TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Rainer Maria Rilke

„DUINO ELEGIJOS“

PIRMOJI ELEGIJA
ANTROJI ELEGIJA
TREČIOJI ELEGIJA
KETVIRTOJI ELEGIJA
PENKTOJI ELEGIJA
ŠEŠTOJI ELEGIJA
SEPTINTOJI ELEGIJA
AŠTUNTOJI ELEGIJA
DEVINTOJI ELEGIJA
DEŠIMTOJI ELEGIJA

Į viršų

PIRMOJI ELEGIJA

Kas, man sušukus, iš angelų tad gretų
gali išgirsti mane? O net jei, sakykime, imtų
ir priglaustų kuris mane prie širdies: būtis jo stipresnė
sunaikintų mane. Mat grožis tėra
šiurpo pradžia, kurią dar ištverti įstengiam,
žavimės juo tik todėl, kad jis mus atsainiai
nesunaikinęs palieka. Baisūs visi angelai.
     Taigi tad tramdaus ir šauksmą viliojamą gniaužiu
verksmo tamsaus. Ak, ir ko mes dar stengiam
būt reikalingi? Nei angelų, nei žmonių,
jau net ir gyviai nuovokūs pastebi, kad nelabai
galima kliautis mumis, kad šitas pasaulis išaiškintas
mums ne visai kaip namai. Lieka koks medis galbūt,
kriaušin suleidęs šaknis, kad mes jį kas dieną regėtume,
kelias gal vakarykštis, gal dar nudėvėta
įpročio ištikimybė, – mat jam pas mus
taip patiko, kad jis ir visai užsibuvo.
     O, ir naktis, naktis, kai vejas, visatos kupinas,
veidus svilina mums, – ir kam ji neliktų, geistoji,
švelniai nuvilsianti, ta, kurios su rūpesčiu laukia
vienišos širdys. Bet ar lengviau mylintiesiems?
Ak, jie tik vienas kitu dangsto savąją lemtį.
     Negi dar nežinai? Tuštumą svieski iš glėbio
į erdves, kuriomis mes alsuojam; gal paukščiai,
ėmę skristi smarkiau, prasiplėtusį orą užčiuops.
Taip, pavasariai buvo tavęs reikalingi. Paskiros žvaigždės
vylės, kad jas pajusi. Banga praeity
kilo didžiule, ar, einant pro atvirą langą,
smuikas atsidavė tau. Tai užduotys buvo.
Bet ar įveikei jas? Ar nebuvai išsiblaškęs,
lūkesčio pilnas, lyg visa tau skelbtų,
kad mylimoji arti? (Ir kur ją priglausi?
Svetimos didelės mintys juk tavo duris
varsto ir varsto, dažnai ir nakvot pasilieka.)
Bet jei ilgu tau, giedok mylinčiuosius; lig šiolei
jausmas jų įžymus per menkai nemirtingas yra.
Tuos, paliktuosius, kuriems tu pavydi bemaž:
meilės kur kas pilnesni už pasotintus tau jie regėjos.
Vis iš naujo pradėk niekados neprilygsiančią liaupsę;
išsilaiko didvyris, atmink, ir net pragaištis jam
būti dingstis: jo paskutinis gimimas.
O mylinčiuosius gamta nuilsus savin suglobia,
tartum pristigus jėgų antrąsyk juos pakartoti.
Argi Gasparą Stampą minėjai jau tiek, kad mergaitė,
jos mylimajam ištrūkus, šios mylinčiosios
pavyzdžiu sektų ir justų: kad būčiau kaip ji?
Argi jau šiems visų seniausiems skausmams ne laikas
tapti vaisingiems? O mums ar ne laikas mylint
iš mylimųjų vaduotis ir tai ištverti su virpuliu:
šitaip templę strėlė tveria, kad atsiskyrus
pačią pranoktų save. Mat likti niekur neliksi.

Vis balsai, vis balsai. Klausykis, širdie, kaip mokėjo
tik šventieji klausytis: juos milžino šauksmas
kėlė nuo žemės; o jie, tiesiog neįmanomi,
nieko nepaisė ir vis klūpėjo: štai šitaip
buvo suklusę. O ne, nemanyk, kad ištversi
Dievo balsą. Tačiau nors dvelksmo klausykis,
tos žinios nenutrūkstamos – iš tylumos kildama
ji pas tave nuo anų jaunųjų velionių atošia.
Argi Neapoly, Romoj, vos įžengus bažnyčion,
jų lemtis tau ramiu nebylojo balsu?
Arba pasivedė tauriai koks įrašas tau iškalbingas,
kaip Santa Maria Formosa sienoj lenta neseniai.
Ko jie man geidžia? Turiu regimybę
tyliai pašalinti kliaudos, kuri lyg šešėlis
kartais trukdo truputį jų dvasių judėjimą tyrą.

Keista, teisybė, yra žemėje nebegyventi,
įpročių, vos išmoktų, nebekartot niekados,
rožėms, kitiems daiktams, savaime pažadą nešantiems,
nebeteikti daugiau žmogaus ateities reikšmės;
tuo nebebūt, kas buvai be galo baimingose
rankose, vardą net savo pamiršti, palikti
kaip sudaužytą žaislą, padėtą šalin kitados.
Keista geismų nebegeisti. Ir keista regėti
visa, kas buvo susiję, plevenant erdvėj pasklidai.
Ir numirusiam būti nelengva, mat reikia
šitiek daug dar išmokti, idant pamaži amžinybę
imtumei justi. – Klaidą tačiau vis tą pačią
daro gyvieji, kad skiria labai jau griežtai.
Juk angelai (kaip girdėti) dažnai nė nežino
ar tarp gyvųjų vaikšto, ar tarp velionių. Srovė,
iš abiejų sričių amžius visus susiglemžus,
abiejose juos nustelbia amžinu savo gausmu.

Ir pagaliau nebereikia jiems, anksti pasitraukusiems,
mūsų visai, nuo žemės jie švelniai atpranta –
vaikas taip nuo krūties atjunksta. Bet mes, paslapčių
reikalingi didžių, tiek sykių iš sielvarto
gavę palaimą ir pažangą, – ar galime tverti be jų?
Negi veltui sakmė, kad andai, Liną apraudant,
muzika pirmąjį sykį stingulį nusmelkė sausą;
Kad tuštumoj erdvės, staiga amžinai jaunikaičio,
dievo kone, paliktos, išsigandusios, rados
tas virpesys, kur dabar mus uždega, guodžia ir gelbsti.

