TASOS ROUSSOS

       PASKUTINIS ALCHEMIKAS

       Jeronimas liko našlaičiu visai mažas. Jo tėvai žuvo per nelaimingą atsitikimą. Tačiau sena jo teta, motiniškai jį mylėjusi, davė jam visa, kas geriausia, –jis užaugo tarp knygų ir užsienio kalbų mokytojų. Kai senutė mirė, – jam tuomet buvo dvidešimt metų, – paaiškėjo, kad jis gana pasiturintis ir gali gyventi – žinoma, kukliai, – nedirbdamas jokio darbo. Ši aplinkybė iš esmės nulėmė jo gyvenimą. Padarė jį kolekcionierium.
       Beje, jis jau nuo vaikystės turėjo šitą pomėgį, kuris laikui bėgant tapo aistra ar greičiau kažkokiu gilesniu ir esmingesnių dalyku. Tapo – nė kiek neperdedant – antrąja jo prigimtim. Polinkis kolekcionuoti, iš pradžių neapibrėžtas ir nesąmoningas, pamažu įgavo konkrečią formą ir kryptį. Neįveikiama jėga akino jį kaupti ir tyrinėti senus pageltusius rankraščius ir retas knygas, susijusias su paslaptingu viduramžių mokslu – alchemija. Taigi jo tėvų namuose – nuošaliame privačiame name su sodu – visur kur riogsojo stirtos knygų, ir jų vis daugėjo.
       Jeronimo jaunystė praėjo tuščiai. Taip pat ir brandos metai. Dabar jam buvo arti šešiasdešimties, ir jis pripažino – be liūdesio ir be vilties, – kad vis dar nerado savo gyvenimo tikslo. Ši abejinga išvada nestūmė jo į nusiminimą. Tai buvo tiesiog nešališka mintis, be jokio emocinio atspalvio. Lyg jis butų galvojęs: „Šį medį reikia nugenėti“ arba „Pakilo vėjas“.
       Jis sėdėjo savo kabinete, užverstame popieriais ir knygomis. Vakaro saulės spinduliai nuožulniai krito pro langą, dar labiau nugelsvindami laiko dulkes, dengiančias senus baldus ir nedidelio kambarėlio užuolaidas. Pradarų balkono durų stikle Jeronimas išvydo blausų savo atspindį. Atsitiesė ir vėl į jį pasižiūrėjo. „Pradedu kūprintis, –
       pagalvojo. Ir iškart jam dingtelėjo: – Kai nuleidi sparnus, bemat imi linkti į kuprą“. Jis vėl paėmė į rankas mažą juodą skrynutę. Tris savaites gudravo, kol ją nusipirko. Aptiko ją vienoje sendaikčių krautuvėje, užkištą tarp knygų ir dokumentų. Ji iškart krito jam į akis. Tačiau, užmetęs į ją tariamai abejingą žvilgsnį, jis įniko sklaidyti šalia gulintį tomą. Patyrusi jo akis įžiūrėjo ant seno tamsaus medžio lyg ir kokią išraižytą monogramą. Jis liestelėjo ją ir paliko ramybėje. Pasislinko tolėliau. Paėmė kitą knygą, pervertė ją. Sendaikčių pardavėjas, stebėjęs jį pro akinius, priėjo artyn.
       – Tai labai sena skrynutė, pone. Tikra retenybė. Pirkite.
       Jeronimas paėmė skrynutę ir atidžiai apžiūrėjo. Iš tiesų, ant jos buvo išblukusi ir sunkiai įskaitoma monograma. Jis švelniai ją palietė. Pirštų galus tarytum kas nudegino. Palietė skrynutę dar kartą ir vėl pajuto karštį. Tuojau pat padėjo ją į vietą.
       – Manęs ji nedomina, – pasakė sausai. – Ši sena knyga įdomesnė, – sumurmėjo ir paėmė sutrintą leidinį.
       Tuomet sendaikčių pardavėjas pradėjo kelti į padanges tą dulkėtą tomą, kurį Jeronimas laikė rankose.
       Šis epizodas pasikartojo dar keletą kartų. Sendaikčių pardavėjas buvo keistai atkaklus: „Tai labai sena skrynutė, pone. Tikra retenybė“. Jeronimas atsisakydavo, tyliai žaisdamas savo žaidimą. Kaip patyręs kolekcionierius, vaidino abejingą, kol galų gale nusipirko skrynutę už labai menką kainą, lyg nusileisdamas įkyriai užsispyrusiam pardavėjui.
       Dabar jis laikė ją rankose ir tyrinėjo. Skrynutė buvo sena, gal net šešiolikto amžiaus. Jos medis, pajuodęs nuo laiko, – greičiausiai liepa, – buvo be jokių pagražinimų, išskyrus tą mažą, beveik išsitrynusią monogramą. Jis paėmė didinamąjį stiklą ir ją apžiūrėjo. Tai buvo lotyniškos raidės. Pirmoji buvo panaši į P. Kita lyg ir M. Jis palietė monogramą. Šilta banga perbėgo pirštais. Pamėgino dar tris keturis kartus – šiluma užliedavo ranką kaskart, vos jis palytėdavo monogramą. „Kaip ir pirmąjį kartą, – pagalvojo. – Keista, panašu į stebuklą“.
       Saulė jau buvo nusileidusi už kalnų. Mažame kabinete darėsi tamsu. Jis uždegė šviesą ir atidarė skrynutę. Ji buvo išmušta blizgančia vyšnine oda. „Lyg koks pergamentas“, – pasakė pats sau. Ištyrinėjo ją per didinamąjį stiklą. Ties apmušalo kraštu, kairiajame apatiniame skrynutės kampe, įžiūrėjo išblukusias raides. Tai vėl buvo P ir M, ir dar kažkokios kitos raidės, kurios slėpėsi nematomoje odinio apmušalo pusėje. Jis pamėgino atplėšti apmušalą ir patraukti jį, bet pasirodė, kad tas stipriai pritvirtintas. „Reikia pažiūrėti, kas ten parašyta... Kažkas parašyta. Betgi kas?“ – svarstė Jeronimas. Išsitraukė iš rašomojo stalo stalčiaus įvairių įrankėlių – peiliukų, laužtuvėlių, lenktas žirkles ir ėmėsi darbo. Iki vidurnakčio jam nieko nepavyko padaryti. Skrynutė liko nepaliesta. Be abejo, jis nenorėjo jos sulaužyti. Iš patirties žinojo, kad tokiais atvejais reikia atskleisti kažkokią paslaptį. Atrodė, jog po raudonai išklotu skrynutės dugnu nieko nėra. Tačiau ten turėjo kažkas būti. Bent jau likusios raidės. Ir dar tas karštis, kurį pajuto jo pirštai vos palytėję paslaptingą monogramą. Pasitrynęs akis, limpančias iš nuovargio, Jeronimas nuėjo miegoti, bet paskutinė mintis, dar atėjusi jam į galvą, buvo ta, kad skrynutė galbūt uždaryta hermetiškai.
       Rytojaus dieną jis pabudo vėlai. Jau buvo beveik dvylika. Paskubom išgėręs puodelį kavos, jis vėl nuėjo prie rašomojo stalo. Išsitraukė skrynutę ir pasidėjo priešais save. Apčiupinėjo monogramą. Pajuto šilumą pirštuose. Paskui – greičiausiai netyčia – spūstelėjo ją didžiuoju pirštu ir pajuto, kaip ji lengvai atsitraukė. Paspaudė smarkiau. Pirštą ėmė deginti beveik iki skausmo. Tačiau tą pat akimirką skrynutėje kažkas vos girdimai brakštelėjo. Jeronimas greitai ją atidarė ir išsižiojo iš nuostabos. Raudona oda išmuštas dugnas buvo pakilęs mažiausiai per du centimetrus. Dabar jis atrodė nebe toks tvirtas. Nekantriai apgraibęs dugną, Jeronimas aptiko lyg ir kokį dangtelį. Pakėlė jį. Apačioje gulėjo keli pageltę rankraščiai, siauri it diržai, o už jų buvo užkištas keturkampis odinis maišelis, iš visų galų susiūtas ir suklijuotas. Ir nieko daugiau. Tik tas vyšninės odos pamušalas, kita jo dalis iš to paties gabalo.
       Jeronimas paėmė didinamąjį stiklą ir gerai jį apžiūrėjo. „Čia turi būti koks nors užrašas“, – sumurmėjo. Jis neapsiriko. Perskaitė lotyniškus žodžius – jie buvo matyti aiškiai: THEOPHRASTUS PARACELSUS, MEDICUS. Jo nuostaba buvo neapsakoma. Jis užsimerkė ir atlošė galvą. Teofrastas Paracelsas, gydytojas. Garsusis alchemikas. Jeronimas vėl palinko virš stalo ir virpančiomis rankomis paėmė pageltusius rankraščius. Ir jie buvo parašyti lotynų kalba. Paracelso užrašai. Peržvelgė įvairius alcheminius simbolius, ir staiga jam dingtelėjo viena mintis. „Tai nurodymai, kaip paruošti panacėją, – sušnabždėjo jis. – Taigi, – toliau mąstė balsu, – šiame hermetiškai uždarytame maišelyje turėtų būti... turėtų būti... na, žinoma... turėtų būti stebuklingo vaisto pavyzdys“.
       Ranka jau pati tiesėsi atidaryti maišelį, bet Jeronimas šiaip taip susilaikė. „Ne dabar, – tarė sau. – Kai ateis laikas“. Jis vėl užsimerkė. Tikrovė pranoko visas svajones. „Ar tai įmanoma? – galvojo. – Ar tai įmanoma?“ Jį pagavo nežabota karštligė. Susitempė krūvas knygų ir žodynų, kurių reikėjo Didžiajam Darbui. Pradėjo, žodis po žodžio, versti ilgas rankraščių juostas, kartu žymėdamasis įvairius ženklus, kurių reikšmes jam knietėjo visų pirma ištyrinėti. Jis labai greitai suprato, kad šiam darbui – nepaisant visų jo žinių – prireiks daug kantrybės ir vargo. Jis nusprendė rašyti dienoraštį ir žymėti jame viską, kas susiję su Paracelso rankraščiais.

       Kovo 8 d.
       Šiuose rankraščiuose Paracelsas dėsto vieną teoriją – labai keistą teoriją „apie Gamtą“.

       Kovo 11 d.
       Viena rankraščių dalis, paskutinioji, kalba nežinia apie ką. Greičiausiai apie alchemikų Didįjį Darbą. Jei iš tiesų turimas galvoje jis, tada aš susidūriau su didžiausia paslaptim. „Geriamojo aukso“, panacėjos, paslaptim. Tai, ko tikėjausi iš pat pradžių.

       Kovo 18 d.
       Darbuojuosi kaip padūkęs. Tekstas atrodo lengvas. Bet tik iš pažiūros. Jį reikia šifruoti, nes jame gausybė simbolių... Orai keičiasi. Dulksnoja lietus. Man vėl prasidėjo skrandžio skausmai. Nei iš šio, nei iš to.

       Kovo 27 d.
       Dabar darbas einasi lėčiau. Vis nesiliauja skaudėti skrandį. Jaučiu skausmus beveik kas dieną. Reikia eiti pas gydytoją.

       Balandžio 5 d.
       Gydytojas nieko nepasakė. Patarė man pasidaryti visus tyrimus ir pailsėti. Kol kas davė kažkokių žirnelių.

       Balandžio 7 d.
       Nedirbau dvi dienas. Skausmai praėjo. Vis miegu ir miegu.

       Balandžio 14 d.
       Baigiau pirmą rankraščių dalį, kur kalbama apie Gamtą. Čia dėstoma greičiau teologinė teorija. Suku galvą, kokį ryšį ji gali turėti su likusia dalim... Žirneliai nepadeda – skausmai vėl prasidėjo.

       Balandžio 18 d.
       Kuo labiau gilinuosi į Paracelso teoriją – ar tai iš tiesų teorija? – tuo įdomesnė man ji rodosi. Ne, ne, nereikia šykštėti žodžių. Tai ne teorija. Tai atradimas. Taip, aš susidūriau su baisia paslaptim. Turiu ją atskleisti. Dabar ir ateity tai bus mano gyvenimo – iki šiol tuščio – tikslas. Tai galvodamas jaučiu šalia esant neregimą, neišmatuojamą jėgą.

       Balandžio 24 d.
       NATURA NATURANS. Kuriančioji Gamta. Ši frazė turi prasmę. Gamta yra savarankiška, savavališka Esybė. Ji neturi jokio ryšio su Dievu. Galbūt ji kadaise gimė kaip Jo kūrybinė mintis. Ji gyvuoja ir Laike, ir anapus Laiko. Ji nugali Laiką, bet ir Laikas ją nugali... Skrandžio skausmai darosi nepakeliami... Vakar buvau beveik praradęs sąmonę.

       Balandžio 29 d.
       Gydytojas pasižiūrėjo visus mano tyrimus. Jis be užuolankų pareiškė – kokie cinikai tie gydytojai! –kad mano viduriuose vėžys, ir jau įsisenėjęs. Mano dienos suskaičiuotos. Tačiau reikia baigti tyrinėti rankraščius ir atskleisti jų paslaptį. Reikia suspėti... Ir aš suspėsiu.

       Gegužės 3 d.
       Jaučiuosi kupinas vidinių galių. Darbas einasi jau sparčiau. Simboliai beveik patys išsišifruoja.

       Gegužės 5 d.
       Priėjau prie maišelio. Taip, to ir tikėjausi. Jame yra panacėjos pavyzdys ir nurodymai, kaip ją paruošti ir vartoti. Nurodymai baigiasi tokia miglota fraze: „Tačiau tai turi būti leista“. Leista!.. Kas leista? Kieno?

       Gegužės 8 d.
       Reikia paskubėti ir gal gyvensiu... Taigi pasiryžau. Baisūs skausmai byloja, kad man visai neliko laiko. Atidariau hermetišką odinį maišelį... Jame smulkios aukso smiltys, mažulytės lyg dulkelės. „Geriamasis auksas“. Ištirpinau kelias kruopeles švariame šaltinio vandenyje, pagal nurodymus, ir štai ką tik išgėriau tirpalą... Beveik jokio skonio. Tačiau kai apie tai galvoju, liežuvio gale jaučiu – kas galėtų patikėti? – visus pažįstamus skonius ir dar daugybę kitų, man nepažįstamų. Galva apsunko... Akys merkiasi. Ima miegas...

       Gegužės 14 d.
       Dar kaip reikiant neatsigavau. Sąnariai lyg surakinti. Atrodo, buvau nugrimzdęs į letargą. Neprabusdamas išmiegojau dvi paras. Išgėriau pieno ir vėl užmigau. Tačiau šį kartą mano miegas buvo keistas. Daug sapnavau. Ar, tikriau tariant, sakytum plaukiojau kažkokioje begalinėje erdvėje, panašioje į sapną. Čia, žiūrėk, atsiduriu giliai po žeme, be vargo prasiskverbiu per uolienas, matau, kaip veržiasi aukštyn ugnikalnių ir žemės gelmių lava, kaip ji išsilieja ugnies upėmis, virsta kalnu ar ramiu požeminiu sluoksniu. Čia, žiūrėk, pasineriu į vandenį, į upes ir jūras. Kelis kartus jaučiausi esąs maža žuvelė arba milžiniškas banginis. Kitąsyk žvėrių akimis mačiau žinduolius, nė nenujaučiančius, kad po akimirkos jie bus užpulti ir sudraskyti. O paskui iškart tapau plėšrūnų dantyse dvesiančių žolėdžių agonija. O vėliau – aukštai danguje spindinčios žvaigždės balta šviesa – liepsninga, gyva, didėjanti ir mažėjanti, alsuojanti ir šaukianti. Paskui – mikropasaulis. Atomų sistemos, molekulių struktūrų pasauliai, o tarp jų, keistų žybsnių nušviesta, nesuskaičiuojama daugybė mažutėlaičių organizmų. Ir visi jie kaip planetos sukosi apie tamsų centrą, nuo kurio priklausė jų gyvenimas ir mirtis. Jis juos prarydavo ir išspjaudavo nelyginant milžiniška širdis, pulsuojanti gigantiškais tvinksniais...

       Gegužės 15 d.
       Skausmai liovėsi. Jaučiuosi stiprus, trykštąs sveikata. Panacėja padarė stebuklą. O gal dar per anksti spręsti?

       Gegužės 20 d.
       Nuėjau pas gydytoją ir paprašiau mane ištirti. Niekad nebuvau matęs tokio priblokšto žmogaus. Jis mane tris kartus kruopščiai ištyrė. Paėmė mano ligos istoriją, neatplėšdamas akių žiūrėjo į savo užrašytą diagnozę ir visų tyrimų rezultatus. „Negali būti“, – šnabždėjo be perstojo. Paklausiau, kas atsitiko. Persimainiusiu balsu, pats tuo netikėdamas, jis pasakė:
       – Jums buvo vėžys viduriuose. Paskutinė stadija.
       – Buvo? Dabar jo nėra?
       – Ne. Jūsų viduriai sveiki kaip jaunuolio. Nieko nesuprantu. Tai neįsivaizduojama.
       Išėjau kojom žemės nesiekdamas, palikęs jį toliau murmėti sau po nosim.

       Gegužės 28 d.
       Baigiau darbą su rankraščiais. Juose duoti visi nurodymai, kaip paruošti panacėją. Tačiau dar reikia atanoro, specialios alchemikų krosnies. Pasidarysiu ją rūsyje.

       Birželio 10 d.
       Atanorą padariau tokių išmatavimų, kaip turi būti. Apsirūpinau ir reikiamais alchemijos prietaisais. Pradedu darbą. Mėginsiu daryti „geriamąjį auksą“ didelėmis dozėmis. Išnaikinsiu visas ligas pasaulyje. Toks mano gyvenimo tikslas.

       Birželio 12 d.
       Gydytojas pasiūlė man pasidaryti naujus tyrimus. Išvada galutinė. Esu sveikas kaip ridikas.

       Birželio 17 d.
       Stumiuosi į priekį lėtai, bet reikia būti atsargiam. Jau tuoj prieisiu prie pirmosios sublimacijos. Staiga man ėmė baisiai niežėti rankas. Jos paraudo. Galbūt jas suerzino koks skystis ar aitrūs garai, sklindantys iš krosnies.

       Birželio 18 d.
       Darbą rūsyje teko nutraukti – tikiuosi, laikinai. Vis per tas rankas. Vakarykštis delnų ir tarpupirščių niežėjimas geruoju nesibaigė. Per kelias valandas pūslelės prisipildė pūlių ir ėmė baisiai skaudėti. Paskui pratrūko, ir pūliai ėmė bėgti. Atsivėrė žaizdos. Nuėjau pas gydytoją. Jis pasakė, kad tai susiję su anafilaksija. Davė man tepalų ir raminamųjų. Atidžiai apžiūrėjo žaizdas, ir jo žvilgsnis man pasirodė susirūpinęs.

       Birželio 23 d.
       Šiomis dienomis visai nedirbau. Vis per tas savo rankas. Tačiau atrodo, kad man jau šiek tiek geriau. Gydytojo vaistai, matyt, davė rezultatų.

       Birželio 25 d.
       Į rūsį dar vis nenusileidau. Žaizdos gyja. Vėl skaitinėju rankraščius ir savo pastabas.

       Birželio 30 d.
       Žaizdos beveik užsitraukė. Gydytojas, kai šiandien pas jį nuėjau, šypsodamas tarė:
       – Žinai, pone Jeronimai, tai nebuvo nei anafilaksija, nei infekcija.
       – O kas gi? – paklausiau.
       – Tamstai pasirodys keista, – toliau kalbėjo jis šypsodamas, – bet tai buvo raupsų rūšis. Na taip, raupsai. Pirmą kartą matau, kad jie pasireikštų tokia forma. Visas tas dienas studijavau medicinos žurnalus, gydytojų suvažiavimų protokolus, pranešimus, klausinėjau garsiausių savo kolegų. Tai va, niekur neaptikau tokių simptomų. Niekas nieko nežinojo. Tai nauja liga. Ruošiu tuo klausimu pranešimą.
       – Bet tai raupsai? – sušnabždėjau išsigandęs.
       – Tai buvo raupsai. Sakau tikrą teisybę. Nauja raupsų forma. Ir dar kartą pabrėžiu: buvo. Nes liga išgijo.
       – Kaip? Nuo jūsų tepalų, daktare?
       – Taip, hm, tai yra, atvirai pasakius, ne. Ji, sakyčiau, pati paslaptingai išgijo. Šiaip ar taip, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Tamsta įeisi į medicinos istoriją kaip pirmasis ligonis su tokiais simptomais. O aš, žinoma, kartu su tamsta – kaip pirmasis gydytojas, kuris juos ištyrė ir paskelbė. – Jo balse skambėjo triumfo gaidelė.
       Pamanęs, kad ir gydytojai ne visada sveikai protauja, atsisveikinau su juo ir išėjau.

       Liepos 5 d.
       Šiandien vėl ėmiausi darbo rūsyje. Galiu pasakyti, kad stumiuosi į priekį pusiau su bėda. Kol kas neįvyko nieko reikšmingo, tik vienas įdomus dalykas. Vos paliečiau pirmosios sublimacijos produktą, pajutau – vos vieną akimirką, bet smarkiai – rankų niežulį, kaip ir pirmą kartą. Nė nespėjau išsigąsti, kai niežėjimas iškart liovėsi. Ir neatsinaujino. Svarstau, ar tai turi kokį ryšį su mano dirbamu darbu. Reikia dar patyrinėti rankraščius.

       Liepos 12 d.
       Pradedu kai ką nutuokti. Paracelsas tvirtina, kad Gamta funkcionuoja, gyvena, veikia ir elgiasi savarankiškai. Lyg Individualybė, tvarkanti savo gyvenimą kaip jai patinka. Vadinasi, kiekvienas gamtos reiškinys atskleidžia vieną jos gyvenimo pusę arba, tikriau tariant, dalį jos tikslų. Kokie tie tikslai, niekas nežino ir negali žinoti. Vienintelis dalykas, ką žinome, tikriau tariant, spėjame iš tų reiškinių, yra tai, kad Gamtos gyvenimas, arba organizmas, pasižymi nuostabia pusiausvyra. Ir šioji pusiausvyra pasiekiama, – turi būti pasiekiama, – nuolatinėmis šios nepriklausomos Individualybės pastangomis ir sąmoningais veiksmais. Jei šita teorija teisinga, tada pusiausvyros išlaikymas, galimas daiktas, ir yra vienas iš Gamtos gyvybinių tikslų. Taigi, jei šiai pusiausvyrai iškyla pavojus, tuomet Gamta ginasi. Tačiau koks tas pavojus ir kaip tuo atveju NATURA NATURANS priešinasi? Negaliu rasti patenkinamo atsakymo į šį klausimą. Galbūt todėl, kad man dar nepasisekė nustatyti, koks ryšys sieja šią teoriją su panacėjos paruošimo instrukcijomis.

       Liepos 26 d.
       Priėjau prie paskutinės sublimacijos. Viskas einasi, kaip turi būti. Degte degu nekantrumu. Mažai tevalgau, mažai miegu. Akys man peršti, ausyse zvimbia. Jau ne pirmą kartą jaučiuosi, lyg grimzčiau į aklą chaosą ir visi garsai grimztu kartu su manim. Lyg prarasčiau klausą. Tai, matyt, dėl paskutinių dienų nuovargio ir įtampos.

       Rugpjūčio 3 d.
       Pavargau. Gana dažnai man sutrinka atmintis. Užmirštu net paprasčiausius dalykus. Darau klaidas. Vakar išsiblaškęs sumaišiau netinkamus komponentus, ir vos neįvyko sprogimas. Be to, prastai matau ir neaiškiai girdžiu.

       Rugpjūčio 5 d.
       Nuėjau pas gydytoją. Atrodė, kad jis manęs nepažįsta. Paklausė:
       – Ko pageidaujate, pone... pone...
       – Mano vardas Jeronimas, – pasakiau.
       – Kaip? – nustebo jis. – Jūs tas Jeronimas, kuris sirgo raupsais?
       – Na, žinoma, daktare. Ar tamsta manęs nepažinai?
       – Taip, taip, – sušnabždėjo jis sutrikęs. – Užsiželdinote barzdą, todėl susimaišiau. – Tačiau jo žvilgsnis toliau tiriamai žiūrėjo į mane. – O anksčiau sirgote vėžiu, kuris išgijo, ar ne?
       Linktelėjau galvą.
       – Tad ko pageidaujate? Kas jums yra? – vėl prakalbo jis abejingu profesionalo balsu.
       – Kažkas atsitiko mano akims ir ausims. Prastai matau ir beveik nieko negirdžiu.
       Jis mane apžiūrėjo. Paskui susimąstęs tarė:
       – Jums reikia nueiti pas oftalmologą ir otorinolaringologą. Jie tiksliai pasakys, kas jums yra. Aš viso labo terapeutas. Šiaip ar taip, tai rimta.

       Po valandos
       Baimė. Aplink mane tvyro neregima, tačiau beveik apčiuopiama grėsmė. Stengiuosi būti šaltakraujis, mąstyti šaltakraujiškai. Tai neapsakomai baimei nėra priežasčių. Grįžtant iš gydytojo mano galvoje įkyriai sukosi viena mintis. Kodėl jis manęs neatpažino? Esu tikras, kad jis manęs nepažino. Mačiau, kaip jis stengėsi nuslėpti sutrikimą, kai pasisakiau, kas esu. Nejaugi aš taip pasikeičiau užsiželdinęs barzdą? Per vieną mėnesį?
       Vos parėjęs namo, pripuoliau prie veidrodžio. Abejingame veidrodyje išvydau savo atvaizdą. Taip, tai buvau aš. Atpažinau Jeronimą. Tik jutau kažkokią permainą, jutau, kad kažkas ne taip. Ne, to priežastis, žinoma, buvo ne barzda. Kažkas vos pastebimai buvo pasikeitę smilkiniuose, kaktoje, nosies linijoje... Ir staiga susidūriau su savo akimis. Pamačiau iš veidrodžio žvelgiant dvi akis su išplėstais žaliais vyzdžiais. Tada mane visą nusmelkė toji neapsakoma baimė, nes žinojau, kad vyzdžiai visuomet būna juodi... Vėl įsižiūrėjau, norėdamas įsitikinti. Taip, dabar jie buvo žali. Pasitraukiau kuo toliau nuo veidrodžio. Šalto prakaito lašai išmušė man kaktą. „Dieve, kas darosi?“ – pagalvojau. Mano mintys nukrypo į „geriamąjį auksą“. Gal dėl tų vaistų, kuriuos išgėriau, ir įvyko šis nesuvokiamas pasikeitimas? Betgi ne. Juk panacėja tik visiškai išgydo kiekvieną ligą. Tai puikiai žinojau. Buvau perskaitęs gausybę knygų apie alchemiją. Niekur nebuvo nė menkiausios užuominos apie kokias nors permainas. Kaip kažin ką. Akis man vėl pradėjo baisiai perštėti. Mane pagavo naujas nerimas. Kad tik neapakčiau ir neapkursčiau. Taip, tai rimtas pavojus. Dabar regėjau kaip pro miglą ir beveik nieko negirdėjau. Sugniužęs klestelėjau į krėslą. Galva buvo tuščia, jokių išganingų minčių.
       Nežinau, kiek laiko šitaip sėdėjau, nugrimzdęs į keistą stingulį. Staiga mašinaliai pakilau, priėjau prie rašomojo stalo, paėmiau hermetiškąjį maišelį su panacėja, įbėriau kelias kruopeles į stiklinę su vandeniu ir išgėriau. Iškart užpuolė gilus miegas. Vos spėjau nuslinkti iki lovos.

