 |
||
| << Atgal
Vasilij Rozanov
Rusų filosofas, rašytojas ir literatūros kritikas Vasilijus Rozanovas (1856-1919) nemėgo oficialiosios kultūros, beveik visą savo gyvenimą kovojo su cenzūra ir "literatūros aukštuomene". Tiesus ir aštrus jo žodis nuolat piktino pripažintus literatus, bažnyčią, valdžią. (1911 m. liepos 23 d.) *** Aš dar ne toks niekšas, kad mąstyčiau apie moralę. Praslinko milijonai metų, kol mano siela buvo išleista pasiganyti po platųjį pasaulį: ir staiga aš jai imsiu ir ištarsiu: tu, sielele, neužsimiršk, ganykis "moraliai". Ne, aš jai patarsiu: ganykis, sielele, ganykis, brangioji, ganykis, geroji, ganykis kaip pati išmanai. O vakarop eisi pas Dievą. Nes mano gyvenimas tai mano diena, būtent mano, o ne Sokrato ar Spinozos. (vagone) *** Ką gi tu myli, keistuoli? Savo svajonę. (vagone, apie save) *** Koks siaubas, kad žmogus (amžinas filologas) tam įvardinti surado žodį - "mirtis". Ar tai įmanoma kaip nors pavadinti? Argi tai turi vardą? Vardas - jau nuostata, jau "kažką žinom". Bet juk apie tai mes nieko nežinom. Ištardami žodį "mirtis", mes tarsi šokame vakarienės fokstrotą arba klausiame: "Kiek valandų samtyje sriubos?" Cinizmas. Beprasmybė. *** Kirmėlė pagimdė kirmėlytę. Kirmėlytė pašliaužiojo. Po to pasimirė. Štai mūsų gyvenimas. (trečią valandą nakties) *** Baisi ne pati literatūra, o literatūriškumas: dvasios, gyvenimo literatūriškumas. Tai, kad visi pergyvenimai išsilieja žaismingu, gyvu žodžiu: tačiau tuo viskas ir baigiasi, - pats pergyvenimas dingsta, jo nebelieka. Žmogus, jo kūnas atšąla nuo žodžio. Pats žodis nekelia jaudulio, o ne! jis sušaldo ir sustingdo. Kalbu ne apie paprastą, o apie originalų ir "dailų" žodį. Po literatūros "aukso amžiaus" gyvenimas visada apmiršta, visus apima apatija, tingulys, sunyksta talentas. Žmonės ir jų gyvenimai tampa mieguisti. Taip buvo Romoje po Horacijaus, Ispanijoje po Servanteso. Labiau įtikina ne pavyzdžiai, o šių reiškinių tarpusavio ryšys. Štai kodėl literatūra iš esmės nereikalinga: K.Leontjevas buvo teisus. "Kodėl, vardydami kokio nors amžiaus šlovinguosius, visi mini Goethę ar Schillerį, o ne Wellingtoną ar Schwarzenbergą". Iš tikrųjų "kodėl"? Kodėl "Nikolajaus amžius" vadinamas "Puškino, Lermontovo ir Gogolio amžiumi", o ne Jermolovo, Voroncovo ar dar kaip nors. Netgi nežinom. Mes taip išpaikinti, ne - užversti knygomis, jog net neprisimename savo karvedžių. Reikalinga ne "didžioji literatūra", o didingas, nuostabus ir prasmingas gyvenimas. O pati literatūra gali būti "bet kokia", - šiaip sau, "už tvoros". *** Apskritai, tampyti už plaukų rašytojus - baisiai malonus užsiėmimas. Jie kaip vaikai: tik išpuikę, ir virš keturiasdešimties. Viduramžiais kunigai jiems daug pakaušių nuravėjo. Ir teisingai. Esmė - gyvenimas, sala tarp vandenų... O rašytojai - auksinės žuvelės; arba - blizgiašonės silkės, žaidžiančios prie kranto. Juk "nekilnosi" salos tenai, kur viksteli jų uodega. (ryte, perskaičius laikraščius) *** Atrodo, jog klaidinga pati literatūros esmė; nesakau, kad suklaidinti "šitie literatai" ir "dabar": bloga pati ši idėja, nuo pat pradžių, iš pat pašaknų. - Leisk, aš parašysiu, o visi perskaitys?.. Kodėl "aš" ir kodėl "jie skaitys"? Turima galvoje - "aš protingesnis už kitus", "kiti manęs neverti", - o tai jau nuodėmė. *** Neikit, merginos, už vyrų rašytojų ar mokslininkų. Rašymas ir mokslas - egoizmas. Neįsigysite draugo, nors jis save tokiu ir vadintų. Išeikit už paprasto žmogaus, pavaldinio, kontoros tarnautojo, pirklio, visų geriausia - už amatininko. Nieko šventesnio už amatą nėra. Tik tokie taps jums draugais. *** Du angelai sėdi man ant pečių: juoko angelas ir ašarų angelas. Ir amžinas jų ginčas - mano gyvenimas. (ant Troickio tilto) *** Nejaugi visi, kurie eina gatve, irgi numirs? Koks siaubas. (einant per aikštę) *** Nesuprantu, kodėl manęs taip nekenčia literatai. Pats sau atrodau "labai mielas žmogus". Mėgstu arbatą; mėgstu užsiklijuoti papirosą (kur pradrėksta). Myliu savo žmoną, sodą. Niekada nesijaudinu* ir niekur neskubu. Duok Dieve kiekvienai valstybei tokio "taikaus piliečio": Nuodėmės? Bet juk nė vienas nėra be jų. Nesuprantu. Pyktis, įkarštis, purvo gniūžtės, kartais koks akmuo. Tikras "verpetas" prie nuskendusio rąsto ramiai sau snaudžiančiai žuvelei. O žuvelė matosi aiškiai. Skaidrus ir oras, ir vanduo. Ko jiems dar reikia? (krūva recenzijų) *** Bet kokį dvasios krustelėjimą turiu išsakyti. Bet kokį posakį būtinai noriu užrašyti. Tai - instinktas. Ar ne iš tokio instinkto ir gimė literatūra (rašytinė)? Nes apie spausdinimą nekyla nė minties: reiškia Gutenbergas atsirado "vėliau". Literatūra pas mus taip susiliejo su spausdinimu, kad mes visai pamiršome, jog ji egzistavo ir iki spaudos išradimo, ji nebuvo skirta spausdinti. Literatūra gimė iš rašymo "apie save" (tylomis) ir sau; tik vėliau imta ją spausdinti. Bet tai jau gryna technologija. *** Spauda - tai kulkosvaidis, iš kurio pyškina idiotas šaulys. Ir kiek donkichotų išpyškins, kol jie iki jo prisikas. O gal ir niekada neprisikas. Finis ir kapinės. (1911 m. gruodžio 16 d.) *** Gimdyti - ar tai nereiškia irgi kalbėti pasauliui apie save... Tylūs žmonės, neliteratūrinės tautos neprataria pasauliui nė žodžio, jų kalba - vaikai. Motina, pakėlusi naujagimį ant rankų, gali ištarti: "Štai mano pranašiškas veiksmažodis". *** Literatūrą jaučiu kaip savo kelnes. Taip pat artimai ir "lyg savas". Jas saugoji, prižiūri, esi "visada su jomis" (nuolat rašau). Bet ko gi čia su jomis ceremonytis???!!! Visi mano "išsišokimai" su visomis smulkmenomis: negaliu įsivaizduoti literatūros "ne savyje", pvz., ne "savo kambaryje". "Žinau" apie ją tik fiziškai liesdamas, mano žinios labiau paviršutiniškos už mano "nežinojimo" gelmę. Ir dėl tokių svyravimų, kai taurė (nebūties) pasvyra, - viskas ir prasideda. Žinoma, žinau (matau), kad yra žurnalai, laikraščiai, žinau, kaip "viskas surėdyta". Prenumerata ir paštas. Tačiau tuo beveik ir "netikiu", "kaip sapne". Tenai nesiprašau ir "savo vardo negarsinu". Viskas tenai man tas pats. Brangiausia (literatūroje) - būtent tos kelnės. Amžina, šilta. Be ceremonijų. *** Ėmus spausdinti knygas, meilė tapo nebeįmanoma. Kokia čia meilė "su knyga"? (ruošiantis vardinėms) *** Pigi knyga - tai nekultūringa. Knygos privalo būti brangios. Tai ne degtinė. Knyga turi nusisukti nuo kiekvieno, kuris susiraukia, išvydęs jos kainą. "Praeik pro šalį" - turi paraginti ji ir, mostelėjusi į laikraščių kiosko pusę, - patarti: "Pirk juos". Knyga privalo būti išdidi, savarankiška ir nepriklausoma. Todėl ji