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

ANTROJI ELEGIJA

Baisus visi angelai. Bet aš, o varge, vis tiek,
nusimanydamas tai, giesme šaukiu jus, bemaž
mirtinus sielos paukščius. Kur Tobijo dienos, kai stojos
pas namų paprastų duris spindulingųjų vienas,
Žygin šiek tiek apsisiautęs, todėl visai nešiurpus
(smalsiai pažvelgęs laukan, jaunuolis jaunuolį išvydo).
Jeigu dabar nuo žvaigždžių pavojingas arkangelas žengtų
žingsnį tik žemėn, čionai: širdis, krūtinėj pašokus,
mirtinai mus parblokštų. Ir kas gi jūs esat?

Jūs – ankstyvi nusisekėliai, jūs – Kūrinijos lepūnai,
pirmosios aušros nušviesti kalnagūbriai, keteros rausvos
iš pasaulio pradžios, – dievybės žiedadulkės,
jūs – šviesos sąnariai, iš būtybių sudėstytos menės,
laiptai, koridoriai, sostai, skydai palaimos vienos,
sambrūzdžiai jausmo audringo, bet šit, jau skyrium ūmai:
veidrodžiai: savojo grožio srautą, laukan prasiveržusį,
savojo veido gelmėn susemią atgalios.

Mat mes jausdami išsisklaidom; alsuodami patys
dingstam su iškvėptu oru; lyg blėstančios anglys
kvepiam silpniau, vis silpniau. Šit ima mums kas ir pasako:
taip, tu kraujuje mano, ir šis kambarys, šis pavasaris
pilnas tavęs... Kas iš to, jis per silpnas mus išturėti,
tirpstame mes aplink jį ir jame. O tie, kurie gražūs,
o, kas juos sulaikys? Iš veido jų regimybė
nuolat stojas ir eina. Kaip rasa nuo žolynų
rytmetį ankstų, kaip garas nuo valgio, aukštyn vis
kylam ir mes nuo savęs. O šypsena, kur tu? O žvilgsni:
širdį užplūdusi banga – nauja, šilta, netvari, –
ai man: juk esam. Gal visata, mus sugėrus,
prieskonį mūsų įgyja? Ar tikrai vien savuosius
gaudo kvėpsnius angelai, ar kartais, tarytum per klaidą,
žiupsnį ir mūsų esybes pastveria? Argi jų bruožuos
esam tik tiek įsimaišę, kiek lūkesčio ūkas
šviečia nėščiųjų veiduos? Savin sugrįžimo verpetas
jas pasigavęs, jos nieko nejunta. (Kaip stengtų pajusti?)

Kaip įstabiai, jei mokėtų, galėtų prabilt mylintieji
nakčiai padvelkus. Mat mus juk, regisi, viskas
slepia. Štai medžiai yra, namai, kuriuos mes gyvenam,
tveria ir tveria. Tik mes lyg skersvėjis traukiam
vis prošal ir prošal. Ir visa aplinkui
rūpinas mus nutylėti – kaip gėdą galbūt iš dalies,
bet sykiu iš dalies ir kaip neapsakomą viltį.

Jus, mylintieji, kuriems kits kito pakanka,
jus apie mus klausinėju. Ar, stvėrę kits kitą,
gaunat įrodymų? Štai man pasitaiko: paliečia
ranką kita ranka ar veidą, jau padėvėtą,
jos patausoja delnuos. Žinia, tai irgi jutimai.
Kas gi, kas gi tačiau dėl to jau būti išdrįstų?
Jus, mylintieji, jus vis apie mus klausinėju:
kitą svaigindami, jūs tol sunkstat ir sunkstat, kol jis
priveiktas ima maldauti: daugiau nepakelsiu;
lyg vynmedžio metai gausėjat jūs po kito delnais;
kartais išnykstat visai vien todėl, kad antrasis
vienas viską užgožia: jus klausinėju. Žinau,
liesti kits kitą todėl palaima jums, kad glamonė
nyksmą sulaiko, kad po švelniu nepradingsta
delnu vieta, kad grynąją tvermę
jaučiat po juo. Tad jūs kone amžinybės
viliatės kito glėby. Ir vis dėlto, žvilgsnių pirmųjų
baimę ištvėrę ir ilgesį, žvelgiant pro langą,
pirmąjį kelią drauge – tik vieną kartelį per sodą, –
jūs, mylintieji, tada ar vis dar tebesat? Kits kitą –
taurę prie taurės – jūs keliat ir lūpomis liečiat:
o, kaip keistai tuomet gėrovas ir veiksmas išsiskiria.

Argi nestebino jūsų, kad Atikos steloj žmonių
gestai atsargūs tokie? Ar meilė ir sielvartas skirtis
jiems užmesti ant pečių nebuvo lengvučiai, tarytum
audinio kito nei mūsų? Rankas prisiminkit, kurios
guli, neliesdamos nieko, nors torsuose slypi galia.
Toks susitvardymas reiškė: lig čia mūsų ribos,
tiek mums skirta, tik taip liesti kits kitą; smarkiau
mus prispaudžia dievai. Ir ten jau – dievų sritis.
O, kad pavyktų ir mums tyrą, slaptą, siaurutį
žmogišką rasti ir savą rėželį žemės trąšios
tarp akmenų ir vandens. Mat savoji širdis mus pranoksta
kaip anuomet ir juos. Bet mes jau nemokam
jos regėt švelnesniais paveikslais ar kūnais dievų,
kur jinai didesniu mastu saikingesnė atrodo.

