Jerome David Salinger

       SUSIPAŽINKITE: SIMORAS

       Mano veikėjai savo nuolatiniu egzistavimu vis labiau įtikina mane, kad tai, ką apie juos lig šiol rašiau, daugiausia yra netikra. Netikra todėl, kad rašiau apie juos su neblėstančia meile (o šie žodžiai, man rašant, jau irgi tampa netikri), bet netvirtu talentu, ir šis nevienodumas, užuot pateikęs ryškų ir tikslų veikėjų paveikslą, beviltiškai gramzdina juos meilėje, kuriai talentas niekad neprilygs ir kuri, talentą pranokdama, veikėjus tarytum saugo.

       Išeina taip (metaforiškai tariant), tarsi rašytojui nepaklustų plunksna, ir atsiradusi atsitiktinė klaida save sąmoningai suvoktų. Gal aukštesnėj sferoj tai visai ne klaida, o esminė viso veikalo dalelė. Tada išeina, tarsi toji klaida pakeltų maištą prieš autorių ir iš neapykantos jam uždraustų save pataisyti, sakydama: „Ne, nesileisiu ištrinama, stosiu liudininke prieš tave, kad esi labai prastas rašytojas“.

       Kartais, tiesą sakant, lyg ir ne ką iš to pešu, bet, sulaukęs keturiasdešimties, savo seną lengvapėdišką draugą, eilinį skaitytoją, laikau paskutiniu tikrai šiuolaikišku patikėtiniu, o juk mane, dar visai neišaugusį iš paauglystės, pats įdomiausias ir podraug iš esmės mažiausiai pasipūtęs viešumos specialistas, kokį pažinojau, primygtinai prašė visad blaiviai vertinti tokio santykio privalumus, kad ir labai neįprastus bei kraupius; jis jau tada matė, kas manęs laukia. Neaišku, kaip rašytojas gali laikytis tų privalumų, neįsivaizduodamas, koks tas jo eilinis skaitytojas. Pastarasis, be abejo, apie savo rašytoją paprastai šį tą žino, bet kurgi girdėta, kad autorius turėtų išmanyti, koks tas jo eilinis skaitytojas. Tačiau man labai pasisekė (čia aš išklosiu savo mintį, kurios, tikiuosi, ateity nebereikės daugiau klostyti), kad apie savo eilinį skaitytoją, tai yra jus, jau prieš daugelį metų sužinojau kone viską, ko man reikia. Jūs, ko gero, tai dievagodamasis neigsit, tačiau tikrai negaliu jūsų žodžio imti už gryną pinigą. Esat aistringas paukščių mylėtojas. Visai kaip tas žmogus Džono Bachano¹ apsakyme „Sul Skeris“, – kurį kadaise, labai prastai reguliuojamu mano savišvietos laikotarpiu man įsiūlė Arnoldas Šugermanas, – jūs pirmiausia susidomėjote paukščiais todėl, kad jie žadino jūsų vaizduotę, žavėjo jus, nes „iš visų tvarinių atrodė esantys arčiausiai grynosios dvasios – mažyčiai gyviai, kurių normali temperatūra – 52 C“. Turbūt, kaip ir tam Bachano personažui, jums tai kėlė virpulingų asociacijų; neabejoju, kad mintyse tardavote: „Paukštis nykštukas, su pupos didumo skrandeliu, perskrenda Šiaurės jūrą! Riestasnapis bėgikas, kuris perisi tokioj tolimoj šiaurėj, kad gal tik kokie trys žmonės yra matę jo lizdą, atostogų keliauja į Tasmaniją!“ Žinoma, būtų per daug tikėtis, kad mano eilinis skaitytojas pasirodytų besąs vienas iš tų trijų, mačiusiųjų riestasnapio bėgiko lizdą, bet, šiaip ar taip, jaučiuosi pažįstąs jį – jus – gana gerai, kad numanyčiau, kokio geranoriško gesto dabar iš manęs laukiate. Taigi, senasis patikėtini, visai entrenous², kol dar nėra kitų, šiaip jau visur esančių, – pusamžių auto-moto patrakėlių, kurie pasišovę nusviesti mus į mėnulį, „dharmos valkatų“, cigarečių filtrų galvočiams gamintojų, bitnikų, varvanosių ir bambeklių, kulto žynių, visų iškilių žinovų, kurie taip puikiai išmano, ką mums daryti ir ko ne su savo vargšais lyties organėliais, visų barzdotų, išdidžių, beraščių jaunų vyrukų ir negrabių gitaristų bei dzen-žudžių, ir visos estetų pasiutkailių šutvės, spjaunančios pro savo bemokslius dantis ant šios nuostabios planetos (dar neužčiaupkit man burnos), kur buvojo Bevardis, Kristus ir Šekspyras, – kol jų visų dar nėra, sakau jums vienam, senas drauge (nagi, būtent jums), malonėkit priimti iš manęs šią kuklią, itin anksti pražydusių skliaustelių puokštę: (((()))). Aš visai negėliškai noriu, kad jie būtų priimti, vienas po kito, kaip kreivakojai – riestakojai! – ženklai, nusakantys mano kūno ir sielos būseną, rašant šias eilutes. Kalbant profesionaliai, – o aš tik taip ir mėgstu kalbėti (kad dar labiau atgrasinčiau, pasakysiu, jog nuolat kalbu devyniom kalbom, iš kurių keturios seniai mirusios), – taigi, kalbant profesionaliai, esu nežemiškai laimingas – koks dar niekad nesu buvęs. Na, gal kartą, kai keturiolikmetis parašiau apsakymą, kurio visi personažai turėjo Heidelbergo dvikovų randus – herojus, piktadarys, herojė, jos senutė auklė, visi arkliai ir šunys. Tuomet buvau gana laimingas, bet ne taip nežemiškai kaip dabar. Tai štai: žinau gal net geriau už kilus, kad nežemiškai laimingas rašantysis gali išvesti visus iš kantrybės. Žinoma, tokioje būsenoje daugiausia bėdos pridaro poetai, bet ir prozininkas, šitaip apsėstas, padorioj draugijoj nelabai susitvardo: priepuolis yra priepuolis, tebūnie jis dieviškas ar ne. Ir nors manau, kad spausdintame puslapyje nežemiškai laimingas prozininkas gali sukurti daug ką gero – sakyčiau, geriausius dalykus, – tiesa ir tai (manau, jog tai daug akivaizdesnė tiesa), kad jis negali būti nei nuosaikus, nei saikingas, nei lakoniškas; trumpų pastraipų beveik nepalieka. Jis negali būti nešališkas – nebent tik retom, įtartinom atoslūgio akimirkom. Tokios didžios, visaapimančios laimės akivaizdoje jis norom nenorom išsižada mažesnio, bet rašytojui visad mielo malonumo – puslapio lankose ramiai sėdėti ant tvoros. O blogiausia, manding, kad jis nebesugeba patenkinti pirmučiausia skaitytojų poreikio – būtent, tiesiai šviesiai papasakoti visą istoriją. Iš dalies todėl prieš keletą sakinių ir pasiūliau tą lemtingą skliaustelių puokštę. Aš suvokiu, kad dažnas visai protingas žmogus nepakenčia pastabų skliausteliuose, darkančių pasakojimo eigą. (Mums taip aiškina laiškuose – tiesa, daugiausia disertantai, kurie, atitrūkę nuo dėstytojavimo, suprantama, godžiai siekia paskandinti mus savo rašiniuose. O mes skaitom ir dažniausiai tikim; mus patraukia bet koks angliškų žodžių vėrinys – lyg būtų išsakytas paties Prospero, – geras, blogas ir vidutiniškas.) Čia turiu pareikšti, kad nuo šiol ne tik mano intarpai gausiai vešės (bijau, kad neapsieisiu ir be vienos kitos išnašos), bet karts nuo karto rimtai ketinu užsėsti skaitytojui ant sprando ir nuvaryti jį prie kokios jaudinančios ar įdomiausios temos į šoną nuo praminto siužetinio tako. Greitis čia, – sergėk Dieve mano amerikietišką kailį, – man visiškai nieko nereiškia. Tačiau juk esama skaitytojų, kuriuos sudominti galima tik perdėm santūriu, perdėm klasikiniu ir, matyt, sumaniausiu būdu; tokiems nuoširdžiai siūlau, – kiek rašytojas iš viso pajėgia nuoširdžiai siūlyti tokį dalyką, – pasitraukti dabar, kol tai padaryti dar lengva ir paprasta. Galbūt išėjimo rodyklių prikaišiosiu ir tolesniam mūsų kely, tik vargu ar beįstengsiu daryti tai iš širdies.
       Pradžioje norėčiau tarti gana išsamų žodį apie tuodvi įžangines citatas. „Mano veikėjai savo nuolatiniu egzistavimu...“ yra Kafkos. Antroji – „Išeina taip (metaforiškai kalbant), tarsi rašytojui nepaklustų plunksna...“ – Kierkegoro (bjauriai knieti trinti rankas, kad ši Kierkegoro citata kai kuriuos egzistencialistus ir per daug išreklamuotus prancūzų „mandarinus“ su visais jų... na, kiek nustebins)*. Giliai širdy nemanau, kad cituoti mylimus rašytojus galima tik turint neginčijamą motyvą, bet tikrai malonu, kai toks motyvas yra. Šiuo atveju man regis, kad tuodvi citatos, ypač būdamos greta, pavyzdingai liudija ne lik Kafkos ir Kierkegoro, bet visų keturių mirusių vyrų talentą; tų keturių vienaip ar kitaip visuomenę papiktinusių ligonių arba nepritapusių viengungių (iš jų gal tik Van Gogui neteks svečiuotis šiuose puslapiuose), kurių pagalbos dažniausiai šaukiuosi, – kartais visai bėdos prispirtas, – kai trokštu tikrai patikimų žinių apie moderniojo meno ypatumus. Apskritai šias citatas pateikiau, siekdamas kuo aiškiau parodyti savo santykį su tuo informacijos kiekiu, kurį čia tikiuosi sukaupti, – tam tikruose sluoksniuose – drįstu pasakyti – toks autoriaus atsivėrimas visada laukiamas ir niekad nėra per daug ankstyvas. Antra vertus, būtų labai džiugu manyti, svajoti, kad šios dvi citatėlės taptų visai tinkama atspirties nuoroda apynaujei literatūros kritikų veislei – tiems gausiems darbininkams, manau, galėtume pavadinti juos kariais, kurie mūsų veikliose neofroidistinėse Literatūros ir Meno klinikose triūsia ilgas valandas, dažnai nebetekdami vilties pagarsėti. Ir turbūt ypač tiems labai jauniems studentams bei dar žaliems klinicistams, kurie patys trykšte trykšta psichine sveikata ir (manau, kad neabejotinai) yra laisvi nuo bet kokio liguisto attrait³ grožiui, tačiau ketina specializuotis estetinės patologijos srityje. (Prisipažįstu, kad šia tema kietos kaip titnagas nuomonės laikiausi nuo kokių vienuolikos metų, kai stebėjau, kaip mano mylimiausią dailininką Ligonį, tuomet dar trumpakelnį, šešias valandas ir keturiasdešimt penkias minutes tyrinėjo garbi profesionalių froidistų grupė. Mano ne visai patikimu supratimu, jie jau buvo beimą jo smegenų tepinėlį, ir man kilo mintis, kad tik vėlyva valanda – antra nakties – sukliudė jiems tą padaryti. Taigi mano žodžiai čia bus titnaginiai, bet nestoržieviški. Suprantu, kad žengsiu lynu arba siaurutėle lenta, bet minutę kitą dar mėginsiu eiti: daugelį metų many kaupėsi tie jausmai ir jau laikas juos išlieti.) Apie nepaprastai, stulbinamai kūrybingus menininkus skersai išilgai sklando gandai gandeliai – čia kalbu tik apie dailininkus, poetus, Dichter⁴. Vienas iš tų gandų, – mane labiausiai linksminantis, – sako, kad jie niekada, netgi tamsiais amžiais prieš atsirandant psichoanalizei, per daug negerbė savo profesionalų kritikų ir, vedami nesveiko požiūrio į visuomenę, maudavo juos ant vieno kurpaliaus su echt⁵ leidėjais, meno kūrinių pirkliais ir kitais, matyt, pavydėtinai klestinčiais menų korpuso prisiplakėliais, kurie, – tekdavo pripažinti, – jeigu lik gautų, dirbtų kitą, švaresnį darbą. Bet, man regis, bent šiais laikais, apie „stebėtinai produktyvų, nors ir nesveikuojantį“ poetą arba dailininką dažniausiai išgirsti, kad jis būtinai esąs nepaprasto masto, bet neabejotinai „klasikinis“ neurotikas, pasiklydėlis, kuris savo negalios atsikratyti nori tik retkarčiais ir nelabai rimtai; arba, mūsiškai tariant, ligonis, kuris neretai, nors pats tą vaikiškai neigia, siaubingai klykia iš skausmo, tarsi visa širdimi trokšdamas atsisakyti ir savo meno, ir sielos, kad patirtų kitų žmonių „sveikatą“, o vis dėlto (toliau skelbia gandas), kai į jo nesveikatingą kambarėlį kas nors įsibrauna – neretai tai būna jį mylintis žmogus – ir aistringai klausia, kurgi jam skauda, jis arba nutyli, arba nesugeba mediciniškai, dalykiškai nusakyti, o rytą, kai net didieji poetai ir dailininkai, kaip teigiama, jaučiasi žvalesni, jis atrodo jau visai užsispyręs pasiduoti savo ligai, tarsi išaušus naujai darbo dienai būtų prisiminęs, kad visi, ir sveikiausi žmonės, galiausiai numirs, daugelis ne ypač garbingai, o štai jis, laimės kūdikis, tegu ir ligotas, yra varomas į kapus įdomiausio pakeleivio, kokį yra tekę pažinti. Apskritai, nors iš mano lūpų tai gali skambėti išdavikiškai, – juk šiame gan polemiškame pasisakyme minėjau tokį mirusį menininką mūsų šeimoje, – aš nematau, kaip galima racionaliai paneigti, kad šis pastarasis plačiai pasklidęs gandas (paskala) yra grįstas gana gausiais faktais. Kol mano žymus giminaitis buvo gyvas, aš stebėjau jį – tiesiog išplėtęs akis – skvarbiu sakalo žvilgsniu. Bet kokiu logišku požiūriu jis tikrai nebuvo sveikas, ir sunkiausiomis naktimis bei pavakarėmis suklykdavo ne tik iš skausmo, bet ir šaukdamasis pagalbos, o kai toji „pagalba“ atskubėdavo, jis išties atsisakydavo suprantamai nupasakoti, kur jam skauda. Kad ir taip, aš atvirai priekabiauju pripažintiems šių sferų ekspertams – mokslo šulams, biografams, o ypač dabartinei valdančiajai intelektualų aristokratijai, išugdytai didžiausiųjų viešųjų psichoanalitinių mokyklų, – ir ypač aikštingai priekabiauju dėl štai ko: jie deramai nesiklauso tų skausmo šūksnių. Tiesiog nesugeba. Juk ausys jų skardinės. Su tokiu prastu aparatu, su tokiom ausim – kas gi atseks skausmo šaltinį pagal garsą ir savitumą? Su tokiais nevykusiais klausos aparatais, manding, daugių daugiausia tegalima aptikti ir galbūt pripažinti esant kelis nuklydusius, blankius obertonus – net ne kontrapunktą, – sklindančius iš sunkios vaikystės ar sutrikdyto libido. Tačiau kas gi sukelia tą visaapimantį, urmu užgriūvantį skausmą? Iš kur jis? O gal tikras poetas arba dailininkas yra aiškiaregys? O gal, tiesą sakant, savo žemelėj tik tokį aiškiaregį ir teturim? Juk aiškiaregys – tai ne mokslininkas, ir jau jokiu būdu ne psichiatras. (Iš tikrųjų vienintelis didis psichoanalitikų poetas buvo pats Froidas: jis, aišku, irgi neprigirdėdavo, tačiau joks protingas žmogus neneigs, jog tai buvo tikras epinis poetas.) Atleiskit, aš jau tuoj baigsiu. Kokia gi aiškiaregio kūno dalis labiausiai pažeidžiama? Nagi, žinoma – akys. Suteikite, brangusis eilini skaitytojau, man dar vieną malonę (jeigu dar nepabėgot) ir iš naujo perskaitykite tas Kafkos ir Kierkegoro citatas. Na argi neaišku? Argi tie šūksniai kyla ne iš akių? Kad ir koks būtų ekspertizės sprendimas – mirties priežastimi vadinąs Džiovą, Vienatvę ar Savižudybę, – negi neaišku, kaip iš tiesų miršta tikras menininkas aiškiaregys? Aš teigiu (ir visa, ką toliau išsakysiu šiuose puslapiuose, ko gero, bus verta tiek, kiek šis teiginys yra arti tiesos), taigi aš teigiu, kad tikrą menininką aiškiaregį, dangiškąjį pamišėlį, kuris moka kurti ir kuria grožį, mirtinai apspangina jo paties skrupulai, akinančios jo baugios žmogiškos sąžinės formos ir spalvos.
       Štai ir išdėsčiau savo credo. Atsilošiu. Atsidustu – deja, laimingas. Užsirūkau ir imuosi, padėk Dieve, jau kitų temų.

       Dabar reikėtų paaiškinti – pasistengsiu trumpai – titulinį „Susipažinkite“, švytintį aukštai virš durų. Pagrindinis personažas, bent jau tais skaidriais protarpiais, kai numaldęs save atsisėsiu ir apsiraminsiu, čia bus velionis mano vyriausias brolis Simoras Glasas, kuris (verčiau išklosiu lai vienu nekrologo sakiniu) 1948 metais, trisdešimt vienerių metų amžiaus, atostogaudamas su žmona Floridoje, nusižudė. Gyvendamas jis daug ką reiškė daugeliui žmonių, o mūsų didokoje šeimoje savo broliams ir seserims jis buvo tiesiog viskas. Žinoma, mums jis buvo viskas, kas tikra: mūsų vienaragis mėlynais dryžiais, mūsų dvilęšė deginimo lupa, mūsų genialusis patarėjas, mūsų portatyvinė sąžinė, mūsų turtų sergėtojas ir vienintelis mūsų tikras poetas; ir, manau, neišvengiamai, – mat ne tik kad nepasižymėjo per dideliu santūrumu, bet ir kone septynerius savo vaikystės metus išbuvo „scenos žvaigžde“ visos šalies radijo viktorinos programoje, tad vienaip ar kitaip jis išsakė beveik viską, – manau, neišvengiamai jis tapo mūsų liūdnai pagarsėjusiu „mistiku“ ir „žmogumi be pusiausvyros“. O kadangi čia jau taip iš pat pradžių įsibėgėjau, tai ir išdėstysiu, – jeigu dėstyti galima rėkiant, – kad iš visų žmonių, su kuriais nuolat bendravau ar tik šiaip šlaisčiausi, jis vienintelis, – nesvarbu, ar planavo žudytis, ar ne, – daugmaž atitiko klasikinę muktos sąvoką – buvo apšviestasis, Dievo žinovas. Šiaip ar taip, jo charakteris, bent jau man, nesileidžia glaustai nupasakojamas, ir neįsivaizduoju, kas galėtų – aš tikrai ne, – aprašyti jį vienu ypu arba keliais prisėdimais – tebūnie jie kas mėnesį ar kas metus. Mat reikalas toks: iš pradžių ketinau parašyti apsakymą apie Simorą ir pavadinti jį „SIMORAS. PIRMA DALIS“, kur esminis žodis „PIRMA“ ne tiek skaitytojui, kiek man pačiam, Badžiui Glasui, taptų parankiu įtaisu, paslaugiai, ryškiai primenančiu, jog logiškai turės būti ir kitos dalys (antra, trečia ir gal net ketvirta). Tokiu ketinimų nebeturiu. O jei ir turiu, – tiesą pasakius, ko gero, taip ir bus, – tai jie yra sulindę gilyn ir, matyt, laukia, kad kai būsiu pasiruošęs, triskart pabelsiu. Tačiau šiuo atveju apsakymo apie brolį neparašysiu. Veikiau tapsiu neabejingų įžanginių pastabų apie jį lobynu. Manau, jog iš esmės čia lieku tuo, kuo visad buvau – pasakotoju, bet esu smarkiai spiriamas asmeninių interesų. Man knieti supažindinti, aprašyti, knieti dalyti atminimo suvenyrus, amuletus, knieti atlapoti piniginę ir paleisti per rankas nuotraukas, knieti daryti, ko tik geidžia širdis. Apimtas tokios nuotaikos, apsakymo žanro liesti nedrįstu. Tokius storus neabejingus rašytojėlius, kaip aš, jis praryja nekramtęs.
       Tačiau turiu papasakoti jums daugybę nemaloniai skambančių dalykų. Pavyzdžiui, jau taip anksti tiek daug prikalbėjau apie savo brolį. Jūs negalėjot nepastebėti. Turbūt pastebėjot ir tai, – iš mano dėmesio tai neišsprūdo, – kad viskas, ką lig šiol sakiau apie Simorą (ir apie visus, taip sakant, jo kraujo grupės žmones), buvo gryniausia panegirika. Ką gi, tai verčia susimąstyti. Nors ketinu ne laidot, o iškast ir tikriausiai girti, vis dėlto numanau keliąs šiokią tokią grėsmę visų šaltų, nešališkų pasakotojų garbei. Nejaugi Simoras neturėjo jokių rimtų trūkumų, ydų, silpnybių, kurias čia galėčiau išvardinti, kad ir paskubomis? Kas gi jis toks buvo? Šventasis?!
       Ačiū Dievui, į pastarąjį klausimą atsakyti neprivalau. (Kokia laimė!) Verčiau pakeisiu temą ir nedvejodamas pasakysiu, kad itin marga jo būdo savybių paletė tam tikrais jautrumo ir dirglumo protarpiais kiekvienam jaunesniam šeimos nariui grasindavo įvaryti siutą. Visų pirma jis turėjo vieną baisoką savybę, būdingą visiems tiems, kurie ieško Dievo, ir, atrodo, labai sėkmingai, keisčiausiose vietose – radijo programose, laikraščiuose, taksi su sugedusiais skaitikliais, žodžiu, visur. (Štai mano brolis, jau būdamas suaugęs, turėjo gluminantį įprotį – smiliumi tyrinėti pilnas pelenines: išstumdavo visas nuorūkas į kraštus, išsišiepęs iki ausų – lyg tikėdamasis vidury rasti susirietusį it angelėlis Kristų, – ir niekad neatrodydavo nusivylęs.) Taigi pažengusio tikinčiojo skiriamasis požymis, – nesvarbu, kokią religiją išpažįstančio (į tą bjauroką apibūdinimą „pažengę tikintieji“ įeina ir visi krikščionys, atitinkantys didžiojo Vivekanandos sąlygą: „Jei regi Kristų, esi krikščionis; visa kita – plepalai“), – taigi tas skiriamasis požymis, labiausiai padedantis atpažinti tokį žmogų, yra tai, kad labai dažnai jis elgiasi kvailai ar net idiotiškai. Šeimai, turinčiai tikrą grandą, kurio elgesys nenuspėjamas, tenka rimtas išbandymas. Jau baigiu šį savybių apyrašą, tik dar privalau įtraukti, mano nuomone, sunkiausią jo būdo bruožą – jo šnekėjimo įpročius, kitaip tariant, anomališką tų įpročių skalę. Kartais jis vos tepraverdavo burną, tik tiek, kiek trapistų vienuolyno vartų sargas, – taip trukdavo net ištisas dienas ar savaites, – o kartais kalbėdavo neužsičiaupdamas. Įsiaudrinęs (ir, tiesą pasakius, beveik visi jį nuolat audrindavo, o paskui prisėsdavo kuo arčiau, kad gerai susiurbtų jo mintis), – taigi įsiaudrinęs jis galėdavo taukšti ištisas valandas, kartais visai nebesuvokdamas, kad kambaryje yra dar vienas ar du, arba net dešimt žmonių. Čia tvirtinu jį buvus talentingą šnekovą, bet, švelniausiai tariant, netgi dangiškai tobulas nesustabdomas šnekovas kartkarčiais įgrįsta. Tik pridursiu, jog sakau tai ne tiek iš kokio atgrasaus puikavimosi savo sąžiningumu nematomo skaitytojo atžvilgiu, kiek iš įsitikinimo – deja, deja, – kad štai šis nesustabdomas šnekovas atsparus bet kokiems antpuoliams. Bent jau mano tai tikrai. Jaučiuosi turįs išimtinę teisę savo brolį tiesiai šviesiai pavadinti nesustabdomu plepiu, – man regis, tai gana užgaulūs žodžiai, – ir podraug ramiai atsilošti kaip kortuotojas, prisikišęs į rankoves tūzų, ir nesunkiai prisiminti aibę lengvinančių aplinkybių (tik žodis „lengvinančios“ čia vargu ar tinka). Jas visas galiu sutraukti į vieną: dar ankstyvoje jaunystėje, gal šešiolikos ar septyniolikos metų, Simoras ne tik išmoko valdyti savo gimtąją šnektą – toli gražu ne elitinius Niujorko kalbos manieringumus, – bet jau buvo išpuoselėjęs savo skvarbiai taiklų poeto žodyną. Tada jo begalinės šnekos, jo monologai, nesibaigiančios tirados beveik niekad neįgrisdavo, – bent jau daugeliui mūsų, – kaip, sakykim, visa, ką sukūrė Bethovenas, kai girda jam nebetrukdė, ir ypač, nors čia aš gal per daug išrankus, kaip Si-bemol ir Cis-moll kvartetai. O juk mes buvome septyni vaikai šeimoje. Ir nė vieno iš mūsų nereikėdavo už liežuvio traukli. Problema, aišku, sunki: vienuose namuose šeši apsigimę tauškaliai ir gražbyliai ir nenugalimas šnekovų čempionas. Tiesa, tokio titulo jis niekad nesiekė. Netgi aistringai troško, kad pokalbyje arba ginče kas nors iš mūsų įveiktų jį ar bent ilgiau už jį iškalbėtų. Anokia čia bėda, tačiau mus, nors jis to nematė, – mat kai kas išsprūsdavo ir iš jo akylumo – ji graužė vis labiau. Neabejotina yra tai, kad jis visad turėjo tą titulą ir veikiausiai būtų beveik viską atidavęs, kad jį perleistų kitam, bet niekaip nesugebėjo gražiai to padaryti, – tai tikrai sunki problema, kurios dar bent keletą metų negalėsiu atidžiau panarplioti.
       Šioje vietoje paminėsiu – ne vien tik įsiteikdamas skaitytojui, – kad apie brolį esu rašęs ir anksčiau. Be to, geranoriškai pabakintas, gal net prisipažinčiau, jog vargiai beprisimenu, kada apie jį nerašiau, o jeigu rytoj su įremtu į smilkinį pistoletu gaučiau sėsti ir rašyti apsakymą apie dinozaurą, neabejoju, kad tam dičkiui nejučia suteikčiau vieną kitą Simoro įteigtą manierą – tarkim, nepaprastai mielą judesį, nukandant maudos žiedą arba švytruojant trisdešimties pėdų uodega. Kai kurie žmonės – ne, ne artimi draugai – klausinėjo manęs, ar daug ką paėmiau iš Simoro, kurdamas savo vienintelio romano⁶ jauną herojų. Tiesą sakant, dauguma net neklausdavo, o tiesiog konstatuodavo. Jei puldavau neigti jų žodžius, mane tiesiog išbardavo, tačiau pasakysiu, kad iš tų, kurie pažinojo mano brolį, nė vienas nieko panašaus neklausė ir neteigė, – už tai esu dėkingas ir net maloniai nustebęs, nes daugelis mano personažų sklandžiai ir laisvai kalba Manhatano šnekia, turi gana būdingą polinkį pulti stačia galva ten, kur dauguma kvailių bijo kelti koją, ir paprastai yra persekiojami Būtybės, kurią, nerasdamas geresnių žodžių, pavadinsiu tiesiog Kalno Senoliu. Bet galiu aiškiai pasakyti, kad esu parašęs ir išspausdinęs du apsakymus⁷ lyg ir tiesiogiai apie Simorą. Vėlesnysis, paskelbtas 1955 metais, gana nuodugniai pasakoja apie jo vestuvių dieną 1942 metais. Detalės ten pateiktos taip išsamiai, jog trūko tik padovanoti skaitytojui kaip suvenyrą visų iki vieno svečių pėdų įspaudus šerbete, bet pats Simoras, pagrindinis patiekalas, asmeniškai taip ir nepasirodė. Antra vertus, ankstesniajame, daug trumpesniame apsakyme, parašytame penkto dešimtmečio pabaigoje, jis ne tik dalyvavo visu savo kūnu, bet vaikščiojo, kalbėjo, pasimaudė vandenyne ir paskutinėje pastraipoje susivarė kulką į smegenis. Tačiau kai kurie mano artimiausi, bet labai plačiai išplitę šeimynykščiai, kurie nuolat knisinėjasi po mano spausdintą prozą, ieškodami smulkių kliaučių, labai švelniai tarstelėjo man (baisiai jau švelniai – mat dažniausiai jie pulte užsipuola, mojuodami gramatikomis), jog tas jaunuolis, tas „Simoras“, kuris tame ankstesniajame kūrinėlyje vaikštinėjo ir kalbėjo ir dar netgi nusišovė, buvo visai ne Simoras, o žmogus, kuris – keistas dalykas – labiausiai priminė ne ką kitą, kaip – o-lia-lia, – deja, mane patį. Manau, kad tai tiesa, – bent jau man, kaip profesionalui, sudilgsino sąžinę. Ir nors toks faux pas nepateisinamas, negaliu nepaminėti, kad tasai apsakymas buvo parašytas tepraėjus porai mėnesių po Simoro mirties ir netrukus po mano paties, kaip ir fiktyvaus Simoro bei Tikrojo Simoro, grįžimo iš „Europos veiksmų teatro“. Tuo metu naudojausi šiaip ne taip suremontuota, tiesiog išklerusia vokiška rašomąja mašinėle.

