Rainer Maria Rilke

„SAKMĖ APIE KORNETO KRISTUPO RILKĖS MEILĘ IR MIRTĮ“

„...1663 metų lapkričio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną Otto von Rilke / iš Langenau / Grenico ir Cygros / gavo teisę valdyti savo brolio Kristupo, žuvusio Vengrijoje, palikimo dalį Lindos dvare; tačiau turėjo išduoti raštišką pasižadėjimą, / kad palikimo perdavimas bus laikomas nebegaliojančiu, / jeigu jo brolis Kristupas (kuris, kaip mirties pranešime rašoma, buvo kornetas Austrijos imperatoriškojo Heisteršų pulko barono von Pirovano kuopoje ir ant žirgo.... žuvo) sugrįžtų...“

 
Jojame, jojame, jojame. Per dienas, per naktis, per dienas. Jojam, jojam, jojam.
Ir dvasia jau visai pavargo, ir ilgesys toks bekraštis. Nebesimato kalnų, tiktai kartais vienišas medis. Lyg niekas nedrįstų atsistoti. Svetimos lūšnos ištroškusios gūži prie užakusių šulinių. Jokio bokšto aplinkui. Ir vis tas pats reginys. Akių nebereikia. Tiktai kartais, nakčia, atrodo, kelias tarsi pažįstamas. Galbūt tamsoje vėl grįžtam atgal tuo pačiu keliu, kurį taip vargingai, po svetima saule, buvom nujoję? Gali būti. Saulė degina kaip pas mus pačiam viduvasaryj. Bet mes juk atsisveikinome vasarą. Moterų rūbai dar ilgai švytėjo žalioj žalumoj. O dabar jau ilgai jojame. Taigi turėtų būti ruduo. Bent ten, kur liūdnos moterys prisimena mus.

 
Von Langenau pasilenkia balne ir sako: „Pone markize...“ Jo kaimynas, lieknas ir grakštus prancūzas, ištisai tris dienas kalbėjo ir juokėsi. Dabar visi jo žodžiai išseko. Dabar jis kaip vaikas, kuris miego tenori. Dulkės gula ant jo švelnios ir baltos mezginių apykaklės: jis nebekreipia dėmesio. Jis iš lėto vysta aksominiam balne. Bet von Langenau nusišypso ir sako: „Jūsų tokios nepaprastos akys, pone markize. Tikriausiai Jūs panašus į savo motiną – “
Mažasis staiga vėlei pražysta, nusivalo dulkes nuo savo apykaklės ir atrodo lyg būtų naujai užgimęs.

 
Kažkas pasakoja apie savo motiną. Tikriausiai vokietis. Garsiai ir iš lėto jis dėsto savo žodžius. Kaip mergaitė, kuri renka gėles ir susimąsčiusi taiko gėlę prie gėlės ir dar nežino, kaip atrodys visas vainikas – : taip ir jis derina savo žodžius. Džiaugsmui? Ar sielvartui? Visi klausosi. Net spjaudymasis aprimsta. Nes čia daug kilmingųjų ir jie žino, kaip dera elgtis. O kuris iš būrio nemoka vokiškai, tasai protarpiais, staiga, supranta, jaučia pavienius žodžius: „Vakare“... „Mažas buvau...“

 
Ir dabar jie vienas kitam artimi, šitie didikai, kurie iš Prancūzijos atvyko ir iš Burgundijos, iš Olandų žemės ir Kernteno slėnių, Bohemijos pilių ir nuo imperatoriaus Leopoldo. Nes tai, ką vienas jų pasakoja, yra ir kiti išgyvenę – ir lygiai taip pat. Tarytumei tiktai viena motina tebūtų...

 
Taip jie atjoja į vakarą, vieną iš daugelio. Vėl tyli visi, bet žydriuosius žodžius kiekvienas savyje saugoja. Tada markizas nusiima šalmą. Jo tamsūs ir švelnūs plaukai, kai jis palenkia galvą, išsidraiko kaip mergaitei ant kaklo. Dabar ir von Langenau pastebi: toli kažin kas liekno ir tamsaus įsirėžę saulėlydyj. Vieniša, aptrupėjusi kolona. Ir kai jie jau seniai ją prajojo, vėliau, jisai pagalvoja, kad tai būta Madonos.