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

TREČIOJI ELEGIJA

Mylimą – viena giedoti. Kas kita, o varge, –
kraujo upės dievaitį, slapūną ir kaltą.
Ką gi žino ir pats, mergaitei iš tolo jau savas,
apie viešpatį geismo jaunuolis, kuriam vienumoj,
jai ne apmaldyt nespėjus, dažnai lyg jos nė nebūtų,
ak, kokiom paslaptim varvančią galvą tas dievas
kėlė nakčia iš gelmių, nešinas sumaištimi.
O tas kraujo Neptūnas, o trišakis jo šiurpulingas!
O tas vėjas tamsus, kai susuktą kriauklę jis pučia!
Tik paklausyk, kaip naktis duburiais ir urkštais pavirsta.
Argi ne jūs mylinčiajam bruožus jo mylimosios
darote geistinus, žvaigždės? Ar tyrą jos veidą
ne žvaigždynų tyrumas jam padeda meiliai įžvelgti?
Juk ne tu jam, deja, ne motulė jam antakių lanką
šitaip lūkesčiu įtempė. Ir ne tave juk, mergaite,
jaučianti jį, ne tave palytėjusios lūpos
gaubėsi žodžiui vaisingam. Negi iš tikro taries,
tartum rytmečio vėjas vaikštanti, savo žingsniu,
eigastim savo lengva taip jį sukrėsti įstengus?
Širdį nugąsdinai jam; bet nuogąsčiai daug senesni,
tau prisilietus, ūmai nubudę jį griūte užgriuvo.
Šūktelk... iš klodų tamsių jo neparšauksi visai.
Aišku, jis nori, jis veržias; ir lengva jam apsiprasti
tavo širdies slaptumoj; save jis pradeda, stveria.
Bet argi jis kada nors save iš tikrųjų pradėjo?
Motin, tai tu jam pradžią davei, mažu jį padarius;
naujas tau buvo jisai, ir tu prie naujųjų akių
lenkei prielankų pasaulį, nelemtą šalin gindama.
Ak, ir kurgi tie metai, kai tu jam tiesiog
savo liekna figūra siautulingą chaosą užstojai?
Daug ką nuo jo slėpei; kambarys, įtartinas naktį,
darėsi jau nebaisus, tau erdvę naktinę papildžius
žmogiškesne erdve iš prieglobsčio savo širdies.
Ne tamsybėn, juk ne, tik savo būties artumon
jam žibintą statei, ir tas bičiulystę jam švietė.
Krebždesį baugų kiekvieną su šypsena aiškinai jam,
tartum seniai jau žinotum, kada išdykauti ims grindys...
Klausėsi, rimo jisai. Galią turėjai didžiulę
švelniai pakilus; lemtis jo už spintos
traukės apsiaustan, užuolaidos klostėse slėpės
pasispaudus truputį jo nerami ateitis.

Juk ir jis pats, ramiau atsidusęs, nuo tavo
žodžių lengvų ir snaudulio pirmo apsalęs,
po blakstienom, kurias jau miegas pradėjo lipinti,
rodės apsaugotas... Bet viduje: kas sergėjo jį, kas neleido
jo viduje išsilieti tvanui kilmės? Ak, deja,
miegantis juk nėra atsargus; miegodamas, sapno,
karštligės suimtas: kaip jis save įsileido,
jis, naujasis, drovusis, koks buvo dabar susipynęs
su tolimom atšakom vyksmo vidinio, jau virtusiom
ornamentų pyne, išvešėjusiom, tartum žvėris
tykančiom grobį pasmaugti. Kaip jis atsidavė. Kaip
savąjį vidų mylėjo, tankynę savo vidaus –
girią pirmykštę, kurioj ant išvartų, tykiai sugulusių,
šviesžalė jojo širdis degė. Mylėjo. Palikęs
viską tada, pro šaknis į pradžią didingąją grįžo,
kur jo menkas gimimas jau pamirštas buvo. Mylėdamas
leidos gilyn vis į tamsą, į pragarmes kraujo senovės,
kur tūnojo šiurpai, dar sotūs tėvais. Ir kraupybės,
jį pažinusios, merkė jam akį tarytum saviškiui.
Taip, siaubai jam šypsojos... Taip švelniai
tu retai jam šypsojaisi, motin. Tai kaipgi
jis nemylėti galėjo, kai matė tą šypsnį? Mylėjo
pirm tavęs tuos šiurpus, juk jie, dar tau jį nešiojant,
syvuos buvo ištirpę, gemalą darančiuos lengvą.

Žvelki, mes mylim ne taip, kaip gėlės, vienintelių metų
meile; kai mylim, juk tvenkias neatmenama praeitis
mūsų glėby. O mergaite, štai kas: ne vieną, ne būsimą
reiktų mylėt savyje, ne tą vienintelį kūdikį,
ne, reikėtų tėvus, kurie lyg kalnų rieduliai
ilsis mūsų dugne; sausvagę reiktų mylėti
buvusių motinų; visą kraštovaizdį tykų
po pragaišties dangumi, gal debesuotu, gal tyru:
štai kas, mergaite, buvo kur kas pirmiau už tave.

Ką gi, sakyk, ir pati žinai, – iš gelmių mylimajam
būtąjį laiką prišaukus? Kas per jausmai ten sujunda
buvusių andai būtybių? Kokios viena ten kitos
nekentė moterys? Gyslose kokius jaunuolio
vyrus prikėlei niaurius? Kūdikiai mirę
tiesė rankas į tave... O, tykiai, tik tykiai,
būki jam paslaugi, atlik savo užduotį, veski
jį prie sodo artyn, meiliai parodyk naktų jam
persvarą......
                      Ir suturėk jį......

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

KETVIRTOJI ELEGIJA

O medžiai gyvasties, kada žiema?
Mes ne vieningi. Mes ne keliauninkai
Nuovokūs paukščiai. Pulko palikti
Į vėjų glėbį puolam skubomis
Ir krintam abejingan tvenkinin.
Mum žiedas – jau vytimas. O kažkur
Dar vaikšto liūtai puikūs. Kol didingi,
Nežino jie, kad negalia ateis.

O mes, vos tarę viena, jau iškart
ir kita kylant jaučiam. Priešiškumas
mums artimiausias. Argi mylintieji,
kits kitame tikėjęsis turėti
tėvynę, erdvę ir medžioklės plotus,
į sienas nesidaužo nuolatos?
     Šit piešiniui akimirksnio kruopščiausiai
priešybės fonas kuriamas, kad mes
jį pamatytumėm; mat viskas aiškiai
mums rodoma. Ne kontūrai jausmų
mums žinomi: tik išorinė forma.
     Kas baugiai nežvelgė į uždangą širdies?
Šit ji pakilo scenai paskutinei.
Suprantamai be vargo. Aišku, sodas,
vos vos siūbuojantis: paskui – šokėja.
Ne ta. Gana! Kad ir lengvutė dedas,
ji persirengusi, jinai miesčionė,
kuri į būstą žengia per virtuvę.
     Ši kaukė pusinė man atgrasi.
Verčiau lėlė. Lėlė tikra. Ištversiu
glebius narius, vielas, ištversiu veido
vien regimybę. Štai aš. Sėdžiu priešais.
Net jei užges žibintai, jeigu man
bus sakoma: jau viskas; jei nuo scenos
vien pilkas skersvėjis, vien tuštuma
padvelks, jei protėvių tykiųjų niekas
nebesėdės šalia – nei moteris, nei tas
žvairys berniukas akimis rusvom:
aš liksiu. Visados žiūrėti verta.

Ar neteisus aš? Tu, kuriam apkarto
gyvenimas, vos paragavus pirmo,
dar drumsto antpilo reikmių manųjų,
tu tėve, tą kartybę vis ragavęs,
man augant, tu, miglotą žvilgsnį
regėjęs mano ir burnoj vis jutęs
tą skonį ateities, tau svetimos,
tu, kurs, jau miręs, mano viltyje,
viduj manajam, būkštauji ir marių
abejingumo marių, dovanotų
velionims, dėl lemties manosios lašo
atsižadi: Ar neteisus aš? Tarkit
ir jūs, mane už menką pradžią
mylėti jus mylėję, nuo kurios
aš traukiaus vis, nes jūsų veiduose
erdvė, mylėti ėmus, į visatos
man virto erdvę, kurioje jūs dingot,
ar neteisus aš...: kad dabar jaučiuosi,
tarytumei sėdėčiau prieš lėlių
teatro sceną, ne, tarytum visas
taip būčiau vien žiūrėjimu pavirtęs,
kad mano žvilgsnio atsvarai privalo
ten angelas šokdint lėlių išeiti.
Lėlė ir angelas: štai reginys.
Čia susijungia tai, ką nuolatos
mes perskiriame savo buvimu.
Tada tik ir laikai mūsiškių metų
į vieną virsmo ratą susijungia.
Tada virš mūsų angelas vaidina.
Sakyk, ar mirštantieji neturėtų
nujausti aiškiai, kad darbais savaisiais
mes dangstomės tiktai? Netikra visa,
tik priedanga. O valandos vaikystės,
kada ne praeitis vien už figūrų
dunksojo, o prieš mus – ne ateitis,
žinia, mes augom, net skubėjom kartais
greičiau būt didelį, – ir vis dėl tų,
kuriems didumas buvo visas turtas.
O patys juk vis džiaugėmės tverme,
kol vaikščiojome tarpinėj erdvėj
tarp žaislo ir pasaulio, nuo pačių
pradžių grynajam vyksmui paskirtoj.
Kas vaiką, koks yra, parodys? Kas
žvaigždynan ji pakels, kas į rankas jam
įduos atstumo matą? Vaiko mirtį
kas nulipdys iš duonos trupinių
arba paliks jį ertmėje burnos
lyg obuolio graužtuką? Žudikus
suprasti lengva. Bet kad mirtį kas
nešiotus savyje taip švelniai, – vis
dar pirm gyvenimo nešiotųs ir neširstų, –
tai neaprašoma.

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

PENKTOJI ELEGIJA
Skiriama poniai Herthai König

Kas gi yra, sakyk, klajokliai artistai, truputį
dar ir už mus lakesni, kuriuos nuo ankstyvo ryto
kam gi, kam įsiteikt geisdama
grąžo valia nepatenkinta? Grąžo ir lanksto,
raito, svaido ir mazgo,
mėto į viršų ir gaudo; lyg iš aliejum
patepto oro slidaus jie krinta
ant ištampyto, nuo amžino jųjų dunksėjimo
dylančio kilimo, to visatoj kažkur
pasimetusio kilimo,
tartum traukas uždėto, lyg priemiesčio būtų dangus
žemę užgavęs tenai. O vos tenai atsidūrusius,
vos stačiomis, vos parodžiusius pirmą didžiulę
raidę stovėjimo... šit vėlei net vyrus stipriausius
gniaužtai sugrįžtantys stveria, ridena juokais
tartum Augustas Stiprusis prie stalo
alavo lėkštę.

Ak, o aplinkui
vidurį šį – žiūrėjimo rožė:
žydi ir barsto lapus. Aplink šitą grūstuvą,
šitą piestelę, žiedadulkėm savo apkritusią,
vėl apvaisintą vaisių netikrą brandinti
nykulio savo, niekad nesuvokto, – nykulio,
šypsnio netikro plonytėlaičiu paviršium
žibančio vos matomai.
Štai: nuvytęs, subliuškęs
senas galiūnas, dabar tik būgną mušąs,
odon savo erdvion įsilindęs, tarytum anksčiau ji
du būtų gaubusi vyrus, ir vienas
būtų jau kapuose, o šitas jį pragyvenęs,
kurčias ir kartais, ir kartais
kuoktelėjęs šiek tiek odoj našlystės savosios.

Betgi jaunasis vyras, tarytumei būtų sprando
ir vienuolės sūnus: visas kimšte raumenų
prikimštas ir naivumo.

O jūs, tie,
kuriuos kitados dar mažutė
sveikdama pamaži gavo lyg žaislą kančia...

Tu, dunksėdamas dusliai,
kaip dunksi vaisiai nebrandūs,
šimtą kartų kasdien nuo medžio krentąs
judesio bendro (greitesnis net už vandenį jis,
pavasarį, vasarą, rudenį per kelias minutes
pralekia) – tu,
krentąs ir trenkiąsis į kapą:
kartais, per pauzę trumputę, veidas tau randas,
motinos tavo, retai tau švelnios, krypsta jis pusėn;
kūnas plokščią tačiau jį sunaudoja, jis droviai
dingsta, vos pamėgintas... Ir vėlei
vyras, rankom suplojęs, ragina šokti, ir, tau
sopulio dar nepajutus plote širdies, amžinai
bėgančios, degantys padai jį, savo priežastį, lenkia,
tau iš akių paskubom kūnišką ašarą spaudžia.
Ir vis dėlto kartais, aklai,
šypsena ta...

Angele! o nusiskink smulkiažiedį žolyną gyduolį!
Vazoj laikyk jį! Padėk jį prie džiaugsmų, mums kol kas
dar nepasiekiamų; urnos dailios
šone, vingriai užrašęs, pagirk jį: „Subrisio Saltat“.
     Tu, mieloji, ir tu,
džiaugsmų žavingiausių
patylom apeitoji. Gal vietoj tavęs
tavo kutus laimė apėmusi – gal
šilkas žalsvo metalo spalvos
ant krūtų, jaunų ir standžių,
toks išlepintas jaučias, kad jam jau nieko nestinga.
Tu,
nuo pečių lig pėdų –
į visas svarstykles netvirtos pusiausvyros dedamas
vaisius abejingumo, parduodamas rinkoj viešai.

Kurgi, o kur vieta – krūtinėj turiu ją, –
kur jie visi dar ilgai nestengė, tik vienas ant kito,
žemėn vis krisdami, šokinėjo kaip gyviai,
dar nesubrendę poruotis; –
kur svarsčiai dar sunkūs;
kur nuo jų dar tuščiai
lazdų sukamų, vis krinta, vis krinta
lėkšteles...

Ir staiga tame vargingame Niekur, staiga
tasai nenusakomas plotas, kur grynas Permaža,
nesuvokiamai perkeistas, – virsta
tuščiuoju Perdaug.
Kur sąskaita skaičių ilgiausių
be likučio sueina.

Aikštės, o aikštė Paryžiuj, o arena be ribų,
ten, kur modistė, Madame Lamort,
žemės kelius neramius, kaspinus begalinius,
vis netikrom spalvom padažiusi, raišioja, pina,
kilpas neria naujas, apsiuvus, žiedus, kokardas,
ir vaisius dirbtinius – pigiausiom, žieminėm
skrybėlaitėm lemties.
...........................................................................

Angele: jeigu vieta butų, nežinoma mums,
jei mylintieji tenai, ant nenusakomo kilimo,
šičia dar niekados stengt negebėję, šauniausius
rodyti imtų širdies triukus ant aukščiausių sūpuoklių,
geismo piramides, lipynes,
virpančias, viena į kitą atremtas, žemės
jau seniai nebesiekiančias, – jeigu jie stengtų
prieš žiūrovus aplink, gausybę bebalsių velionių:
     Ar tie žiūrovai tada savo amžiais taupytas,
amžiais slėptas ir mums niekados neregėtas,
amžiais galiojančias laimės svarias monetas
imtų mėtyt dabar jau iš tikro šypsančiai porai
ant pagaliau visai
nurimusio kilimo?

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

ŠEŠTOJI ELEGIJA

Figmedi, kaipgi seniai man krito į akį:
žiedą aplenkęs kone, nelaukęs, kol būsi pagirtas,
paslaptį tyrąją savo į vaisių, ryžto ankstyvo
kupiną, skubini tu. Lyg vamzdis fontano
syvus aukštyn ir žemyn varinėja nulinkusios šakos:
tiesiai iš miego pašokę, mažne nepabudę,
laime didžiausios saldybės jie virsta išsyk.
Žvelki: į gulbę dievas taip virsta.

                                                         ......O mes
gaištam, puikuojamės, žydim, mes išsiduodam, nespėję
savo vaisiaus baigtinio ertmėn vidinėn nunirt.
Retą kurį toks ūmus troškimas suima veikti,
kad pasirengęs, kad jau karštas pilnatvėj širdies
būtų jisai, kai palies pagunda žydėti
lūpų jaunystę, blakstienas lyg dvelksmas nakties švelnus:
didvyrį, gal ir anksti iškeliauti nuskirtą, kuriam
gyslas išlankstė kitaip genėjanti sodą mirtis.
Tie tai veržiasi: tie pirm savojo šypsnio
lekia: blankiuos duburiuotuos šitaip paveiksluos Karnako
pergalės valandą skrieja žirgai pirm karaliaus.
Didvyris taip įstabiai giminingas jauniems velionims.
Jo nepaliečia trukmė. Jam būti – tai kilti. Ir vis
į nuolatinio pavojaus naują žvaigždyną jisai
neša suėmęs save. Tik retas ten ras jį. Tačiau,
niauriai nutylinti mus, lemtis, staiga užsidegus,
giesme jį sviedžia audron pratrūkusio šniokšti pasaulio.
Nieko kaip jo negirdžiu. Su plūstančiu oro srautu
nusmelkia kiaurai mane pritemdyta jojo gaida.

Kaip norėčiau tada pasislėpti nuo ilgesio šito:
O, kad būčiau, kad būčiau vaikas, dar tapti drįstąs,
kad, busimom pasirėmęs rankom, skaityti galėčiau
apie Samsoną ir motiną jojo, kuri
nieko negimdžius ilgai, viską pagimdė paskui.

Motin, ar jau tavyje nebuvo jis didvyris, argi
ten, tavyje, nepradėjo jis rinktis valdingai?
Tūkstančiai įsčiose brendo ir jis geidė būti, bet štai:
stūmė laukan jis pastvėręs – jis rinkos ir stengė;
o kai vėliau kolonas griovė, tai juk į ankštesnį
buvo ištrūkęs pasaulį nei kūnas tavasis, ir vėlei
rinkos ir stengė. O motinos vyrų didžių,
jūs versmės srovių siautulingų! O pragarmės jūs, į kurias
nuo krašto širdies su rauda
mergaitės jau puolė, auka sūnums būsimiesiems.

Mat viesulu didvyris lėkė per meilės stotis – kiekviena jų,
tvinksnis kiekvienas širdies, jam skirtas, jį kėlė aukštyn,
o jis, nusigręžti suspėjęs, stovėjo šypsnių pabaigoj
                                                          – ir vėlei kitoks.

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

SEPTINTOJI ELEGIJA

Jau ne vilionė, jau ne, tebus prigimtis tavo šauksmo,
balse užaugęs, nutolęs; nors šauktum tyrai, tartum paukštis,
metų laiko pažadintas kylančio, vos nepamiršęs,
kad jis gyvis vargingas, o ne viena tik širdis,
išsviesta giedrumon, į nuoširdesnę padangę.
Ne, ne prasčiau už paukštį viliotumei tylią bičiulę,
kad ji patirtų tave, dar nematomą, kad pamaži
atsakas bustų joje ir kaistų, jai klausantis balso, –
tavo jausmui narsiam degte užsidegus jausmužė.

O, ir suprastų pavasaris – niekur vietos nėra,
kur neskambėtų skelbimas. Pirmiausiai – tas menkas,
                                                                       pradinis,
klausiamas tonas, kurį, tylai vis augant ir augant,
supa lanku nebyliu grynoji teigėją diena.
Šauksmo pakopom tada ateities išsvajoton šventovėn
vis aukštyn, vis aukštyn... galiausiai – trelė, fontanai,
kur viltingoj žaismėj čiurkšlė veržli ir kritimą
jau byloja išsyk... Ir vasara, vasara priešais.

Ir ne vien rytmečiai visi vasariniai, ne vien jų
spinduliai dar prieš aušrą, ne vien virtimas diena.
Dienos irgi ne vien, švelniai lytinčios žiedus,
bet tvirtai ir didingai globiančios medį aukštai.
Ir ne vien šitų galių rimtis, plačiai išsiskleidus,
ir keliai juk ne vien, ir vasaros pievos, alsavimas
tolių vaiskių juk ne vien, kai praeina audra vėlyva...
bet ir naktys, ir naktys! Ir aukštos vasaros naktys,
ak, ir žvaigždės, gausybė žemės žvaigždžių naktimis.
O, juk mirti reikės ir žinoti, kad jos begalinės,
šitos žvaigždės: mat kaipgi, mat kaip jas pamirši!

Štai, pašaukčiau aš tą, kuri myli. Bet juk ne viena ji,
ne viena juk ateitų... ateitų ir stotų mergaitės
iš kapų varganų... Ir kaip apriboti galėčiau
sušuktą šauksmą? Juk tie, kur nugrimzdę į gelmę,
žemės dar tebeieško. – Vaikai, čia sykį pastvertas
daiktas ten būtų daugybei brangus. Tiktai nemanykit,
kad lemtis – tai daugiau nei vien sutankėjus vaikystė;
kiek jau mylimą kartų aplenkę alsavot, alsavot
po bėgimo džiugaus į niekur, į atvirą erdvę.