       Ak, ši laimė stačiai svaigina. Ji nuostabiai išlaisvina. Jaučiuosi esąs laisvas pasakyti jums būtent tai, ką jūs dabar trokštat išgirsti. Taigi, jeigu – o tuo aš neabejoju – šiame pasaulyje jūs labiausiai mylite tuos mažyčius grynos dvasios padarėlius, kurių normali temperatūra – 52° C, vadinasi, antroji jūsų meilė yra žmogus – Dievą mylįs arba Dievo nekenčiąs (bet beveik niekada per vidurį), šventasis arba ištvirkėlis, moralistas arba visiškas amoralistas, – gebąs parašyti eilėraštį, kuris yra poezija. Tarp žmonių jis yra rietasnapis bėgikas, ir aš skubu jums papasakoti, kad ir nedaug težinau, apie jo skrydžius, jo karštį, jo neįtikimą širdį.
       Nuo 1948 metų pradžios aš sėdžiu – šeimyna tai supranta tiesiogiai – prie plėšomų lapų bloknoto, kuriame glaudžiasi šimtas aštuoniasdešimt keturi trumpi eilėraščiai, parašyti brolio per paskutinius trejus metus – ir kariuomenėj, ir ne, bei dauguma būtent kariuomenėj. Dabar jau ketinu labai greitai – save tikinu, jog už kelių dienų ar savaičių – atsitraukti nuo kokio pusantro šimto eilėraščių ir pirmam norinčiam leidėjui, vilkinčiam gerai išlygintą kostiumą ir mūvinčiam švarias pilkas pirštines, leisti juos išsinešti tiesiai į savo apytamsę spaustuvę, kur jie veikiausiai bus įvilkti į dvispalvį aplankalą – jo galiniame atvarte puikuosis keletas stebėtinai netikusių pritarimo frazių, užsakytų ir įgytų iš „vardą turinčių“ poetų bei rašytojų, nesidrovinčių viešai komentuoti savo kolegų kūrinius (bet gilesniu savo širdies ketvirtadaliu liaupsinančių tik draugus, įtariamus nevykėlius, užsieniečius, ekscentriškus plevėsas bei gretimų dirvų artojus), paskui keliaus į sekmadienio laikraščių literatūros skyrius, kur, jeigu didžiulės, naujos, išsamios Groverio Klivlendo biografijos recenzija neišsikeros per daug plačiai, poezijos mylėtojus su jais trumpai supažindins vienas iš nuolatinių, saikingai apmokamų pedantų arba neetatinių uždarbiautojų, kuriems galima patikėti naujas poezijos knygas, nes jie recenzuos jas glaustai, nesvarbu, kad gal nei išmintingai, nei aistringai. (Ne, gal toliau nebebūsiu toks pagiežingas. O jeigu ir būsiu, tai taip pat atvirai kaip čia.) O kadangi jau sėdžiu prie tų eilėraščių daugiau kaip dešimt metų, galėčiau paskelbti – tai būtų gaiviai normalu ar bent nekaprizinga – dvi svarbiausias priežastis, dėl kurių ryžausi nuo jų pakilti, pasitraukti. Ir tas abi priežastis norėčiau supakuoti į vieną pastraipą lyg į dėklą – iš dalies todėl, kad noriu jas abi susieti, be to, gal kiek ir skubotai, esu pasiryžęs tolimesniam kely prie jų nebegrįžti.
       Pirma, mane spaudžia visa šeima. Be abejo, tai labai įprastas dalykas, man ir girdėti apie tai nesinorėtų, bet juk turiu keturis gyvus, raštingus, nenustygstančius jaunesnius brolius ir seseris, pusiau žydų, pusiau airių kilmės ir, matyt, su Minotauro kraujo priemaiša; du brolius – Veikerį, buvusį klajoklį kartūzą reporterį, dabar užsidariusį vienuolyne, ir Zujį, taip pat energingai pašauktą ir išrinktą nereligingą aktorių, kurių vienam trisdešimt šešeri, o kitam dvidešimt devyneri; ir dvi seseris – jauną, daug žadančią aktorę Frani ir Bu Bu, gyvybingą pasiturinčią Vestčesterio matroną – dvidešimt penkerių ir trisdešimt aštuonerių metų. Nuo pat 1949 metų tai dažniau, tai rečiau iš seminarijos ir internatinės mokyklos, iš akušerinio moterų ligoninės skyriaus ir studentų darbo kambario po „Karalienės Elžbietos“ vaterlinija gaunu laiškus, parašytus per pertraukas tarp egzaminų ir repeticijų, tarp pamaldų ir kūdikio maitinimų. Tuose laiškuose šios keturios garbios personos vis siunčia man nekonkrečius, bet aiškiai juodus ultimatumus, kuriuose dėstoma, kas man gresia, jeigu aš tučtuojau nesiimsiu ką nors daryti su Simoro eilėraščiais. Turbūt čia pat reikia pažymėti, kad aš ne vien tik rašau, bet ir puse etato dirbu merginų koledže anglistikos katedroje – Niujorko valstijos šiaurėje, netoli nuo Kanados sienos. Gyvenu vienas (ir katės nelaikau – prašau visus įsidėmėti) itin kukliame, tiesiog sukežusiame namelyje, miško gilumoje, sunkiai prieinamoj kalno pašlaitėj. Be studenčių, fakulteto darbuotojų ir pusamžių padavėjų per darbo savaitę ar ir visus metus matau labai mažai žmonių. Žodžiu, priklausau literatūrinių vienišių padermei – tokius, be abejo, galima sėkmingai šantažuoti ir gąsdinti laiškais. Šiaip ar taip, žmogaus kantrybė turi ribas, ir aš kaskart atidarau savo pašto dėžutę su baimingu virpuliu, kad tarp ūkinių padargų reklamos ir banko sąskaitų galiu rasti iki kraštų prirašytą grėsmingą atvirlaiškį, atsiųstą vieno iš brolių arba seserų, iš kurių du, – manyčiau, verta pridurti, – rašo šratinukais. Antroji priežastis, dėl kurios ryžtuosi atsisveikinti su eilėraščiais ir išsiųsti juos į leidyklą, yra, tiesą sakant, ne tiek emocinė, kiek fizinė. (Čia išsipučiu kaip povas, nes neriu tiesiai į retorikos liūną.) Radioaktyvių dalelių poveikis žmogaus kūnui – populiari tema 1959 metais – seniems poezijos mylėtojams nėra naujiena. Saikingai naudojamas, geras eilėraštis yra nuostabiai efektyvi šiluminės terapijos forma. Kariuomenėj, kai kokius tris mėnesius sirgau „ambulatoriniu pleuritu“, pirmąkart palengvėjimą pajutau, panešiojęs dieną kitą marškinių kišenėje nekaltą Bleiko lyrikos pavyzdėlį tarsi šuteklį. Tačiau kraštutinumai visada rizikingi, neretai ir tiesiog pražūtingi, o ilgalaikis sąlytis su eilėraščiais, kurie pranoksta vadinamąją „gerą poeziją“, kelia rimtą grėsmę. Taigi, lengviau atsidusčiau, jeigu brolio eilėraščiai nors kuriam laikui būtų pašalinti iš šios ankštokos erdvės. Jaučiuosi nesmarkiai, bet plačiai apdegęs. Ir priežastys man regisi labai rimtos: nuo pat ankstyvos jaunystės Simoras visą gyvenimą žavėjosi pirmiausia kinų, o paskui, taip pat giliai, ir japonų poezija – jos abi jį traukė kaip jokia kita pasaulio poezija.**
       Aš, žinoma, negaliu dabar pat sužinoti, ar mano brangus, nors gal nukamuotas eilinis skaitytojas pažįsta kinų arba japonų poeziją. Atsižvelgdamas į tai, kad netgi trumputis jos aptarimas gali gerokai nušviesti mano brolio prigimtį, sakyčiau, kad dabar man nėra ko kuklintis ir susilaikyti. Manau, kad įtaigiausios klasikinės kinų ir japonų eilės yra protu suvokiamos ištartys, kurios tylų, laukiamą klausytoją pradžiugina, apšviečia arba kruopele praturtina jo gyvenimą. Jos gali būti ir dažnai esti ypač malonios ausiai, bet, sakyčiau, jeigu kinų ar japonų poetas nesugeba taikliai atpažinti geros churmos, gero krabo arba gero uodo įkandimo į gerą ranką, – tai kad ir koks ilgas, neįprastas ar žavus būtų jo semantinis arba intelektualusis žarnynas, kad ir kaip kutentų ausį to žarnyno stygų garsas, slaptinguosiuose Rytuose niekas rimtai nekalbės apie jį kaip apie poetą, jeigu apskritai kalbės. Mano nesiliaujantis vidinis džiugesys, kurį teisingai, tik gal kiek įkyriai vadinau laime, visą šį rašinį, regis, grasina paversti kvailio monologu. Vis dėlto manau, kad net ir aš nesiryšiu nusakyti, kas būtent lemia tokį nuostabų kinų ar japonų poeto žavesį. Tačiau šis tas (jūs taip ir manėt?) vis tiek ateina į galvą. (Gal ir ne visai tai, ko aš ieškau, bet šveist per tvorą negaliu.) Kartą, senų seniai, kai mudu su Simoru buvome šešerių ir aštuonerių, tėvai Niujorke, senajame „Alamako“ viešbutyje, kur mes turėjom tris su puse kambario, surengė pobūvį kone šešiasdešimčiai žmonių. Tai buvo viešas jų pasitraukimas nuo varjetė scenos – jaudinanti ir iškilminga proga. Apie vienuoliktą mudviem buvo leisią atsikelti ir ateiti prie svečių pasižiūrėti. Mudu ne tik žiūrėjom. Svečių paprašyti, mes nesispyriodami šokom ir dainavom, iš pradžių atskirai, paskui kartu, – kaip tai daro daugelis tokių vaikų. Bet daugiausia tiesiog stebėjome. Prieš antrą nakties, kai svečiai ėmė skirstytis, Simoras išprašė Besi – mūsų motinos, – kad toji leistų sunešti svečiams jų paltus, kuriais buvo apkabinėtas, apklostytas, apmėtytas, apverstas visas mūsų butas, net mūsų miegančios sesytės lovos kojūgalis. Kokį tuziną svečių mudu pažinojom artimai, antra tiek iš matymo arba pasakojimų, kitus tik vos vos arba visai nepažinojom. Čia turiu pridurti, kad, jiems ateinant, mudu miegojom. Bet, kokias tris valandas juos stebėjęs, šypsojęsis jiems ir net, manyčiau, pamilęs juos, Simoras, nieko neklausdamas, beveik visiems svečiams, po vieną ir po du, nė karto neapsirikęs, padavė į rankas jų nuosavus paltus, o vyrams, be to, ir skrybėles. (Su moterų skrybėlaitėm turėjo šiek tiek keblumų.) Na, aš čia netvirtinu, kad tai yra tipiškas kinų ar japonų poeto sugebėjimas, ir, žinoma, neketinu teigti, jog tai esminė jo ypatybė. Tačiau aš manau, kad jeigu kinų ar japonų eiliuotojas žvilgsniu neatpažįsta, kuris paltas kieno, jo poezija turi labai menką perspektyvą. O aštuoneri metai, ko gero, bus ta amžiaus riba, iki kurios galima išlavinti šį menką sugebėjimą.
       (Ne, ne, dabar aš negaliu sustoti. Mano Padėtyje man atrodo, kad aš ne tik užtikrinu savo broliui vietą tarp poetų; jaučiuosi, lyg bent porai minučių nuimčiau visų šio sumauto pasaulio bombų detonatorius – tai, be abejo, mažytė, tik laikina vieša malonė, bet ji mano.) Vyrauja nuomonė, kad kinų ir japonų poetai labiausiai mėgsta paprastas temas, ir bandydamas tai neigti, jausčiausi paikesnis nei visad, bet žodis „paprastas“ yra vienas iš tų, kurių nekenčiu kaip gyvatės, nes – bent jau mano aplinkoje – juo paprastai nusakoma visa, kas primityviai sutrumpinta, kad nebūtų gaišlu, tai, kas trivialu, striuka, prasta. O ir atmetus mano asmenines antipatijas, manau, nėra žodžio – ačiū Dievui, jokia kalba, – nusakančio kinų ar japonų poezijoje vyraujančią tematiką. Kažin kas galėtų rasti žodį, nusakantį šitai: išdidus, pasipūtęs ministras, vaikščiodamas kieme ir vėl perkratydamas triuškinančią kalbą, kurią šįryt pasakė girdint pačiam imperatoriui, apgailestauja užmynęs ant kažkieno pamesto ar išmesto piešinio, nupiešto plunksna ir tušu. (Varge mano, še jums ir prozininkas – naudoju kursyvą, be kurio Rytų poetas apsieina.) Didysis Isa džiaugsmingai skelbia mums, kad sode žydi pūstažandis bijūnas. (Tik tiek. Ar mes eisim žiūrėti į tą pūstažandį bijūną – kitas klausimas; jis mums nenurodinėja, kaip kai kurie prozininkai ir Vakarų eiliakaliai, – čia jau jų neišvardinsiu.) Vien paminėjęs Isos vardą, įsitikinu, kad tikras poetas negali rinktis temos. Tiesiog pati tema jį pasirenka, o ne jis ją. Pūstažandis bijūnas apsireikš tiktai Isai – ne Busonui, ne Siki ir netgi ne Basio. Proziškai modifikuota, ta pati taisyklė galioja ir pasipūtusiam ministrui. Jo neapims dangiškai žmogiškas gailestis, nes jis nedrįs užminti piešinio, kol didysis prasčiokas, benkartas ir poetas Lao Di-gao nebus atkakęs jo stebėti. Kinų ir japonų poezija stebuklinga tuo, kad tyras vieno poeto balsas yra visiškai toks pat kaip kitų, bet kartu ir visiškai savitas, skirtingas. Tan Li, sulaukęs devyniasdešimt trejų metų ir visuotinių pagyrų už išmintį bei gerą širdį, prisipažįsta, kad jį kamuoja hemorojus. Ir dar vienas, paskutinis pavyzdys: Go Huanas, apsipylęs ašaromis, lemena, kad velionis jo šeimininkas labai prastai elgdavęsis prie stalo. (Tiesa, visada rizikinga per daug niekinti Vakarus, štai Kafkos dienoraščiuose yra eilutė – ir ne viena tokia, – kuri puikiausiai tiktų sveikinant su kinų Naujaisiais Metais: „Jauna mergina, tik todėl, kad ėjo įsikibusi mylimajam į parankę, ramiai sau aplinkui dairėsi“.) Na, o brolis Simoras... ak, mano brolis Simoras. šiam semitų-keltų rytiečiui reikia naujutėlaitės pastraipos.
       Neoficialiai Simoras kinų ir japonų poeziją rašė ir kalbėjo visus su mumis praleistus trisdešimt vienerius metus, bet formaliai ją ėmė kurti, būdamas vienuolikos, vieną rytą viešosios bibliotekos antro aukšto skaitykloje Brodvėjuje, netoli mūsų namų. Buvo šeštadienis, į mokyklą eiti nereikėjo, jokie darbai mūsų nelaukė, tik pietūs, ir mudu maloniai sau klydinėjom tarp stelažų, kai kur stoviniuodami, kartais rimtai pažvejodami naujų autorių, ir jis staiga ženklu pašaukė mane, kad parodytų ką radęs. Jis buvo pasičiupęs pluoštą verstų Pango eilėraščių – vienuolikto amžiaus stebuklą. Bet, kaip žinia, žvejyba, bibliotekose ir kitur, yra slidus dalykas – niekad gerai nežinai, kas ką pagaus. (Apskritai žūklės pavojai buvo mėgstama Simoro tema. Mūsų jaunesnysis brolis Voltas vaikystėje puikiai žvejodavo su sulenktu smeigtuku, ir jo devintą ar dešimtą gimtadienį Simoras padovanojo jam savo eilėraštį – suteikdamas bene didžiausią gyvenime džiaugsmą – apie turtingą berniuką, kuris Hudzono upėje sužvejoja poronotą, traukdamas jį iš vandens, apatinėje lūpoje pajunta skausmą, kurį greit užmiršta, bet, parėjęs namo ir paleidęs dar gyvą žuvį į vonią, pastebi, kad žuvis dėvi mėlyną kepurėlę su berniuko mokyklos emblema virš snapelio, o tos šlapios kepurytės viduj randa įsiūtą juostelę su savo pavarde.) Nuo to ryto Simoras užkibo visiems laikams. Kai jam buvo keturiolika, vienas kuris iš mūsų nuolat naršydavo jo švarkus ir striukes, ieškodamas, gal ką bus gero sueiliavęs per nuobodžią gimnastikos pamoką ar laukdamas priėmimo pas dantistą. (Nuo šio paskutinio sakinio praėjo visa diena, ir tuo tarpu iš savo „darbovietės“ paskambinau tarpmiestiniu telefonu Bu Bu į Takahou ir paklausiau, ar yra koks Simoro vaikystės eilėraštis, kurį ji norėtų matyti šiame pasakojime. Ji pasakė man paskambinsianti. Išrinko ne visai tai, kas čia man gali tikti, tad šiek tiek suerzino, bet perkentėsiu. Jos parinktas eiles, kaip man žinoma, poetas parašė aštuonerių metų: „Džonai Kitsai /Džonai Kitsai/ Džonai /Tavo šalikas kaip tikro pono“.) Kai jam buvo dvidešimt dveji, turėjo pasidėjęs nemenką pluoštą eilėraščių, kurie man atrodė labai, labai geri, ir aš, visą gyvenimą rašęs tik tokias eilutes, kurias bemat vaizduojuosi išspausdintas vienuolikos punktų šriftu, gana irzliai raginau jį pasiūlyti juos kur nors į spaudą. Ne, jis manęs, kad to nereikią daryti. Dar ne, o gal ir niekada. Jie labai nevakarietiški – lotoso kūdikiai. Jam atrodę, kad jie lyg ir akibrokštas visuomenei. Jis dar negalėjęs tiksliai pasakyti, kurgi tas akibrokštas, bet kartais pajusdavęs, kad tie eilėraščiai parašyti tarsi kokio atskalūno, kuris atsuka nugarą jį išugdžiusiai aplinkai, artimiems žmonėms, nors gal ir netyčia. Jis sakė valgąs maistą iš mūsų didelių šaldytuvų, vairuojąs amerikietiškus aštuonių cilindrų automobilius, susirgęs drąsiai geriąs mūsų gamybos vaistus ir pasitikįs JAV kariuomene, galinčia apsaugoti jo tėvus ir seseris nuo hitlerinės Vokietijos, o visuose jo eilėraščiuose – nė žodelio apie tai, nė užuominos apie šias realijas, ničnieko. Kažkas baisiai klaidinga. Pasakė, jog parašęs eilėraštį dažnai susimąstys apie panelę Overman. Čia reikia pasakyti, kad panelė Overman dirbo Niujorko bibliotekoje, kurią mes nuolat lankydavome vaikystėje. Jis pasakė, kad dėl panelės Overman turįs nuolat uoliai ieškoti tokios poetinės raiškos, kuri atitiktų jo paties ypatingus reikalavimus ir drauge nebūtų, net iš pirmo žvilgsnio, nepriimtina panelės Overman skoniui. Kai jis baigė kalbėti, aš ramiai, kantriai – tai yra, rėkdamas visa gerkle – paaiškinau, kaip menkai panelė Overman tesugeba vertinti ar net skaityti poeziją. Tada jis priminė man, kad jam pirmą kartą apsilankius bibliotekoje (vienam, šešerių metų), panelė Overman, kad ir kaip tesuprantanti poeziją, atvertė knygoje Leonardo katapultos iliustraciją ir linksmai padėjo priešais jį, ir kad jam visai nesmagu, parašius eilėraštį, suvokti, jog panelė Overman vargu ar skaitys jį su malonumu ir įsijautusi, kai tikriausiai bus ką tik pakėlusi akis nuo savo mylimo pono Brauningo arba irgi brangaus bei tokio pat suprantamo pono Vordsvorto. Tuo šis ginčas baigėsi – juk ginčijausi tik aš, jis diskutavo. Negi ginčysies su žmogum, kuris tiki ar bent aistringai trokšta tikėti, kad poetui dera rašyti ne tai, ką jis nori, o tai, ką jis rašytų, jeigu jam žūtbūt reikėtų imtis atsakomybės rašyti taip, kad jį suprastų kuo daugiau pažįstamų senų bibliotekininkių.
       Tvirtai tikintiems, kantriems, hermetiškai tyriems žmonėms visi svarbiausi šio pasaulio dalykai, – galbūt tik ne gyvenimas ir mirtis: juk tai tik žodžiai, – susiklosto kuo geriausiai. Pabaigoje Simoras daugiau kaip trejus metus galėjo mėgautis tuo, kas patyrusiam meistrui teikia didžiausią pasitenkinimą. Jis rado sau tinkamiausią eiliavimo būdą, atliepiantį jo sąmonėje įaugusį poezijos įvaizdį, – rašė eilėraščius, kurie, manding, ir pačiai panelei Overman, jeigu ji dar būtų gyvenusi, turėjo atrodyti įspūdingi, gal net gražūs ir „jaudinantys“, jeigu ji būtų įnikusi į juos taip pat godžiai kaip į savo senuosius kavalierius Brauningą ir Vordsvortą. Tai, ką jis atrado ir įgyvendino, labai sunku nupasakoti.*** Pradžioj pravartu pasakyti, kad klasikinis trijų eilučių, septyniolikos skiemenų japoniškas haiku jam buvo aukščiausia poezijos forma ir kad jis pats rašė, stačiai plūste plūdo haiku (beveik visada angliškai, bet kartais – sakau tai deramai susiraukęs – japoniškai, vokiškai arba itališkai). Galima sakyti – ir turbūt bus sakoma, – kad Simoro vėlyvojo periodo eilėraščiai atrodo kaip dvigubo haiku (jei toks iš viso gali būti) vertimas į anglų kalbą; ir aš čia tiek nesikabinėčiau, jeigu manęs nepykintų tokia reali tikimybė, kad koks nors suvargęs, bet nenuilstamai išdaigaujantis anglistikos katedros dėstytojas – gal net ir aš pats, apsaugok Dieve, – šveis tokį pokštą: girdi, Simoro eilėraštis skiriasi nuo haiku kaip dvigubas martinis nuo paprasto. Ir nesvarbu, kad tai netiesa, – jeigu jau auditorija pastatė ausis, pedanto nesustabdysi. Šiaip ar taip, kol dar galiu, lėtai ir rūpestingai pasakysiu štai ką: vėlyvieji Simoro eilėraščiai yra šešiaeiliai, be griežtos pėdos, bet dažniausiai linksta prie jambo; ir iš pagarbos japonų klasikams bei dėl to, kad pats kaip poetas turėjo polinkį dirbti jaukioj ankštoj erdvėj, jis juos sąmoningai apribodavo iki trisdešimt keturių skiemenų – dvigubo klasikinio haiku skaičiaus. Be viso to, visi po mano stogu esantys šimtas aštuoniasdešimt keturi eilėraščiai nieko daugiau neprimena, tik patį Simorą. Beje, jie netgi skamba ypatingai – simoriškai. Tai yra, visi eilėraščiai neskambūs, ramūs, – toks buvo jo poezijos idealas, – tačiau kur ne kur plyksteli euforija (baisus žodis – geresnio nerandu), tarytum kažkas ne visai blaivus atidarytų mano kambario duris, profesionaliai papūstų kornetu tris, keturias be galo mielas gaidas ir vėl dingtų. (Niekad iki tol nebuvau sutikęs poeto, kuris vidury eilėraščio tarytum pagrotų kornetu, ir dar taip gražiai, tad verčiau apie tai nebekalbėsiu. Gana.) Šioje šešiaeilėje struktūroje ir labai savitoje garsų dermėje Simoras buvo poezijos viešpats. Didžioji dauguma tų šimtas aštuoniasdešimt keturių eilėraščių yra ne tiek laisvos, kiek kilnios dvasios, ir juos gali skaityti bet kas ir bet kur, netgi balsu audringą naktį pažangioj našlaičių prieglaudoj, tačiau paskutiniuosius trisdešimt, trisdešimt penkis eilėraščius dvejočiau siūlyti gyvam žmogui, kuris savo gyvenime nėra bent du kartus miręs – pageidautina lėta mirtimi. Ar turiu mėgstamiausių eilėraščių? – tikrai taip: paskutinieji du. Nemanau, kad kam užminsiu ant kojos, jeigu labai paprastai nusakysiu, apie ką jie. Priešpaskutinis eilėraštis yra apie jauną ištekėjusią moterį ir motiną, kuri turi tai, kas mano sename vedybinio gyvenimo vadovėlyje vadinama „nesantuokiniu meilės ryšiu“. Simoras neaprašinėja jos, bet ji įžengia į eilėraštį tą akimirką, kai jo kornetas pragysta itin įspūdingai, ir aš regiu ją: nepaprastai graži, ne baisiai protinga, bet baisiai nelaiminga, gyvena, ko gero, netoli Metropoliteno meno muziejaus. Vieną vakarą ji labai vėlai grįžta iš pasimatymo – regiu ją apsiblaususią, išsitepliojusią lūpų dažais – ir ant savo lovatiesės randa balioną. Jį kažkas tiesiog ten paliko. Poetas nepasako, bet aišku, kad tai didžiulis, pripūstas vaikiškas balionas, greičiausiai žalias kaip Centrinis parkas pavasarį. Kitas, paskutinysis eilėraštis, yra apie jauną priemiesčio našlį, kuris vieną naktį atsisėda savo pievelėje – matyt, su pižama ir chalatu – pasižiūrėti į mėnulio pilnatį. Prie jo prieina nuobodžiaujanti balta katė, aišku, jo namiškė ir greičiausiai buvusi šeimos numylėtinė, pasimuisto, ir jis, žvelgdamas į mėnulį, leidžiasi jos įkandamas į kairę ranką. Šis paskutinysis eilėraštis dėl dviejų ypatingų priežasčių galėtų labai sudominti mano eilinį skaitytoją. Labai norėčiau dabar apie tai pakalbėti.
       Kaip ir derėtų poezijai, bent jau tai, kurioje žymu kinų ar japonų „įtaka“, Simoro eilės yra nuogiu nuogutėlės, niekad neišpuoštos. Tačiau prieš kokį pusmetį mano jaunesnioji sesuo Frani, atvažiavusi čia savaitgaliui ir netyčia naršydama mano stalčius, aptiko šį našlį vaizduojantį eilėraštį, kurį ką tik (nusikalstamai) papasakojau: jis buvo atskirtas nuo kitų perrašyti mašinėle. Dėl šiuo momentu nelabai svarbių priežasčių to eilėraščio ji niekad nebuvo mačiusi, tad, suprantama, čia pat ir perskaitė. Vėliau, kalbėdama su manim apie eilėraštį, ji pasakė nesuprantanti, kodėl Simoras paminėjo, kad jaunasis našlys katei kąsti leido būtent į kairiąją ranką. Jai tai nedavė ramybės. Tas „kairumas“, pasak jos, buvo labiau panašus į mane negu į Simorą. Nekalbam apie šmeižikišką priekaištą dėl mano vis augančios profesionalios aistros detalėms, tas būdvardis jai, matyt, pasirodė nereikalingas, per daug konkretus, nepoetiškas. Aš ją nuginčijau ir, jeigu reikės, esu pasiryžęs nuginčyt ir jus. Esu visiškai įsitikinęs, kad Simoras manė esant būtina parodyti, jog jaunasis našlys leido baltajai katei suvaryti aštrius kaip yla dantis į kairiąją, prastesniąją ranką, dešiniąją palikdamas laisvą muštis į krūtinę ar į kaktą, – be abejo, tokie argumentai daugumai skaitytojų atrodys pernelyg varginantys. Gal taip ir yra. Bet juk aš žinau, kaip mano brolis vertino žmogaus rankas. Be to, čia yra dar vienas, itin svarbus aspektas. Gal būtų netaktiška leistis į ilgas šnekas apie tai, – būtų panašu į užmojį skaityti telefonu visą Ebio „Airių rožės“ libretą nepažįstamam žmogui, – bet Simoras buvo pusiau žydas, ir nors aš šia tema negaliu kalbėti taip autoritetingai kaip Kafka, bet, sulaukęs keturiasdešimties, beveik neabejoju, kad kiekvienas mąstantis žmogus su geroka semitų kraujo priemaiša gyvena arba gyveno, kažkaip intymiai bendraudamas su savo rankomis, tarsi ir jos jį pažintų, ir nors jis metų metus vaikščiotų perkeltine arba tiesiogine prasme susikišęs jas į kišenes (kartais, deja, visai kaip kokius du stačiokiškus senus draugus ar gimines, kurių jam nesinori vestis į pobūvį), manau, sunkią akimirką jis bemat ištrauks jas, sumosikuos, tokią akimirką gal net pasielgs drastiškai su jomis, šit ims ir vidury eilėraščio nepoetiškai paminės, kad katė įkando į kairiąją, – o juk poezija ir yra sunkus momentas, galbūt vienintelis įveikiamas iš mūsų nuosavų sunkumų. (Atsiprašau už tokį žodžių srautą. Deja, jis turbūt ne paskutinis.) Antras dalykas, dėl kurio šis eilėraštis gali labai ir, tikiuosi, nuoširdžiai sudominti mano eilinį skaitytoją, yra jame juntama nenusakoma asmeninė jėga. Niekad nesu matęs tokio įtaigaus spausdinto žodžio, o juk imsiu ir neapdairiai paminėsiu, kad nuo ankstyvos vaikystės ligi tol, kol gerokai persiritau per tris dešimtis, retai kurią dieną perskaitydavau mažiau kaip du šimtus tūkstančių žodžių, o dažnai įveikdavau ir keturis. Tiesa, būdamas keturiasdešimties, aš to alkio nebejaučiu, ir kai man nereikia tikrinti jaunųjų damų arba savo rašinių, paprastai ne ką ir teskaitau, nebent aršius giminių atvirukus, sėklų katalogus, paukščių mylėtojų biuletenius (vienokius ir kitokius) bei graudžius savo senų skaitytojų „linkime pasveikti“ laiškelius, inspiruotus paskalų, kad kasmet šešis mėnesius praleidžiu budistų vienuolyne, o kitus šešis – psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau suvokiu, jog visai neskaitančio žmogaus arba smarkiai save sutramdžiusio skaitytojo išdidumas yra net įžūlesnis už kai kurių knygų rijikų didžiavimąsi, tad stengiuosi (tikiuosi, kad sakau tai rimtai) išlaikyti kai kurias seniausias savo literatūrines pretenzijas. Bene didžiausia iš jų yra mano gebėjimas įžvelgti, ar poetas arba prozininkas remiasi savo, savo draugo ar dešimtkart perduota patirtimi, ar bando įsiūlyti mums neva grynus prasimanymus. Bet kai 1948 metais pirmą kartą perskaičiau, tai yra, sėdėdamas išklausiau tą eilėraštį apie našlį ir katę, tiesiog negalėjau patikėti, kad Simoras nėra pakasęs bent vienos, mūsų šeimai visai nežinomos savo žmonos. Aišku, jis to nebuvo padaręs. Bent jau (ir jeigu čia kas pirmąkart nuraus, tai tik skaitytojas – ne aš) – bent jau šioje inkarnacijoje. Ir nors buvau gerai išnaršęs visus Simoro gyvenimo vingius, niekad nesu girdėjęs, kad jis būtų artimai pažinęs kokį jauną našlį. Galiausiai čia visai netaktiškai pabrėšiu, kad į našlį jis buvo panašus ne daugiau už bet kokį jauną amerikietį. Ir nors visai įmanoma, kad kartais, kankinančiomis ar džiaugsmingomis akimirkomis, kiekvienas vedęs vyras, – gana abstrakčiai pripažinčiau, kad turbūt ne išimtis ir Simoras, – susimąsto, koks būtų gyvenimas be žmonelės (manding, geras poetas iš tokių svaičiojimų sukurptų puikią elegiją), vis dėlto ši prielaida man regis tarsi vanduo psichologų malūnui ir visai neužkabina esmės. O esmė yra ta – kad ir kaip man sunku, pasistengsiu giliai neįklimpti, – jog patys tariamai arba tikrai asmeniškiausi Simoro eilėraščiai iš tiesų mažiausiai pasako apie jo kasdieninį gyvenimą šiame Vakarų pasaulyje. Štai mano brolis Veikeris netgi teigia (tenesužino apie tai jo abatas), kad daugelyje savo geriausių eilėraščių Simoras remiasi džiaugsmais ir bėdomis, patirtomis ankstesniuose, itin atmintinuose gyvenimuose kaimiškame Benarese, feodalinėje Japonijoje ir Atlantidos sostinėje. Dabar, žinoma, lukteliu, kad skaitytojas galėtų skėstelėti rankomis arba veikiau nusiplauti jas, išsižadėdamas mūsų visų. Nepaisant to, manau, kad visi gyvi mūsų šeimos vaikai Veikeriui energingai pritartų, nors vienas kitas gal ir su išlygom. Pavyzdžiui, savižudybės dieną viešbučio kambaryje ant sugeriamojo popieriaus Simoras parašė paprastą klasikinio stiliaus haiku. Nelabai pasitikiu savo pažodiniu vertimu – parašė jis japoniškai, – bet, trumpai tariant, ten kalbama apie mergytę, kuri sėdi lėktuve su lėle ir atgręžia jos galvą, kad ta pasižiūrėtų į poetą. Kokią savaitę prieš tai Simoras iš tikrųjų skrido keleiviniu lėktuvu, ir mano sesuo Bu Bu gana klastingai kyštelėjo mintį, kad ten tikrai galėjo būti mergytė su lėle. Aš abejoju. Kategoriškai neneigiu, bet abejoju. Ir jeigu tikrai taip buvo – o aš tuo nė kiek netikiu, – galvą dedu, kad tas vaikas nė nemanė savo draugužei rodyti Simoro.
       Ar aš per daug šneku apie brolio poeziją? Ar darausi plepus? Taip. Taip. Per daug šneku apie brolio poeziją. Darausi plepus. Negerai. Bet priežastys kalbėti toliau pakeliui dauginasi kaip kiškiai. Be to, nors, kaip jau prisigyriau, esu laimingas rašytojas, galiu prisiekti, kad linksmas nesu ir niekad nebuvau: man maloningai suteikiama derama profesinė nelinksmų minčių norma. Pavyzdžiui, nebe pirmą kartą man topteli, kad kai jau imsiu porinti viską, ką tik žinau apie patį Simorą, nebeliks nei vietos, nei reikiamo pulso dažnio, nei – apibendrintai, bet teisingai tariant, – noro grįžti prie jo poezijos. Ir štai šią akimirką, suėmęs savo riešą ir bardamas save už plepumą, pagautas panikos, suvokiu galįs prarasti gyvenimo progą – ko gero, paskutine progą – viešai išrėžti galutinę, subjektyvią, kategorišką nuomonę apie savo brolio vietą amerikiečių poezijoje. Negaliu praleisti šios progos. Tai štai: kai atsigręžiu (įtempęs klausą) į kokį pustuzinį originalių praeities amerikiečių poetų ir visą tuntą talentingų ekscentriškų poetų bei – ypač šiais laikais – daugybę gabių stiliaus darkytojų, many bręsta įsitikinimas, kad turėjome tik tris ar keturis beveik nepakeičiamus poetus, ir manau, jog Simoras galiausiai bus pripažintas esąs tarp jų. Ne per vieną dieną, verständlich⁸, – ko jūs norit? Aš spėju, gal net per daug palaužęs galvą, kad pirmosios recenzijų bangos nejučia pasmerks jo eilėraščius žodžiais „Įdomūs“ arba „Labai įdomūs“ su numanomu arba tiesiog nevykusiai išsakytu ir dar labiau žlugdančiu komentaru, kad jie esą mažučiai tykučiai kūrinėliai, nesugebą įtaigiai kreiptis į šiuolaikinę Vakarų auditoriją, nes kurgi jų transatlantinė pakyla su katedra, stikline ir grafinu jūros vandens su ledu? Tačiau tikras menininkas, kaip esu pastebėjęs, ištveria viską (džiugiai tikiu, kad net ir pagyras). Dabar prisimenu, kaip. kartą, kai dar buvom vaikai, Simoras labai susijaudinęs, tamsoj švytruodamas geltona pižama, pažadino mane iš kieto miego. Jo mina, kaip sakydavo brolis Voltas, šaukė „Eureka!“, ir jis norėjo pasakyti man, jog, regis, galiausiai suvokęs, kodėl Kristus liepė nieko nevadinti kvailiu. (Ši problema jį kamavo visą savaitę, nes tai jam skambėjo panašiau į Emilės Post vadovėlio pamokymą, o ne į savo Tėvo Valios vykdytojo žodį.) Simorui knietėjo mane apšviesti, jog Kristus taip pasakęs todėl, kad kvailių iš viso nesą. Mulkių yra, bet ne kvailių. Jam atrodė verta dėl to mane žadinti, ir jeigu aš pripažįstu, kad verta (darau tai be išlygų), turiu sutikti, kad, gavę pakankamai laiko, net poezijos kritikai įrodys esą nekvaili. Tiesą pasakius, man tuo sunku patikėti, tad su mielu noru pereisiu prie kitų temų. Galų gale įkopiau į šių primygtinų ir kai kur, deja, pratrūkusių brolio poezijos gvildenimų viršūnę. Iš pat pradžių mačiau, kas manęs laukia. Dievaži, kad taip skaitytojas pirma būtų galėjęs pasakyti man ką nors baisaus. (Ei jūs, su savo „auksine tyla“, – pavydžiu jums!)
       Mane persekioja nuojauta – 1959 metais virtusi beveik chroniška, –kad kai Simoro eilėraščiai bus plačiai ir gana oficialiai pripažinti kaip „Labai geri“ (pardavinėjami koledžų knygynuose, įtraukiami į šiuolaikinės poezijos kursą), studentai ir studentės pavieniui ir poromis, su sąsiuviniais po pažastim ims belstis į mano girgždančias lauko duris. (Apgailestauju, kad tenka apie lai prasižioti, bet jau, aišku, per vėlu apsimetinėti droviu ar taktišku naivuoliu, taigi turiu atskleisti, kad mano, kaip sakoma širdutės formos proza padarė mane didžiai mylimu rašeiva, kokių reta nuo Ferio L. Monahano laikų, ir ne vienas anglistikos studentas jau žino, kur mano ola: tą vaizdžiai liudija ir jų padangų vėžės mano rožių lysvėse.) Apskritai nė kiek neabejodamas galiu išvardinti tris studentų rūšis, kurios trokšta ir drįsta įbesti tiesų žvilgsnį į bet kokio literatūrinio arklio dantis. Pirmoji rūšis – tai vaikinas arba mergina, beatodairiškai gerbiantis ir mylintis bet kokią rimtesnę literatūrą, ir jeigu jis ar ji negali išvysti gyvo Šelio, pasitenkins menkesnės, bet vis dėlto vertinamos produkcijos autorių paieškomis. Tokius jaunuolius gerai pažįstu, bent jau man taip regis. Jie būna naivūs, gyvybingi, pilni entuziazmo, dažniausiai ne visai teisūs ir visame pasaulyje yra persisotinusios ar dominuojančios literatūrinės bendruomenės viltis. (Per pastaruosius dvylika metų man teko tikrai nepelnyta laimė kas antroje ar trečioje mano dėstomoje grupėje turėti po vieną tokį nenustygstantį, arogantišką, erzinantį, pamokantį, dažniausiai žavų vaikiną arba merginą.) Antrosios rūšies jaunuoliai, kurie spaudo durų skambučius, rinkdami literatūrinę informaciją, serga (ir tuo didžiuojasi) „akademicitu“, užsikrėtę nuo vieno iš anglistikos profesorių ar asistentų, persekiojančių juos nuo pat pirmo kurso. Neretai, jeigu toks jau dėsto ar ketina dėstyti, liga būna liek pažengusi, kad vargu ar besustabdoma, net ir dedant pačias kvalifikuočiausias pastangas. Štai pernai pas mane apsilankė jaunuolis pasikalbėti apie mano keleto metų senumo rašinį, kuriame daugiausia buvo kalbama apie Šervudą Andersoną. Jis atkako kaip tik tuo metu, kai prie žiemai sukauptų malkų darbavausi benzininiu pjūklu – tas instrumentas po nuolatinio aštuonerių metų naudojimo mane vis dar baugina. Buvo pats pavasario atodrėkis, graži saulėta diena, ir aš, tiesą sakant, jaučiausi lyg būčiau Toro (tai man tikras malonumas, nes trylika metų praleidęs kaime, pastoralinius atstumus vis dar tebematuoju Niujorko kvartalų ilgiu). Žodžiu, buvo daug žadanti, tegu ir suliteratūrinta popietė, ir aš prisimenu, kad buvau pasišovęs tą jaunuoli, nelyginant Tomą Sojerį su kalkių kibirėliu, įkinkyti į savo pjūklą. Vaikinas pažiūrėti buvo sveikas kaip ridikas. Tačiau jo apgaulinga išorė man vos nekainavo kairės kojos, nes, zvimbčiojant ir springčiojant pjūklui, kai ką tik buvau pabaigęs trumpą ir sau malonią delikataus ir efektyvaus Andersono stiliaus panegiriką, tas vaikinas po mąslios ir grėsmingos pauzės paklausė manęs, ar, mano manymu, egzistuoja endeminė amerikietiška Zeitgeist⁹. (Vargšelis. Net jeigu ir ypač tausos save, jo laukia ne daugiau kaip penkiasdešimt metų sėkmingos akademinės veiklos.) Na, o trečiosios rūšies žmonės, kurie, man regis, čia ims nuolat lankytis, vos tik Simoro eilėraščiai bus nuodugniai išnarstyti ir suskirstyti, prašosi atskiros pastraipos.
       Būtų absurdiška teigti, kad jaunimą dažniau vilioja ne pati poezija, o tos menkos arba gausios poeto gyvenimo detalės, kurias čia apibendrintai pavadinčiau sensacingomis. Bet būtent šią absurdišką nuostatą man vieną kartą norėtųsi moksliškai paknebinėti. Bent jau esu įsitikinęs, kad jeigu dviejose grupėse, kurioms dėstau profesionalaus rašymo kursą, kokias šešiasdešimt merginų (ne bet kokias šešiasdešimt – visos anglistės, ir dauguma vyresniųjų kursų) paprašyčiau pacituoti nors vieną „Ozimandijo“ eilutę ar bent pasakyti, apie ką tas eilėraštis, kažin ar nors dešimt iš jų tą padarytų, bet galiu lažintis iš savo dar nesudygusių tulpių, kad penkiasdešimt šių studenčių galėtų papasakoti man, jog Šelis buvo laisvos meilės šalininkas ir turėjo dvi žmonas, kurių viena parašė „Frankenšteiną“, o kita nusiskandino.**** Beje, manęs tai nei šokiruoja, nei siutina. Net nesakyčiau, kad skundžiuosi. Nes jeigu nesama kvailių, tai aš irgi ne kvailys ir mano nekvailai galvai yra lemta vieną sekmadienį suvokti, kad nors ir koks žmogus būtų, kad net jeigu nuo jo paskutinio gimtadienio torto žvakių būtų šutinusi aukštakrosnės kaitra ir jis būtų pasiekęs ypatingų intelektinių, moralinių bei dvasinių aukštumų, – žmogaus gardžiavimasis sensacingomis ar pusiau sensacingomis detalėmis (taip pat žemos ir aukštos kategorijos paskalomis) yra turbūt sunkiausiai pasotinamas ar užgniaužiamas kūno geidulys. (Dieve mano, ko aš čia taip postringauju? Kodėl gi neimu pavyzdžio tiesiog iš poeto? Vienas iš šimto aštuoniasdešimt keturių Simoro eilėraščių, – tik iš pirmo žvilgsnio šokiruojantis, iš antro – bene pakiliausias mano skaitytas himnas gyvenimui, – skirtas mirties patale gulinčiam senam garbiam asketui, kuris, apsuptas giedančių dvasininkų ir mokinių, įtempęs ausis klauso, ką skalbėja kieme sako apie jo kaimyno skalbinius. Simoras leidžia suprasti, jog senoliui norėtųsi, kad giedotojai kiek patildytų balsus.) Matau, kad vėl šiek tiek klimpstu, stengdamasis pažaboti ir prijaukinti labai patogų apibendrinimą, kad paskui juo remčiau rizikingą specifinę prielaidą. Nenoriu per daug rimtai apie tai kalbėti, bet, matyt, teks. Man atrodo neginčijama tiesa, kad visame plačiame pasaulyje daugybė įvairaus amžiaus, įvairiausių kultūrų ir gabumų žmonių nepaprastai gyvai ar net karštai domisi menininkais ir poetais, kurie ne tik garsėja puikia ir didžia kūryba, bet ir turi kokią nors akį rėžiančią asmeninę Ydą: ypač blogai elgiasi namie arba visuomenėje, serga neva romantiška liga arba aistra – kraštutiniu egoizmu, šeimynine neištikimybe, visišku kurtumu arba aklumu, yra kamuojami siaubingo troškulio, mirtino kosulio, jaučia silpnybę prostitutėms, polinkį pašėlusiam svetimavimui arba kraujomaišai, registruotą arba slaptą potraukį opiumui ar sodomijai, ir taip toliau, pasigailėk Dieve tų vienišų benkartų. Jei savižudybės ir nėra kūrėjus kamuojančių negalavimų sąrašo viršuje, negalim nepastebėti, kad poeto ar dailininko savižudybe domimasi visada labai godžiai, neretai iš savotiško sentimentalumo, lyg jis būtų (čia jau nenorėdamas pasakysiu grubiai) koks atlėpausis vados neūžauga. Tad imsiu ir galiausiai pridursiu, kad ši mintis man dažnai atima miegą.
       (Kaip aš, visa tai užrašęs, galiu jaustis laimingas? O juk tebesijaučiu. Nelinksmas, visiškai subjuręs, bet mano įkvėpimo balionas tvyro nė kiek nesubliuškęs ir primena man tik vieną žmogų iš visų, kuriuos pažinojau.) Jūs neįsivaizduojat, kiek daug, trindamas rankas, aš planavau sudėti į štai šiuos puslapius. Tačiau tiems planams, regis, lemta puikuotis mano šiukšlių kibiro dugne. Ką tik ketinau pastarąsias dvi vidurnakčio pastraipas praskaidrinti vienu kitu saulėtu pokštu, po kurių pora skaitytojo rankų pliaukšteli per šlaunis, o kolegos žodžio meistrai pažaliuoja iš pavydo arba šleikštulio. Taigi ketinau pasakyti skaitytojui, kad jei kada jaunimas ir važiuos pas mane žinių apie Simoro gyvenimą arba mirtį, savita mano negalia tokias audiencijas padarys neįmanomas. Rengiausi paminėti,– tik tarp kitko, nes manau, jog kada nors apie tai bus papasakota išsamiai, – kad mudu su Simoru vaikystėje kone septynerius metus atsakinėjome į klausimus radijo viktorinoje ir kad, atsisveikinęs su eteriu, į klausinėjančius žmones – nors jie teklaustų, kuri valanda, – visada žiūrėjau kaip Betsi Trotvud¹⁰ į asilus. Taipogi ketinau išsiduoti, jog, dvylika metų išdėstęs koledže, dabar, 1959-ais, dažnai patiriu priepuolius, kuriuos mano kolegos gana švelniai vadina „Glaso liga“ – paprastai tariant, tai tokie patologiniai juosmens ir papilvės traukuliai, nuo kurių dėstytojas, laisvalaikiu pamatęs ateinant ką nors neturintį keturiasdešimt metų, dvilinkas skuodžia į kitą gatvės pusę arba lenda po stambiais baldais. Tačiau čia nė vienas iš tų dviejų sąmojų manęs negelbės. Abiejuose esama bjaurokos tiesos, bet nepakankamai. Nes tarp dviejų pastraipų man ūmai dilgtelėjo faktas, kad aš trokštu kalbėti, būti klausinėjamas, kamantinėjamas apie štai šį mirusį žmogų. Man toptelėjo, kad, be daugelio kitų, tikiuosi, kur kas tauresnių motyvų, mane įklampino ir paprasčiausias išgyvenusiojo pasipūtimas – šit likau vienintelis, intymiai pažinojęs velionį! Nagi teateinie – geltonsnapiai ir entuziastai, pedantai ir smalsuoliai, šiokie ir anokie, ir visažiniai! Teatvažiuoja pilnais autobusais, tesileidžia parašiutais su „Leikom“ ant kaklų. Galvoje jau knibžda svetingi sveikinimo žodžiai. Viena ranka jau siekia valymo priemonės, o kita – nešvaraus arbatos servizo. Paraudusios akys fokusuoja žvilgsnį. Senasis raudonas kilimas patiestas.

       O dabar imsiuosi labai delikataus klausimo. Tiesa, kiek ir gruboko, bet delikataus, labai delikataus.
       Kadangi vėliau šio klausimo tinkamai ir išsamiai, matyt, nebeatskleisiu, manau, jog skaitytojas turi sužinoti ir verčiau neišmesti iš galvos iki pat galo, kad visi mūsų šeimos vaikai buvo ar tebėra dvigubos stebėtinai ilgos ir margos varjetė artistų dinastijos palikuonys. Galima tarti ar bent pašnibždėti, kad visi mes paveldėjom pomėgį dainuoti, šokti ir (negi jūs tuo abejojat?) krėsti pokštus. Bet, manau, ypač svarbu turėti omeny, kaip turėjo Simoras nuo pat vaikystės, – kad tarp mūsų yra buvę ir įvairiausių cirkininkų – profesionalų ir mėgėjų. Vienas mano (ir Simoro) prosenelis buvo pagarsėjęs karnavalų klounas, Lenkijos žydas, vardu Zozo, kuris itin mėgdavo (reikia suprasti, jog iki pat mirties) iš labai aukštai šokti į mažą vandens telkinėlį. Kitas mudviejų su Simoru prosenelis, airis Makmahonas (garbė mano motinai, kad niekad nesusiviliojo pavadint jo „šaunuoliu“), buvo pats sau darbdavys – suguldydavo pievelėj dvi tuščių viskio butelių oktavas ir, apstotas pinigus mokančios minios, gana melodingai šokdavo ant tų butelių. (Dabar, aišku, patikėsit manim, kad, be kita ko, šeimos genealoginiame medyje turim keletą pakvaišėlių.) Mūsų pačių tėvai, Lesas ir Besi Glasai, gana paprastai, bet, mūsų nuomone, labai įspūdingai dainuodavo ir šokdavo varjetė ir miuzikholuose. Didžiausio ažiotažo jie susilaukė Australijoje (kur Simoras ir aš iš viso praleidom dvejus savo ankstyvos vaikystės metus), bet vėliau gana solidžiai pagarsėjo čia, Amerikoje, senųjų „Pantažo“ ir „Orfėjaus“ teatrų scenose. Daugelio nuomone, varjetė artistais jie galėjo būti kur kas ilgiau. Tačiau Besi viską matė savaip. Ji ne tik turėjo gebėjimą nujausti bloga – 1925 metais varjetė su dviem programom per dieną jau baigė nunykti, ir Besi, kaip motina ir kaip šokėja, buvo tvirtai nusistačiusi prieš keturių per dieną pasirodymų programą dideliuose, naujuose, kaip grybai po lietaus dygstančiuose kino teatruose su varjetė numeriais tarp seansų, – bet dar svarbiau yra tai, kad nuo tada, kai vaikystėje Dubline jos dvynė sesuo užkulisiuose nuo klaikaus išsekimo išleido paskutinį kvapą, Besi labiau už viską rūpėjo saugus gyvenimas. Šiaip ar taip, kai 1925 metų pavasarį, baigiantis nekokiam sezonui „Olbio“ teatre Brukline, visi penki jos vaikai sirgo raudonuke, gulėdami kukliuose trijuose su puse kambario senajam „Alamako“ viešbutyje Manhatane, o pati Besi manė vėl pastojusi (nors, tiesa, suklydo, – šeimos jaunėliai, Zujis ir Frani, gimė tik 1930 ir 1935 metais), ji staiga kreipėsi į padorų ir „įtakingą“ gerbėją, ir tėvas įsidarbino „žemiausioje komercinės radijo stoties pakopoje“, – tariant jo paties vis kartotais žodžiais, kuriems namuose niekas niekad taip ir nepaprieštaravo: šitaip ilgai trukusios „Galaher ir Glaso“ gastrolės oficialiai baigėsi. O svarbiausia, aš čia stengiuosi kuo tvirčiau jums įteigti, kad toji „rampos ir trijų skambučių“ viešpatija visų septynių mūsų šeimos vaikų gyvenime buvo kone visur esanti ir viską persunkusi realybė. Du jaunėliai, kaip jau minėjau, yra profesionalūs aktoriai. Bet aiškios ribos čia nubrėžti neįmanoma. Vyresnioji iš dviejų seserų, – pažiūrėti visai susitupėjusi miesčionė, trijų vaikų motina, garažo su dviem mašinom savininkė, – apimta džiaugsmo, ima šokti kaip pasiutus; kartą nustėręs žiūrėjau, kaip ji visai pakenčiamai trepsėjo (Nedo Veiberno stiliumi), rankose laikydama penkių dienų amžiaus mano dukterėčią. Velionis jaunesnysis brolis Voltas, žuvęs Japonijoje jau po karo (apie jį šiuose savo nesibaigiančiuose rašymuose stengsiuosi kalbėti kuo mažiau), irgi buvo šokėjas, gal ne tiek gyvybingas kaip mano sesuo Bu Bu, bet daug profesionalesnis. Jo dvynys – mūsų brolis Veikeris, mūsų vienuolis, mūsų atsiskyrėlis kartūzas – vaikystėj dievino V. K. Fildsą¹¹ ir to talentingo ir patrakusio, bet kone švento žmogaus pavyzdžiu, be daugelio kitų dalykų, valandų valandas mokėsi žongliruoti cigarų dėžėmis, kol išlavino stebėtiną įgūdį. (Šeimoje gyvuoja gandas, jog jį išsiuntė į vienuolyną, tai yra, atėmė galimybę kunigauti Astorijoje, kad jis būtų apsaugotas nuo įkyrios pagundos – šventąją komuniją parapijiečiams dalyti, atsistojus per žingsnį nuo jų, dailiu lanku metant per savo kairįjį petį tiesiai į lūpas.) O aš pats, – Simorą paliksiu pabaigai, – savaime aišku, irgi kartais pašoku. Žinoma, tik paprašytas. Be to, galėčiau paminėti, kad dažnai jaučiuosi sergimas – tiesa, ne nuolatos – savo prosenelio Zozo: jaučiu, kaip jis paslaptingai apsaugo, kad nesuklupčiau, kliūdamas už savo nematomų plačių klouno kelnių, kai vaikščioju po mišką arba žengiu į auditoriją, ir turbūt pasirūpina, kad mano dirbtinė nosis kartkarčiais kryptų į rytus, kai sėdžiu prie rašomosios mašinėlės.
       Galiausiai ir mūsų Simoro gyvenimas ir mirtis neišvengė sąsajos su tokia „kilme“. Aš jau minėjau, kad nors, mano manymu, jo eilėraščiai yra perdėm asmeniški, atskleidžiantys jį visą, nė viename iš jų, netgi tada, kai jį gena Beribio Džiaugsmo Mūza, jis nepasėja jokio tikro autobiografinio grūdelio. Gal ne visiems patiks, bet visa tai palyginsiu su literatūrine varjetė – tradiciniu pirmuoju numeriu, žodžių ir jausmų ekvilibristika, kai ant smakro balansuojamas auksinis kometas, o ne lazdelė, chromo staliukas ir šampano taurė, sklidina vandens. Tačiau turiu jums papasakoti daug aiškesnį ir akivaizdesni dalyką. Laukiau šios progos: 1922 metais Brisbene, kai Simoras ir aš buvome penkerių ir trejų metų, Lesas ir Besi porą savaičių dalyvavo programoje su Džo Džeksonu – stulbinančiu Džeksonu ir jo nikeliuotu cirko dviračiu, kuris net paskutinių teatro eilių žiūrovams spindėdavo skaisčiau už platiną. Po daugelio metų, vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai mudu su Simoru buvome neseniai persikėlę į savo butuką Niujorke, mūsų tėvas – vadinsiu jį tiesiog Lesu – kartą vakare užsuko, grįždamas namo po pinoklio lošimo. Atrodo, jam visą popietę ėjo blogos kortos. Šiaip ar taip, jis apsilankė, tvirtai pasiryžęs nenusivilkti palto. Atsisėdo. Šnairai nužvelgė mūsų baldus. Atvertė mano pirštus, ieškodamas nikotino žymių, paskui paklausė Simoro, kiek cigarečių per dieną jis surūkąs. Savo taurėje dingojosi radęs musę. Galiausiai, kai šneka – bent man taip atrodė – velniškai subjuro, jis staiga atsistojo ir nuėjo tiesiai prie savo ir Besi nuotraukos, neseniai prismeigtos prie sienos. Padėbsojo į ją visą minutę ar net ilgiau, paskui atsigręžė ūmiu, bet šeimai priprastu judesiu, ir paklausė Simoro, ar jis atsimena, kaip Džo Džeksonas vėžinęs jį ant savo dviračio rankenų, sukdamas ratu aplink sceną. Simoras, sėdėdamas kitame kambario gale velvetu aptrauktame krėsle su smilkstančia cigarete, su mėlynais marškiniais, pilkom laisvom kelnėm ir mokasinais, kurių kulnai buvo numinti, su skutimosi randeliu ant man matomo skruosto, bemat kuo rimčiausiai atsakė – taip savitai, kaip visada į Leso klausimus, tarsi jų gyvenime visad labiausiai laukdavo. Jis atsakė, kad jam atrodo, jog nuo to gražaus Džeksono dviračio jis taip niekad ir nenulipo. Ir negana to, kad tėvui tai meiliai paglostė širdį, šis atsakymas daugeliu atžvilgiu yra teisingas, labai teisingas.

       Tarp paskutinės pastraipos ir šios praėjo, prašuoliavo daugiau kaip du su puse mėnesio. Turiu susiraukęs paskelbti pranešimą, kuris skamba taip, lyg tuoj ketinčiau išsipasakoti, kad dirbu, sėdėdamas ant kėdės, Kūrybinio Proceso metu išgeriu per trisdešimt juodos kavos puodukų, o laisvalaikiu pats darausi baldus; žodžiu, tarsi koks literatas, kuris sekmadieninio laikraščio pasiuntiniui nesidrovi dėstyti apie savo darbo įpročius, pomėgius ir padoresnes žmogiškąsias silpnybes. Aš tikrai tokiam intime¹² atsivėrimui čia nepasiruošęs. (Tiesą sakant, dabar itin atidžiai save stebiu. Man regis, šiam rašiniui dar niekad negrėsė toks tiesioginis pavojus nusirengti iki apatinių.) Apie užtrukusią pertrauką tarp pastraipų pranešiau, kad informuočiau skaitytoją, jog ką tik pakilau iš lovos po devynių ūmaus hepatito savaičių. (Dėl to čia ir apatinius paminėjau. Tas mano prisipažinimas, kitaip išsakytas, galėtų būti tiesiog iš Minskio burleskos. Antroji Kriaušė: „Devynias savaites išgulėjau lovoj su hepatitu“. Vyriausioji Kriaušė: „Su kuriuo gi Hepatitu tau taip pasisekė? Broliai Hepatitai abu šaunūs“. Jeigu tai ir yra pažadėtasis sveikatos pažymėjimas, verčiau spėriai skuosiu atgal į Ligonių slėnį.) O kai dabar norom nenorom prisipažinsiu, kad jau beveik savaitę tvirtai stoviu ant kojų ir į skruostus sugrįžo sveikas raudonis, ar tik skaitytojas nesuklys, vertindamas šį mano atvirumą, juk apsirikti, manding, čia galima dvejopai? Pirma, gal jis pamanys, jog aš delikačiai priekaištauju jam, kad neužtvindė mano kambario kamelijom. (Drąsiai spėju, kad visi lengvai atsipūs, pamatę, kaip greit mane apleidžia Jumoro Jausmas.) Antra, galgi tas skaitytojas iš šios Ligos Istorijos nuspręs, kad šio rašinio pradžioje taip rūpestingai piršta maniškė laimė buvo visai ne laimė, o kepenų „euforija“. Ši antroji galimybė man kelia didelį rūpestį. Aš tikrai buvau laimingas, ėmęsis šio „Supažindinimo“. Ir savo aukštielninkoj būklėj buvau stebuklingai laimingas ligonis (jau vien ši aliteracija turėjo mane pribaigti). Ir nesitverdamas laime sakau, kad ir dabar tebesu laimingas. Bet negaliu neigti (ir štai, deja, priėjau prie tikrojo motyvo, paskatinusio mane eksponuoti savo bėdinas kepenis) – kartoju, negaliu neigti, kad mano negalavimas paliko many baisų defektą. Nuoširdžiai nepakenčiu dramatiškų dūrių, tačiau šiam dalykui reikės naujos pastraipos.
       Kai praeitą savaitę vieną vakarą pasijutau sveikas kaip jautis ir galįs grįžti prie šio „Supažindinimo“, susigriebiau praradęs ne savo įkvėpimą, o priemones rašyti apie Simorą. Jis pernelyg išaugo, kol manęs nebuvo. Tiesiog neįtikėtina. Iki man susergant jis buvo suvaldomas milžinas, o per šias devynias savaitėles išstypo į artimiausią man gyvenime žmogų, kuris visuomet buvo smarkiai per didelis, kad tilptų į paprastus mašinraščio lapus – bent jau į mano turimus. Tiesiai šviesiai – persigandau ir penkis vakarus iš eilės buvau apimtas panikos. Vis dėlto manau, kad per daug sutirštinti spalvų čia nereikia. Pasirodo, ši lazda turi netikėtai gerą antrą galą. Ilgiau nedelsęs pasakysiu, ką šįvakar padariau ir dėl ko jaučiuosi rytoj grįšiąs prie darbo gal net labiau pasipūtęs, pasitempęs ir įkyresnis negu anksčiau. Tiesiog prieš porą valandų perskaičiau seną asmeninį laišką, tiksliau tariant, ilgokus užrašus, kurie buvo palikti ant mano pusryčių lėkštės vieną 1940 metų rytą. Beje, po puse greipfruto. Už minutės kitos ketinu su neapsakomu („malonumas“ čia ne tas žodis) – neapsakomu Tarpas visus tuos užrašus pažodžiui perrašyti. (Tebūnie palaimimas hepatitas! Nesu patyręs tokios ligos – taip pat nei sielvarto arba nelaimės, – kuri galiausiai pražystų kaip gėlė arba geri užrašai. Reikia tik nuolat žiūrėti. Kartą vienuolikmetis Simoras per radiją pasakė, kad labiausiai Biblijoje jam patinkąs žodis BUDĖKITE!) Tačiau prieš pereidamas prie pagrindinio klausimo, žūtbūt turiu paminėti vieną kitą šalutinį dalyką. Tokios progos daugiau gali nebepasitaikyti.
       Rodos, per rimtą neapsižiūrėjimą būsiu užmiršęs pasakyti, kad turėjau įprotį ir poreikį, kai tik būdavo patogu, ir ne tik tada, savo naujus apsakymus išbandyti su Simoru. Tai yra, garsiai jam perskaityti juos. Skaitydavau molto agitato¹³, orientuodamasis į visiems privalomą Atokvėpio pauzę pabaigoje. Tai reiškia, kad, nutilus mano balsui, Simoras visada susilaikydavo nuo kokių nors komentarų. Dažniausiai jis kokias penkias dešimt minučių tiesiog žvelgdavo į lubas, – klausydavosi visuomet atsigulęs ant grindų, – paskui atsikeldavo, (kartais) trepteldavo nutirpusia koja ir išeidavo iš kambario. Vėliau, – paprastai už valandos kitos, bet retkarčiais tik už kelių dienų, – būdavo, brūkšteli savo pastabas ant popieriaus lapo ar ant išimto iš marškinių kartono ir palieka ant mano lovos arba mano vietoj ant pietų stalo, arba (labai retai) atsiunčia man paštu. Štai jo kritikos pavyzdėliai. (Atvirai pasakius, tai tik apšilimas. Prisipažįstu, nors gal ir nevertėtų.)

       Kraupu, bet teisinga. Tikra Medūzos Galva.

       Kad aš žinočiau. Moteris šauni, bei dailininkas labai primena tą tavo draugą, kuris Italijoje tapė Anos Kareninos portretą. Jis puikus, geresnio nerasi, bet juk tu turi savo įširdusių dailininkų.

       Manau, kad reikia perrašyti, Badi. Daktaras labai pavyto, bet, man rodos, tu jį per vėlai pamėgai. Pusę apsakymo jis gūžiasi žvarbdamas ir laukia, kada tu jį pamėgsi, o juk jis tavo pagrindinis veikėjas. Jo gražų dialogą su sesele tu traktuoji kaip atsivertimą. Tai lyg ir religinis kūrinys, net puritoniškas. Jaučiu, kaip cenzūruoji visus jo burnojimus. Nei šis, nei tas. Juk kai Lesas ar kas kitas primityviai dievagojasi, argi tai ne savotiškas, kad ir prastas, meldimasis? Negaliu patikėti, kad Dievas kur nors matytų šventvagystę. Šį veidmainišką žodį sugalvojo klerikalai.

       Labai atsiprašau. Neatidžiai klausiausi. Atsiprašau. Pirmas sakinys mane išmušė iš vėžių. „Tą rytą Henšo pabudo su plyštančia galva“. Nuoširdžiai tikiuosi, kad išguisi iš savo prozos visus apgavikus Henšo. Tiesiog nėra tokių Henšo. Gal perskaitytum man dar kartą?

       Būk geras, susitaikyk su savo jumoro jausmu. Jis vis tiek niekur nedings, Badi. Sąmoningai atsikratyti juo būtų taip pat bloga ir nenormalu, kaip vengti būdvardžių ir prieveiksmių dėl to, kad profesorius B. tau taip pataria. Ką jis apie tai išmano? Ir ką tu pats išmanai apie savo sąmojį?

       Sėdžiu ir plėšau tai, ką rašau tau. Mat vis imu sakyti tokius dalykus: „Nuostabi kompozicija“; „Moteris sunkvežimio kėbule labai juokinga“; „Tas dviejų policininkų pokalbis stulbinantis“. Taigi išsisukinėju. Net nežinau kodėl. Kai tik ėmei skaityti, kažkaip sunerimau. Iš pat pradžių atrodė, kad tavo baisiausias priešas Bobas B. tai pavadintų „šauniu atsakymėliu“. Ar tu nemanai, kad jis pasakytų, jog tai žingsnis teisinga linkme? Tau tai nekelia rūpesčio? Neigi ta moteris sunkvežimy juokinga, regis, ne taip, kaip ji tau būtų juokinga. Regis, tą jumorą kurpei iš savo supratimo apie tai, kas kitiems juokinga. Jaučiausi apmautas. Tai tave siutina? Gali sakyt, kad mūsų artumas gadina mano vertinimą. Man dėl to irgi neramu. Bet kartu esu ir tiesiog skaitytojas. Ar tu esi rašytojas, ar tik „šaunių atsakymėlių“ rašytojas? Man nemalonu gauti iš tavęs „šaunų atsakymėlį“. Man reikia viso tavo grobio.

       Šis apsakymas neišeina man iš galvos. Nežinau, ką ir sakyti. Įsivaizduoju, kaip sunku buvo išvengti sentimentalumo pavojų. Išlaviravai puikiai. Gal net per daug puikiai. Man lyg ir norėtųsi, kad būtum kur užkliuvęs. Ar galiu parašyti apsakymėlį tau? Gyveno kartą žymus muzikos kritikas, pripažintas Volfgango Amadėjaus Mocarto žinovas. Jo dukrelė privačioje mokykloje ėmė lankyti choro būrelį, ir šis įžymus muzikos mylėtojas labai pasipiktino, kai vieną dieną ji parėjo su kitu vaiku repetuoti Irvingo Berlino, Haroldo Arleno, Džeromo Kerno ir kitų autorių dainelių. Kodėl vaikai dainuoja tokį „šlamštą“, o ne paprastas Šuberto „Lieder“¹⁴? Tad jis nuėjo pas mokyklos direktorių ir pakėlė vėją. Direktoriui tokio pripažinto autoriteto argumentai padarė didelį įspūdį, ir jis pažadėjo prigriebti muzikos mokytoją – senyvą moterėlę. Didysis muzikos mylėtojas iš kabineto išėjo labai gerai nusiteikęs. Grįždamas namo, jis mintyse kartojo įtaigius kabinete išsakytus argumentus, ir jo nuotaika dar labiau pakilo. Jo krūtinė išsipūtė. Žingsnis paspartėjo. Jis ėmė švilpauti melodiją. Štai tokią melodiją: „Kei–Kei–Kei–Keite“.

       O dabar minėti užrašai. Pateikiu juos išdidžiai ir nuolankiai. Išdidžiai, nes... Tiek to, apie tai nekalbėsiu. O nuolankiai dėl to, kad dar ims ir nugirs kai kurie fakulteto kolegos – prityrę šaipūnai, – o tada šis intarpas anksčiau ar vėliau užsidirbs pavadinimą: „Devyniolikos metų senumo receptas Rašytojams, Broliams ir Sveikstantiems po hepatito, kurie išsimušė iš kelio ir nebeįstengia rašyti“. (Ką padarysi? Šaipūnas šaipūną pažįsta. Be to, jaučiu turįs jėgų tatai atremti.)
       Manau, jog tai ilgiausias Simoro kritinis komentaras apie mano Literatūrinius Bandymus ir turbūt ilgiausias laiškas, kokį esu iš jo gavęs per visą gyvenimą. (Labai retai vienas kitam rašėm, netgi karo metu.) Jis parašytas pieštuku ant kelių laiškinio popieriaus lapų, kuriuos prieš keletą metų motina buvo nudžiovusi iš „Bismarko“ viešbučio Čikagoje. Tai buvo reakcija į mano ligi tol rimčiausią rašinių rinkinį. Tada, 1940 metais, mudu dar tebegyvenom gerokai susigrūdę tėvų bute Manhatane. Turėjau dvidešimt vienerius metus ir jaučiausi laisvas, kaip gali jaustis tik jaunas, nepublikuotas, žalias rašytojas. Simoras buvo dvidešimt trejų ir jau penktus metus dėstė anglų kalbą viename iš Niujorko universitetų. Tai štai visas laiškas. (Numatau, kad įžvalgus skaitytojas kai kur gali pasijusti nejaukiai, bet Sunkiausia bus praryti kreipinį. Manau, kad jeigu man tas kreipinys per daug nekliūva, tai kodėl jis turėtų kliūti kam nors kitam?)

       Brangus Miegantis Tigre,
       Kažin ar daug kas yra skaitęs rankraštį, autoriui knarkiant tame pačiame kambaryje. Šįkart norėjau perskaityti pats. Tavo balso jau gal būtų buvę per daug. Manau, kad pati tavo proza yra geras teatras tavo veikėjams. Tiek daug noriu tau pasakyti, kad nežinau, nuo ko pradėti.
       Šiandien ne kam kitam, o anglistikos katedros vedėjui parašiau kone visa laišką tavo stiliumi. Manau, turiu pasakyti tau, kad man buvo labai malonu. Laiškas išėjo gražus. Jaučiausi kaip pernai pavasarį, kai su Karlu ir Eimi ir ta keistuole, kurią jie man atvedė, nuėjau į „Užburtąją fleitą“ su tavo žaliuoju svaigintoju. Nepasakiau tau, kad jį ryšėjau. [Čia jis kalba apie vieną iš keturių brangių, prieš metus mano pirkių kaklaraiščių. Visiems broliams, bet ypač Simorui, – mat jam jie buvo lengviausiai pasiekiami, – buvau uždraudęs net prisiartinti prie to stalčiaus, kuriame juos laikiau. Lyg ir dėl pokšto buvau sukišęs juos i celofaninius maišelius.] Ryšėdamas jį, visai nejaučiau kaltės, tik mirtinai bijojau, kad štai staiga išeisi į scena ir pamatysi mane tamsoj sėdintį su tavo kaklaraiščiu. Laiškas kas kita. Man dingtelėjo, kad jeigu būtų buvę atvirkščiai ir tu būtum rašęs laišką mano stiliumi, būtum nepatenkintas. Vienas iš nedaugelio mane pasaulyje liūdinančių dalykų, išskyrus patį pasaulį, yra tai, kad tu susikrauti, kai Bu Bu arba Voltas pasako tau, kad kalbi kaip aš. Tu, regis, priimi tai kaip kaltinimą piratavimu, kaip niuksą savo individualybei. Argi blogai, kad mudu kariais kalbam panašiai? Juk mus skiria tokia menka plėvė. Argi mums taip svarbu visada galvoti, kas blogiau? Prieš dvejus metus, kai taip ilgai buvau išvykęs, sugebėjau atsekti, kad tu, Z. ir aš buvome broliai mažiausiai keturiose inkarnacijose. Argi tai ne gražu? Argi mūsų individualybės prasideda ne toj vietoj, kur mes pripažįstam savo itin glaudžią sąsają ir susitaikom su tuo, kad skolinsimės vienas kito pokštus, gabumus, kvailystes? Matai, kaklaraiščių aš neminiu. Badžio kaklaraiščiai yra Badžio, bet malonu pasiskolinti juos be leidimo.
       Turbūt šiurpsti galvodamas, kad man rūpi tik kaklaraiščiai ir visa kita, bet ne tavo apsakymas. Netiesa. Aš tiesiog nesurenku savo minčių. Tikėjausi, kad šitie niekai man padės susikaupti. Jau išaušo, o aš čia sėdžiu nuo to laiko, kai tu nuėjai miegoti. Kokia palaima būti pirmuoju tavo skaitytoju. Ji būtų dar didesnė, jeigu man neatrodytų, kad mano nuomonę tu vertini labiau negu savo. Man regis, tikrai negerai, kad tavo apsakymai taip daug priklauso nuo mano nuomonės. Ir tu pats priklausai. Gal kita kartą tu mane nuginčysi, bet esu įsitikinęs, kad padariau kažką labai blogai, jeigu viskas taip susiklostė. Nesakyčiau, kad baisiai sielojuosi, bet kaltė yra kaltė. Ji niekur nedings. Jos neanuliuosi. Žinau, kad ji net nesuvokiama iki galo – šaknimis sulindusi į tvarią asmeninę karma. Šitaip jausdamasis išnešu sveiką kailį gal tik dėl to, kad kaltė yra netobula pažinimo forma. Kad ji netobula, tai dar nereiškia, kad nepanaudojama. Sunkiausia yra išnaudoti ją, kol ji tavęs nesugniuždė. Tad kuo greičiau išklosiu viską, ką manau apie šį apsakymą. Tvirtai tikiu, kad jeigu paskubėsiu, mano kaltė pasitarnaus patiems geriausiems ir teisingiausiems tikslams. Tikrai tikiu tuo. Jeigu suskubsiu, gal net sugebėsiu išsakyti tai, ką jau keletą metų norėjau tau išsakysi.
       Turbūt pats matai, kad šiame apsakyme daug šokčiojimų. Šuolių. Tau tik nuėjus gulti, man buvo dingtelėję, kad namuose reikia visus prikelti ir atšvęsti mūsų nuostabaus šokinėjančio brolio sėkmę. Kaip aš drįsau jų neprikelti? Nežinau. Švelniai tariant, buvau susirūpinęs. Man kelia nerimą dideli šuoliai, kuriuos galiu išmatuoti savo žvilgsniu. Svajoju apie tokį tavo šuolį, kuriuo dingtum iš mano akiračio. Atleisk. Rašau labai greitai. Manau, kad šio apsakymo tu ilgai laukei. Aš irgi. Žinai, labiausiai man neduoda miego pasididžiavimas. Tai, ko gero, mano didžiausias rūpestis. Vardan savęs paties, neversk manęs didžiuotis tavimi. Regis, būtent tai ir noriu tau pasakyti, kad tik niekad netrukdytum man miegoti dėl didžiavimosi tavimi. Parašyk apsakymą, kuris savaime neleis užmerkti man akių. Tenemiegosiu iki penktos tik dėl to, kad sužibo visos tavo dangaus žvaigždės, o ne dėl ko kilo! Atleisk už tą šauktuką, bet, regis, pirmąkart apie tavo apsakymą pasakiau taip, kad mano galva linkčioja pati. Nebeleisk man kalbėti toliau. Šiąnakt manau, jog, paprašęs rašytoją įžiebti visas savo žvaigždes, toliau tegaliu pridurti literatūrinių patarimų. Šiąnakt neabejoju, kad visi „geri“ patarimai tėra Lui Bujė ir Makso Diukamo Floberui įšnekėta „Ponia Bovari“. Puiku, juodu abu su savo išlavintu skoniu paskatino jį parašyti šedevrą. Bet pražudė galimybę jam išlieti savo širdį. Jis mirė tapęs įžymybe, o juk toks tikrai nebuvo. Jo laiškų neįmanoma skaityti. Jie daug geresni negu laiškams dera būti. Skaitai ir galvoji – veltui, veltui, veltui. Skauda širdį. Baisu tau šiąnakt ką nors sakyti, mielas Badi, išskyrus banalybes. Būk geras, žūtbūt klausyk širdies balso. Tu taip įsiūtai ant manęs, kai rašėmės į kariuomenę. [Prieš savaitę jis ir aš, ir dar keli milijonai jaunų amerikiečių ėjo į artimiausia mokyklą užsirašyti į kariuomene. Aš pastebėjau, kad jis šypsosi, pamatęs mano užpildyta registracijos blanką. Mums einant namo, jis nė už ką nesakė, kas ten jam buvo juokinga. Visi šeimoj gali paliudyti, kad jau kai jis užsispirdavo, tai žodžio neištrauksi.] Žinai, dėl ko aš šypsojausi? Tu parašei, kad tavo profesija – rašytojas. Man tai atrodė mieliausias eufemizmas. Kada gi tai buvo tavo profesija? Juk tai visada buvo tavo religija. Visada. Aš truputį per daug jaudinuosi. Jeigu tai tikrai tavo religija, tai žinai, ko tavęs klaus po mirties? Bet pirmiausia pasakysiu, ko tavęs neklaus. Neklaus, ar prieš mirtį rašei nuostabų, jaudinantį kūrinį. Neklaus, ar jis buvo ilgas ar trumpas, liūdnas ar linksmas. išspausdintas ar ne. Neklaus, ar rašei kūrybinio pakilimo ar atoslūgio metu. Tavęs netgi neklaus, ar būtent tai būtum rašęs, jeigu būtum žinojęs, kad tavo dienos jau suskaičiuotos – manau, tik vargšas Siorenas K., gaus tokį klausimą. Esu įsitikinęs, kad būsi paklaustas tik dviejų dalykų. Ar buvai įžiebęs savo žvaigždes? Ar rašydamas klausei širdies balso? O, kad žinotum, kaip lengva tau bus į abu klausimus atsakyti „taip“. Kad tik prieš sėsdamas rašyti prisimintum, jog anksčiau buvai skaitytojas, o tik vėliau rašytojas. Tiesiog turėk šitai galvoje, ramiai atsisėsk ir savęs, kaip skaitytojo, paklausk: kokį kūrinį Badis Glasas norėtų skaityti labiau už viską pasaulyje? Kitas žingsnis baisus, bet toks paprastas, kad man net nesitiki. Tiesiog atsisėdi ir nė kiek nesigėdindamas parašai tą kūrinį. Net nepabraukiu. Pernelyg svarbu, kad dar reikėtų pabraukti. O Badi, imk ir padaryk taip! Pasitikėk savo širdimi. Esi to vertas meistras. Širdis tavęs neišduos. Labanakt. Jaučiuosi įsiaudrinęs ir linkstu dramatizuoti, bet, regis, atiduočiau beveik viską pasaulyje, kad pamatyčiau tave rašant ką nors, bet ką – apsakymą, eilėraštį, medį, – tik iš visos širdies. „Talijoje“ rodo „Banko seklį“. Eikim ryt vakare visu pulku į kiną. Tave mylintis S.

       Puslapyje vėl Badis Glasas. (Žinoma, tai tik mano literatūrinis slapyvardis. Tikroji pavardė – majoras Džordžas Fildingas Atomazga.) Jaučiuosi ir pats įsiaudrinęs ir linkęs dramatizuoti – karštosiomis pulčiau ir pažadėčiau skaitytojui ryt vakare tikrai žvaigždėtą randevu. Bet manau, kad būsiu gudresnis, jeigu brūkštelsiu šepetėliu dantis ir lįsiu į lovą. Jei šiuos ilgus brolio užrašus skaityti buvo našta, nenuslėpsiu, kad tikras vargas buvo juos perrašyti mašinėle draugams. Šią akimirką tas dangaus skliautas, kurį jis man padovanojo, kad kuo greičiau įveikčiau savo hepatitą ir silpnadvasiškumą, tesiekia man iki kelių.
       Gal nepersistengsiu, jeigu pasakysiu skaitytojui, ko ketinu imtis ryt vakare? Daugiau kaip dešimt metų svajojau, kad kas nors, nereikalaujantis trumpų drūtų atsakymų į tiesius klausimus, manęs paklaustų: „Kaip jūsų brolis atrodė?“ Žodžiu, tas kūrinių kūrinys, tas ‚kas nors, bet kas“, į kurį, pasak mano rekomenduoto autoriteto, aš labiausiai norėčiau įbesti nosį, yra išsamus Simoro išorės aprašymas, kurio autorius, neskubąs viens du viską išpyškinti, nekukliai tariant, būčiau aš pats.

       Kirpykloje byra jo plaukai. Tai jau „ryt vakare“ – štai sėdžiu, savaime aišku, su smokingu. Kirpykloje byra jo plaukai. Jėzau, nejaugi aš pradedu tokiu sakiniu? Nejaugi šį kambarį pamažėle užplūs kukurūzų paplotėliai ir obuoliniai pyragai? Gali būti. Nesinorėtų tikėti, bet ką žinai? Jeigu tik imsiu sukti galvą dėl kiekvieno žodžio, baigtas kriukis. Rašydamas apie šį žmogų, negaliu sijoti, knebinėti. Tikiuosi, kad bent kai kas čia pavyks visai pakenčiamai, bet nors kartą leiskit man nefiltruoti kiekvieno sakinio, antraip man vėl bus galas. Kirpykloje byrantys jo plaukai norom nenorom pirmiausia lenda man į galvą. Kirptis paprastai eidavom kas antrą transliacijos dieną, tai yra, kas antrą savaitę, taigi po pamokų. Kirpykla šimtas aštuntosios gatvės ir Brodvėjaus kampe buvo smaragdinis lizdelis (nagi, liaukis) tarp kinų restorano ir košerinės konditerijos. Jei būdavom užmiršę suvalgyti įdėtus priešpiečius arba veikiau pametę juos, kartais už kokius penkiolika centų nusipirkdavom papjaustytos česnakinės dešros ir porą marinuotų agurkų, kuriuos valgydavom savo kėdėse, kol imdavo kristi plaukai. Kirpėjai buvo Marijus ir Viktoras. Per šitiek metų, ko gero, jau nusibaigė nuo česnako – toks visų Niujorko kirpėjų galas. (Gerai, baik šituos pokštus. Malonėk išrauti juos, kol nevėlu.) Sėdėdavom greta, ir kai Marijus, baigęs mane kirpti, paimdavo nukratyti audeklą, ant jo visada, visada Simoro plaukų būdavo daugiau negu mano. Mažai kas mane gyvenime yra labiau erzinę. Tiktai kartą tuo nusiskundžiau ir padariau didžiulę klaidą. Nirčiu balsu prakošiau kažką apie mane amžinai apiberiančius jo „sumautus plaukus“. Tik pasakęs bemat pasigailėjau, tačiau jau viskas. Jis nieko neatsakė, bet tuoj pat sunerimo. Tas nerimas augo, mums tylomis einant namo, kertant gatves; Simoras, aišku, suko galvą, kaip sulaikyti tuos plaukus, kad jie nebyrėtų ant jo brolio. Paskutinė, ilga šimtas dešimtosios gatvės atkarpa nuo Brodvėjaus iki mūsų namų Riversaido kampe buvo sunkiausia. Niekas šeimoje negalėtų krimstis tokią kelio atkarpą, kaip kad krimtosi Simoras, turėdamas Rimtą Priežastį.
       Šįvakar užteks. Pavargau.
       Pridursiu dar štai ką. Ko gi aš noriu (visur pabraukta mano) iš jo išvaizdos aprašymo? Tiksliau, ką aš noriu su juo daryti? Taip, noriu nunešti jį į žurnalą; noriu, kad būtų išspausdintas. To maža – juk aš visada to noriu. Tačiau svarbiau, kaip aš jį noriu įteikti žurnalui. Tiesą sakant, tai ir yra svarbiausia. Rodos, žinau. Puikiai suprantu, kad žinau. Noriu, kad aprašymas ten nukeliautų be pašto ženklų ir be voko. Jeigu aprašymas teisingas, jam tereiktų duoti pinigų traukinio bilietui, gal kokį sumuštinį ir karštymo termose, ir viskas. Vagono kaimynai turėtų kiek pasislinkti nuo jo, tarsi jis būtų kauštelėjęs. Nuostabi mintis! Tebūnie kauštelėjęs. Tačiau kaip? Manyčiau, kaip mylimas žmogus, kuris ateina į verandą plačiai plačiai šypsodamasis po trijų sunkių teniso setų, nugalėjęs, ir paklausia, ar matei jo paskutinį kirlį. Taip. Oui¹⁵.

       Kitas vakaras. Neužmiršk, kad tai bus skaitoma. Pasakyk skaitytojui, kur esi. Būk draugiškas – ką gali žinoti. Na, žinoma. Esu oranžerijoje, ką tik paskambinau, kad atneštų portveino, kurį bemat pateiks senas šeimos tarnas, nepaprastai protingas, storas, glotnus žiurkinas, graužiantis namuose viską, išskyrus egzaminų rašinius.
       Grįžtu prie S. plaukų, nes jie jau vis tiek čia pateko. Iki devyniolikos metų, kai ėmė slinkti kuokštais, jo plaukai labai garbanojosi. Buvo grynas garbanius, tiesa, ne visai; nesidrovėčiau jo taip pavadinti, jeigu toks būtų buvęs. Tuos plaukus labai mėgdavo pešioti, ir jie buvo pešiojami: šeimos mažyliai visad nejučia siekdavo jų, net labiau kaip nosies, kuri, dievaži, irgi buvo ypatinga. Bet ne viskas iš karto. Labai plaukuotas vyras, jaunuolis, paauglys. Visi šeimos vaikai, ypač berniukai, – o po namus, rodos, nuolat lakstė nepradėję bręsti berniukai, – žavėdavosi jo riešais ir plaštakomis. Brolis Voltas kokių vienuolikos metų vis, būdavo, žiūri į jo riešus ir ragina nusivilkti megztinį. „Ei, Simorai, nusivilk megztinį. Na, nusivilk. Čia gi šilta“, S. visas švytėdamas jam šypsodavosi. Jam palikdavo toks vaikų išdykavimas. Man irgi, bet tiktai kartais. O jam visada. Jis taip pat mėgaudavosi, kildavo kaip ant mielių, kai kas nors iš jaunesniųjų jam netaktiškai ar neapdairiai ką nors lepteldavo. Štai 1959 metais, kai kartais išgirstu dilginančių naujienų apie savo jaunėlių brolio ir sesers darbelius, pagalvoju, kiek džiaugsmo jie suteikdavo S. Prisimenu ketverių metų Frani, sėdinčią jam ant kelių ir tiesiai į akis su didžiausiu susižavėjimu sakančią: „Simorai, tavo tokie gražūs dantys – geltoni!“ Jis tiesiog paknopstom puolė prie manęs paklausti, ar aš išgirdau, ką ji pasakiusi.
       Nuo vienos frazės šioj pastraipoj man perbėga šiurpas. Kodėl man vaikų išdaigos patikdavo tik kartais? Žinoma, todėl kad su manimi jie kai kada išdaigaudavo piktokai. Ko gero, pats ir prisiprašydavau. Įdomu, ką skaitytojas žino apie dideles šeimas. O dar svarbiau, ar jam dar neįgriso mano kalbos apie tai. Turiu pasakyt bent jau štai ką: jeigu esi vyresnis brolis tokioje šeimoje (ypač kai tokie amžiaus skirtumai: Simoras buvo aštuoniolika metų vyresnis už Frani) ir pats prisiimi arba tau nelabai vykusiai primeta globėjo ar patarėjo rolę, beveik neišvengiamai tampi ir prižiūrėtoju. Tačiau net prižiūrėtojų būna visokių pavidalų, dydžių ir spalvų. Pavyzdžiui, kai Simoras vienam iš dvynių, Zujui, Frani arba net ir madmuazelei Bu Bu (kuri buvo tik dviem metais jaunesnė už mane ir tikra ponia) liepdavo einant į butą nusiauti kaliošus, visi iki vieno suprasdavo, kad jie gali prinešti purvo ir Besi reiks šluostyti grindis. O kai kaliošus nusiauti liepdavau aš, jie suprasdavo, kad tuos, kurie nenusiauna, laikau nevalomis. Tad nėr ko stebėtis, kad jie pašiepdavo ir erzindavo mudu labai nevienodai. Sunkiai atsidūstu, nujausdamas, kokia įtartina ši Nuoširdi ir Įtaikaujanti išpažintis. Ką man daryti? Gal viską mesti, kai tik išgirstu Teisuolio gaidą savo balse? Negi negaliu pasitikėti skaitytoju, kuris juk supranta, kad nežeminčiau savęs – šiuo atveju, neakcentuočiau savo prastų vadovo sugebėjimų, – jei nesijausčiau tikras, jog namuose mane ne tik pakentė, bet ir mylėjo? Gal priminti savo amžių? Esu pražilęs minkštauodegis keturiasdešimtmetis su nemenku pilvu ir, tikiuosi, atitinkamai nemenka tikimybe, jog nebesviesiu ant grindų savo sidabrinio šaukšto dėl to, kad šiemet nepatenku į krepšinio komandą ar kad nemikliai atiduodu pagarbą ir todėl manęs nesiunčia į karininkų mokyklą. Be to, turbūt dar neparašytas toks išpažinties puslapis, kuriame autorius nesididžiuotų, atsikratęs savo išdidumo. Klausantis viešos išpažinties, visada reikia gaudyti tai, ko jis neprisipažįsta. Tam tikru gyvenimo metu (deja, paprastai sėkmingu metu) žmogus staiga pasijunta Turįs Jėgų prisipažinti per baigiamuosius koledžo egzaminus nusirašinėjęs, jis gal net išdrįs pasiskelbti tarp dvidešimt dvejų ir dvidešimt ketverių metų buvęs impotentas, bet šie kilnūs prisipažinimai negarantuoja, kad mes sužinosime, ar jis kartą, persiutęs ant savo naminio žiurkėno, nenumynė jam galvos. Atleiskit, kad tiek kalbu apie tai, bet man čia, regis, yra ko nerimauti. Rašau apie vienintelį iš visų mano pažintų žmonių, kurį laikiau vertu didžiausios pagarbos, ir vienintelį iš bent kiek vertų pagarbos, kurio nė minutėlės negalėjau įtarti slapčia puoselėjant aibę bjaurių, įkyrių ambicijų. Man kraupu, tiesiog apima siaubas vien nuo minties, kad šiuose puslapiuose kartais pats užgožiu jį. Atleiskit, kad kalbu apie tai, bei ne visi skaitytojai įgudę. (Kai dvidešimt vienerių metų Simoras, jau kaip tikras dėstytojas, buvo dėstęs anglų kalbą dvejus metus, aš paklausiau, ar jį kas nors slegia tame darbe. Jis atsakė, kad slėgti gal ir niekas neslegia, bet vienas dalykas baugina: užrašai pieštuku koledžo bibliotekos knygų paraštėse.) Pabaigsiu sakyti. Taigi ne visi skaitytojai yra įgudę, o apie save, kaip rašytoją, esu girdėjęs – iš kritikų visko išgirsti, pirmiausia blogiausia, – kad turiu daug paviršutiniško žavesio. Nuoširdžiai bijau, kad yra skaitytojų, kuriems atrodys labai miela, jog aš išgyvenau iki keturiasdešimties; t. y. nebuvau toks „savanaudis“ kaip Anas, kuris nusižudė, apleisdamas Visą Mylinčią Šeimą. (Sakiau, baigsiu sakyti, bet kad, žiūriu, netesėsiu. Netgi ne todėl, kad neturiu geležinių nervų, bet kad, norėdamas viską išsakyti, gaučiau remtis, – o Dieve, remtis, – jo savižudybės detalėmis, o šitaip judėdamas, negalėsiu to imtis dar keletą melų.)
       Tačiau prieš eidamas miegoti pasakysiu dar vieną, regis, labai svarbų dalyką. Ir būsiu dėkingas, jeigu visi pasistengsite nustumti mintį, kad aš per vėlai susigriebiau. Taigi, galiu logiškai paaiškinti jums, jog tai, kad dabar esu keturiasdešimties metų, yra baisingas trūkumas-pranašumas. Simoras mirė trisdešimt vienerių. Netgi iki šio anaiptol ne senyvo amžiaus, slinkdamas tokia sparta, teatvesiu jį po keleto mėnesių, o gal net po keleto metų. O kol kas matysite jį vaiką ir jaunuolį (tikiuosi, jokiu būdu ne vaikėzą). O bendraudamas su juo šiuose puslapiuose, aš irgi būsiu vaikas ir jaunuolis. Tačiau visad jausiu, – kiek abejingiau tą jaus ir skaitytojas, – kad šiam pasirodymui vadovauja tuklus pusamžis vyriškis. Ši mintis man neatrodo liūdnesnė už daugelį gyvenimo ir mirties tiesų, bet ir ne linksmesnė. Jums belieka pasikliauti mano žodžiu, bet aš turiu pasakyti esąs įsitikinęs, kad jeigu būtų atvirkščiai ir Simoras sėdėtų mano kėdėje, jis būtų taip suglumęs, tiesiog sukrėstas dėl savo kaip pasakotojo amžiaus ir oficialaus arbitro rolės, kad atsisakytų viso sumanymo. Daugiau apie tai, žinoma, nekalbėsiu, net gerai, kad tai išlindo. Juk tai tiesa. Nežiūrėkite į ją iš tolo – pajauskite.
       Vis dėlto dar neisiu miegoti. Kažkas tyčia išblaškė miegus. Šaunuolis.
       Spigus, nemalonus balsas (tik jau ne mano skaitytojų): „Jūs žadėjot papasakoti, kaip jūsų brolis atrodė. Mums nereikia visos šitos sumautos analizės ir seilionių“.
       O man reikia. Man reikia kiekvieno tų seilionių žodžio. Analizuoti, aišku, galėčiau ir mažiau, bet seilionių reikia visų. Ir jeigu turiu maldą, kuri man padeda čia išsilaikyti, tai ir yra tos seilionės.
       Manau, kad jo veidą, figūrą, manieras – visą jį galiu gana autentiškai aprašyti bet kokio amžiaus (išskyrus periodą užjūriuose). Prašau nesikuklinti. Tikslų portretą. (Kada ir kur, jeigu neužsičiaupsiu, turėsiu paaiškint skaitytojui, kiek daug mūsų šeimoje kai kurie prisimenam – kokią turime atmintį? Simoras, Zujis, aš pats. Negaliu atidėti neribotam laikui, bet argi nebjauriai tai atrodys puslapyje?) Man būtų daug lengviau, jeigu koks geras žmogus atsiųstų man telegramą ir aiškiai pasakytų, kurį Simorą jis nori matyti. O jeigu iš manęs reikalaujama tiesiog aprašyti Simorą, bet kokį Simorą, man irgi prieš akis iškyla gyvas žmogus, bet iš karto kokių aštuonerių, aštuoniolikos ir dvidešimt aštuonerių metų amžiaus: su kupeta plaukų ir smarkiai praplikęs, su poilsiautojo šortais raudonais dryžiais ir vilkįs susiglamžiusius marškinius su seržanto juostelėm, sėdintis lotoso poza ir sėdintis kino teatro Aštuoniasdešimt šeštojoj gatvėj balkone. Jaučiu, kad gresia būtent toks vaizdas, ir man tai nepatinka. Visų pirma, tai keltų nerimą pačiam Simorui. Tikra bėda, kai rašinio tema yra cher maitre¹⁶. Nemanau, kad jis labai sunerimtų, jeigu aš, deramai pasitaręs su savo intuicija, sumanyčiau jo veidą pateikti lyg ir literatūrinio kubizmo stiliumi. Beje, jis nė kiek nesisielotų, jeigu visą likusią dalį parašyčiau vien tik mažosiomis raidėmis – jeigu man taip patartų intuicija. Aš tai nieko prieš kubizmą neturiu, bet mano intuicija nesavu balsu šaukia, kad aš visom keturiom jam miesčioniškai priešinčiausi. Su ta mintimi ir užmigsiu. Labanakt. Labanakt, ponia Pypkiene. Labanakt, Prakeiktas Aprašyme.

       Kadangi pačiam darosi sunku kalbėti, šį rytą auditorijoje (deja, įsispoksojęs į itin ankštas panelės Voldemar treningo kelnes) nusprendžiau, kad tikrai mandagu būtų suteikti žodį tėvams, o pradėti reikėtų nuo Didžiosios Motinos. Tačiau rizika būtų nemenka. Jeigu, apimti sentimentų, žmonės ir neprisimeluoja, tai pasibjaurėtina atmintis juos vis tiek padaro prasimanėliais. Štai Besi viena iš svarbiausių Simoro ypatybių buvo jo aukštumas. Ji įsivaizduoja jį kaip itin liekną teksasietį, nuolat lenkiantį galvą tarpduriuose. Iš tikrųjų jo ūgis buvo metras septyniasdešimt devyni – pagal šiuolaikinius polivitamininius standartus, visai neaukštas vyras. Jam tai patiko. Visai nemėgo aukštumo. Kai dvyniai taip išsistiebė, aš net pagalvojau, ar jis nenusiųs jiems užuojautos atvirukų. Manau, jeigu dabar būtų gyvas, džiugiai šypsotųsi, kad aktorius Zujis užaugo mažas. Jis, S., tvirtai tikėjo, kad tikrų aktorių svorio centras turi būti žemai.
       „Džiugiai šypsotųsi“ yra klaida. Niekaip jis man nesiliauja šypsojęsis. Labai norėčiau, kad į mano vietą atsisėstų kitas, rimtesnis rašytojas. Ėmęsis šio amato, tvirtai pasiryžau užraukti savo personažų Šypsenas ir Vypsnius. Žaklina nusišypsojo. Tingus stambuolis Brusas Brauningas karčiai išsiviepė. Šiurkštų kapitono Mitageseno veidą nutvieskė vaikiška šypsena. Tačiau tos šypsenos prikibo kaip velnias. Tad pirmiausia išklosiu kebliausią dalį: man atrodo, kad su tokiais apyprasčiais dantimis jis šypsodavosi labai, labai gražiai. Pačią manierą nusakyti kur kas lengviau. Dažnai, būdavo, jo šypsena išnyksta arba atsiranda, o visų kitų lūpų kampučiai visai nejuda arba juda priešinga kryptimi. Jo veido jungiklis, netgi mūsų šeimoje, buvo nestandartinis. Užpučiant žvakutes ant mažylių gimtadienių tortų, jis atrodydavo kaip žemę pardavęs. Kita vertus, kartais atrodydavo nudžiugęs, kai kuris vaikas rodydavo jam savo petį, kurį įsidrėskė, plaukdamas po plaustu. Turbūt galima pasakyti, kad jis visai neturėjo įpročio šypsotis dėt mandagumo, bet atrodo tiesa (nors gal truputėlį keistoka), kad jo veidui niekada nieko netrūkdavo. Ta jo šypsena, pamačius petį, dažnai siutindavo, jeigu įdrėkstas tavo petys, bet ji ir išblaškydavo, jeigu to reikėdavo. Jo niūrumas per gimtadienius, netikėtus pobūvius beveik niekad nesugadindavo jų – kaip ir jo linksma mina dalyvaujant Pirmosiose Komunijose arba žydų konfirmacijose. Ir aš nemanau, kad tai sako šališkas brolis. Žmones, kurie jo visai nepažinojo arba pažinojo menkai, arba tik buvo girdėję kaip Radijo Vunderkindą, kartais sutrikdydavo kokia nors išraiška arba jos nebuvimas veide, bet, man regis, tik minutėlę. Tos aukos dažnai pajausdavo kažkokį malonų smalsumą – nesu matęs, kad kas imtų piktintis ar šiauštis. Tai nulemdavo viena, šįkart, labai paprasta priežastis – jo visos minos būdavo nuoširdžios. O tapęs tikru vyru (dabar jau, ko gero, kalba šališkas brolis), manding, visame Niujorke su priemiesčiais jis buvo vienintelis suaugėlis visiškai atviru veidu. Nenuoširdžią, dirbtinę miną jo veide matydavau tik tada, kai jis namuose linksmindavo kurį nors savo artimąjį. Tačiau netgi tai būdavo ne kasdien. Apskritai sakyčiau, kad, skirtingai negu kiti šeimynykščiai, Jumorą jis skanaudavo saikingai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad buvo visai išbraukęs jumorą iš savo dietos, bet paprastai gaudavo arba pats imdavo mažiausią jo porciją. Tradicinį Šeimos Pokštą dažniausiai tekdavo tarti jam, jeigu tuo metu nebūdavo tėvo, ir jis tai garbingai atlikdavo. Čia galiu pateikti dailų pavyzduką: kai balsu skaitydavau jam savo naujus apsakymus, jis kaskart būtiniausiai pertraukdavo mane vidury dialogo ir paklausdavo, ar aš žinąs, kaip gerai jaučiu Šnekamosios Kalbos Ritmą ir Intonaciją. Tai sakydamas, su malonumu nutaisydavo išmintingą miną.
       Toliau ausys. Čia man pagelbės filmukas – nudryžusi trumpametražinė juosta apie tai, kaip mano vienuolikmetė sesuo Bu Bu per pietus kaip patrakusi pašoka ir nubėga nuo stalo, o netrukus įpuola atgal į kambarį užmauti Simorui ant ausų porą žiedų, išluptų iš plėšomo bloknoto. Rezultatas jai labai patiko, ir Simoras nenusiėmė jų visą vakarą. Tikriausiai tol, kol nuspaudė iki kraujo. Bet jam jie netiko. Jo ausys neatrodė kaip pirato, veikiau tai buvo seno kabalisto ar seno Budos ausys. Su itin ilgais ir storais speneliais. Pamenu, prieš keletą metų čia užsukęs kunigas Veikeris su stora juoda sutana, man sprendžiant „Times“ kryžiažodį, paklausė, ar aš nemanau, kad S. turėjo Tangų dinastijos ausis. Aš jas priskirčiau ankstesniam laikotarpiui.
       Einu miegoti. Na, gal dar bibliotekoj išmesiu taurelę su pulkininku Anstrateriu, o paskui miegoti. Kodėl šis aprašymas mane taip sekina? Rankos prakaituoja, pilvas gurgia. Harmoninga asmenybė išgaravo kaip dūmas.
       Išskyrus akis ir galbūt (sakau galbūt) nosį, likusią veido dalį būčiau linkęs praleisti, velniop tą Išsamų Aprašymą. Neiškęsčiau kaltinimo, kad nieko nepalieku skaitytojo vaizduotei.

       Vienu ar dviem lengvai nusakomais aspektais jo akys buvo panašios į mano, Leso ir Bu Bu: a) šios kompanijos akis galima gana droviai nusakyti esant itin tamsaus sultinio spalvos arba Graudžiai Žydiškai Rudas; b) mums visiems paakiuose atsiranda ratilai arba netgi ir padribos. Tuo visi šeimyniniai panašumai ir baigiasi. Tai gal nelabai galantiška mūsų damų atžvilgiu, bet aš dvi pirmas vietas už „gražiausias“ akis šeimoje skirčiau Simorui ir Zujui. Vis dėlto šios dvi akių poros buvo visiškai nepanašios ir skyrėsi anaiptol ne tik spalva. Prieš keletą metų aš išspausdinau nepaprastai šiurpų, atmintiną, nejaukiai polemišką ir perdėm nepavykusį apsakymą apie „talentingą“ berniuką, skrendantį transatlantiniu laineriu, – ten buvo ir smulkus berniuko akių aprašymas. Per laimingą atsitiktinumą šį apsakymą kaip tik turiu su savim – skoningai prisegtą prie chalato atlapo. Cituoju: „Jo rusvos ir visai nedidelės akys buvo truputį žvairos –kairioji labiau. Tas menkas žvairumas akių nedarkė, iš pirmo žvilgsnio galėjo likti ir nepastebėtas. O paminėti tai verta tik turint omeny, kad rimtai suabejotum, ar tau norisi, kad jos būtų tiesesnės arba gilesnės, rudesnės, toliau viena nuo kitos“. (Luktelkim minutėlę ir atgaukim kvapą.) Garbės žodis (tikrai neprovokuoju jokių „Cha cha“), tai ne Simoro akys. Jo akys buvo tamsios, labai didelės, taisyklingai išdėstytos ir nė truputėlio nežvairos. Tačiau bent du šeimynykščiai suprato ir pasakė, kad šiuo aprašymu aš taikiausi į Simoro akis, jie net jautė, kad tam tikra prasme man neblogai išėjo. Iš tikrųjų jam ant akių, lyg koks neregimas šydas, nejučia užslinkdavo šnairumas, tik, deja, tai buvo visai ne šnairumas – va čia aš ir įklimpau. Kitas toks pat žaismingas rašytojas, Šopenhaueris, savo smagiuose raštuose kažkur irgi aprašinėjo panašias akis ir, man džiugu pasakyti, susipainiojo ne mažiau.
       Gerai. Nosis. Guodžiuosi, kad paskaudės tik minutėlę.
       Jeigu bet kuriuo metu tarp 1919 ir 1948 metų jūs būtumėt įėjęs į patalpą, kur tarp daugelio žmonių buvom ir mudu su Simoru, pažinti, kad mes broliai, būtumėt galėjęs tik vienu, tačiau garantuotu būdu, – iš nosių ir smakrų. Smakrus aš, aišku, galiu lengva ranka bemat nurašyti – jų mes lyg ir neturėjom. Tačiau nosis turėjom kaip reikiant ir beveik vienodas: dideles, mėsingas, nukarusias tarsi dumplės knabes, nepanašias į jokią kitą nosį šeimoje, – nors yra ryški išimtis – mielasis prosenelis Zozo, kurio nosis, it balionas pūpsanti pirmykščiame dagerotipe, mane baugindavo, kai buvau vaikas. (Čia prisiminiau, kaip Simoras, niekad nekrėtęs, taip sakant, anatominių juokelių, kartą gerokai nustebino mane, svarstydamas, ar mūsų nosys – jo, mano, prosenelio Zozo – lovoj nekelia tokios pat problemos kaip ir kai kurios barzdos: ar miegodami laikom jas po antklode, ar ne?) Jaučiu riziką pasiduoti lengvabūdiškam tonui. Noriu labai aiškiai – jeigu reikia, net įžūliai – pasakyti, kad mūsų nosys nė kiek neprimena romantiško Sirano de Beržerako snapo. (Manding, tai visais atžvilgiais pavojinga tema – šiame šauniame naujame psichoanalizės pasaulyje visiems savaime suprantama, kas atsirado pirmiau – Sirano nosis ar jo sąmojis, – ir visiems ilganosiams taikomas išplitęs tarptautiniu mastu klinikinis nutylėjimas, o jie patys – kaip liežuvį prariję.) Manau, kad vienintelis minėtinas mudviejų nosių pločio, ilgio ir formos skirtumas buvo tas, kad Simoro nosies ketera buvo kreiva, – tenka pasakyti – ryškiai pakrypusi į dešinę. Mano nosis Simorui visuomet atrodė palyginti aristokratiška. Tas „pakrypimas“ atsirado, kai mūsų senojo buto Riversaido alėjoje prieškambaryje kažkas užsisvajojęs treniravosi beisbolo lazdos mostus. Po šios nesėkmės jo nosis taip ir nebuvo atstatyta.
       Valio! Nosis baigta. Einu miegoti.

       Vis dar nedrįstu peržvelgti to, ką esu parašęs; sena profesinė baimė, kad, išmušus vidurnaktį, pavirsiu nutrinta rašomosios mašinėlės juosta, šįvakar itin stipri. Ir vis dėlto puoselėjau mintį, kad nenutapiau gyvo Arabų šeicho portreto. Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip ir yra. Kartu nenorėčiau, kad per mano prakeiktą nesugebėjimą ir įkarštį susidarytų įspūdis, jog S., tariant nykia standartine fraze, buvo Negražus, bet Patrauklus. (Šią visais atvejais įtartiną etiketę labiausiai naudoja kai kurios realios arba išgalvotos moterys, siekiančios pateisinti savo perdėtą dėmesį impozantiškiems, meiliai čiulbantiems šėtonams arba, ne taip aistringai, storžieviams gulbinams.) Nors ir kalte kaldamas – o juk taip jau ir dariau, – privalau išaiškinti, kad mudu buvom nors ir nevienodai, bet akivaizdžiai „negražūs“ vaikai. Dieve, kokie negražūs! Ir nors, manding, galėčiau teigti, kad, sulaukus vyresnio amžiaus, mūsų išvaizda „smarkiai pasitaisė“, veidai „papilnėjo“, aš dar kartą tvirtinu, jog, būdami vaikai, paaugliai, jaunuoliai, iš pirmo žvilgsnio daugeliui tikrai protingų žmonių sukeldavom virpulį. Čia kalbu, žinoma, apie suaugusiuosius, ne apie kitus vaikus: Dauguma vaikų taip greit nešiurpsta – bent jau nuo tokių dalykų. Kita vertus, vaikai paprastai nebūna itin kilniaširdiški. Vaikų suėjimuose dažnai pasitaikydavo, kad kieno nors aikštinga plačių pažiūrų motina pasiūlo „ridenti butelį“ arba žaisti „Paštą“ ir galiu drąsiai paliudyti, kad du vyriausieji Glasų vaikai gaudavo maišų maišus neišsiųstų laiškų (nelogiškai, bet, manding, taikliai pasakyta), išskyrus tuos atvejus, kai darbuodavosi laiškanešė, pravardžiuojama Šarlote Idiote, kuri iš tikrųjų buvo kuoktelėjusi. Ar mums būdavo apmaudu? Ar skaudėdavo? Gerai pagalvok, rašytojau. Labai iš lėto, gerai apmąstęs atsakau: beveik niekada. Savo atžvilgiu lengvai galiu pateikti tris priežastis. Pirma, visą vaikystę, išskyrus vieną kitą svyravimo tarpsnį, aš buvau įsitikinęs, – daugiausia Simoro dėka, bet ne tiktai, – kad esu neapsakomai žavus ir gabus bernelis, o jeigu kas manė kitaip, tai buvo ypatingas ir man visai nesvarbus jo skonio atspindys. Antra (nors neįsivaizduoju, kaip jūs šitai pakęsit), neturėdamas nė penkerių metų, tvirtai ir maloniai įtikėjau, kad užaugęs būsiu puikus rašytojas. Ir trečia, labai retai padvejodamas – o širdyje niekada, – slapta džiaugiausi ir didžiavausi, kad iš išorės esu panašus į Simorą. Simorui, kaip ir daugeliu kitų atvejų, buvo kas kita. Dėl savo juokingos išvaizdos jis tai smarkiai krimsdavosi, tai visai neimdavo į galvą. Smarkiai krimsdavosi vardan kitų žmonių, ir šią akimirką aš ypač prisimenu seserį Bu Bu. Simoras buvo pamišęs dėl jos. Tai nieko ypatingo, nes jis buvo pamišęs dėl visų šeimynykščių ir daugelio svetimų žmonių. Tačiau ji, kaip ir visos mergaitės, kurias aš pažinojau, išgyveno laikotarpį – laimė, palyginti trumpą, – kai per dieną bent dukart „alpdavo“ dėl suaugusiųjų liapsusų, faux pas. Per to laikotarpio piką užtekdavo, kad jos mėgstama istorijos mokytoja įeitų į klasę su kruopele torto ant skruosto, ir Bu Bu suole bemat geibdavo ir alpdavo. Tačiau neretai ji pareidavo namo alpdama nuo rimtesnių dalykų, štai tada Simoras jaudindavosi ir nerimaudavo. Jis ypač nerimaudavo dėl jos, kai kokiam pobūvy ar kur prie mūsų (jo ir manęs) prieidavo suaugusieji ir sakydavo, kaip gražiai mes šįvakar atrodom. Jeigu ir ne visai tokie, tai panašūs dalykai dėdavosi neretai, ir Bu Bu vis kaip tyčia būdavo netoliese, pasiruošusi alpti.
       Ko gero, aš per mažai rūpinuosi, kad, gvildendamas jo veido, jo fizinio veido temą, galiu perlenkti lazdą. Mielai pripažįstu, kad mano metodika nėra išsami ir tobula. Ko gero, persistengiau su visu tuo aprašymu. Visų pirma, jau matau, kad aptariau beveik visus jo veido bruožus ir net neužsiminiau apie veido gyvenimą. Vien ši visai netikėta mintis smarkiai slegia. Tačiau netgi šitaip prislėgtą ir gniuždomą mane palaiko nuo pat pradžių išlikęs tvirtas ir nepajudinamas įsitikinimas. Tik „įsitikinimas“ čia visai ne tas žodis. Tai veikiau prizas labiausiai trokštančiam bausmės – ištvermės pažymėjimas. Per vienuolika metų, po visų savo nesėkmingų bandymų jį aprašyti, jaučiu įgijęs nuovoką, tarsi redaktoriaus įžvalgą, kuri man sako, kad nutylėjimais jo neapibūdinsi. Tik atvirkščiai. Nuo 1948 metų esu parašęs apie jį ir sudeginęs bent tuziną apsakymų ir apybraižų – taip pat ir gana efektingų, vertų skaityti, nors, aišku, nėr ko čia girtis. Tačiau Simoro jose nebuvo. Tik nutylėk ką nors apie Simorą, ir išeina, subręsta melas. Galbūt meniškas ir kartais netgi labai žavus, bet melas.
       Jaučiu, kad dar kokią valandą reikia pasėdėti prie stalo. Sargybini! Žiūrėk, kad šitas žmogus neitų miegoti.
       O juk daug kas jame nė kiek nepriminė baidyklės. Štai rankos buvo visai puikios. Nesiryžtu sakyti „gražios“, nes nenoriu sudurti visai netikusios frazės „gražios rankos“. Delnai platūs, raumuo tarp nykščio ir smiliaus – net keista – atrodė išlavintas, „stiprus“ (kabutės nebūtinos –Dieve mano, nusiramink), o pirštai buvo netgi ilgesni ir plonesni už Besi; didžiuosius, rodos, imtum matuoti su siuvėjo centimetru.
       Susimąsčiau apie šią paskutinę pastraipą. Tai yra, apie tai, kiek daug joje asmeninio žavėjimosi. Kažin, kiek galima žavėtis brolio rankomis, kad šiuolaikiški skaitytojai neimtų kelti antakių? Kai buvau jaunas, tėve Viljamai, mano heteroseksualumas (išskyrus kai kuriuos – na, tarkim, ne visai savanoriškus sąstingio periodus) būdavo nuolat apšnekinėjamas mano studentų grupėse. O dabar štai gal net per daug aiškiai prisiminiau, kad Sofija Tolstaja, matyt, gerokai įaudrinta šeimyninio ginčo, jau senyvą savo trylikos vaikų tėvą, kuris neduodavo jai ramybės per visas jų bendro gyvenimo naktis, apkaltino homoseksualistiniais polinkiais. Apskritai manau, kad Sofija Tolstaja buvo ypač nenuovoki moteris, – o mano atomų išsidėstymo struktūra skatina mane tikėti, kad esti dūmų be ugnies – dažniausiai jie kyla tik iš braškių želė; bet aš nė kiek neabejoju, kad bet kuris tikras rašytojas arba norįs juo tapti turi savy nemažai androginijos elementų. Manau, kad, kikendamas iš rašytojų, kurie dėvi nematomus sijonus, jis pražūtingai rizikuoja. Daugiau šia tema nekalbėsiu. Tokiu atvirumu labai lengva Gardžiai Piktnaudžiauti. Keista, kad spausdintam puslapy mes dar kartais šį tą išdrįstam.
       Kalbančio Simoro balso, jo neįtikėtinų gerklų čia neaptarinėsiu. Nebėra vietos geram pamatui. Tuo tarpu tik pasakysiu savo nepatraukliu Paslaptingu Balsu, kad jo kalbančio balsas buvo geriausias iš visų netobulų muzikos instrumentų, ir aš klausydavausi jo valandų valandas. Tačiau, kartoju, išsamų jo aprašymą norėčiau atidėti.
       Jo oda buvo tamsoka, bent jau išblyškusi niekada neatrodydavo, ir nepaprastai švari. Visą paauglystę neturėjo nė spuogelio, tai mane smarkiai stebino ir erzino, nes iš gatvės vežimėlių valgydavo tiek pat kiek ir aš, motinos žodžiais tariant, Nehigieniško Maisto, Pagaminto žmonių, Kurie Neplauna Rankų, – gėrė ne mažiau gazuoto vandens ir prausdavosi tikrai ne dažniau už mane. Ko gero, prausdavosi kur kas mažiau. Jam taip rūpėdavo, kad visas tuntas, ypač dvyniai, reguliariai maudytųsi, jog pats savo eilę dažnai ir praleisdavo. Staiga jaučiuosi nelabai patogiai atblokštas prie kirpyklų temos. Vieną dieną, eidamas kirptis, jis sustojo kaip įbestas vidury Amsterdamo aveniu ir, automobiliams siuvant pro mus į abi puses, kuo rimčiausiai paklausė, ar galėčiau nusikirpti be jo. Aš nutempiau jį ant šaligatvio (kiek aš jį šitaip esu tampęs, – mažą ir didelį, – kad bent po penkis centus būčiau gavęs) ir pasakiau, kad negalėčiau. Jam pasirodę, kad jo sprandas nešvarus. Jis norėjo apsaugoti kirpėją Viktorą nuo savo nešvaraus sprando vaizdo. O tas, tiesą sakant, tikrai buvo nešvarus. Tada ne pirmą ir ne paskutinį kartą jis užkišo pirštą už marškinių apykaklės ties sprandu ir paprašė, kad pažiūrėčiau. Dažniausiai ta vieta būdavo švarutėlė, bet kartais – ojojoj.
       Na, jau tikrai metas miegoti. Su pačia ;aušra moterų bendrabučio komendantė, labai miela moteriškė, ateis valyti kambario.

       Kažkur čia turi įsisprausti baisioji drabužių tema. Būtų nuostabiai malonu, jeigu rašytojai galėtų leisti sau vieną po kito, raukšlė po raukšlelės aprašinėti visus personažo drabužius. Kas mums neleidžia? Iš dalies polinkis parodyti špygą arba suteikti abejonės privalumą skaitytojui, kurio niekad nesam matę, – pirmuoju atveju mes manom, kad jis negali taip pažinti žmonių ir papročių kaip mes, o antruoju mes nenorim tikėti, kad jis visas neapčiuopiamas smulkmenas suvokia ne blogiau už mus. Pavyzdžiui, kai, sėdėdamas pas savo pedikiūrininką, „Peekaboo“ žurnale pamatau specifinį, karjeros laiptais lipantį garsų amerikietį – kino žvaigždę, politiką, naują koledžo prezidentą, – nufotografuotą namuose su skaliku prie kojų, Pikaso paveikslu ant sienos ir vilkintį laisvu švarku, aš labai draugiškai žiūriu į šunį, mandagiai į Pikaso, bet laisvų švarkų, kuriais vilki Amerikos visuomenės veikėjai, galiu ir visai nepakęsti. Vadinasi, jeigu manęs nesužavi pati asmenybė, už ją viską pasako švarkas. Nusprendžiu, kad jo akiratis plečiasi taip greit, kad aš nesuspėju.
       Pirmyn. Paauglystėje mudu su Simoru ėmėm abu savaip siaubingai rengtis. Truputį keista (nors nelabai), kad mudu taip baisiai rengdavomės, nes vaikystėje, regis, būdavom aptaisomi visai padoriai ir kukliai. Kai tapom samdomais radijo atlikėjais, Besi mums pirkdavo drabužius Penktojoj aveniu pas De Piną. Kaip ji iš viso aptiko tokią solidžią ir gerą įstaigą, galima tik spėlioti. Mano brolis Voltas, savo neilgą gyvenimą buvęs labai elegantiškas jaunuolis, jautė, kad Besi tiesiog priėjo ir paklausė policininko. Ne toks jau kvailas manymas, nes kai buvom vaikai, mūsų Besi painiausias savo problemas patikėdavo Niujorko druidų orakului – airiui eismo policininkui. Manyčiau, kad atrasti De Piną jai padėjo ir garsioji airius lydinti sėkmė. Bet, žinoma, jokiu būdu ne tik tai. Pavyzdžiui (čia jau ne į temą, bet gražu), mano motinos niekas niekada nebūtų pavadinęs aistringa skaitytoja. Tačiau esu matęs, kaip ji kartą įėjo į vieną prašmatnų Penktosios aveniu knygyną nupirkti dovanos kažkuriam mano sūnėnui gimtadienio proga ir išėjo, tiesiog išniro su Kei Nilsen iliustruotu leidiniu „Į rytus nuo saulės, į vakarus nuo mėnulio“, ir, ją pažinodamas, negalėjai abejoti, kad į paslaugių pardavėjų siūlymus ji reagavo mandagiai, bet šaltai. Tačiau grįžkim prie mūsų jaunatviškos išvaizdos. Ankstyvoj paauglystėj ėmėm pirktis drabužius, nesitardami nei su Besi, nei tarpusavy. Būdamas vyresnis, Simoras, taip sakant, atsiskyrė pirmas, bet vėliau aš atsigriebiau su kaupu. Prisimenu, kaip keturiolikmetis mečiau Penktąją aveniu it ataušusią bulvę ir šoviau tiesiai į Brodvėjų – įjunkau į vieną parduotuvę pietinėj daly, kur pardavėjų brigada, manding, į pirkėjus žiūrėjo tik priešiškai, bet užtat iš tolo pažindavo apsigimusį elegantą. 1933-iais, paskutiniais mudviejų su S. radijo laidų metais, kiekvieną transliacijos vakarą ateidavau vilkėdamas pilkšvą dvieilį švarką su storai kimštais pečiais, mėlynus kaip nakties dangus marškinius su holivudiška atlenkiama apykakle ir ryšėdamas švaresnįjį iš dviejų vienodų ryškiai geltonų medvilninių kaklaraiščių, kuriuos laikiau iškilmingoms progoms. Nuo to laiko su jokiais drabužiais taip gerai nesijaučiau. (Nemanau, kad rašytojas gali atsikratyti savo senais ryškiai geltonais kaklaraiščiais. Anksčiau ar vėliau jie vis tiek pasirodo jo prozoje, nors tu pasiusk.) O Simoras išsirinkdavo nuostabiai tvarkingus drabužius. Jo bėda buvo ta, kad jo pirkiniai, ypač kostiumai ir paltai, niekada jam kaip reikiant netikdavo. Matyt, jis, nebaigęs rengtis, sprukdavo lauk, kai tik pamatydavo su kreida ateinantį persiuvimo skyriaus darbuotoją. Jo švarkai būdavo arba ankšti, arba apsmukę. Rankovės siekdavo krumplius arba neuždengdavo riešų. Dar blogiau būdavo su kelnių užpakaliu. Kartais tai net šiurpiai imponuodavo – kai sėdynė it žirnis maiše kiurksodavo keliais numeriais didesnėse kelnėse. Tačiau čia reikia atsižvelgti ir į rimtesnius aspektus. Užsivilkęs kokį drabužį, jis tuoj pat jį visiškai užmiršdavo, nebent miglotai jausdavo nesąs visai nuogas. Tai darė ne tik iš instinktyvios ar netgi inteligentiškos antipatijos dabitiškam požiūriui į drabužius. Kartą kitą esu lydėjęs jį Pirkti ir, tai prisimindamas, manau, kad jis pirkdavo drabužius su santūriu, bet man maloniu pasididžiavimu –kaip jaunas „brahmačarija“ ar indusų vienuolis naujokas, imąs savo pirmąjį klubų aprišalą. Keisti dalykai dėdavosi. Simoras, būdavo, jau ims ir užsivilks, ir čia pat tam drabužiui kas nors atsitinka. Kad ir prastovės kaip dera tris keturias minutes prie atvirų spintos durų, žvalgydamas savąją pusę, kur buvo sukabinti mudviejų kaklaraiščiai, vis tiek gerai žinodavai (jeigu kaip kvailys sėdėdavai ir stebėdavai jį), kad nors ir kokį išsirinks, tas kaklaraištis pasmerktas. Arba būsimam mazgui lemta užsispirti ir niekaip nesilaikyti marškinių apykaklės trikampyje :– dažniausiai jis pasilikdavo nusmukęs per centimetrą po viršutine saga, – arba jeigu tas mazgas ir prisiglaus jam skirtoje vietoje, šilko juostelė ties sprandu būtinai išlįs iš po apykaklės, atrodydama kaip turistinių žiūronų dirželis. Bet jau norėčiau palikti šią didelę ir sunkią temą. Žodžiu, jo drabužiai visą šeimą varydavo kone į neviltį. Apskritai aš čia viską aprašiau tik labai probėgšmais. O tai kartojosi daugybe variantų. Prieš mesdamas šią temą, galiu tik pridurti, kad patirdavau nemažai keblumų; stoviu sau Biltmoro viešbutyje prie vazono su palme – vasara, pati kokteilių gėrimų valanda, – ir čia laiptais atbilda mano Viešpats, trykšta džiaugsmu mane pamatęs – bet kreivai užsisagstęs.
       Dar norėčiau pratęsti šį bildėjimo laiptais motyvą, tai yra, čiupti jį aklai, visiškai nekvaršinant galvos, kur jis mane nuves. Laiptais aukštyn jis visada bildėdavo. Lėkdavo šuoliais. Retai matydavau jį kopiant ramiai. Tad, veikiausiai atgailaudamas, gaunu pradėti štai tokią temą – žvalumo ir energingumo. Galbūt išskyrus savim netikinčius uosto krovikus, vieną kitą atsargon išėjusį armijos ir laivyno karininką bei daugybę berniūkščių, susirūpinusių savo bicepsų dydžiu, – neįsivaizduoju, kas dar šiandien (šiandien iš viso sunkiai įsivaizduoju kitus žmones) gali rimtai žiūrėti į paplitusį šmeižtą, kad poetai būna nukeipėliai. Vis dėlto noriu paaiškinti (ypač dėl to, kad tiek daug kariškių ir sportiškų, gryname ore lakstančių eržilų yra mano istorijėlių mėgėjai), jog tikrai geram eilėraščiui sukurti reikia ne tik nervinės energijos ir geležinės asmenybės, bet ir didžiulės fizinės ištvermės. Gaila, kad labai dažnai geras poetas itin prastai prižiūri savo kūną, bet manau, kad pradedantysis visada gauna jį puikiai funkcionuojantį. Vargu ar esu matęs kitą tokį nenuilstantį žmogų kaip mano brolis. (Staiga pajutau paros metą. Dar nėr vidurnakčio, o aš jau mintyse svarstau, ar nenusliuogus žemėn rašyti aukštielninkam.) Man dabar dingtelėjo, kad Simoro niekad nemačiau žiovaujant. Tikriausiai kartais žiovaudavo, bet aš nesu matęs. Ir ne dėl etiketo: žiovuliai šeimoje buvo toleruojami. Pats tai nuolat žiovaudavau, nors miegodavau daugiau už jį. Bet įsidėmėtina, kad net vaikystėje mudu abu miegodavom mažai. Ypač mūsų radijo laikotarpio viduryje – tuos keletą metų, kai kelnių kišenėse lyg nutrintus senus pasus nešiodavomės bent tris skaitytojo bilietus – retai kurią naktį, naktį prieš mokyklą, šviesa mūsų miegamajame gesdavo anksčiau nei antrą ar trečią, išskyrus lemiamą tamsos intervalą, kai, visiems sugulus, seržantė Besi atlikdavo vakarinį patikrinimą. Kai Simoras būdavo kuo užsidegęs, įnikęs į ką nors, maždaug nuo dvylikos metų galėdavo išbūti be miego dvi tris naktis paeiliui, ir nei jo balsas, nei išvaizda nesuprastėdavo. Didelis miego stygius, atrodo, veikė tik jo kraujo apytaką: Šaldavo rankos ir kojos. Trečiąją bemiegę naktį, jis, būdavo, bent kartą pakels galvą nuo savo darbo ir paklaus manęs, ar jaučiu siaubingą skersvėjį. (Šeimoje niekas, net Simoras nejausdavo skersvėjų. Tik siaubingus skersvėjus.) Arba, būdavo, pakils nuo kėdės ar grindų, kur jis skaito, rašo arba medituoja, ir nueis patikrinti, ar nepaliko kas atviro vonios lango. Be manęs, namuose tik Besi gebėdavo nutuokti, kada Simoras nemiega. Ji spręsdavo iš to, kiek porų kojinių jis užsimovęs. Vėliau, kai jis išaugo iš trumpų kelnių ir ėmė mūvėti ilgas, Besi vis keldavo atvarius ir žiūrėdavo, ar jis saugosi nuo skersvėjų dviem porom šiltų kojinių.
       Šįvakar pats esu Smėlio Žmogus. Labanakt! Labos jums nakties, visi beširdžiai tyleniai!

       Daug daug mano amžiaus ir tokio pat socialinio sluoksnio vyrų, rašančių apie savo mirusius brolius kerinčia pusiau dienoraščio forma, niekad nesiteikia nurodyti datų nei pasako, kur esą. Ignoruoja skaitytoją. Aš prisiekiau šitaip nedaryti. Šiandien ketvirtadienis, ir aš vėl savo siaubingoj kėdėj.
       Be penkiolikos pirma nakties, o aš čia sėdžiu jau nuo dešimtos, sukdamas galvą, kokiu būdu dabar šį fizinį Simorą pateikti kaip atletą ir sportininką, per daug nesuerzinus tų, kurie nepakenčia sporto ir žaidimų. Man liūdna ir net koktu, kad suvokiu negalėsiąs pradėti be atsiprašymo. Pirmiausia aš dirbu anglistikos katedroje, ir bent du mano kolegos neabejotinai taps pripažintais, visur cituojamais šiuolaikiniais poetais, o trečias yra itin madingas visoje Rytų pakrantėje literatūros kritikas, vienas iškiliausių Melvilio specialistų. Visi trys vyrai (turbūt numanot, kad man jie irgi jaučia simpatiją) per patį beisbolo čempionato įkarštį labai jau viešai puola prie televizorių su buteliu šalto alaus. Deja, šis gebene apsivijęs akmenėlis ne ką tesugriaus, nes metu jį pro storo stiklo sieną. Aš pats visą gyvenimą buvau beisbolo aistruolis ir neabejoju turįs makaulėje kertelę, kuri atrodo kaip sporto naujienų iškarpomis nuklotas paukščių narvelio dugnas. Tiesą sakant (ir čia, manau, tarsiu paskutinį šio atsivėrimo skaitytojui žodį), matyt, viena iš priežasčių, kad vaikystėje, daugiau kaip šešerius metus išsilaikiau radijo programoje, buvo ta, jog Radijo Klausytojams galėdavau papasakoti, ką šią savaitę nuveikė Veinerio komanda arba, dar geriau, kiek kartų 1921 metais, kai man buvo dveji, Kobas pasiekė trečiąją baze. Ar dar jautriai į tai reaguoju? Argi dar neatsisveikinau su tom jaunystės dienom, kai Trečiosios aveniu elektriniu traukiniu bėgdavau nuo Tikrovės į savo slaptąsias įsčias aikštyne ties trečiąja baze. Negaliu patikėti. Iš dalies gal todėl, kad man jau keturiasdešimt ir aš manau, jog pagyvenusiems berniukams rašytojams pats laikas pasišalinti iš sporto aikščių ir koridos arenų. Ne. Juk aš žinau, Dieve, žinau, kodėl prie Esteto nenoriu pridurti Atleto. Metų metus apie tai negalvojau, bet štai atsakymas: radijo laidose su manim ir S. dalyvaudavo nepaprastai protingas ir mielas berniukas, vardu Kertis Kolfildas, vėliau žuvęs mūšyje Ramiajame vandenyne. Vieną popietę su juo ir Simoru nubėgom į Centrinį parką, kur paaiškėjo, kad jis mėto kamuolį taip, tarsi abi jo rankos būtų kairiosios – žodžiu, kaip dauguma mergaičių, – ir iki šiol matau Simoro miną, kai nusižvengiau iš jo kaip eržilas. (Kaip aš pateisinsiu šią giluminę analizę? Bene perėjau į Jų Pusę? Gal imtis privačios praktikos?)
       Gana. Simoras mėgo sportą ir žaidimus, patalpose ir lauke, ir pats vienur buvo puikus sportininkas, o kitur visai netikęs – retai kada per vidurį. Prieš porą metų sesuo Frani pasipasakojo man vieną iš Ankstyviausių savo Prisiminimų: ji guli „pintam lopšy“ (matyt, tarsi kokia Irifanta) ir žiūri, kaip kambaryje Simoras su kažkuo žaidžia stalo tenisą. O iš tikrųjų, manau, tas jos lopšys buvo apdaužyta lovelė su ratais, kurioje Bu Bu ją stumdydavo po visą butą, bildindama per slenksčius, kol privažiuodavo veiklos židinį. Tačiau visiškai įtikėtina, kad kūdikystėje ji matė Simorą žaidžiant pingpongą, o jos atminty išdilęs ir, matyt, bespalvis partneris galėjau būti aš pats. Žaisdamas su Simoru pingpongą, tikrai išdildavau. Anapus stalo, rodos, šypsodavosi daugiarankė deivė Kali, nė kiek nesidominti rezultatu. Jis smūgiuodavo, kirsdavo – kas antrą ar trečią kamuoliuką pliekdavo lyg „žvakę“. Kokie trys iš penkių Simoro smūgiuotų kamuoliukų kliūdavo į tinkliuką arba lėkdavo velniop, nepalietę stalo, tad man ne ką tekdavo atmušinėti. Tačiau šio fakto jis niekaip neįsikaldavo ir visada nustebęs imdavo nuolankiai atsiprašinėti, kai partneris neiškentęs garsiai ir apmaudžiai nusiskųsdavo turįs vaikytis kamuoliukus po visą kambarį, graibyti juos iš po kėdžių, kušetės, pianino ir, tai būdavo ypač keblu, lentynose iš už knygų.
       Taip pat nuožmiai jis skaldydavo ir lauko tenisą. Žaisdavom dažnai. Ypač kai buvau paskutiniame koledžo kurse Niujorke. Jis jau ten pat dėstė, ir ne vieną dieną, labiausiai pavasarį, aš baimindavausi giedros, nes žinodavau, kad prie kojų pripuls koks vaikinas ir lyg jaunas menestrelis įteiks Simoro raštelį: kokia graži diena, ar nepažaidus mums teniso. Universiteto kortuose žaisti atsisakydavau, kad jo triukų nepamatytų mano arba jo draugai, ypač kai kurie jo neaiškūs Kollegen¹⁷; tad paprastai eidavom į seną savo vietą – į Ripo kortus Devyniasdešimt šeštojoje gatvėje. Viena iš mažiausiai vykusių mano sumanytų gudrybių buvo tyčia palikti raketę ir sportbačius namuose, o ne savo spintelėje koledže. Tiesa, ji turėjo ir šiokį tokį privalumą. Paprastai, rengdamasis susirėmimui kortuose, susilaukdavau užuojautos, o neretai kas nors iš seserų ar brolių gailestingai palydėdavo mane iki lifto durų.
       Kortomis mes pliekdavom bent dešimt rūšių lošimų,– jis lošdavo visiškai nepakenčiamai. Tiesa, „Žvejį“ būdavo įdomu stebėti. Jis žaisdavo su dvyniais, kai jie dar buvo maži, ir nuolat provokuodavo juos paklausti, ar jis turi ketveriukių arba valetų, dirbtinai kosčiodavo, atidengdavo savo kortas. Žaidžiant pokerį, jis irgi būdavo žvaigždė. Ankstyvoj jaunystėj kurį laiką pusiau slapčia uoliai puoselėjau beviltišką planą tapti kompanijos žmogumi, visų mėgstamu šaunuoliu, ir dažnai kviesdavau svečius lošti pokerio. Tuose suėjimuose dažnai dalyvaudavo ir Simoras. Tik užsimerkęs galėdavai nepastebėti, kad jis turi krūvą tūzų, nes sėdėdavo išsišiepęs, pasak sesers, kaip Velykų zuikis su kraite kiaušinių. Dar blogiau, kad jis, turėdamas flešą arba stritą, nemesdavo iššūkio ir net pasiduodavo jam patinkančiam partneriui, kuris lošė su pora dešimtakių.
       Keturiuose iš penkių lauko žaidimų jis buvo tiesiog avinas. Kai lankėm pradinę mokyklą ir gyvenom Šimtas dešimtosios gatvės ir Riversaido alėjos kampe, pavakare kas nors visada būdavo žaidžiama – arba skersgatviuose (gatvės beisbolas, ritulys su riedučiais), arba dažniausiai šunų pievelėje prie Košuto statulos (amerikietiškas arba europietiškas futbolas). Žaisdamas futbolą arba ritulį, Simoras turėjo komandos draugų labai nemėgstamą įprotį – prasiverždavo link priešininko vartų, o ten sustingdavo ir leisdavo vartininkui gerai pasiruošti. Amerikietišką futbolą žaisdavo labai retai – paprastai tik tada, kai kuriai nors komandai trūkdavo žaidėjų. Aš žaisdavau nuolat. Nesibjaurėjau brutalia jėga, bet tiesiog mirtinai jo bijojau, tad beliko tik žaisti; netgi organizuodavau tas nelemtas rungtynes. Tais retais atvejais, kai prisidėdavo Simoras, negalėdavai atspėti, ar jis savo komandai duos naudos, ar bus kliuvinys. Šiaip jį visi kviesdavosi, nes matydavo, kad turi lanksčius klubus ir yra tiesiog gimęs nešti kamuolį. Jeigu vidury aikštės, nešdamas kamuolį, jis staiga nepersiimdavo gailesčiu atbėgančiam varžovui, saviškiams būdavo tikrai naudingas. Tačiau, kaip sakau, niekad negalėjai žinoti, padės ar pakenks. Kartą, vieną labai retą trokštamą minutėlę, kai man buvo nenorom patikėta nešti kamuolį flangu, Simoras, tąsyk žaidęs varžovų komandoje, sutrikdė mane džiaugsmo sklidinu žvilgsniu, kai mečiausi jo pusėn, tarsi pats dangus mums būtų lėmęs tokį netikėtą, laimingą susitikimą. Ūmai stabtelėjau, ir, žinoma, kažkas mane pargriovė, pasak žaidėjų, kaip maišą plytų.
       Per daug apie tai įsišnekėjau: suprantu, bet negaliu sustoti. Kaip minėjau, kai kuriuose žaidimuose jis būdavo nepranokstamas. Tai tiesiog nedovanotina. Tuo noriu pasakyti, kad sporte ir žaidimuose mes ypač piktinamės, kai gana aukštą lygį pademonstruoja netipiškas varžovas, koks nors grynas „šunsnukis“ – Beveidis Šunsnukis, Pasipūtęs Šunsnukis arba tiesiog šimtaprocentinis amerikietis šunsnukis. Kokių tik jų nėra – pradedant tuo, kuris įveikia mus pigesniu ar prastesniu inventoriumi, ir baigiant nugalėtoju, kuris per daug laimingai šypsosi. Sėkmingus Simoro žaidimus lydėdavo tik vienas, bet esminis nusikaltimas – Beveidiškumas. Ypač trijuose žaidimuose: gatvės beisbole, rutuliukuose ir biliarde. (Apie biliardą papasakosiu kitą kartą. Mums tai buvo ne šiaip žaidimas, o beveik protestantų reformacija. Jį žaisdavom prieš arba po svarbiausių savo jaunystės krizių.) Kaimo skaitytojų žiniai, gatvės beisbolas žaidžiamas metant kamuoliuką į smiltainio laiptus arba daugiabučio namo sieną. Mes guminį kamuoliuką mėtydavom maždaug juosmens aukštyje į savo daugiabučio namo sieną, kur puikavosi granito pagražinimai – Manhatane populiarus graikų jonėninio ir romėnų korintinio orderių mišinys. Jeigu kamuoliukas, nepagautas varžovų, atšokdavo į gatvę arba tolimesnįjį šaligatvį, būdavo įskaitomas pataikymas į aikštę – kaip beisbole; o jeigu – taip atsitikdavo dažniau – jį varžovai pagaudavo, metęs žaidėjas turėdavo pasitraukti. Parbėgimas namo būdavo tik tada, kai kamuoliukas skriedavo taip aukštai ir smarkiai, kad atsimušdavo į namo sieną kitapus gatvės ir po to nukrisdavo nesugautas. Mūsų žaidimuose priešingą sieną kamuoliukas pasiekdavo ne taip jau retai, bet tik ypatingais atvejais jis atšokdavo taip staigiai, žemai ir taikliai, kad būdavo nesugaunamas. Simoras parbėgimą namo pelnydavo beveik kiekvienu metimu. Jei tai pavykdavo kam kitam, būdavo laikoma fuksu – vieniems maloniu, kitiems ne, – žiūrint kokioj komandoj esi, – bet kai Simoras to nepelnydavo, tai tikrai atrodydavo kaip fuksas. Dar keistesnis ir svarbesnis dalykas, susijęs su šiuo pasakojimu, yra tas, kad jis mėtydavo kamuoliuką kaip niekas kitas tame rajone. Būdami dešiniarankiai, kaip ir jis mes atsistodavom kiek į kairę nuo banguoto sienos paviršiaus ir sviesdavom mostu iš šono. Simoras stodavo veidu į taikinio plotą ir sviesdavo tiesiu mostu – labai panašiu į savo negrakštų ir baisiausiai nevykusį kirtį stalo arba lauko tenise, – ir kamuoliukas prašvilpdavo virš jo vos palenktos galvos, tarytum į pačias tribūnas. Jei bandydavai jį mėgdžioti (arba vienas, arba jo uoliai pamokomas), tai arba lengvai atiduodavai kamuolį, arba tas (prakeiktas) kamuolys atsimušęs voždavo tau į veidą. Atėjo laikas, kai mūsų kvartale niekas, net ir aš pats, nebenorėjo su juo žaisti. Tada jis neretai aiškindavo žaidimo subtilybes vienai iš seserų arba itin įspūdingai žaisdavo vienas – atšokęs nuo priešingos sienos kamuoliukas atskriedavo taip tiksliai, kad jis pagaudavo jį stovėdamas vietoj. (Taip, taip, per daug įsijaučiau, bet, praėjus beveik trisdešimčiai metų, tas dalykas mane tebežavi.) Tokią pat velniavą jis krėsdavo ir su rutuliukais. Žaidžiama taip: vienas ridena arba sviedžia savo stiklinį rutuliuką šešis aštuonis metrus palei bordiūrą gatvės kraštu, kur nėra stovinčių mašinų. Kitas savo rutuliuku iš tos pačios vietos bando numušti jį. Pataikoma retai, nes rutuliuką vis kas nors nukreipia nuo tikslo: gatvės nelygumai, pats bordiūras, kramtomosios gumos gumulėlis, bet kokia iš aibės Niujorko skersgatvio šiukšlelių, – čia jau nekalbu apie paprasčiausią netaiklumą. Antrajam prašovus, jo rutuliukas paprastai sustoja lengvai pasiekiamoj vietoj pirmajam varžovui taikyti dar kartą. Nesvarbu, ar mesdavo pirmas, ar antras, aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt kartų iš šimto, Simoras šį žaidimą laimėdavo. Kai taikinys būdavo toli, jis užsimodavo gana plačiu lanku, lyg mestų į kėglius palei dešinįjį ribos kraštą. Jo stovėsena čia irgi būdavo kraupiai netaisyklinga. Į tolimą taikinį visi mesdavo užsimodami iš apačios, o Simoras savo rutuliuką švysteldavo iš šono rankos, tiksliau, riešo judesiu, panašiai kaip plokščią akmenėlį į tvenkinio paviršių. Mėgdžioti ir čia būdavo beviltiška. Tai darydamas, visiškai nebesuvaldydavai rutuliuko.
       Atrodo, sąmonės kertelėje banaliai stūmiau viską vieno epizodo link. O juk jau metų metus apie tai visai negalvojau.
       Vieną pavakarę, tas drumstokas penkiolika minučių, kai Niujorko gatvių žibintai jau įžiebti, o mašinų jau irgi pradedami žiebti – vienos su šviesom, kitos dar be, – anapus gatvės, priešais mūsų namo laiptinės brezentinį stogelį, aš žaidžiau rutuliukais su berniuku, vardu Ira Jankaueris. Man buvo aštuoneri. Naudojau, tai yra, bandžiau naudoti Simoro metodą, – jo šoninį švystelėjimą, jo platų lanką sviedžiant rutuliuką, – ir vis pralaimėdavau. Bet nesikrimtau dėl to. Nes tokiu dienos metu Niujorko berniukai nedaug skiriasi nuo Tifino (Ohajo valstija) vaikų, kurie, uždarant tvarte karves, išgirsta tolimą traukinio ūktelėjimą. Šią magišką valandą, pralaimėdamas rutuliukų žaidimą, tik tiek ir tepralaimi. Ira, regis, taip pat buvo pakylėtas laiko vilnies, vadinasi, jautė laimįs tik žaidimą. Iš šios ramybės, nė kiek jos nesutrikdydamas, mane pašaukė Simoras. Buvo maloniai netikėta, kad pasaulyje yra dar ir trečias žmogus, juolab maloniau, kad tai Simoras. Aš atsigręžiau, Ira tikriausiai irgi. Po laiptinės brezentu švytėjo ką tik sužibusios skaisčios lemputės. Simoras stovėjo veidu į mus, pėdų skliautais balansuodamas ant bordiūro krašto, rankas laikydamas įleistinėse savo palto kišenėse. Už jo spingsint stogelio lemputėms, veidas neaiškiai bolavo šešėlyje. Jam buvo dešimt metų. Iš jo stypsojimo ant šaligatvio krašto, iš rankų padėties, iš... na, kad ir paties x faktoriaus man tada buvo aišku ir aišku dabar, kad jis pats visa esybe jautė tą dienos meto magiją.
       – Pabandyk per daug nesitaikyti, – tarė jis man tebestovėdamas. –Taip prisitaikęs, pataikysi tik atsitiktinai.
       Jis kalbėjo, bendravo, bet magijos neišsklaidė. Tą padariau aš. Tyčia.
       – Kaipgi atsitiktinai, jeigu aš taikausi? – pasakiau jam negarsiai (nepaisant kursyvo), bet kiek irzliau, negu norėjau.
       Kurį laiką jis nieko nesakė, tik stovėjo ant bordiūro, žvelgdamas į mane – miglotai jaučiau – su meile.
       – Taip jau išeina, – tarė. – Džiaugsiesi numušęs Iros rutuliuką, ar ne? Negi nesidžiaugsi? O jeigu, numušęs rutuliuką, džiaugsiesi, vadinasi, nelabai tikiesi jį numušti. Taigi, čia bus lyg ir laimės dalykas, kažkaip daug lems atsitiktinumas.
       Jis nužengė nuo bordiūro, rankas tebelaikydamas įleistinėse palto kišenėse, ir priėjo prie mūsų. Tačiau mąstantis Simoras prieblandos užlietą gatvę perėjo nesparčiai, bent taip atrodė. Toje blausoje jis artėjo lyg burlaivis. O išdidumas keliauja kaip žaibas, ir, dar jam nepriėjus, aš paskubom tariau Irai:
       – Žinai, jau per tamsu, – tuo baigdamas žaidimą.
       Nuo paskutiniojo pentimento¹⁸, ar kaip kitaip, mane visą išpylė prakaitas. Noriu parūkyti, bet pakelis jau tuščias, o nuo kėdės nepajėgiu pasikelti. O Dieve, kokia kilni ši profesija! Ar gerai pažįstu skaitytoją? Kiek galiu jam išpasakoti, be reikalo neglumindamas nei jo, nei savęs? Pasakysiu jam štai ką: kiekvienam iš mūsų paruošta vietelė jo sąmonėje. Iki šiol savąją buvau išvydęs keturis kartus. Dabar penktasis. Bent pusvalandžiui išsitiesiu ant grindų. Maldauju man atleisti.

       Turbūt pasirodys pernelyg panašu į spektaklio programą, bet po tokios teatrališkos pastraipos to reikėjo ir laukti. Praėjo trys valandos. Buvau užmigęs ant grindų. (Aš jau visai atsigavau, brangioji baroniene. Dieve, ką jūs pamanėt apie mane? Būkit gera, leiskit man paskambinti, kad atneštų tokį įdomų vyno buteliuką. Jis iš mano paties vynuogyno ir manau, kad jūs maloningai...) Norėčiau kuo trumpiau pareikšti, kad, nepaisant to, dėl ko prieš tris valandas puslapyje atsirado Sutrikimas, aš niekad nebuvau ir nesu apsvaigęs nuo savo galios (savo menkos galios, brangioji baroniene) kone viską tiksliai prisiminti. Tą akimirką, kai virtau, greičiau paverčiau save prakaitu žliaugiančia griuvena, aš ne visai suvokiau Simoro žodžius ir patį Simorą. Man regis, mane tikrai pribloškė, atėmė žadą ūmai toptelėjusi mintis, kad Simoras – tai mano dviratis „Davega“. Visą gyvenimą laukiau mažiausios dingsties, o tuo labiau realios progos atiduoti kam nors dviratį „Davega“. Skubu paaiškinti:
       Kai Simorui ir man buvo atitinkamai penkiolika ir trylika metų, vieną vakarą išėjom iš savo kambario pasiklausyti per radiją, rodos, Stupneglo ir Bado ir svetainėje pataikėm į audringą ir grėsmingai pritilusį barnį. Ten buvo tik trys žmonės – tėvas, motina ir brolis Veikeris, – bet man dingojosi, kad patogiose slaptavietėse vogčia klausosi kitos, mažesnės būtybės. Lesas buvo visas įraudęs, Besi kietai sučiauptų lūpų beveik nesimatė, o brolis Veikeris, – kuriam tuomet, mano apskaičiavimais, buvo beveik lygiai devyneri metai ir keturiolika valandų, – basas su pižama stovėjo prie pianino apsipylęs ašaromis. Atsidūrus tokiose situacijose, mano pirmas impulsas būdavo nešti kudašių, bet kadangi Simoras, rodos, nė neketino išeiti, tai likau ir aš. Lesas tvardydamasis pasakė Simorui prokuroro kalbą. Tą rytą, kaip jau mes žinojom, Veikeris ir Voltas buvo gavę vienodas, žavias, brangiai atsiėjusias dovanas gimtadienio proga –du raudonai ir baltai dryžuotus dviračius su dvigubu rėmu – tuos pačius, kuriais „Davegos“ sporto parduotuvės vitrinoje Aštuoniasdešimt šeštojoje gatvėje tarp Leksingtono ir Trečiosios aveniu jie pabrėžtinai žavėjosi kone visus metus. Kokias dešimt minučių iki Simorui ir man išeinant iš miegamojo, Lesas aptiko, kad rūsyje saugiai stovi tik vienas – Volto dviratis. Savąjį Veikeris tą popietę Centriniame parke atidavė. Prie Veikerio priėjo nepažįstamas berniukas („kažkoks padauža, kurio jis iki tol gyvenime nebuvo matęs“) ir paprašė duoti dviratį, o Veikeris jam ir atidavė. Žinoma, ir Lesas, ir Besi suprato Veikerio „Labai gražų dosnumą“, bet vis dėlto ši poelgį vertino savo nepermaldaujama logika. Iš tikrųjų, jų manymu, Veikeriui derėjo – šį požiūrį Lesas labai karštai pakartojo Simorui – leisti jam lig valios pasivažinėti tuo dviračiu. Čia Veikeris visai pratrūko žliumbti. Tas berniukas nenorėjęs pasivažinėti, jis norėjęs dviračio. Jis niekad neturėjęs dviračio ir visada norėjęs turėti. Aš pažvelgiau į Simorą. Jis ėmė jaudintis. Jo mina bylojo gerus norus, bet kartu ir visišką nesugebėjimą teisėjauti tokiam kebliam ginčui, o aš iš patirties žinojau, kad įvyks koks nors stebuklas ir į svetainę vėl sugrįš santarvė. („Išminčius kupinas nerimo ir abejonių, todėl visi jo sprendimai sėkmingi“. –„Čžuan-dzė tekstai“, XXVI knyga.) Smulkiai neaiškinsiu (nors kartą), kaip Simoras, – matyt, galima būtų pasakyti tiksliau, bet nežinau kaip, – sumaniai sugraibė dalyko esmę ir po kelių minučių visi trys priešininkai susitaikydami bučiavosi. Čia aš norėjau paaiškinti grynai asmeninę savo poziciją ir, atrodo, tai padariau.
       Tai, ką 1927 metų vasarą man Simoras pasakė – pamokė kaip treneris rutuliukų žaidėją, – regis, yra esminga ir svarbu, ir manau, jog turiu apie tai pakalbėti. Nors apstulbęs konstatuoju, kad šiuo tarpu man beveik niekas neatrodo taip esminga ir svarbu kaip tas faktas, jog pasipūtęs keturiasdešimtmetis Simoro brolis galiausiai gavo dovanų „Davegos“ dviratį, kad turėtų ką atiduoti, pageidautina, pirmam pasitaikiusiam. Štai svarstau, mintiju, ar tikrai neprašaučiau, jeigu nuo vieno smulkaus ir asmeninio pseudometafizinio klausimo peršokčiau prie kito tokio, bet jau stambaus ir neasmeninio. Kitaip tariant, be savo įprastinio žodingo delsimo ir mindžikavimo. Vis dėlto išklosiu: kai jis nuo bordiūro kitapus gatvės mokė mane liautis taip taikius į Iros Jankauerio rutuliuką, – nepamirškite, kad buvo dešimtmetis, – manau, jog instinktyviai laikėsi mažne tos nuostatos, kuria vadovaudamasis lankininkas meistras Japonijoje užsispyrusiam naujokui draudžia taikyti strėlę į taikinį; tai yra, meistras lankininkas leidžia Taikyti, bet ne taikyti. Vis dėlto į šią žirnio didumo disertaciją nenorėčiau įtraukti nei dzeno lankininkystės, nei paties dzenbudizmo – iš dalies, aišku, dėl to, kad subtiliai ausiai dzenas sparčiai darosi apskretęs madingas žodis: tam yra rimtų, nors ir paviršutiniškų priežasčių. (Paviršutiniškų, nes grynasis dzenas, be abejo, pergyvens savo vakariečius propaguotojus, kurie jo Pasyvumo mokymą klaidingai laiko dvasinio abejingumo ar net beširdiškumo skatinimu ir kurie greičiausiai nesidrovėtų partrenkti Budą, neužsiauginę auksinio kumščio. Ar bereikia pridurti – judant tokiu tempu, turbūt reikia, – kad grynasis dzenas gyvuos ir po to, kai tokie snobai, kaip aš, bus iškeliavę.) Tačiau Simoro patarimų, kaip numušti rutuliuką, nenorėčiau lyginti su dzeno lankininkyste labiausiai todėl, kad nesu nei dzeno lankininkas, nei dzenbudistas, nei juolab dzeno adeptas. (Gal nenuklysiu į lankas, pasakydamas, kad ir Simoro, ir mano rytietiškos filosofinės šaknys – jeigu jau drįstu vadinti lai „šaknimis“ – buvo, yra suleistos į Naująjį ir Senąjį Testamentą, advaitą vedantą¹⁹ ir klasikinį daosizmą. O ryžęsis suteikti sau mielą rytietišką titulą, pavadinčiau save ketvirtos eilės karma jogu su nedidele džnana jogos priemaiša. Mane nepaprastai žavi klasikinė dzenbudizmo literatūrą aš netgi turiu drąsos kartą per savaitę dėstyti ją ir mahajanos budizmo literatūrą koledže, bet mano gyvenimas vargu ar galėtų būti mažiau dzeniškas nei yra, o suvokti – atsargiai renku tą žodį – dalelę dzeno patirties man pavyko būtent einant savo natūraliu, absoliučiai nedzenišku keliu. Daugiausia dėl to, kad taip daryti mane maldaute maldavo Simoras, o jis dėl šitų dalykų neklysdavo.) Mano ir turbūt visų kitų laimė, kad čia, regis, galima išsiversti be dzeno. Tą rutuliukų numušimo būdą, kurį man grynai intuityviai rekomendavo Simoras, galima visai pagrįstai ir nerytietiškai susieti su menu tiksliai nusviesti nuorūką į šiukšlių kibiriuką per visą kambarį. Man regis, šį meną dauguma rūkorių puikiai demonstruoja tik tada, kai jiems nė motais, ar ta nuorūka nukris į kibirą, arba tada, kai kambaryje nėra liudininkų, netgi, tam tikra prasme, paties metiko. Labai pasistengsiu nebegromuliuoti šito pavyzdžio, nors jis ypač smagus, bet, manau, dera pridurti – mirksniui grįžtant prie rutuliukų žaidimo, – kad pats Simoras, numušęs rutuliuką ir išgirdęs stiklą barkštelint į stiklą, visas nušvisdavo, bet jam lyg ir niekad nebūdavo aišku, kas rutuliuką numušė. Ir taip jau išeidavo, kad beveik visada jo laimėtą rutuliuką kas nors turėdavo paimti ir paduoti jam.
       Ačiū Dievui, ši tema baigta. Garbės žodis, neplanavau jos.
       Manau – tvirtai žinau, kad dabar bus mano paskutinis „fizinis“ eskizas. Tebūnie šiek tiek juokingas. Norėčiau praskaidrinti orą prieš eidamas gulti.
       Išeis Anekdotas, tegu mane galas – plieksiu, ir viskas. Devynerių metų labai maloniai vaizdavausi esąs Greičiausias Pasauly Berniukas Bėgikas. Tokios keistos, nepermanomos ambicijos, sakyčiau, sunkiai nyksta, ir netgi šiandien, būdamas keturiasdešimtmetis supernamisėda, lengvai įsivaizduoju save gatvės drabužiais švilpte prašvilpianti pro būrį žymių, bet pridususių olimpiados favoritų ir draugiškai, be jokios puikybės jiems pamojanti. Taigi, vieną gražų pavasario vakarą, kai mes dar gyvenome Riversaido alėjoje, Besi pasiuntė mane į užkandinę ledų. Iš namų išėjau tuo magiškuoju dienos metu, kurį čia prieš kelias pastraipas nupasakojau. Šios istorijos eigai esminga ir tai, kad buvau apsiavęs sportbačiais, o jie Greičiausiam Pasauly Berniukui Bėgikui yra beveik tas pats, kas Hanso Kristiano Anderseno mergaitei raudonos kurpaitės. Vos išėjęs iš namų, pasijutau pačiu Merkurijumi, ir kad roviau kaip strėlė – iki pat Brodvėjaus. Brodvėjaus kampą apsukau „ant vieno rato“ ir dūmiau toliau – neįmanomas dalykas – dar sparčiau. Užkandinė, prekiavusi Besi garbinamais Lui Šerio ledais, buvo už trijų kvartalų į šiaurę, Šimtas tryliktoje gatvėje. Maždaug pusiaukelėje pralėkiau pro kanceliarijos krautuvę, kurioje paprastai pirkdavome laikraščius ir žurnalus, bet į šonus nesidairiau ir jokio pažįstamo veido nepastebėjau. Paskui, dar už kokio kvartalo, išgirdau, kad mane kažkas vejasi, irgi bėgte. Pirmiausia man toptelėjo turbūt tipiška niujorkietiška mintis, kad mane gaudo policija – veikiausiai už Greičio Rekordų Viršijimą Nemokyklinėje Gatvėje. Susiėmiau iš paskutiniųjų, bet negelbėjo. Pajutau mane stveriančių ranką, griebiančią megztinį kaip tik už tos vietos, kur turėjo būti prisiūtas nugalėtojo numeris, ir, gerokai nusigandęs, negrakščiai pristabdžiau kaip nutūpęs garnys. Sugavo mane, žinoma, Simoras, kuris ir pats atrodė smarkiai persigandęs.
       – Kas yra?! Kas atsitiko? – paklaikęs klausė manęs.
       Dar tebelaikė megztinį. Aš nubloškiau jo ranką ir nešvankia mūsų gatvės kalba, kurios čia pažodžiui nekartosiu, paaiškinau, kad nieko nėra, nieko neatsitiko, kad aš tiesiog bėgau ir nėr čia ko rėkt. Jam, rodos, akmuo nuo širdies nusirito.
       – Na ir išgąsdinai mane! – pasakė. – Tai bent skuodei! Vos pavijau! Tada abu ramiai nuėjome į užkandinę. Gal keista, o gal ir visai ne, kad Antrojo iš Greičiausiųjų Pasaulyje Berniukų Bėgikų ūpas nelabai nusmuko. Visų pirma, mane įveikė jis. Be to, labai atkreipiau dėmesį į tai, kad jis uždusęs. Bent kartą mačiau jį uždususį.
       Na, štai ir baigiau. Arba veikiau mane pribaigė. Iš esmės mano sąmonė visada spyriojasi prieš bet kokias pabaigas. Kiek nuo vaikystės esu suplėšęs savo apsakymų vien dėl to, kad jie, kaip sako tas Čechovo murkdytojas Somersetas Moemas, turėdavo Pradžią, Vidurį ir Pabaigą? Trisdešimt penkis? Penkiasdešimt? Viena iš tūkstančio priežasčių, dėl kurių, būdamas dvidešimties metų, nustojau eiti į teatrą, buvo ta, jog velniškai nepakęsdavau kiūtinti su visais iš teatro vien dėl to, kad kažkoks dramaturgas sumanė nuleisti tą kvailą uždangą. (Kas atsitiko tam šauniam asilui Fortinbrasui? Kas gi galiausiai jį nudaigojo?) Vis dėlto jau išsisėmiau. Dar galėčiau pridurti vieną kitą fizinio pobūdžio detalę, bet pernelyg aiškiai jaučiu, kad mano laikas baigėsi. Be to, jau be dvidešimt septynios, o devintą aš turiu paskaitą. Beliko tik pusvalandį pasnausti, nusiskusti ir gal įlįsti į gaivinančią, mirtinai šaltą vonią. Jaučiu impulsą – ačiū Dievui, veikiau seną miestietišką refleksą nei impulsą – tarti kokią dygią frazę apie tas dvidešimt keturias paneles, po savaitgalio ką tik sugrįžusias iš Keimbridžo, Hanoverio ar Niuheiveno, kurios lauks manęs 307 auditorijoje, bei negaliu baigti Simoro aprašymo, – kad ir prasto, tokio, kur manasis „aš“ ir nenumaldomas troškimas stovėti kartu su juo ant aukščiausios pakopos lenda pro visus galus, – neįsisąmonindamas gėrio, tikrovės. Gal nuskambės pompastiškai (būtent todėl aš tai pasakysiu), bet ne veltui esu savo brolio brolis ir žinau – ne visada, bet žinau, – kad iš visų mano darbų nėra nieko svarbiau kaip eiti į tą baisiąją 307 auditoriją. Ten visos lig vienos merginos, net ir Baisioji panelė Zabel, yra tokios pat mano seserys kaip Bu Bu arba Frani. Kad ir švytėdamos amžinu neišmanymu, jos vis dėlto švyti. Ši mintis pajėgi priblokšti mane: dabar aš niekur kitur nenoriu eiti, tik į 307 auditoriją. Simoras kartą yra pasakęs, kad visą gyvenimą mes tik ir vaikštom iš vieno Šventosios Žemės lopinėlio į kitą. Negi jis niekad neklydo?
       O dabar į lovą. Greitai. Greitai ir lėtai.

       _____________________________

       ^* Ši kukli insinuacija ganėtinai bjauri, bei ta aplinkybė. kad didysis Kierkegoras anaiptol nebuvo kierkegorininkas, juolab egzistencialistas, be galo džiugina intelektualo mėgėjo širdį ir dar labiau sustiprina jo tikėjimą kosminiu idealiu teisingumu, jeigu ne kosminiu Kalėdų Seniu (aut. past). (Atgal>>>)

       ^** Kadangi čia lyg ir pateikiu kokią ataskaita, reikia paskubom paaiškinti, kad kinų ir japonų poezija jis daugiausia skaitydavo originalo kalba. Kitą kartą, galbūt ilgai ir nuobodžiai, bent jau man, ketinu pasamprotauti apie keistą įgimtą bruožą, – daugmaž būdingą visiems septyniems mūsų šeimos vaikams, o trims iš mūsų taip ryškiai kaip šlubumas, – kuris leido mums nepaprastai lengvai išmokti svetimų kalbų. Bet ši išnaša skirta daugiau jauniems skaitytojams. Jeigu, atlikdamas pareiga, aš sukirbinsui kelių jaunuolių dėmesį kinų ir japonų poezijai, labai džiaugsiuosi. Šiaip ar taip, jaunuoli, mielai informuoju – jeigu dar nežinai, kad nemažą pluoštą geriausios kinų poezijos, gerbdami jos žodį ir dvasią, yra išvertę į anglų kalbą žymus vertėjai; ypač įsimintini Viteris Bineris ir Lajonelis Džailsas. Geriausius trumpus japonų eilėraščius – ypač haiku, nors taip pat ir senriu – galima su malonumu skaityti, išverstus R. H. Blaito. Žinoma, Blaitas kartais pavojingas, nes jis pats kupinas savo poezijos, bet taipogi didingas – ir kas gi skaito poeziją, bijodamas pavojų? (Kartoju, šie pedantiški išvedžiojimai – jauniesiems, kurie siunčia rašytojams laiškus, o tie, gyvatės, niekad neatsako. Be to, šiek tiek pavaduoju savo herojų, kuris, vargšas, irgi dirbo dėstytoju.) (Aut. past.) (Atgal>>>)

       ^*** Natūraliausia ir protingiausia dabar būtų pakloti vieną, du arba visus šimtą aštuoniasdešimt keturis eilėraščius, kad skaitytojas pats pamatytų. Deja, negaliu. Ne! nesu tikras, ar turiu teisę juos aptarinėti. Man leista sėdėti prie šių eilėraščių, tvarkyti juos, prižiūrėti ir galiausiai surasti rimtą leidyklą, kuri išleistų knyga, bet dėl grynai asmeninių priežasčių jų savininkė, poeto našlė, uždraudė man juos čia cituoti (Aut. pust.). (Atgal>>>)

       ^**** Ieškodamas argumentų, čia gal be reikalo gėdinu savo studentes. Bet ir mokytojai tuo piktnaudžiauja. O gal ne tą eilėraštį miniu? Jeigu „Ozimandijas“, kaip aš piktai teigiu, iš tiesų studentėms taip įstrigo, gal pats „Ozimandijas“ ir kaltas? Gal Beprotis Šelis nebuvo toks jau beprotis? Šiaip ar taip, aišku, jog tai nebuvo širdies beprotybė. Mano merginos, be abejo, žino, kad Robertas Bernsas gerdavo ir siausdavo kaip pašėlęs, ir jas tai, matyt, žavi, bet aš taip pat neabejoju, kad jos puikiausiai žino ir apie nuostabią pelę, kurią išarė jo plūgas. (Kažin, o gal tos dykumoje stūksančios „dvi stambios akmeninės kojos be liemens“ yra paties Persio? Ar gali būti, kad jo gyvenimas pranoko jo poeziją? Ir jeigu taip, tai ar todėl, kad... Gerai, liaujuosi. Bet saugokitės, jaunieji poetai. Jeigu norite, kad jūsų geriausi eilėraščiai mūsų atminty išliktų bent jau greta jūsų Pikantiškos, Spalvingos Gyvenimo Istorijos, reikėtų, kad į kiekvieną strofa iš širdies paleistumėt puikią laukų pelyte.) (Aut. pust.) (Atgal>>>)

       ¹ Džonas Bachanas (Buchan, 1875–1940) – škotų rašytojas. (Atgal>>>)
       ² tarp mūsų (pranc). (Atgal>>>)
       ³ potraukio (pranc.) (Atgal>>>)
       ⁴ didžiuosius poetus (vok.). (Atgal>>>)
       ⁵ grynais (vok.). (Atgal>>>)
       ⁶ „Rugiuose prie bedugnės“ („Simore“ pasakotojas Badis Glasas kai kuo tapatus autoriui). (Atgal>>>)
       ⁷ „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“ ir apysaka „Aukščiau gegnes, dailidės“. (Atgal>>>)
       ⁸ suprantama (vok.). (Atgal>>>)
       ⁹ laiko dvasia (vok). (Atgal>>>)
       ¹⁰ Č. Dikenso romano „Deividas Koperfildas“ veikėja. (Atgal>>>)
       ¹¹ V. K. Fildsas (Fields, apie 1880–1946) – amerikiečių aktorius komikas, (Atgal>>>)
       ¹² intymiam (pranc). (Atgal>>>)
       ¹³ labai jaudinamai (it, muz.). (Atgal>>>)
       ¹⁴ dainas (vok). (Atgal>>>)
       ¹⁵ taip (pranc). (Atgal>>>)
       ¹⁶ brangus mokytojas (pranc). (Atgal>>>)
       ¹⁷ kolegos (vok.). (Atgal>>>)
       ¹⁸ Uždažyto motyvo pasirodymas paveiksle. (Atgal>>>)
       ¹⁹ Indų religinis mokymas, teigiantis neatskiriamą Brahmos vienybę su visata. (Atgal>>>)

       Iš anglų kalbos vertė LAIMANTAS JONUŠYS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt