyčius, išbarbenęs kažką kiniška į savo lagaminą. - Iš tikrųjų tik - septynerius, berniuk, todėl - gyvenk, vaikeli, žiūrėk, zuikeli! Gerai, kad Tarybų šaly tokių žurnalų nėra!
Nuėjau ir nusispjoviau iš balkono. Stovėjau ir galvojau: "Ar yra gyvybė kitoje Žemės pusėje?" Po to supratau, kad tai pionieriui svetima.
Vakare Iljyčius ir mama dainavo dainą apie šaltį. Aš nežinojau, ar tai ukrainietiška, ar baltarusiška daina, bet ji man nepatiko. Aš norėjau gražių ir minkštų moterų. Norėjau moterų, kurios nebendrauja ir nesijuokia, o tik mylisi - pageidautina su manimi. Aš tik norėjau moterų. Norėjau moterų a priori. Moterų, kurios moterys ir baigta - daugiau nieko nereikia.
ILJYČIUS (pasikrapštęs barzdą, kimšdamas pypkę). Berniukui reikia, jau metas! Vaikas jau turi pažinti meilę! Brangioji - tu apie tai nepagalvojai? Jis, tikriausiai, jau onanizuojasi? Mūsų laikais tai nesudėtinga. Peršingai užstojo moterų subines. Reaganas rašė, kad iškirs visas Sąjungos moteris per penkias minutes. Tuo jis siekia, kad vyrai pasikartų.
MAMYTĖ. Bet juk jis dar vaikas! Bet juk jis dar vaikas! Bet juk jis dar vaikas! Aš draudžiu vartoti žodį "subinė" prie vaikų!
Sėdėjome trise, aš gėriau džiną su toniku. Iljyčius pasakojo, kad Alžyre - karšta, o Grenlandijoje šalta. Aš gėriau konjaką. Iljyčius nusivilko švarką, mama užsegė klyną, aš kosėjau.
Jis atsirado trečiadienį, atnešė man dovaną didžiulėje dėžėje. Mano mama buvo Pasaulio pilietė, todėl išvyko į Uzbekiją. Dėžė buvo perrišta gražia juosta, truktelėjau ją už galo, ir dėžė atsivėrė, apnuogindama dirbtinę japonę, kuri stovėjo priešais mane vienais apatiniais amžinai gundančia mina. Ji buvo mergaitė - kaip tik man: ir jos vis dėlto moteriška figūra šelmiškai kvietė vienašaliams veiksmams, dėl kurių nereikėjo eiti į kavinę, arba kaulyti kūno autobuso stotelėse bei metro. Išbučiavau Iljyčių, pajutęs dezodorantą ant jo arkliškų ūsų. Iljyčius apsiverkė, pasitaisė kepurę ir išvyko į oro uostą - pasitikti Gabono sportininkų.
Buvau vienas, laksčiau po butą, rijau seiles ir naikinau kartoną, kad išvysčiau mokslo ir technikos revoliucijos amžiaus nuogumą! Prie moters buvo pridėta knygelė, tačiau japoniškai. Ir aš galiausiai stvėriau jos kūną ir atsargiai nunešiau į savo guolį - ji buvo šilta, nekalbi ir nuolanki, elementas turėjo veikti du metus: jos akys degė, ir ji žvelgė į mane su visa persmelkiančia meile. Jos švelnias kojas dengė peniuaras, ir aš ėmiau iš lėto ją nurenginėti - pirmąkart nurenginėjau moterį - ir ji iš anksto buvo viskam pasirengus, ji iš anksto sutiko su kiekvienu mano kaprizu!
- Še tau! - šūktelėjau, ir užsimojęs trenkiau jai per veidą: per jos veidą mušiau visas mergaites, kurios spjaudė man įkandin ir šaipėsi iš manęs, vis tiek skleisdamos gundantį pigių kvepalų kvapą: mušiau visas būsimas savo meilužes, kurias paliksiu, kurias viliosiu, kurios verks man ant peties prieš tai, kad pasakytų eilinę kvailystę iškilmingą naktį; mušiau jos veide savo būsimą žmoną, kuri negali pasišalinti tada, kai reikia, ir atsirasti tada, kai aš užsimanysiu ja pasinaudoti kaip meiluže: mušiau savo mamą, džiaugdamasis Edipo komplekso iškrypėliškumu: ir iškart pamyniau jos moteriškumą - juk aš turėjau būti stiprus ir vyriškas: gaila, kad, gavęs moterį, pamiršau įsigyti bizūną!
Bet ji niekaip nereagavo į mano niekingą pliaukštelėjimą - ji vis taip pat man šypsojosi, tarsi tarp mūsų nieko nė nebuvo! Bučiuoju jos sausą burną, kutenu jos guminę ausį - ji man nieko nedraudžia: man daugiau nebereikia mergaitės Lenos, kuri nenori bučiuotis, nors tai tik visko pradžia.
Puoliau ant jos įsibėgėjęs, mikliai apnuogindamas jos odinį kūną - dieve, negi niekas dabar manęs nemato, ir niekas nesišaipo iš to, ką darau? Dabar turiu tapti vyru, bet kaipgi, galų gale, tai daroma, draugai? Tikriausiai reikalingas vadovėlis, kitaip nesusigaudysiu, kas prie ko.
Tačiau, blaškydamasis po naują tikrovę, nepajėgdamas nugriauti sienos ir atidaryti durų, kaip ne keista, taip buvo būtent Ji, užsiplieskusi tarsi variklis, ir išleidusi kažkokį garsą, ji nukreipė mane teisinga linkme, ir aš iškart ėmiau pasitikėti savimi. Ji žvelgė į mane švelniai, nė trupučio nepykdama dėl vaikiško nepatyrimo: ji tik atliko savo darbą, ir netgi nusišypsojo, kada galiausiai išmokau valdyti save. Didis malonumas augo manyje, aš paėmiau visas pažįstamas mergaites, aš paėmiau visas būsimas meilužes, aš paėmiau, pagaliau, savo mamą, mėgaudamasis išsipildžiusiu Edipo kompleksu, aš paėmiau atgijusia burtų lazdele, stebuklingą, lakuotą Vakarų pasaulį, švytintį žurnalų puslapiuose: ir nieko daugiau - aš paėmiau Visą Pasaulį, kurio pilietė buvo mano mama ir jos gerasis viršininkas Amilkaras Iljyčius!
Po to aš nuvirtau nuo jos, pasijutęs tvirtu vyru, šalia kurio guli kino žvaigždė. Šiame gyvenime reikia naudotis pačiais geriausiais daiktais, todėl kam man reikia mergaitės Lenos, kuri nežinia kuo šauni, jeigu yra Džina Lolobridžida? Mes gimėme būti laimingi, juk tai nurodė netgi Kristus, kuris evangelijoje pagal Tomą sakė, kad visi jūs, esą, galvojate apie kažkokią dangaus karalystę, o iš tikrųjų, ta karalystė jau seniai čia!
MAMA. Vaikas nuogas! Vaikas nuogas! Vaikas nuogas! Kokia čia merga?
AŠ. Mamuk, tai - Iljyčius.
MAMA. Tik nepastok. Atvežiau uzbekiško konjako. Mane visi myli. Pats Žemės Rutulio Pirmininkas specialiai atsibudo per susirinkimą, kai uzbekiškai ištariau: "Rachat! Saodat!"
AŠ. Mama, aš tapau vyru.
MAMA. Tai pagirtina. Tik gerai mokykis.
Įėjo Iljyčius, nešinas Velykų pyragu. Taip pat įėjo Gabono negras su vietnamiečiu. Mes gėrėme uzbekišką konjaką, aš gi vis nueidavau pas savo mylimą Lorą (vadinkime ją šitaip!).
Ir aš prisigėriau, ir užmigau ją apsikabinęs. Nuo to laiko gyvenau su ja ir buvau labai laimingas. Man nebereikia jokių moterų. Dabar pas mane sėdi Lena, bet mane erzina jos apgamas už ausies. Jos ne per ploniausias liemuo. Jos nelabai taisyklinga krūtinė. Lora stovi rūbų spintoje ir nelabai pergyventų, jei aš staiga ją išduočiau. Aš manau, kad tai jai netgi patiks. O, be to, man netgi nesinori jos išduoti. Vilioja uždraustas vaisius. Ištikimybė - tai TURTINGŲJŲ išmintis.
LENA. Kolia, pasibučiuokime!
AŠ. Pasibučiuokime, Lenočka.
Pasibučiavome. Ji vos nenukando man liežuvio. Bet aš vis tiek susijaudinau, ir tuoj pat nubėgau į savo kambarį, išsitraukiau Lorą ir patenkinau savo geismą.
Po to nusiraminau ir kūriau atgal - kalbėti su Lena ir gerti kagoro.
LENA. Kolia, dar pasibučiuokime, o tu mane dar ir… pamyluosi.
AŠ. Žinoma, Lenočka.
Mes taip ir padarėme. Jos kūnas galėjo būti geresnis, bet vis dėlto pakenčiamas. Aš susijaudinau, todėl nuėjau į savo kambarį - pas Lorą. Pabaigęs, vėl atėjau į virtuvę.
LENA. Kolia, o gal tu mane… dar labiau pamyluotum!
AŠ. Kokios problemos, Lenute.
Mes taip ir padarėme. Teko ją truputį nurengti. Tai padaręs, pastebėjau, jog ji visa dreba. Tai mane labai stipriai paveikė, ir, žinoma, aš iškart susijaudinau. O susijaudinęs, aš tuoj pat nubėgau padaryti tai su Lora, kad toliau galėčiau kalbėtis su Lena. Po to vėl grįžau į virtuvę ir aptikau nuogutėlę Leną.
LENA. Kolia, gal mes…
AŠ. O kaipgi? Viskas aišku. Pirma pabučiuok, o po to - pasekmės.
Aš pamėginau įsivaizduoti, jog tai Lora, bet ji mano rankose nebuvo tokia paklusni, o, be to, paaiškėjo, kad ji mergaitė - o aš buvau per daug pasitenkinęs, kad ryžčiausi žengti lemiamą jos gyvenimo žingsnį. Ir mes supratome, kad visiškai netinkame vienas kitam. Ji apsirengė ir pasakė:
- Lik sveikas, Kolia! Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tu - impotentas!
Ji išėjo, o aš pagalvojau: "Gaila. Na, tiek to". Ir prisiminiau jos trūkčiojantį alsavimą ir užmerktas akis, ir žinoma, susijaudinau. O susijaudinęs, nedelsiant nuėjau pas Lorą, kuri nė karto nepasakė man nieko skaudaus.
Taip ir gyvenau. Aš suvyriškėjau ir tapau gražiu vyru. Mama aptardavo su manimi seksualines problemas, gurkšnodama džiną. Bet kartą laimė baigėsi. Ją pavogė. Aš verkiau visą gyvenimą. Niekšas Iljyčius velvetiniais marškiniais priėjo, užsirūkęs "Camel", ir tarė:
ILJYČIUS. Vyniok meškerę, Vyre pipire! Merginą išnuomojo, ji kainuoja penkis šimtus rublių. Mano bičiulis žaliamėsis, jam taip pat reikalinga naktinė pagalbininkė, kuri neinkščia ir nežliumbia!
AŠ. O, dieve! Mano meilė! Mano žmona! Sužadėtinė! Motina! Dukra! Sesė!
Bet viskas buvo aišku tame blogesniame iš dviejų geriausių pasaulių, kuriuose mes gyvename. Lorą išvežė blogi žmonės, tarsi Konstanciją, užtamsintoje juodoje "Volgoje", o aš likau įskaudintas amžiams.
Ėjo metai. Dabar aš - beveik žilas ir piktas vyriokas - sėdžiu ant suolelio ir mąstau apie gyvenimą. Aš - kandidatas į Pasaulio piliečius, ir retkarčiais susirengiu į Alžyrą arba Togo, bet niekur nėra mano mylimosios, vargšės, nuostabios, nevystančios moters! Meilė man apkarto nuo vaikystės, ir aš daugiau nė karto neprisiliečiau prie moters kūno - man surogatų nereikia! Man reikia Jos, tik Jos - minkštos, amžinos, iki skausmo savos; ištikima ir nekalbi, neturinti jokių trūkumų, joje viską apgalvojo didžiausi žmonijos protai, ji - Nepažįstamoji, Žmona, Pati Sau Moteris: tik su ja aš galiu būti laimingas, nes ji - tai aš, mano antroji pusė, mano Platono dvynys, kurio ieškosiu ligi senatvės, nenuilsdamas ir nenumarinamas. Sėdžiu ant suolo, stebėdamas apsisiautusias paltais moteris, ir seniokiškai juokiuosi iš jų per plonų liemenų, iš jų ne pačių tiesiausių nosių, iš jų ne per didžiausių protų. O jeigu nedidelis - ar ne geriau, jei išvis jokio, tačiau plonas liemuo, taisyklinga figūra, amžina ugnis akyse ir amžina jaunystė dirbtiniame kūne?! Menas amžinas, o gyvenimas ateina ir išeina.
Ir, kaip visiškas idiotas, aš laukiu savo komadiruotės į Majamį, kurią man skirs tik tuomet, kai aš tapsiu Tikruoju Pasauliu Piliečiu: ir aš laukiu jos todėl, kad ten gyvena nuo mūsų pabėgęs Iljyčius, srebia barščius ant dangoraižio viršūnės, prisimena uzbekišką konjaką ir prievartauja mano svajonių moterį. Aš atvažiuosiu, išsitrauksiu mirtiną revolverį, kurį nusipirksiu iš savo draugų arabų, ir priversiu atiduoti man mano brangiąją - mano pačią geriausią, nepamirštamą ir nesenstančią Ją - mano Nepažįstamąją, - mano Loriną!

1984

Vertė Benediktas Januševičius

Į viršų