Šičia būt nuostabu. Ir jūs tai žinojot, mergaitės,
lyg ir nuskriaustos, jūs, apėjusios pūliais, nugrimzdusios
miestų kraupiausiose gatvėse, atvertos visoms atmatoms.
Mat kiekvienai būtis duota bent valandą buvo,
gal ir ne valandą, gal tik tarpą tarp mirksnių dviejų,
laiko matais beveik nepagaunamą, – buvo, bet buvo
duota viskas. Net gyslos pulsuote pulsavo būtim.
Mes tik linkę lengvai pamiršti, ko mums nepatvirtina
linksmas ar pavydus kaimynas. Kad regima būtų,
geidžiam, nors net regimiausią laimę tada tik pažįstam,
nors ji tik tada atsiskleidžia, kai perkeičiam ją viduje.

Niekur pasaulio nebus, tiktai viduje, mylimoji.
Keičias gyvenimas mūsų, kas išorėj – menksta ir tirpsta.
Ten, kur patvarūs namai kitados stovėjo, iškyla,
stojas skersai išgalvotas pavidalas, tartum stovėtų
visas vien galvoje, tiktai išgalvoti ir galimas.
Statosi laiko dvasia sandėlius galios beformius,
kaip ir įtampas gimdantys siekiai, jos pašaukti.
Jai šventyklų nebėr. Tik mes slapčiomis pasilaikom
prabangą šitą širdies. O net jei kuri dar išlikus, –
daiktas, kur tiek kitados melsta, tarnauta, klūpėta, –
neregimybėn visa ji prašosi būt priimta.
Daugelis jos jau nemato, tačiau nė viduj jos nestato
su skulptūrom, kolonom – už tikrąją dar didesnės!

Kiek tik vartės pasaulis, tokių bedalių vis būta,
jiems nepriklauso nei tai, kas buvo, nei kas prieš akis.
Mat prieš akis taip pat žmogui erdvės didžiulės.
Mūsų tatai tenetrikdo: tepadeda saugoti mums
dar pažintą pavidalą. Tai juk stovėjo kadais
tarpe žmonių, lemtyje, pragaištingoje, kai nežinota,
ką daryti, kur slėptis, – stovėjo ir lenkė žvaigždes
prie savęs iš dangaus, kuriuo dar kliautis galėta.
Angele, tau dar geidžiu parodyti tai. Pažiūrėk!
Tavo žvilgsny tegu pagaliau išgelbėta stovi
su kolonom, pilioriais, su sfinksais, per jėgą aukštybėn
kylanti katedra šito ar kito miesto pilkšva.

Ar ne stebuklas tai buvo? O angele didis, stebėkis,
mes čia juk esam, mes, apsakyk, kad mes tai įstengėm,
man jau kvapo pristigo girti. Vadinas, vadinas,
mes nepalikom tuščių erdvių, prielankių mūsų triūsui,
savo erdvių. (Net kraupu, kad jos buvo tokios didžiulės,
tūkstančiai metų į jas sutilpo mūsų jausmų!)
Bokštas juk didis tačiau? O angele, net jei šalia
tu atsistosi, didis juk buvo? Ir Chartres... Ir dar
muzika kilo aukščiau, pranokdama mus. Bet sakyk,
ta mylinčioji – sakyk – o, naktį prie lango viena...
nors iki kelių ji tau gal siekė?
Tiktai nemanyk,
kad vilioju tave, o angele. Net jei viliočiau,
tu neateitum. Tolyn šaukdamas traukiuosi aš;
tau per smarki ši srovė, kad žengti galėtum. Tarytum
priekin ranka atkišta šauksmas manasis. Ir plaštaka
stvert pasirengus, pakelta liks prieš tave, atvira,
o, nesuvokiamas, lyg
draudimas prieiti artyn.

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

AŠTUNTOJI ELEGIJA
Skiriama Rudolfui Kassneriui

Visas akis kūrinija įsmeigus
į atviras erdves. Tik mūsų akys
lyg apgręžtos, visai tarytum pinklės
aplinkui laisvą angą jom išeiti.
Kas ten yra – tatai tik gyvio veidas
atskleidžia mums; mat mes jau kūdikėlį
atgal apsukę verčiame tenai
pavidalus regėt, ne atvirybę,
kuri bedugnė gyvio minoje.
Ir nuo mirties laisva. O tik vieną
mes regim; gyvis žino visados
kad pragaištis už nugaros, o priešais
tik Dievas, tad, kai žengia, rodos, tartum
srovė fontano teka amžina.
     O priešais mus nė valandą, nė dieną
tyros erdves nėra, kurion be galo
vis kyla gėlės. Vis prieš mus pasaulis,
ir niekada – be nebūties šešėlio
tas Niekur, toji tyruma be sargo:
alsuoji ją, žinai, kad ji be galo
ir negeidi jos. Vaikas tyloje
taip kartais užsimiršta ir čia pat
supurtomas. Ar esti ja, kai miršta.
Mat prieangy mirties mirties nematom
Ir žvelgiame laukan, galbūt plačiai
atvertom gyvio akimis. Jei kitas
jiem žvilgsnio neužstotų, mylintieji
patirtų tai nustebę... Lyg per klaidą
jiem verias tai už kito... Bet apeit
jo niekas neįstengia, ir pasauliu
vėl viskas virsta. Amžiais kūrinijon
akis atgręžę, laisvės tik joje
mes regim atspindį, arba dar kiaurai
mus gyvio žvilgsnis perveria tylus.
Štai kas lemtis vadinasi; tik priešais,
vis priešais ir per amžius priešais būti.

Jei mūsų suvokimą sykį gautų
ramusis gyvis, priešinga kryptim
pro mus žengiąs, – jis mus pačius apgręžtų
savąja permaina. Bet jo būtis yra
kaip ta erdvė prieš jį – tyra, beribė,
be žvilgsnio į save, į savo būklę.
Kur ateitį mes regim, ten visybė
jam regisi, jį globianti per amžius.

O vis dėlto ir gyvį, budrų, šiltą,
prislėgęs rūpestis ir didis ilgesys.
Juk tai, kas mus dažnai visai priveikia,
jį irgi lydi, – atminimas, tartum
tai, kur dabar jis veržias, kitados
arčiau jam būtų buvę ir kur kas
švelniau jį glaudę. Kuo tenai alsavo,
čia jau toliau. Po tėviškės pirmosios
vėjuota, dvylipa jam ši, antroji.
Palaiminta kūrinija mažoji.
Ji lieka įsčiose, neverčiama išeiti;
o laimė uodo, net per vestuves
viduj dar striksinčio: juk įsčios – viskas.
     O štai ir paukštis juk pusiau saugus,
jam žinomi abu savos kilmės
pradai, lyg jis etrusko siela būtų –
iš mirusio, jau priglobto erdvės,
bet statula užvožtas lyg dangčiu.
Ir koks jis priblokštas, kai skristi turi,
o kilęs juk iš įsčių! Orą skrodžia
jis krūpčiodamas pats savęs, tarytum
puodelis skiltų. Ir šikšnosparnis
taip porcelianą vakaro suaižo.

O mes: žiūrovai, amžiais ir visur,
į visa atgręžti, ištrūkt negalim!
Vaizdų gausybę tvarkom. Ji subyra.
Vėl tvarkome, ir jau subyram patys.
Tai kas mus taip apsuko, kad dabar,
ką darom, vis taip stovim, kaip žmogus,
kuris išeina? Kaip ant paskutinės
kalvos, dar sykį leidžiančios pažvelgti
į visą slėnį, jis sustoja, delsia, –
taip mes, vis tardami sudie, gyvenam.

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

DEVINTOJI ELEGIJA

Kodėl, kai derėtų laiką būties
leisti lyg laurui, už žalumą visą
vos tamsesniam, su bangelėm kiekvieno
lapo kraštuos (lyg šypsena vėjo), – kodėl gi
būti žmogum dar turi – ir vengti lemties,
ir lemties vis ilgėtis?...

                                        O, ne todėl, kad laimės
esama, pelno pirmlaikio, aplenkiančio nuostolį greitą.
Ne dėl smalsumo ar širdį lavinti geidžiant, –
tai juk ir lauras galėtų......

Ne, tai todėl, kad, regisi, didis dalykas
būti čionai, kad mes reikalingi čionykščiam pasauliui,
nykstančiam, bet kažkodėl mum, sparčiausiai išnykstantiem,
rūpinčiam. Viskas čia kartą. Kartą ir niekad. Ir mes juk
kartą tiktai. Ir daugiau niekados. O vis tiek
būti tą kartą buvus, tegu tik tą kartą:
būti žemiškiem buvus regisi nebeatšaukiama.
Tad ir veržiamės mes ir trokštam tatai atlikti,
trokštam laikyti tatai savo delnuos paprastuos,
gerte sugerti akim ir širdim, netekusiom žado.
Trokštam tuo tapti. – Kam duoti? Mieliausiai
viską pasilaikyti per amžius... Ak, bet į kitą
sąsają ką nusineši? Tik jau ne žvilgsnį,
tą, kurio mokeis iš lėto, ir iš nutikimų – nė vieno.
Taigi skausmus. Taigi pirmiausiai – sunkybę,
meilės patirtį ilgą, – taigi vien tai,
kas nenusakoma. Bet juk paskui, po žvaigždėm, –
kas mum iš to: jos juk geriau nenusakomos.
Juk ir keleivis nuo kalno atšlaites į slėnį
neša ne rieškučias žemės, visiems nenusakomos, –
žodį parsineša jis, gencijoną, geltoną ir žydrą,
ten nusiskintą. Gal esam čia, kad ištartume: tiltas,
vartai, namai, šulinys, vaismedis, langas, ąsotis, –
gal dar: bokštas, kolonos.... bet ištartume, o
taip ištartume, kaip patys daiktai niekados
nė nemanė esą. Ar ne šitos tylūnės
žemės slapčiausia klasta, kad jinai mylinčiuosius
verčia viską pagauti savo jausmų apžavais?
Slenkstis: ką reiškia dviem mylintiesiem,
kad jie durų savųjų senąjį slenkstį šiek tiek
dar nudėvi, – ir jie, po ankstesniųjų daugybės,
pirm būsimųjų...., lengvai.

Čia sakomybės metas, čia jos tėvynė.
Tark, išpažink. Juk sprūsta labiau
nei bet kada mum iš rankų patiriamieji daiktai,
išstumia juos ir pakeičia veikla, neturinti atvaizdo,
vien veikla po luobais, kurie lengvai trūkinėja,
vos viduje atsiranda pavidalą keičiantis vyksmas.
Tveria tarp kūjų širdis,
mūsų širdis, – kaip liežuvis
ištveria tarp dantų,
bet girti vis tiek nesiliauja.

Girki pasaulį tad angelui, ne nenusakomą, jo
juk pajautom didžiom tu nepriblokši; visatą
jaučia jisai jautriau, o tuo joje tik naujokas.
Rodyk tad paprastus jam daiktus, karta po kartos
kurtus, prie mūsų gyvuojančius, mum po ranka, po akim.
Daiktus sakyk jam. Stovės jis nustebęs; ir tu juk stovėjai
Romoje šitaip pas virvių vijiką, pas puodžių prie Nilo.
Rodyk, koks būna laimingas daiktas, nekaltas ir savas,
kaip net rauda sielvartinga pavidalą tyrą įgyja,
daiktu tarnauja ar miršta, į daiktą pavirtus: anapus
smuiko palaima ji tampa. – Ir šitie, gyvi nykimu,
šitie daiktai laikini supranta, kad liaupsini juos;
tikis, kad mes, laikiniausi, juos gelbstim nuo pragaišties.
Trokštam, privalome juos, kad ir kas mes galų pagalėj
būtume, savo širdy nematomoj – o begalybe! –
perkeist visus ligi vieno, paversti juos savimi.
Žeme, argi ne to tu trokšti: atgimti nematoma
mūsų širdy? Ar ne tai tavo svajonė: nors kartą
būti nematoma? Žeme! Nematoma! Kas gi,
jei ne perkaita ši, mum tavo didi užduotis?
Žeme, aš myliu, geidžiu. O, patikėk, man pavergti
nė nereikia daugiau pavasarių tavo – ir vieno,
ak jau ir vieno, ir vieno kraujui manajam per daug.
Jau iš tolybių, bevardis, esu aš tau pasiryžęs.
Tu visados juk teisi, ir šventas sumanymas tavo –
mūsų bičiulė mirtis.
Žvelki, aš gyvas. Ir kuo? Nei ateities, nei vaikystės
nesidaro mažiau... Būties neapsakomas perteklius
randasi mano širdy.

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

DEŠIMTOJI ELEGIJA

Kad, kai ateis pabaiga nuožmiosios įžvalgos, imčiau
džiugią giesmę garbės angelų pritarimui giedoti,
kad nė vienas tvirtai daužtas širdies plaktukėlis
stygų man neužgautų glebių, abejojančių, trūkstančių.
Kad pradėčiau labiau žvilgėti, kai veidas manasis
ims tekėti srove; kad verksmas pražystų kuklus.
O, kokios mielos tada man būsit, sielvarto naktys.
Ak, nepaguodžiamos sesės, kodėl ne labiau dar parklupęs
pasitikau jus, į jūsų
plaukus palaidus kodėl ne labiau atsileidęs kniubau?
Mes, švaistūnai skausmų, liūdnojoj trukmėj vis į priekį
dairomės, ar nesibaigs jie mum kada. O juk jie –
mūsų žieminė laja, tamsioji prasmės žaluma,
vienas laikas metų slaptųjų, – ir laikas ne vien:
žemė drauge, stovykla, vietovė, būstas, buveinė.

Aiman, nejaukios, tiesa, kančiamiesčio gatvės: puikuojas
ten dirbtinėj tyloj, iš gaudimo smarkaus padarytoj,
tuštumos liejinys, iš formos ką tik ištekėjęs:
šurmulys paauksuotas, pūste išsipūtęs paminklas.
O, kaip sutremptų į dulkes jiems angelas mugę paguodos,
tą, kuri gatavoj pirktoj prisiglaudus bažnyčioj:
uždaroj ir švarioj, ir nykioj lyg sekmadienį paštas.
Bet lauke pakraščiai dar mugės visur nusiraitę.
Laisvės sūpuoklės! Uolumo narai ir žonglieriai!
Ir šaudykla išmoninga pagražintos laimės,
kur taikiniai tabaluoja ir žvangteli kartais skarda,
šūviui mikluolio pataikius. Tolyn svirduliuoja
jis nuo sėkmės prie žaismės. Mat būdos visokio smalsumo
būgnija, plerpia, vilioja. Suaugusiems net atskirai
rodoma, kaip pinigai dauginas, – ne dėl linksmybės,
bet anatomiškai: viskas, lytis pinigų,
organai, vyksmas; žinių tai teikia ir vaisingumą
skatina......
... O, bet čia pat, tolėliau,
už paskutinio barjero, apklijuoto plakatais „Bemirčio“, –
šitas kartus alus saldus atrodo gėrovui,
vis užkandančiam jį šviežiom linksmybėm..., išsyk
už barjero, anapus, čia pat – jau visa, kas tikra.
Žaidžia vaikai, nuošaliau skurdžioje žolėje mylimieji
laikos už rankų rimti, šunims valia pabėgioti.
Dar toliau maga žengt jaunikaičiui; galbūt jis pamilęs
jauną raudą.....Į pievas jis eina jai iš paskos.
– Mes gyvenam tenai, toli... – ji sako. – O kurgi?
Lydi dar ją jaunikaitis. Laikysena josios, pečiai,
kaklas jaudina jį, – galbūt įstabios ji kilmės.
Bet paskui, ją palikęs, gręžiasi, moja ir grįžta...
Kas iš to? Juk jinai vis tiek tik rauda.

Tik velioniai jauni abejingumo belaikio
būklėj pradinėj, kol dar neatpratę, su meile
lydi ją pievom. Mergaičių
ji palaukia, su jom bičiuliaujasi. Tykiai
sielvarto rodo perlus ir šydą plonytį kentėjimų –
puošmenas savo. – Tačiau tylėdama žengia
su jaunikaičiais.
Ten, kur jų būstai, slėny, jaunikaičiui pradėjus domėtis,
imas globoti viena vyresniųjų raudų jį: Mes, raudos,
buvom didi padermė, jam sako, tėvai mūsų rūdą
kasė tenai, didžiuosiuos kalnuos; tarp žmonių dar gali
kartais rasti nugludintą sielvarto luitą pirmykščio
ar, iš seno vulkano, suaušusio įtūžio akmenį.
Taip, tai viskas iš ten. Kitados mes buvom turtingos.

Ir vesdama jį per plačią raudų vietovę, senoji
rodo šventyklų stulpus, rodo griuvėsius pilių,
kur kitados viešpatavo raudų išmintingi valdovai.
Ašarų rodo jam aukštus medžius, pražydusio liūdesio
pievas (jo tik švelnius lapelius pažįsta gyvieji);
gedulo kaimenės ganos, o kartais paukštis išgąsdintas,
jų akyse pasikėlęs žemai nusklendžia, nubrėžęs
rašmenis vienišo šauksmo per dangų. Paskui, vakare,
vedasi jį pas kapus, kur senoliai raudų giminės
ilsisi, kur guli sibilės ir pranašai sielvartingi.
Nakčiai atslinkus, jie žengia tyliau, o netrukus
tartum mėnuo išnyra virš visko budįs
kapo paminklas, didingojo sfinkso prie Nilo
brolis dvynys: slaptingojo kambario
veidas.
Grožis abu jie ilgai nebylia vainikuotąja galva,
amžiams padėjusia bruožus
žmogaus į žvaigždžių svarstykles.
Akys dar jaunikaičio ne viską pagauna, galva
svaigsta naujokui mirties. Pro pschento kraštą tačiau
jiedviem bežvelgiant, nubunda pelėda. Lėtai nuplasnojus,
skruostą užkliudžius sparnais,
apvalainumą brandžiausią,
švelniai įbrėžia jinai
per dukart atverstą lakštą
tą nenusakomą liniją į naująją klausą velionio.

Dar aukščiau – tiktai žvaigždės. Naujos. Kančiakraščio
žvaigždės.
Rodo lėtai jas rauda: Štai, pažvelki:
Raitelis ten, ten Lazda, o tas didesnis žvaigždynas –
Vaisių vainikas. Toliau, ašigalio linkui:
Kelias; Lopšys; Lėlė; Langas; Liepsnojančios Knygos.
O pietų danguje, tyra, lyg delne
rankos palaimintos ryškiai sušvitusi, „M“,
reiškianti motinas.....

Bet velionis toliau keliauti privalo, ir veda
jį senoji rauda tylomis, kur slėnio gelmėj
žvilga kažkas mėnesienoj:
Džiaugsmo versmė. Pagarbiai,
vardą ištarusi, priduria: Upė didžiausia
ji pasauly žmonių. –

Paskui, jau papėdėj kalnų,
jį verkdama apkabina.

Vienišas kopia jisai į kalnus pirmykštės kančios.
Iš bebalsės lemties net žingsniai jo neatsklinda.

*
Mums tačiau, žvelki, galbūt begaliniai velioniai
Ženklą įkvėpti galėtų, parodyti žirginius
tuščio lazdyno, nukarusius, ar užsimint apie lietų,
krintantį žemės tamsion karalijon pavasarį. –

Ir mes, apie kylančią laimę
mąstyti įpratę, patirtume
jaudulį, net sukrėtimą,
kad laimė štai krinta.

Rilke, Rainer Maria. Duino elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: „Aidai“, 1998.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]