visų pirma turi būti brangi. (skaitant rytinius laikraščius) *** Kas yra literatūros dvasia? Tai Hamletas. Tai tuštuma ir šaltis. (einant miegoti) *** Kas yra "rašytojas"? Pamesti vaikai, užmiršta žmona, ir didybė, didybė... Įdomi figūra (prieš užmiegant) *** Vidutinį žmogaus amžių, nuo 30 (netgi nuo 24-erių) metų iki 45-erių, vadinu fiziniu. Čia viskas aišku, racionalu. Vyksta darbas. Tarnyba. "Diena iš dienos", "nėra kada galvos pakelti". Mechanika. Niekas nieko neprisimena ir nenujaučia. Niekada nesidomėjau tokio amžiaus žmonėmis, jų nemėgau. Beprotiškai įsimylėdavau senukus ir vaikus. Tai - "metafizinis amžius". Įdomus ir reikšmingas. Čia juntamas "Pragaras" ir "Dangus". Juntamos vibracijos. *** Taip, jei sėkla - purvina, tai, žinoma, "jis ją sutepė". Ar tikrai purvina? Obuolio sėkla yra obuolys, kviečio grūdas yra kvietys: o žmogaus sėkla, tikriausiai, žmogus? Taigi jis davė jai žmogų? Žinoma - tai vaikas nuo jo. Tad kodėl gi sako - "tai purvas", "jis ją sutepė"? Nesuprantu. *** Sveika reakcija į "pasakas", kad gimnazistai nesimoko. - Nesimokykit, ponaičiai. Trauk juos velniai. Išdykaukit, žaiskit. Skinkit gėles, įsimylėkit. Mylėkit savo tėvus ir gerbkit kunigus (patyliukais eikit į bažnyčią). Per egzaminus "nusirašinėkit", - tebus patenkintos besotės ministerijos. 20-ies metų, kai jau būsite vedę, imkite palengva skaitinėti, skaitykite vis daugiau ir daugiau, ligi pačios mirties. Tada ji užklups jus vėlai, o jūsų senatvė bus išmintinga. *** Literatūrinė atmintis visų šalčiausia. Tose nedaugelyje "literatūrinių laidotuvių", kuriose teko buvoti (niekada to nemėgau), mane stulbindavo einančiųjų paskui karstą abejingumas jame gulinčiam mirusiąjam. Plepalai. "Savi reikalai". "Įžymieji" rūpestingai mąsto, ką pasakys prie kapo duobės. Nejaugi tokie "pasakoriai" seks ir mano karstą. Brrr... Kitas reikalas - prasčiokai: gailestis, ašaros, viskas kaip pridera. *** "Visuomenė", rėkauja visur, - "literatūroj užgimė visuomeninis elementas", "prabudo visuomeniškumas". Aš galbūt nieko nesuprantu: kai sutinku "visuomenišką" žmogų, su juo nenuobodžiauju ir nesiginčiju: šalia jo aš tiesiog mirštu. "Visas pavandeniju" ir išgaruoju: nebelieka nei proto, nei valios, nei žodžio, nei sielos. Nusibaigiu. Atsigaunu, pramerkiu akis tik tada, kai man pasirodo, kad "visuomeniškumas" jau apleido pašnekovą (kaimyną, pažįstamą). Gimnazijoje, kai "norėjosi trenkti į snukį" arba ką nors apmauti, - irgi norėjosi be "visuomenės", kitaip tampa liūdna sau pačiam, bloga visiems aplinkui. Ir "santvarkos" norėjosi be "visuomenės", tiesiog: "mes tada persikraustysim į kitą gatvę" arba "aš įsimylėsiu kitą merginą" (kai buvau gimnazistas, merginos norėjosi visada). Kodėl gi taip dūstu, kai ima kalbėti apie "visuomenę"? Lygiai taip pat kalba ir apie varnėnų migraciją. "Išskrido į šiaurę", "išskrido į pietus". - Ak, - skriskite, mielieji, kur tik norite: koks mano reikalas. Arba: "žmonija eina į priekį": tačiau žinau, kad tariant žodį "eina", galvoje pirmiausia turima kelias, o ne tie, kas "eina". Štai dėl ko nuobodūs šitie paukštyčiai. Ir galų gale - aš nepakeliu paties triukšmo. O kur varnėnai - ten tylos nėra. (1911 m. gruodžio 18 d.) Vertė Darius Pocevičius tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |
||