 
Sargybos laužas. Būrys sėdi aplinkui ir laukia. Laukia dainos. Bet visi taip pavargę. Raudona šviesa sunki. Ji gula ant dulkėtų batų. Ji užsliuogia iki kelių ir žiūri į sunertas rankas. Ji neturi sparnų. Visų veidai tamsūs. Tiktai mažojo prancūzo akys nušvinta valandėlei paslaptinga ugnim. Jis pabučiavo mažą rožę, ir dabar ji gali vėl ramiai vysti prie jo krūtinės. Von Langenau matė tai, nes jisai negali miegoti. Ir jis galvoja: aš neturiu jokios rožės. Jokios.
Ir tada jis dainuoja. Seną, liūdną dainą, kurią namuos merginos rudenį laukuose dainuodavo, derliui baigiant nokti.

 
Mažasai markizas klausia: „Jūs labai jaunas, kornete?“
Von Langenau atsako pusiau liūdnai, pusiau atšiauriai:
„Aštuoniolika.“
Ir jiedu vėlei tyli.
Vėliau prancūzas ir vėl klausia: „Ar ir Jūs turite namuos sužadėtinę, junkeri?“
„O Jūs?“ – atkerta von Langenau.
„Ji šviesiaplaukė kaip Jūs.“
Ir jiedu vėl tyli, kol vokietis sušunka: „Bet ko Jūs tada, po velnių, jojat per šitą prakeiktą kraštą kovoti su tais turkų šunim?“
Markizas šypsosi: „Kad sugrįžčiau.“
Ir von Langenau nuliūsta. Jis prisimena šviesiaplaukę mergaitę, su kuria žaisdavo. Padūkusius žaidimus. Ir jis norėtų namo sugrįžti, tiktai vienam akimirksniui, kad spėtų pasakyti: „Magdalena, – kad toks buvau, dovanok!“ Koks – buvau? galvoja jaunasai kornetas. – Ir jiedu vienas nuo kito labai toli.

 
Vieną rytmetį pasirodo raitelis. Po jo antras, keturi, dešimt. Visi šarvuoti, dideli. Tada tūkstantis už jų: kariuomenė. Reikia skirtis.
„Laimingai grįžkite, markize. –“
„Tesaugo Jus Marija, junkeri.“
Ir juodu nebegali atsiskirti. Juodu staiga tapo draugais, broliais. Turėtų dar daug kuo pasidalyti, nes jau pažįsta vienas kitą. Jie delsia. Aplinkui skuba visi ir trinksi kanopos. Tada markizas nutraukia didelę dešinę pirštinę. Išima mažą rožę ir nulaužia vieną jos žiedlapį. Lyg ostiją. „Ji saugos Jus. Sudiev.“ Von Langenau nustemba. Ilgai dar jisai seka akim prancūzą. Tada slepia svetimą rožės lapą po savo šarvais. Ir rožlapis kilojasi kartu su jo širdies plakimu. Nuaidi ragas. Jis joja prie savo gretų – junkeris. Šypsodamasis liūdnai: jį saugo svetima moteris.

 
Diena su gurguolėm. Keiksmų ir spalvų, ir kvatojimo – pilnos pakelės, net akina. Atbėga basų berniokų būriai. Plyšauja ir pešasi. Ateina mergos purpurinėm skrybėlėm padrikus plaukus pridengusios. Mojuoja ir merkia. Ateina bernai, juodašarviai, lyg besibastančios naktys. Griebia mergas aistringai, net jų rūbus sudrasko. Ir spaudžia prie būgnų briaunų. Ir nuo išsigandusių rankų gynimosi būgnai pabunda, ir dunda, tarytum sapne, ir dunda –. O vakarais jos tiesia į jį žibintus keistus: vyną, žvilgantį geležiniuos šalmuos. Vyną? Ar kraują? – Kas žino?

 
Pagaliau prieš Šporką. Šalia savojo širmio stovi milžinas grovas. Jo ilgi plaukai spindi kaip geležis. Von Langenau niekieno neklausinėjo. Jis tuojau atpažįsta generolą, šoka nuo žirgo ir nusilenkia dulkių debesyj. Jis laiko raštą, skirtą grafui. Bet tasai tik įsako: „Skaityk tą skudurą.“ Jo lūpos net nesujuda. Kalbai jų nereikia; o keiksmams tai tikrai jų gana. Kai tenka daugiau kalbėti – kalba jo dešinioji. Aišku? Ir ji atrodo taip. Jaunasai kariūnas seniai jau baigė skaityti. Jis nebežino, kur jisai stovi. Šporkas uždengęs viską. Net dangaus nesimato. Tada taria Šporkas, didysis generolas:
„Kornetu.“
Tai daug.

 
Kuopa sustoja anapus Raabo. Von Langenau išjoja; vienas. Lyguma. Vakaras. Balno apkaustymai žvilga pro dulkes. Tada pateka mėnuo. Jis mato jo šviesą ant savo rankų.
Jis svajoja.
Staiga surinka kažin kas.
Ir klykia, ir klykia.
Sudrasko svajones.
Ne, ne pelėda. Viešpatie, pasigailėki:
vienintelis medis rėkia,
šaukia:
Žmogau!
Ir jis mato: stiebias kažkas. Lyg kūnas sliaugia kamienu.
Moteris jauna,
nuoga ir kruvina,
rėkia: Atrišk mane!

Ir jis nušoka į žalumą juodą
ir perkerta veržiančią virvę;
mato – jos akys liepsnoja
ir sukąsti dantys žvilga...

Ji juokiasi?

Jam baisu.
Jis užšoka ant žirgo
ir lekia naktin. Sugniaužęs rankoje kruviną virvę.

 
Von Langenau rašo laišką, giliai mintyse paskendęs. Pamažu vedžioja jis dideles, rimtas ir tiesias raides:

„Mano mylima motina,
didžiuokitės manim: Aš nešu vėliavą,
nesirūpinkit: Aš nešu vėliavą,
mylėkit mane: Esu vėliavnešys –“

Tada jis paslepia laišką po šarvais, slapčiausion vieton,
šalia rožlapio. Ir mąsto: greitai jisai kvepės rožėmis. Ir mąsto: galbūt atras kas nors kada nors jį... Ir mąsto:...; nes priešas arti.

 
Jie perjoja užmuštą kaimietį. Jo akys plačiai atvertos ir jose kažin kas atsispindi; ne dangus. Vėliau staugia šunys. Taigi, kaimas arti. Pagaliau. Ir virš lūšnelių išauga akmeninė pilis. Tiltas juos pasitinka svetingai. Veriasi vartai plačiai. Skardžiai pasveikina ragas. Įsiklausyk: dundėjimas, žvangesys, lojimas šunų! Žvengia žirgai kieme, aidi kanopos, šauksmai.

 
Poilsis! Gera vėlei būti svečiu. Ne visuomet pasitenkinti tiktai kąsniu skurdžiu. Ne visuomet viską griebti ranka pikta; vieną kartą tebūna kitų valia – ir tu viską gali priimti širdim atvira. Ir drąsa turi kartais taip pat pailsėti: į šilkinį guolį nugrimzti ir sąnarius savo ištiesti. Ne visuomet būti kariu. Vieną kartą plaukus vėlei tedraiko vėjai ir krūtinę nuogą teglamonėja, o tu gali šilkinėse kėdėse sėdėti ir jaustis – lyg išsimaudęs vėsiam vandenyj. Ir vėlei pradėt prisiminti, kas yra moteris: kaip elgiasi baltosios ir ką mėlynosios darys; kokios jų rankos ir kaip juokas jų skamba, kai geltonplaukiai berniukai tau neša padėklus puikius, nuo sultingų vaisių apsunkusius.

 
Prasidėjo puota. Ir tapo pokyliu visai nejučiom. Deglai didžiuliai degė, balsai lalėjo, palaidos dainos aidėjo kaip taurių stiklas brangus, ir pagaliau iš prinokusių taktų – prasiveržė šokis smagus. Ir verpetan įsuko visus. Ir buvo tai bangų bangavimas salėse, kai pasirenkama ir vėl susitinkama, atsisveikinama ir vėlei atrandama, nuo šviesų apankama ir apsisvaiginama, ir supamasi vasaros vėjų dvelkimuose, kurie rūbuose plazda moterų ir merginų karštų.
Iš vyno tamsaus ir tūkstančio rožių teka valandos šniokšdamos į sapnuojančią naktį.

 
Tiktai jis vienas stovi, stebisi, ir visa jam taip nuostabu, kad jis nežino ar kada nubus, nes tokią prabangą matai tiktai sapne, ir tokius pokylius ir moterų tokių: mažiausias mostas jų atrodo klostė brokat?. Ir pokalbiai jų trapūs lyg sidabro bokštai, ir kartais pakelia rankas jos taip, jog rodos tau, kad ten, kur tu jau nebepasieki, aukštai, jos rožes skinasi, kurių tu nematai. Ir tu svajoji: kad taip galėtumei tom rožėm pasipuošti, laimingu būti ir užsitarnaut vainiką puošnų savajai kaktai visiškai nuogai.

 
Tasai, baltais šilkais apsirengęs, supranta, kad jisai pabusti negali, nes jis pabudęs ir tikrovės apstulbintas. Todėl jis baugiai bėga sapnan ir stovi parke, vienišas juodam parke. Ir pokylis toli. Ir šviesa melaginga. Ir tik naktis aplinkui, visai arti, vėsi naktis. Ir jis klausia moters, prie jo pasilenkusios:
„Ar Tu naktis?“
Ji šypsosi.
Ir jam gėda savo balto rūbo.
Jisai norėtų būti toli nuo čia ir vienas, ir šarvuos.
Visas Šarvuos.

 
Argi pamiršai, kad esi mano pažas šiandien? Nejaugi paliktumei mane? Kur gi nueisi? Tavo baltas rūbas man leidžia –.“
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
„Negi ilgiesi savo šiurkštaus švarko?“
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
„Tau šalta? – Pasiilgai namų?“
Grafienė šypsosi.
Ne. Tiktai tarytumei nukrito nuo jo pečių vaikystė – tasai švelnus ir tamsus rūbas. Kas atėmė jį? „Tu?“ – klausia jisai balsu, kurio niekad nebuvo girdėjęs. „Tu!“ Ir dabar jisai nieko nebeturi ant savęs. Jis nuogas, tarytum šventasis. Šviesus ir lieknas.

 
Pamažu pilies šviesos užgęsta. Visų sąnariai sunkūs: visi pavargę, įsimylėję arba girti. Po tiek daug tuščių ir ilgų žygio naktų: lovos. Plačios ąžuolinės lovos. Jose kitaip meldies negu varganoj pakelės vagoj, kuri, kai nori užmigti, atrodo kaip kapas.
„Viešpatie, Tavo valia!“
Lovoj maldos trumpesnės.
Bet nuoširdesnės.

 
Bokšto kambaryj tamsu.
Bet jie nušviečia veidus savom šypsenom. Lytėdami rankom, lyg būtų akli, jiedu atranda vienas kitą tarsi duris. Beveik kaip vaikai, kurie bijo nakties, jie įsiskverbia vienas kitan. O vis dėlto jie nieko nebijo. Čia nėra nieko grasinančio: jokio vakar, jokio rytoj; nes laikas yra sutrupėjęs. Ir jiedu žydi iš tų griuvėsių.
Jisai neklausia: „Tavo vyras?“
Jinai neklausia: „Kaip vadiniesi?“
Jiedu susitiko tiktai, kad būtų vienas antram kita lytimi. Ir jie dar šimtais naujų vardų pasivadins, ir vėlei visus atsiims, tykiai, kaip auskarai nuimami.

 
Prieškambaryj ant kėdės, kaba von Langenau kariškas švarkas, perpetė ir milinė. Pirštinės numestos ant grindų. Jo vėliava atremta į lango kryžmą, ji juoda ir liekna. Lauke lekia vėtra dangumi ir drasko naktį į gabalus: baltus ir juodus. Mėnesiena praslysta pro šalį kaip ilgas žaibas, ir per nejudančią vėliavą nubėga neramūs šešėliai. Ji sapnuoja.

 
Ar buvo koks langas praviras? Ar audra įsiveržė į rūmus? Kas tranko duris? Kas vaikščioja kambariais? – Tegul. Nesvarbu kas. Bokšto kambario jis neatras. Tarytum už šimto durų – toks be galo gilus tasai dviejų žmonių bendras miegas; bendras kaip viena motina arba viena mirtis.

 
Jau rytmetis? Kokia saulė čia pateka? Tokia didelė saulė! Ar tai paukščiai? Jų balsų pilna visur.
Aplinkui šviesu, bet tai ne diena.
Pilna garsų, bet tai ne paukščių balsai.
Tai degantys rąstai šviečia. Tai langai – ir jie rėkia. Rėkia raudoni tiesiai priešams, kurie stovi liepsnų nupliekstose pievose, – rėkia: gaisras!
Ir sudraskyto miego sklidinom akim, pusiau šarvuoti, pusiau nuogi, puldinėdami iš kambario į kambarį po visą klaidžią pilį, jie ieško ir ieško laiptų.
Ir vos atgaudami kvapą springsta ragai kieme:
Rinktis, rinktis!
Ir dunda drebėdami būgnai.

 
Bet vėliavos jų nematyt.
Riksmai: kornete!
Įšėlę žirgai, maldos, šauksmai ir pikti keiksmai: kornete!
Žvanga ginklai; komanda ir ragas;
Tyla: kornete!
Ir dar kartą: kornete!
Ir tada nudunda ir dingsta visi naktyj.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Bet vėliavos jų nematyt.

 
Su degančiais koridoriais jisai bėga lenktynių, pro duris, kurios griebia jį rankom ugninėm, laiptais, kurie jo plaukus apsvilina, kol pagaliau išsiveržia iš rūkstančių rūmų laukan. Kaip apalpusią, baltą moterį neša jis vėliavą savo ant rankų. Ir žirgą atranda, ir skrenda kaip riksmas: pro viską, kas kelią pastoja, pro viską, net saviškius. Ir jo vėliava vėlei atsipeikėja, ir ima pleventi karališkai vėjuje: ir dabar jie ją mato visi, toli, priešakyj, ir atpažįsta šviesiaplaukį, bešalmį vyriškį, ir atpažįsta vėliavą...
Bet staiga ji ima žėrėt ir plazdėti plati ir raudona...
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Jų vėliava dega priešų pačiam viduryj, ir jie lekia jai iš paskos.

 
Von Langenau visiškai apsuptas priešų, bet vienui vienas. Baimė išskleidė didelį ratą aplink jį, ir jis laiko, pačiam viduryj, savo lėtai liepsnojančią vėliavą. Pamažu, lyg susimąstęs, žvalgosi jisai aplink. Daug margo ir svetimo mato jo akys. Sodai – galvoja jisai ir šypsosi. Bet staiga pajunta, kad žvilgsniai veria jį ir atpažįsta vyrus ir žino, kad tai pagoniški šunys – : ir puola su savo žirgu tiesiai į juos.
Bet kai dabar svetimieji jį apsupa, jis mato vėlei tik sodus. Ir šešiolika lenktų kardų, kurie žvilgėdami krenta kirtis po kirčio, atrodo tik pokylis.
Trykštančio vandenio strūklės.

 
Sudegė pilyje kariūno švarkas, laiškas ir rožlapis svetimos moters. –
Sekantį pavasarį (jis atėjo liūdnas ir šaltas) lėtai atjojo į Langenau barono von Pirovano pasiuntinys. Tenai jisai matė seną moterį verkiant.

Rilke, Rainer Maria. Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį:. –: Baltos lankos, 1997.

Vertė Henrikas Nagys

REDAKCINĖS PASTABOS

Korneto vertimo ir pirmojo leidimo istorija komplikuota: Henrikas Nagys poemą pradėjo versti 1939 metais Šilutėje ir Pagėgiuose, Klaipėdos krašte. „Po kelių savaičių Hitlerio tankai riedėjo pro mūsų namus, ir mes, susikrovę į geležinkelio vagoną visą turtą, patraukėme Žemaitijos link. Kretingos stotyje, sausakimšoj pabėgėlių ir savųjų karių, nusipirkau Naujosios Romuvos numerį ir jame radau savo pirmąjį Rainer Maria Rilkės vertimą – eilėraštį „Apie vieną kūdikystę“. 1943 metų pavasarį išverčiau visą Kornetą. Tą vertimą išvežė sesuo, kartu su tėvais ir senele palikdama Lietuvą, 1944 metų rudenį, – rašė Henrikas Nagys pirmojo Korneto leidimo „Vertėjo prieraše“. – O 1945 metų vasarą ėjom su Telesforu Valium pėsčiom iš Lustenau pabėgėlių stovyklos Vorarlberge, Austrijoje, į Breganzą, žydinčiom obelim apsodintu vieškeliu, pagal Bodeno ežerą, ir kalbėjomės apie Kornetą. Papasakojau jam apie tą sakmę. Tą pačią vasarą Telesforas Valius pasiūlė man ją išleisti,
iliustruotą jo medžio raižiniais.“ Prasidėjo pirmojo leidimo vargai – trukdė emigracija, kūrimasis Kanadoje, „visų išgyventa neįprastų darbų rutina.“ „Tasai svajotasai ilgai ruoštasai ir taip vargingą odisėją iškentėjęs kūrinys“ pasirodė tik 1987 metais Čikagoje. (Telesforas Valius jo nebesulaukė, mirė 1977-aisiais).
Antrojo leidimo (be Telesforo Valiaus raižinių, bet su greta pateikiamu originalo tekstu) nebesulaukė ir vertėjas. Paskutiniajame laiške poetas džiaugėsi, kad Kornetas leidžiamas Lietuvoje. Ir vadino kūrinį vienu iš skaidriausių ir nuostabiausių tekstų Europos literatūroje.