       Rugpjūčio 7 d.
       Miegojau dvi dienas. Pabudau, matyt, po nepatveriamo alkio. Užvalgiau ko radęs virtuvėje... Jaučiuosi vėl kaip naujai atgimęs, trykšte trykštąs sveikata. Štai kaip veikia panacėja. Aiškiai girdžiu net tyliausius garsus. Akys taip pat nė kiek nebeskauda. Tačiau akių vyzdžiai liko žali. Pradedu apsiprasti su šita mintim. Tai yra stengiuosi apsiprasti vildamasis, kad viskas paaiškės vėliau.
       Probėgšmais sklaidau rankraščių vertimą. Užmetu akį į savo pabrauktas vietas. Vėl stabteliu ties fraze NATURA NATURANS ir iškart užkliūnu už neaiškaus įspėjimo: „Tačiau tai turi būti Leista“. Rimtai susikaupiu ties šiom dviem frazėm, išsiskiriančiom iš aiškių puslapių. Vėl žiūriu į rankraščius. Koks tarp jų galėtų būti ryšys? Jokio. Nebent... Paimu didinamąjį stiklą ir tyrinėju žodį po žodžio. Karštligiškai skubėdamas išskiriu visas frazes, kuriose yra po vieną ar du žodžius, parašytus (dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties, kaip anksčiau to nepastebėjau?) didžiąja raide. Taip pat pastebiu, kad tokios frazės kartojasi reguliariai. Kas kiekvieną penktą ar aštuntą eilutę. Nusirašau jas stulpeliu, vieną po kitos. Čia slypi kažkokia neaiški, mįslinga prasmė.

       Kuriančioji Gamta
       (Su) laiko Raudonąjį Liūtą...
       Išminčius turi Pažinti...
       Miškai bus sudeginti...
       Atsivers Tamsios Gelmės...
       Dangaus skliautas ir Vanduo...
       Nematomos bjaurios Gentys...
       Tada Pusiausvyra...
       T a č i a u   t a i   t u r i    b ū t i   L e i s t a...

       Raudonasis Liūtas, alchemikų kalba, – tai trokštamas eliksyras, filosofinis akmuo, o kartu ir panacėja. Taigi, pamaniau, tas, kuris mėgina pasiekti Raudonąjį Liūtą, kurti panacėją, turėtų  p a ž i n t i. Ką pažinti? Veiksmažodis „pažinti“ čia neturi reikšmės „turėti būtinų žinių“. Tai kokia tada jo reikšmė? Mano žvilgsnis nukrypo į paskutinę frazę: „Tačiau tai turi būti Leista“. „Tai“ negali reikšti nieko kito, kaip tik Didįjį Darbą, kurį padaręs laikai rankose baisią Gamtos paslaptį... Ši paslaptis, žinoma, nėra tavo, kitaip tariant, neleidžiama jos žinoti ir juo labiau neleidžiama jos pagarsinti. Tačiau kas galėtų uždrausti, neleisti panaudoti jos žmonių labui?
       Įdėmiai žiūrėjau į neaiškias frazes, stengdamasis rasti atsakymą. Pavargęs nuo įtampos, užmerkiau akis. Mintys lėkė strimgalviais, krisdamos į prarają. Man sukosi galva, lyg būčiau grimzdęs į bedugnį šulinį ir šaukęs: „Gelbėkit, gelbėkit!“, o kurčias ir bejausmis Aidas būtų grąžinęs mano šauksmą: „Gelbėkiiit, gelbėkiiit!“ O gal tai netiesa? Atmerkiau akis. Vėl dirstelėjau į popierių su keistomis frazėmis. Vienintelė frazė, neįveikiamai traukianti mano žvilgsnį, buvo NATURA NATURANS. Ir tada, lyg mane būtų aplankęs dieviškas įkvėpimas, staiga supratau ir suvokęs, ką supratau, netekau sąmonės...

       Rugpjūčio 8 d.
       Viskas aišku kaip dieną. Ir siaubinga. Tačiau aš pasiryžau. Eisiu toliau. Nors kaina ir didelė. Gėris, kurį atnešiu pasauliui, su niekuo nesulyginamas. Mano gyvenimas turi tik šį vienintelį tikslą. Padovanosiu panacėją pasauliui. Visiems laikams išvaduosiu žmones nuo ligų. Nebijau pasekmių – jei jos įmanomos, – kurias galiu užsitraukti ant savo galvos.

       Rugpjūčio 10 d.
       Vėl su užsidegimu darbuojuosi rūsyje. Artėju prie paskutinės sublimacijos. Po kelių dienų jau galėsiu daryti „geriamojo aukso“ dozes. Liko tik viena abejonė. Nesu tikras, ar visiškai aiškiai supratau tas mįslingas frazes, kurias išskyriau iš kitų prieš tris dienas. Man šovė į galvą viena mintis. Reikia pirktis dienraščius.

       Rugpjūčio 12 d.
       Dabar stumiuosi į priekį lėčiau. Nėra ko skubėti. Pasiekiau paskutinę Didžiojo Darbo stadiją, ir reikia būti labai atsargiam. Laikraščiai nerašo nieko įdomaus.

       Rugpjūčio 13 d.
       Šiandien visuose rytiniuose ir vakariniuose laikraščiuose paskelbti du pranešimai:

       Pirmasis:
       Netikėtai padidėjęs saulės aktyvumas. Šiaurės Karolinos observatorija nustatė neįprasto intensyvumo saulės aktyvumą. Specialistų nuomone, jei šis aktyvumas ir toliau bus toks didelis, jis gali turėti įvairiapusę įtaką Žemės atmosferai ir nežinomas pasekmes planetos klimatui.

       Antrasis:
       Centrinė Afrika. Praneša mūsą specialus korespondentas. Zambija. Pasirodė nežinoma mirtina liga. Šimtai mirusiųjų. Naujas susirgimas, kaip atrodo, siaubia Zambiją ir aplinkines šalis. Mokslininkai, atvažiavę iš Europos ir Amerikos, vienu balsu teigia, kad tai nauja raupsų rūšis, kuri iš pradžių pasireiškia skausmingu niežuliu, o paskui vystosi nepaprastai greitai. Užsikrėtusio žmogaus kūnas nueina pūlingom pūslelėm, ir per dvidešimt keturias valandas jis miršta baisiuose skausmuose. Reiškiami nuogąstavimai, kad liga jau pasiekė epidemijos mastą.

       Jei šie du pranešimai nėra atsitiktinis sutapimas, tuomet tai, ką manau vykstant, deja, yra tiesa.

       Rugpjūčio 14 d.
       Laikraščiai praneša apie naują katastrofą:
       Vulkano išsiveržimas Pietų Amerikoje. Praneša mūsų specialus korespondentas. Peru. Du šimtmečius gyvybės ženklų nerodęs Ramon Chimeneto vulkanas išsiveržė su neregėta jėga. Nesulaikoma lavos masė tuojau pat užliejo viską penkiasdešimties kilometrą spinduliu. Žuvusiųjų skaičius, apytikriais paskaičiavimais, turėtų viršyti dešimt tūkstančių. Smūgio jėga vulkano išsiveržimo akimirką sukėlė milžinišką potvynio ir atoslūgio bangą, kuri nušlavė pajūrį ir kaimynines salas. Tūkstančiai skenduolių. Tai tikra biblinė katastrofa.

       Dabar nebėra jokios abejonės. Tie įvykiai turi tiesioginį ryšį su mano dirbamu Didžiuoju Darbu. Kokia to priežastis? Gal tai bloga pranašaujantys įspėjimai? Kas juos siunčia? Ar toji nesuvokiama Individualybė, kurią Paracelsas vadina NATURA NATURANS? Bet kodėl? – vėl sukau galvą. Atsakymas atėjo pats. Iš išorės. Tarsi būtų kilęs ne mano galvoje. Tarsi mano protas būtų jį kažkur išgirdęs: „Todėl, kad kyla pavojus Pusiausvyrai“. Dieve mano!
       Dažnai man rodosi, kad viso to iš tikrųjų nėra, kad niekas iš tikrųjų nevyksta. Kad tai košmaras. Kraupus sapnas.

       Rugpjūčio 19 d.
       Baigiau darbą prie krosnies. Artėju prie galo. Dar truputėlis, ir baigsiu. Panacėja mano rankose, žmonijos paslaugoms. Keista – iš tiesų net truputį keista, – kad nebegirdžiu žinių apie naujas katastrofas. Centrinėje Afrikoje pasirodžiusi nauja raupsų rūšis vos prieš kelias dienas grėsė visam žemynui, o dabar ta grėsmė akivaizdžiai sumažėjo. Ramon Chimeneto vulkano veikla Peru staiga sustojo, kaip ir prasidėjusi. Tačiau žuvo tūkstančiai žmonių. Mane slegia jų žuvimas. Tai aš prišaukiau jiems šitą baisią mirtį. Kaltės jausmas graužia man širdį. Kaipgi man ją išpirkti? Kaip?

       Rugpjūčio 27 d.
       Yra vienas būdas. Sukurti panacėją. Leidžiuosi į rūsį.

       Rugpjūčio 30 d.
       Menka klaidelė pristabdė darbą. Ištaisiau ją ir einu toliau.

       Rugsėjo 3 d.
       Paskambino gydytojas. Paklausė, ar gerai jaučiuosi.
       – Kaip jūsų ausys? Gerai girdite?
       – Na, žinoma, daktare, girdžiu kuo puikiausiai, – atsakiau. – Ir jus girdžiu labai aiškiai, nors linija perkrauta.
       Paskui, kiek patylėjęs, jis paklausė:
       – O kaip jūsų akys?
       – Sakiau jums, kuo puikiausiai. Bet... daktare... aš taip pat pastebėjau. Mano vyzdžiai žali. Ir dabar žali. Keista, ar ne? Taip, keista. Jūs nežinote kodėl, o aš žinau. Taip, taip, pasakysiu jums. Ateikit rytoj rytą. Parodysiu jums kai ką pribloškiančio. Mano adresą žinote. Pabelskit į duris. Jei neatidarysiu, pastumkit ir įeikit. Mano kabinetas – namo gale. Iki pasimatymo, daktare. Iki ryt ryto.
       Per valandą baigsiu. Paėmiau mažą mėginį. Jis beveik gatavas. Dar truputis, ir bus raudonos spalvos, kaip turi būti. Nustačiau išdeginimo prietaisą ir laukiu. Tuo tarpu užmesiu akį į savo užrašus.

       Po pusvalandžio
       Kokia laimė! Laikraščiai nieko nerašo. Nei apie saulės dėmes, nei apie raupsus, nei apie vulkanų išsiveržimus. Netrukus lipsiu į rūsį išjungti ugnies ir leisiu amalgamai atšalti. Tada viskas bus gatava...
       Keista... Kažkas darosi aplink mane. Lyg koks vėjas pūstų kambaryje. Lyg kas šniokštų. Negirdžiu to, bet jaučiu savo oda. Gal kalta prieblanda?..
       Uždegiau visas šviesas... Tačiau ir ryškioje šviesoje aiškiai jaučiu kažkokią šmėklą – ar taip tik rodos?.. Ne, ne, ne, kažkas yra kambaryje. Žiūriu į veidrodį priešais. Jame atsispindi plika balta mano kambario siena ir šviečia elektrinis šimto žvakių šviestuvas... Milžiniška saulė, tvoskianti karščiu, geltona... Ir kažkoks kalnas... Taip, panašu į kalną, bet... jis netvirtas. Kalnas juda. Tai ne kalnas. Tai milžiniška būtybė. Neišmatuojamo, neįsivaizduojamo dydžio. Tačiau telpa į veidrodi...
       Regis, man prasidėjo haliucinacijos. Pastarųjų dienų nuovargis ir nerimas išsekino mano nervus. Tačiau aš juk savo kabinete. Sėdžiu ant savo kėdės. Girdžiu, kaip ji girgžda man pasistūmus. Girdžiu, kaip tolumoje signalizuoja automobiliai, pravažiuojantys gretimu prospektu. Karštligiškai trinuosi akis...
       Jis tebėra čia. Veidrodyje. Jis žalias ir žemės spalvos. Juda. Taip, juda. Keistai juda, lyg pulsuotų. Ir vis didėja – ar iš pat pradžių buvo tokio dydžio? Man jis ir dabar panašus į kalną. Tai apvalus gyvas kalnas... Jo šlaituose, panašiuose į gyvūno kailį, įžiūriu žvėris ir miškus, upes ir jūras... Veidrodis... ir jis didėja, pasidaro neišmatuojamo gylio, tarytum pati visata. Didėja ir... juda pirmyn. Artėja prie manęs, nors atrodo liekas savo vietoje. Tik pulsuoja. Jis gyvas. Jis užpildė visą kambarį, jis tapo kambariu...

       Gydytojas sustojo prie senų geležinių vartų. Išvydo užrašą: Krono gatvė 5. Pastūmė vartus ir įėjo į tankų, apleistą sodą, kuriame tvyrojo tyla. Pasuko siauru takeliu, gožiamu išsikerojusių piktžolių. Priėjo namus ir pabeldė į duris. Viduje atsiliepė tik duslus aidas.
       Jis pabeldė dar kartą ir, nesulaukęs atsako, atidarė duris ir įėjo į vidų. Neryžtingai žengė koridorium ir sustojo prieš uždarytas dvivėres duris. Pabeldė ir pastūmė vieną durų pusę. Taip, tai buvo Jeronimo kabinetas. Tuščias. Šeimininko nebuvo. Regis, išėjo paskubom, nes paliko elektros šviesą degančią.
       – Pone Jeronimai, – pašaukė gydytojas.
       Niekas neatsakė. Gydytojas apieškojo visus namus, bet jo nerado. Grįžo į kabinetą, kur buvo išmėtyti įvairūs rankraščiai. Permetė juos žvilgsniu. Akys užkliuvo už frazės, pabrauktos raudonu rašalu: „T a č i a u    t a i   t u r i   b ū t i   L e i s t a“.
       Gydytojas nustebęs vyptelėjo ir, ištiesęs ranką prie jungiklio sienoje, užgesino pamirštą šviesą. Probėgšmais dirstelėjo į veidrodį priešais save. Veidrodis buvo skilęs per visą aukštį, nuo viršaus iki apačios. O veidrodžio gilumoje, – nors gydytojas to nepastebėjo, – degė kaip degęs šimto žvakių šviestuvas, kurį jis prieš akimirką buvo užgesinęs.

       Vertė D. Bučiūtė

       Nakties dovana: graikų novelės, sudarė Kostas Asimakopulos. – Vilnius, Alma littera, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt