Jerome David Salinger

       SKIRIU EZMEI – SU MEILE IR NEGANDA

       Visai neseniai oro paštu gavau kvietimą į vestuves, įvyksiančias Anglijoje balandžio aštuonioliktą. Nežinau, ką būčiau atidavęs, kad tik galėčiau dalyvauti šiose vestuvėse, ir kai atėjo kvietimas, pirmiausiai šovė mintis: kodėl gi man neištrūkus užsienin – skrisčiau lėktuvu, trauk velniai tas išlaidas. Tačiau, gana išsamiai apsvarstę viską su žmona, baisiai galvota moterim, nutarėme, jog aš niekur nevažiuosiu. Visų pirma, man buvo ir iš galvos išdulkėję, kad kaip tik balandžio pabaigoj mano uošvė ruošiasi pas mus dviejų savaičių viešnagėn. Aš tikrai mamytę Grenčer ne taip dažnai matau, o ji nejaunėja. Jai jau penkiasdešimt aštuoneri – ji ir pati savo metų neslepia.
       Tačiau, kad ir kur atsidurčiau tą iškilmingą dieną, manau, kad nesu iš tų, kurie nė piršto nepajudins, kad tos vestuvės būtų kuo nors įsimintinos. Todėl skubu nors keliais štrichais nupiešti jaunąją tokią, kokią pažinau ją beveik prieš šešerius metus. Jei šios mano pastabos suteiks jaunikiui, kurio nesu matęs, keletą nesmagių akimirkų, tuo geriau. Niekas čia neketina įsiteikti. Greičiau pamokyti ir patarti.
       1944-ųjų balandžio mėnesį, prieš pat sąjungininkų išsilaipinimą, mane drauge su kitais šešiasdešimt tikrosios tarnybos amerikiečių kareivių ir jaunesniųjų karininkų pasiuntė į Devonširą Anglijoje specialioms pratyboms, kurioms vadovavo Britų žvalgyba. Dabar, kai prisimenu tą metą, man atrodo, jog tada mes visi šešiasdešimt skyrėmės nuo kitų tokio amžiaus žaliūkų bent jau tuo, jog niekas iš mūsų nebuvo linkęs bendrauti. Visi įsikniaubę rašėme laiškus, ir, jei vienas kitą užkalbindavome ne tarnybiniu reikalu, tai tik norėdami paklausti, ar nepaskolintų kas rašalo. Kai nerašydavom laiškų ir nesėdėdavom paskaitose, kiekvienas eidavom kur akys veda. Mane giedromis dienomis jos dažniausiai nuvesdavo pasidairyti po apylinkes. O lietingomis paprastai susirasdavau sausesnę vietelę ir skaitydavau knygą, dažnai čia pat prie teniso stalo.
       Pratybos, trukusios tris savaitės, baigėsi vieną labai lietingą šeštadienį. Septintą valandą vakaro visi turėjome traukiniu vykti į Londoną, kur, sklido gandai, mus buvo priskyrę pėstininkų ir desantininkų daliniams, ruošiamiems išlaipinti į kontinentą. Iki trečios valandos susikroviau visą savo mantą į kelionmaišį, o atsivežtas iš anapus knygas sugrūdau į dujokaukės dėklą. (Pačią dujokaukę prieš keletą savaičių buvau išmetęs pro „Mauritanijos“ iliuminatorių, nes, mano įsitikinimu, jei priešas kada nors iš tikrųjų panaudos dujas, aš vis tiek nesuspėsiu užsitempti to guminio daikto.) Pamenu, gana ilgai stovėjau prie barako galinio lango, žiūrėdamas į šuorais pliaupiantį niūrų lietų. Buvau nusiteikęs visai nekaringai. Girdėjau, kaip už nugaros daugybė parkerių nesutartinai krebždena vienodo formato popierių.
       Staiga – nežinau, kas man šovė į galvą, – nuėjau nuo lango, užsivilkau lietpaltį, apsivyniojau kaklą vilnone kašmiro šerpe, užsimoviau vilnones pirštines ir užsidėjau pilotę (ją, kaip ir dabar dar man primena, nešiojau savaip – šiek tiek užsmaukęs ant ausų). Paskui sutikrinęs savo rankinį laikrodį su laikrodžiu tualete, ilgu šlapiu grindiniu patraukiau į miestą, visai nekreipdamas dėmesio į žaibų blyksnius – vienas jų galėjo būti skirtas man, o gal ir ne.
       Miestelio centre, kuris, matyt, buvo šlapiausia miestelio dalis, sustojau prie bažnyčios skelbimų lentos. Sustojau, nes dėmesį patraukė juodi skaičiai ant balto popieriaus, o gal dar ir dėl to, kad per trejus metus armijoje buvau įpratęs skaityti skelbimus. Priklijuotame lapelyje buvo parašyta, kad penkiolika po trijų įvyks vaikų choro repeticija. Pažvelgiau į laikrodį, po to vėl į skelbimą. Raštelyje buvo išvardintos pavardės vaikų, kurie turėjo dalyvauti repeticijoje. Stovėdamas lietuje, perskaičiau visą sąrašą ir įėjau bažnyčion.
       Ant suolų sėdėjo gal koks tuzinas suaugusiųjų, kai kurie pasidėję ant kelių mažus padais į viršų apverstus kaliošus. Praėjęs pro juos, atsisėdau pirmoje eilėje. Pakyloje trimis glaustomis eilėmis ant kėdžių sėdėjo apie dvidešimt vaikų, daugiausia mergaičių, nuo septynerių iki trylikos metų. Tuo metu jų choro vadovė – stambi moteris tvido kostiumėliu – kaip tik aiškino jiems, kad dainuojant reikia plačiau praverti burnas. Ji klausė, ar kuris iš jų matė kad ir patį mažiausią paukščiuką, kuris būtų drįsęs pradėti savo nuostabią dainelę, plačiai plačiai nepražiojęs snapelio. Bet jie, matyt, to nebuvo matę. Jie tik bukai žvelgė į vadovę, kuri toliau aiškino, kad visi jos vaikai privalo įsijausti į tai, ką dainuoja, o ne aklai kartoti žodžius lyg tos patarškos papūgos.
       Paskui ji papūtė į vamzdelį, duodama toną, ir vaikai lyg nepilnamečiai sunkumų kilnotojai pakėlė aukštyn giesmynus.
       Jie giedojo be muzikinio akompanimento, tiksliau sakant, giedoti jiems niekas netrukdė. Balseliai buvo melodingi, bet ne saldūs ir taip veikė žmogų, kad religingesnis už mane be didelių pastangų būtų pajutęs palaimą. Keletas pačių mažiausiųjų lėtino tempą, bet taip nežymiai, kad tik pati kompozitoriaus motina tebūtų galėjusi prikibti. Šios giesmės nebuvau girdėjęs, bet tikėjausi, kad tai viena iš tų, kurios turi bent keliolika posmų. Klausydamasis permečiau akimis visų vaikų veidus, bet ypač mane sudomino vienas veidelis – vaiko, sėdinčio arčiausiai manęs, pirmos eilės gale. Tai buvo gal trylikos metų mergaitė, lygiais pelenų spalvos plaukais, vos dengiančiais ausis, gražia kakta ir nuobodžiaujančiomis akimis, kurios tikriausiai skaičiavo žmones bažnyčioje. Jos balselis aiškiai skyrėsi iš kitų, ir ne tik todėl, kad ji sėdėjo arčiausiai manęs. Aukštas, skaidrus, melodingas ir tvirtas, jis savaime vadovavo kitiems choristams. Tačiau jaunoji panelė nesižavėjo savo muzikiniais sugebėjimais, o gal jai nepatiko vieta ir laikas; pamačiau, kad tarp posmų ji du kartus nusižiovavo. Tai buvo išauklėtos damos žiovulys, nepraveriant burnos, tačiau pastebėti buvo nesunku, nes išdavė nosies šnervelės.
       Kai tik giesmė buvo baigta, choro vadovė pradėjo ilgą prakalbą apie tai, kad vis dar pasitaiko žmonių, kurie pamokslo metu nemoka ramiai pastovėti ir pabūti susičiaupę... Supratau, kad meninė repeticijos dalis baigta, ir, kol ausį rėžiantis vadovės balsas neišsklaidė nuotaikos, sukeltos vaikų giedojimo, atsistojau ir išėjau iš bažnyčios.
       Lijo dar smarkiau. Eidamas gatve, pažvelgiau pro langą į kareivių poilsio kambarį, priklausantį Raudonajam Kryžiui, bet ten, eilėje prie kavos prekystalio, po du ir tris laukė kareiviai, ir net pro stiklą girdėjau, kaip kitame kambaryje kaukši stalo teniso kamuoliukai. Perkirtęs gatvę, įėjau į arbatinę, skirtą civiliams gyventojams; vienintelis žmogus čia buvo pagyvenusi padavėja, kuri mane nužvelgė, lyg butų laukusi kliento sausesnių lietpalčiu. Kuo atsargiausiai pakabinęs lietpaltį, atsisėdau už staliuko ir užsisakiau arbatos su cinamono traškučiais. Tai buvo mano pirmieji šiandien ištarti žodžiai nuo pat ryto. Patikrinęs milinės ir lietpalčio kišenes, galiausiai radau du senus laiškus, kuriuos norėjau dar kartą perskaityti, – vieną nuo žmonos, kuriame ji skundėsi, kaip prastai aptarnauja Srafto parduotuvėje Aštuoniasdešimt aštuntoje gatvėje, kitą nuo uošvės, kuri primygtinai prašė atsiųsti kašmiro siūlų, kai tik pasiseks ištrūkti iš „stovyklos“.

       Nebaigus gerti pirmo arbatos puodelio, vidun įėjo jaunoji dainininkė, kurią neseniai buvau matęs ir kurios klausiausi bažnyčioje. Jos plaukai buvo permerkti lietaus, ir iš po jų kyšojo ausų krašteliai. Su ja buvo mažytis berniukas, tikriausiai broliukas. Dviem pirštais suėmusi jo kepurę, ji atsargiai nukėlė ją nuo galvos tarsi tiriamąjį bandinį iš laboratorijos. Dainininkę ir jos broliuką lydėjo iš pažiūros energinga moteris minkšto fetro skrybėle, matyt, auklė. Tuo metu choristė eidama nusivilko paltą ir išsirinko staliuką – mano nuomone, labai sėkmingai – tiesiai prieš mane, už aštuonių ar dešimties pėdų. Jos su aukle atsisėdo, tačiau berniukas – kokių penkerių metų – dar nebuvo nusiteikęs sėstis. Jis ištrūko ir nusimetė savo jūreivišką palaidinę. Paskui, nutaisęs romią tikro kankintojo miną, ėmė ramiai erzinti auklę, tai pastumdamas po stalu, tai vėl ištraukdamas kėdę ir žiūrėdamas jai į akis. Auklė du ar tris kartus prislopintu balsu liepė jam sėstis ir galų gale baigti šias išdaigas, bet tik seseriai įsikišus, jis apėjo kėdę ir šleptelėjo ant jos. Tada pasičiupo servetėlę ir užsidėjo ją ant galvos. Sesuo paėmė servetėlę, išlankstė ir paklojo jam ant kelių.
       Kol jiems atnešė arbatos, choristė pastebėjo, kad aš tyrinėju jų kompaniją. Ji man atsakė supratingu žvilgsniu, paskui staiga atsargiai nusišypsojo. Keista, tai buvo kartu ir džiugi šypsena, kokios kartais būna nedrąsios mergaičių šypsenos. Aš irgi nusišypsojau, tačiau toli gražu ne taip džiugiai, nes viršutine lūpa turėjau dengti juodą plombą tarp dviejų priekinių dantų, kurią paskubomis įdėjo kariuomenėje. Nespėjus nė mirktelėti, jaunoji choristė jau stovėjo prie mano staliuko pavydėtinai pasitikinčia poza. Ji vilkėjo škotišką tartano suknelę, kiek supratau, Kembelų spalvinio derinio¹. Man pasirodė labai puiku, kad mergaitė tokią lietingą dieną vilki šitokią gražią suknelę.
       – Aš maniau, kad amerikiečiai niekina arbatą, – prabilo ji.
       Tai buvo ne kokio nors pasipūtusio šmaikštuolio, bet tiesos ir statistikos mėgėjo pastaba. Aš atsakiau, kad kai kurie amerikiečiai nieko kito ir negeria, tik arbatą. Paklausiau, ar ji neprisėstų prie mano staliuko.
       – Dėkoju, – tarė ji, – gal prisėsiu minutėlę.
       Aš atsistojau ir ištraukiau jai kėdę, priešais savąją. Ji prisėdo ant paties kėdės kraštelio, labai tiesiai, tačiau kartu grakščiai ir natūraliai. Aš sugrįžau – beveik tekinas – į savo vietą, bijodamas pamesti pokalbio siūlą. Tačiau atsisėdęs nebesugalvojau, ką sakyti. Vėl nusišypsojau, slėpdamas juodą plombą po lūpa. Paskui pasakiau, kad tokiu bjauriu oru niekur nosies neiškiši.
       – Taip, tikra tiesa, – tarė choristė, kuo aiškiausiai duodama suprasti, kad nekenčia tuščių pokalbių. Ji padėjo ranką ant staliuko, išskėtusi pirštus lyg per spiritizmo seansą, bet tuoj pat juos paslėpė – nagai buvo nukramtyti iki pat gyvuonies. Laikrodis ant jos rankos buvo panašus į karišką, tačiau dar labiau – į šturmano chronografą. Ciferblatas buvo gerokai per didelis jos plonam riešui.
       – Jūs buvote choro repeticijoje, – dalykiškai tarė ji. – Aš jus mačiau.
       Aš pasakiau, jog iš tiesų buvau ir girdėjau, kad jos balsas pranoksta kitus. Pasakiau, kad, mano nuomone, ji turi labai gerą balsą.
       Ji linktelėjo.
       – Žinau. Aš ketinu tapti profesionalia dainininke.
       – Tikrai? Operos?
       – Gink dieve. Žadu dainuoti džiazą per radiją, užsidirbsiu daug pinigų. O kai man bus trisdešimt, viską mesiu ir apsigyvensiu rančoje Ohajo valstijoje. – Ji palietė delnu šlapius plaukus viršugalvyje. – Ar esate buvęs Ohajo valstijoje?
       Pasakiau, kad keletą kartų esu važiavęs traukiniu, bet gerai to krašto nepažįstu. Paskui pasiūliau jai cinamono traškučių.
       – Ne, ačiū, – atsisakė ji. – Žinote, žvirblis, ir tas daugiau už mane sulesa.
       Tada aš pats paragavau traškučių ir pasakiau, kad Ohajo apylinkės labai nykios.
       – Žinau. Vienas amerikietis man irgi tą sakė. Jūs vienuoliktas mano sutiktas amerikietis.
       Auklė gestais atkakliai kvietė ją grįžti prie savo stalo, žodžiu, neįkyrėti žmogui. Tačiau mano viešnia ramiausiai pasislinko su kėde keletą colių, ir dabar jos nugara užstojo visus ryšius su staliuku, nuo kurio ji buvo atėjusi.
       – Jūs lankote tą slaptą žvalgų mokyklą ant kalno, ar ne? – šaltai paklausė ji.
       Nepamiršdamas budrumo, kaip ir bet kuris kitas, manim dėtas, atsakiau, kad atvykau į Devonširą pasigydyti.
       – Štai kaip, – tarė ji. – Bet aš juk ne vakar gimusi.
       Atsakiau, kad tikrai ne vakar, galiu dėl to galvą guldyti. Kurį laiką siurbčiojau arbatą. Staiga man pasirodė, jog sėdžiu ne taip, kaip reikėtų. Atsisėdau tiesiau.
       – Kaip amerikietis jūs atrodote visai protingas žmogus, – mįslingai tarė mano viešnia.
       Aš jai atsakiau, kad, nors panašiai ir galvotum, šitaip kalbėti yra banalu, ir pridūriau manąs, jog jai tai nebūdinga.
       Ji paraudo, bemat suteikdama man pasitikėjimo, kurio anksčiau truko.
       – Taip, daugelis amerikiečių, kuriuos buvau sutikusi, elgėsi kaip gyvuliai. Amžinai vienas kitą kumščiuodavo, visus įžeidinėdavo ir... žinote, ką vienas padarė?
       Aš papurčiau galvą
       – Vienas jų sviedė tuščią viskio butelį į mano tetos langą. Gerai, kad langas buvo atviras. Ar jums tai atrodo protingo žmogaus poelgis?
       Labai protingai tai neatrodė, bet aš nutylėjau. Pasakiau, kad daugybė kareivių visame pasaulyje gyvena labai toli nuo namų, ir tik vienas kitas yra matęs gyvenime ką nors geresnio. Pridūriau, kad, mano manymu, žmonės ir patys galėtų tai suprasti.
       – Galbūt, – tarė mano viešnia, dar galutinai neįtikinta. Ji vėl persibraukė ranka per šlapius plaukus, bandydama pridengti ausų galiukus neklusniais sumirkusių šviesių plaukų kuokšteliais. – Plaukai visai peršlapo, – tarė ji. – Atrodau kaip baidyklė. – Ji pažvelgė į mane. – Žinote, mano plaukai garbiniuojasi, kai sausi.
       – Aš pastebėjau, matyti, kad garbiniuojasi.
       – Na, ne visai garbanoti, bet banguojasi, – kalbėjo ji. – Jūs vedęs?
       Taip, atsakiau, vedęs. Ji linktelėjo galvą.
       – Ar jūs labai mylite savo žmoną? O gal aš jau peržengiu ribas?
       Pasakiau, kad įspėsiu, kai peržengs. Ji vėl padėjo rankas ant staliuko, ir pamenu, taip panūdau ką nors pasakyti apie tą jos be galo didelį laikrodį – gal pasiūlyti, kad juo apsijuostų.
       – Žinote, šiaip man nelabai būdingas bandos instinktas, – tarė ji ir staiga pažvelgė į mane, norėdama sužinoti, ar supratau jos mintį. Aš nė nemirktelėjau ir klausiausi toliau.
       – Aš priėjau prie jūsų tik todėl, kad pasirodėte nepaprastai vienišas. Jūsų labai jautrus veidas.
       Taip, pasakiau, jos tiesa, aš iš tikrųjų buvau vienišas ir esu labai patenkintas, kad ji priėjo prie mano staliuko.
       – Aš noriu išsiugdyti gailestingumą. Mano teta sako, kad esu visai bejausmė, – tarė ji ir palietė ranka viršugalvį. – Aš gyvenu su teta. Ji labai gera. Po mamos mirties ji padarė ką tik galėjo, kad mudu su Čarlzu apsiprastume.
       – Labai džiugu.
       – Mama buvo be galo protinga moteris. Apskritai labai jautri. – Ji skvarbiai pažvelgė į mane. – Ar aš visiškai bejausmė, kaip jums atrodo?
       Atsakiau, kad visai ne, tiesą sakant, netgi priešingai. Paskui prisistačiau ir paklausiau jos vardo. Ji neskubėjo atsakyti.
       – Mano vardas Ezmė. Pavardės, manau, kol kas nesakysiu. Matote, aš turiu titulą, o jums jie tikriausiai daro įspūdį. Daugumai amerikiečių daro, ar ne?
       Pasakiau, kad man turbūt nepadarytų, bet šiaip mintis nebloga – kol kas nesakyti titulo.
       Kaip tik tuo metu pajutau kažkieno šiltą kvėpavimą į sprandą. Atsigręžiau ir vos nesusidūriau nosimi su Ezmės broliuku. Nekreipdamas į mane dėmesio, jis rėžiančiu diskantu kreipėsi į seserį:
       – Mis Meglė tau liepia grįžti ir pabaigti arbatą!
       Atlikęs savo užduotį, jis įsitaisė ant kėdės tarp sesers ir manęs, man iš dešinės. Aš pradėjau jį atidžiai apžiūrinėti. Jam nuostabiai tiko rudi vilnoniai šortai, tamsiai mėlynas megztukas, balti marškinėliai ir dryžuotas kaklaraištis. Jis taip pat žiūrėjo į mane, išplėtęs dideles žalias akis.
       – Kodėl filmuose žmonės bučiuojasi pakreipę galvas? – ryžtingai pasiteiravo jis.
       – Pakreipę? – pakartojau. Ši problema vaikystėje ir man pačiam neduodavo ramybės. Paaiškinau, kad, matyt, todėl, jog aktorių nosys per didelės ir jie negali bučiuotis kitaip.
       – Jo vardas Čarlzas, – tarė Ezmė. – Pagal savo amžių jis nepaprastai nuovokus.
       – O jo akys neapsakomai žalios. Ar ne, Čarlzai?
       Čarlzas įtariai dėbtelėjo į mane, kaip ir buvo galima tikėtis po tokio kvailo klausimo, paskui pradėjo rangytis nuo kėdės žemyn ir į priekį, kol virš stalo liko tik galva, padėta ant kėdės atlošo lyg ,,tiltelį“ darančio imtynininko.
       – Jos oranžinės, – nuo įtampos kimiu balsu atsakė jis, žiūrėdamas į lubas. Paskui pakėlė staltiesės kampą ir užsidengė juo savo gražų, bereikšmį veidelį.
       – Kartais jis labai nuovokus, bet kartais... – paaiškino Ezmė. – Čarlzai, sėdėk tiesiai!
       Čarlzas nė nekrustelėjo. Jis stengėsi nekvėpuoti.
       – Jis labai ilgisi tėvo. Jį nužudė Šiaurės Afrikoje.
       Aš pareiškiau užuojautą.
       Ezmė linktelėjo.
       – Tėvas jį dievino. – Ji susimąsčiusi kramsnojo nykštį. – Jis labai panašus į motiną – turiu galvoje Čarlzą. O aš į tėvą. – Ji vis kandžiojo nykštį. – Mano motina buvo aistringa moteris. Ekstravertė. Tėvas buvo intravertas. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė nebloga pora. Bet, atvirai kalbant, tėvui reikėjo intelektualesnės gyvenimo palydovės negu motina. Jis buvo nepaprastai talentingas – genijus.
       Aš pagarbiai laukiau, tikėdamasis išgirsti daugiau paaiškinimų, bet taip ir nesulaukiau. Pažvelgiau į Čarlzą, kuris dabar buvo pasidėjęs skruostą ant kėdės sėdynės. Pamatęs, kad juo susidomėjau, jis lėtai, angeliškai užmerkė akis, paskui iškišo liežuvį – stebėtinai ilgą – ir pasigirdo plerpiantis garsas, kuriuo mano tėvynėje piktdžiugiškai apdovanojamas žioplas beisbolo teisėjas. Atrodė, kad net arbatinės sienos dreba.
       – Liaukis, – tarė Ezmė, tarsi nieko nebūtų atsitikę. – Matote, jis išgirdo taip darant vieną amerikietį, kuris stovėjo eilėje prie keptos žuvies ir bulvių. Dabar ir jis taip daro, kai jam nuobodu. Na, liaukis kvailiojęs, nes eisi pas mis Meglę.
       Čarlzas atmerkė dideles akis, tarsi parodydamas, kad išgirdo sesers grasinimą, bet, atrodo, labai neišsigando. Paskui vėl užsimerkė ir taip liko, padėjęs skruostą ant kėdės sėdynės.
       Aš pasakiau, kad jam gal vertėtų pasilaikyti tą išdaigą – turėjau galvoje tą Bronkso sirgalių plerpimą – ateičiai, kai jis pradės vartoti savo titulą. Žinoma, jei jis jį turi.
       Ezmė ilgai ir atidžiai mane tyrinėjo, tarsi gydytoja, norinti nustatyti diagnozę.
       – Jūs, atrodo, turite sausoką humorą, ar ne? – tarė ji kone liūdnai. – Mano tėvas sakė, kad aš visai neturiu humoro jausmo. Jis sakė, kad aš nepasiruošusi gyvenimui, nes neturiu humoro jausmo.
       Stebėdamas ją, užsidegiau cigaretę ir pasakiau, kad, mano manymu, patekus į keblią padėtį, humoro jausmas neišgelbės.
       – Tėvas sakė, kad išgelbės.
       Jos žodžiuose slypėjo ne prieštaravimas, o gilus įsitikinimas, ir aš greitai persiorientavau. Linktelėjęs galvą pasakiau, kad jos tėvas pavartojo šiuos žodžius, matyt, plačiąja prasme, o aš siaurąja, (Kaip tai suprasti, pats nežinojau,)
       – Čarlzas jo nepaprastai ilgisi, – tarė Ezmė po trumpos pauzės. – Jis buvo neapsakomai mielas žmogus. Ir be galo gražus. Nors išvaizda nedaug ką reiškia, bet jis tikrai buvo gražus. Turėjo nepaprastai skvarbų žvilgsnį, nors tai nebūdinga tokiam iš prigimties geram žmogui.
       Aš linktelėjau. Pasakiau, kad jos tėvo žodynas tikriausiai buvo gana neįprastas.
       – O taip, labai. Jis buvo archyvaras, tiesa, mėgėjas.
       Tuo metu iš Čarlzo pusės pajutau atkakliai ir gana stipriai tapšnojant per petį. Atsisukęs pamačiau, kad jis vėl sėdi beveik normaliai, tik vieną koją laiko pasibrukęs po savimi.
       – Ką sako viena siena kitai sienai? – spigiai paklausė jis. – Tai mįslė!
       Užvertęs akis į lubas, garsiai pakartojau klausimą. Tada pažvelgiau į Čarlzą ir pasimetęs pasakiau, jog pasiduodu.
       – Susitiksim kampe! – suriko jis.
       Atsakymas labiausiai pralinksmino patį Čarlzą. Jis vos neužduso nuo juoko. Ezmė turėjo pribėgti ir pastuksenti jam į nugarą tarsi kosulio priepuolio metu.
       – Na, liaukis pagaliau, – tarė ji. Paskui grįžo į savo vietą. – Jis visiems užduoda šią mįslę ir kiekvieną kartą miršta iš juoko. Net apsiseilėja. Na prašau, liaukis.
       – Beje, tai viena geriausių mįslių, kurias esu girdėjęs, – tariau aš, žvelgdamas į Čarlzą, kuriam jau buvo bebaigia palengva praeiti. Išgirdęs mano pagyrimą, jis vėl nusirangė po stalu ir pasislėpė po staltiese, užsitraukęs ją iki pat akių. Tada pažvelgė į mane – akyse prie blėstančio linksmumo prisidėjo pasididžiavimas žmogaus, žinančio keletą neblogų mįslių.
       – Ar galėčiau pasiteirauti, kur jūs dirbote iki armijos? – paklausė Ezmė.
       Atsakiau, kad niekur nedirbau, kad tik prieš metus baigiau koledžą, tačiau norėčiau save vadinti profesionaliu novelistu. Ji mandagiai linktelėjo.
       – Spausdinotės?
       Tai buvo įprastas, tačiau, kaip visada, gana keblus klausimas, į kurį nelengva atsakyti iš karto. Pradėjau aiškinti, kad daugelis redaktorių Amerikoje – tikri menkystos...
       – Mano tėvas nuostabiai rašydavo, – įsiterpė Ezmė. – Daugelį jo laiškų saugau būsimoms kartoms.
       Pasakiau, jog tai labai protingas sumanymas. Vėl pasijutau žiūrįs į jos didelį rankinį laikrodį, panašų į chronografą. Pasiteiravau, ar jis ne tėvo.
       Kupina susikaupimo ir rimties, ji pažvelgė į savo riešą.
       – Taip, tėvo, – tarė ji. – Jis padovanojo man šį laikrodį, mums su Čarlzu evakuojantis. – Staiga susidrovėjusi, ji paslėpė rankas po staliuku.
       – Suprantama, jis tik atminimui, – tarė ji ir pakreipė pokalbį kita linkme: – Būtų nepaprastai malonu, jei kada nors parašytumėte apsakymą specialiai man. Esu aistringa skaitytoja.
       Aš užtikrinau, kad tikrai parašysiu, jei tik sugebėsiu, tik įspėjau, kad produktyvumu nepasižymiu.
       – Aš ir nereikalauju produktyvaus apsakymo. Svarbu, kad nebūtų vaikiškas ir lėkštas. – Ji susimąstė. – Aš teikiu pirmenybę apsakymams apie negandą.
       – Apie ką? – paklausiau aš, palinkęs į priekį.
       – Apie negandą. Mane nepaprastai domina neganda.
       Norėjau išsiaiškinti smulkiau, bet pajutau, kaip Čarlzas stipriai sužnybo ranką. Krūptelėjęs atsisukau. Jis stovėjo šalia lyg prilipęs.
       – Ką sako viena siena kitai sienai? – išgirdau nelabai naują klausimą.
       – Tu jau šito klausei, – priminė jam Ezmė. – Liaukis!
       Nekreipdamas dėmesio į seserį, užmynęs man ant kojos, Čarlzas pakartojo savo numylėtąjį klausimą. Pastebėjau, kad jo kaklaraiščio mazgas nuslinkęs į šalį. Aš jį pataisiau ir, žiūrėdamas Čarlzui į akis, pabandžiau įspėti:
       – Susitiksim kampe?
       Vos ištaręs šiuos žodžius, ėmiau gailėtis. Čarlzas net išsižiojo. Jaučiausi, lyg būčiau jam sudavęs. Jis nulipo nuo mano kojos ir, baisiausiai supykęs, net neatsigręždamas, oriai nužingsniavo prie savo staliuko.
       – Jis užsigavo, – tarė Ezmė. – Labai smarkaus būdo. Motina turėjo palinkimą jį paikinti. Vien tik tėvas jo nelepino.
       Aš stebėjau Čarlzą, kuris jau sėdėjo prie savo staliuko ir, abiem rankom laikydamas puodelį, gėrė arbatą. Tikėjausi, kad jis atsisuks, bet veltui.
       Ezmė pakilo.
       – Il faut que je parte aussi², – tarė ji ir atsiduso. – Jūs mokate prancūziškai?
       Aš taip pat pakilau nuo staliuko apgailestaudamas ir sutrikęs. Paspaudėme vienas kitam rankas. Kaip ir tikėjausi, jos ranka buvo nervinga – drėgnu delnu. Atsakiau angliškai, jog buvo labai malonu su ja pabendrauti.
       Ji linktelėjo.
       – Aš taip ir tikėjausi, – atsakė ji. – Aš ne pagal amžių kalbi. – Ji vėl palietė ranka plaukus, tikrindama, ar dar neišdžiūvo. – Labai gaila, kad su plaukais taip atsitiko. Tikriausiai į mane baisu žiūrėti.
       – Anaiptol. Jei jau apie tai pradėjome, tai man atrodo, kad plaukai vėl banguojasi.
       Ji vėl palietė plaukus.
       – Kaip jūs manote, ar artimiausiu metu kada nors čia pasirodysite? – paklausė ji. – Mes čia ateiname kiekvieną šeštadienį po choro repeticijos.
       Atsakiau, kad tai mano didžiausia svajonė, bet, deja, gerai žinau, kad daugiau čia neteks ateiti.
       – Kitaip sakant, neturite teisės kalbėti apie kariuomenės judėjimą, – tarė Ezmė. Neatrodė, kad ji nori atsitraukti nuo staliuko. Ji stovėjo sukryžiavusi kojas ir žiūrėjo į grindis, stengdamasi sudėti lygiai batų galus... Jos kojos, baltomis puskojinėmis aptemptos blauzdos atrodė gražiai. Staiga ji pažvelgė į mane.
       – Ar nenorėtumėte, kad aš jums parašyčiau? – paklausė ji, kiek paraudusį. – Aš rašau labai gerus laiškus žmonėms, kurie man...
       – Būtų labai malonu. – Aš išsiėmiau pieštuką ir popieriaus ir užrašiau savo pavardę, laipsnį, tarnybinį ir lauko pašto numerį.
       – Aš parašysiu pirma, – tarė ji, paimdama lapelį, – kad jūs nepasijustumėte susikompromitavęs. – Ji įsikišo popierėlį su adresu į suknelės kišenėlę. – Viso labo, – tarė ji ir nuėjo prie savo staliuko.
       Aš užsisakiau kitą puodelį arbatos ir sėdėjau, stebėdamas juos abu ir iškankintą mis Meglę, kol pagaliau jie pakilo ir pasuko durų link. Čarlzas ėjo pirmas. Nutaisęs tragišką miną, jis šlubčiojo, tarsi viena koja būtų keliais coliais trumpesnė už kitą. Jis net nepažvelgė mano pusėn. Iš paskos ėjo mis Meglė, o už jos Ezmė. Ji pamojavo man ranka. Aš jai taip pat pamojavau, pusiau pakildamas nuo kėdės. Keistas jaudulys apėmė mane.
       Nepraėjus nė minutei, į arbatinę vėl įžengė Ezmė, tempdama Čarlzą už palaidinės rankovės.
       – Čarlzas nori atsisveikindamas jus pabučiuoti, – pasakė ji.
       Aš tučtuojau pastačiau puodelį ant staliuko ir pasakiau, kad man labai malonu girdėti, bet ar ji tuo tikra?
       – Taip, – tarė ji liūdnokai. Ji paleido Čarlzo rankovę ir gana energingai stumtelėjo jį mano pusėn. Jis priėjo išbalęs ir dūrė skambų, drėgną bučkį po dešine ausimi. Po to sunkaus išbandymo jis norėjo sprukti durų link, į lauką, kur apsieinama be tokių sentimentų, bet aš pačiupau jį už palaidinės dirželio ir, tvirtai laikydamas, paklausiau:
       – O ką sako viena siena kitai sienai?
       Jo veidas nušvito.
       – Susitiksim kampe! – suspigo jis ir galvotrūkčiais pasileido link durų, matyt, pagautas ekstazės.
       Ezmė stovėjo sukryžiavusi kojas kaip prieš keletą minučių.
       – Ar jūs tikras, kad neužmiršite man parašyt to apsakymo? – paklausė ji. – Na, nebūtinai specialiai man. Gali būti ir...
       Pasakiau, kad jokiu būdu nepamiršiu – tegu tuo neabejoja. Pridūriau, kad niekada nerašiau apsakymų specialiai kam nors, tačiau ko gero dabar pats laikas pradėti.
       Ji linktelėjo.
       – Tegu jame būna kuo daugiau graudumo ir negandos, – pasiūlė ji. – Ar jums apskritai neganda pažįstama?
       Atsakiau, kad ne per geriausiai, tačiau man visą laiką tenka su ja vienaip ar kitaip susidurti, ir kad aš pasistengsiu, jog apsakymas atitiktų jos reikalavimus. Mes paspaudėme viens kitam rankas.
       – Kaip gaila, kad susitikome tokiu slogiu metu, ar ne tiesa?
       Atsakiau, kad gaila, labai gaila.
       – Viso gero, – tarė Ezmė. – Tikiuosi, jūs grįšite iš karo gyvas ir sveikas ir išsaugosite visus savo sugebėjimus.
       Aš padėkojau ir pasakiau dar keletą žodžių, paskui stebėjau, kaip ji eina durų link. Ji ėjo lėtai, susimąsčiusi, vis tikrindama, ar dar neišdžiūvo plaukų galiukai.

       Taigi dabar – kita, negandingoji ir graudžioji apsakymo dalis. Veiksmo vieta kita. Veikėjai taip pat kiti. Aš lieku tarp jų, bet nuo šios akimirkos dėl tam tikrų priežasčių, kurių dabar negaliu atskleisti, taip gudriai užsimaskuosiu, jog net atidžiausias skaitytojas manęs nebeatpažins.
       Tai buvo Gaufurte, Bavarijoje, keletas savaičių po Vokietijos kapituliacijos pasirašymo, apie pusę vienuoliktos vakaro. Vyresnysis seržantas Iksas sėdėjo gyvenamojo namo antrame aukšte, kambaryje, kuriame jį dar prieš paliaubas apgyvendino kartu su kitais devyniais amerikiečių kareiviais ir jaunesniaisiais karininkais. Jis sėdėjo sulankstomame mediniame krėsle prie nedidelio popieriais užversto rašomojo stalo ir skaitė amerikietišką romaną plonais viršeliais. Skaityti sekėsi sunkiai. Tačiau dėl to buvo kaltas ne romanas, o jis pats. Tiesa, knygas, kurias kas mėnesį jiems siųsdavo Specialioji Tarnyba, pirmieji pasičiupdavo vyrai iš pirmo aukšto, tačiau Iksui visada tekdavo knyga, kurią jis ir pats būtų pasirinkęs. Tačiau šis jaunuolis karo metu prarado savo sugebėjimus ir jau visą valandą po tris kartus skaitė kiekvieną pastraipą, o dabar ir kiekvieną sakinį. Staiga jis užvertė knygą, net nepasižymėjęs vietos, ir trumpam prisidengė ranka akis nuo erzinamai ryškios bei šaltos šviesos, kurią skleidė plika elektros lemputė, kybanti viršum stalo.
       Paskui, paėmęs nuo stalo pakelį, išsiėmė cigaretę ir vargais negalais užsidegė – pirštai be paliovos virpėjo, net trūkčiojo. Patogiau įsitaisęs krėsle, pradėjo rūkyti, nejausdamas jokio skonio. Jau keletą savaičių jis neišleido cigaretės iš rankų. Nuo mažiausio liežuvio prisilietimo kraujavo dantenos, tačiau jis vis eksperimentuodavo – tai buvo jo žaidimas, kuris kartais užsitęsdavo ištisą valandą. Ir dabar jis rūkė ir eksperimentavo. Paskui staiga ir kaip visada netikėtai pajuto jau įprastą reiškinį – jam pasirodė, kad galvoje kažkas susvyravo, paslydo, lyg nepritvirtintas bagažas ant viršutinės vagono lentynos. Jis greit pasinaudojo ta priemone, kuri pastaruoju metu visada gelbėdavo: stipriai suspaudė smilkinius rankomis ir taip sėdėjo kurį laiką. Jo plaukai buvo ilgi ir nešvarūs. Nors per tas dvi savaites Frankfurte prie Maino jis plovėsi galvą trejetą ar ketvertą kartų, ji vėl pridulkėjo, kol jų džipas sukorė tą nemažą kelio galą ligi Gaufurto. Kapralas Ygrekas, kuris atvažiavo jo pasiimti iš ligoninės, vis dar važinėjo kariškai – priekinį džipo stiklą nuleidęs ant kapoto; jam buvo nusispjauti, kad paskelbtos paliaubos. Tūkstančiai naujų karių atvyko į Vokietiją. Važinėdamas nuleistu stiklu kaip karo metu, kapralas Ygrekas norėjo parodyti, kad jis ne iš tos šutvės, kad jis toli gražu ne naujokas šiame karinių veiksmų teatre.
       Atitraukęs ranką nuo smilkinių, Iksas įsistebeilijo į rašomąjį stalą, ant kurio buvo priversta daugiau kaip dvidešimt neatplėštų laiškų ir bent penketas ar šešetas neatidarytų siuntinių. Visi buvo adresuoti jam. Siektelėjęs ranka virš tos sąvartos, jis paėmė knygą, kuri buvo atremta į sieną. Tai buvo Gebelso „Zeit ohne Beispiel“. Ji priklausė trisdešimt aštuonerių metų netekėjusiai moteriai, kuri su tėvais dar prieš keletą savaičių gyveno šiame name. Nacistinėje partijoje ji turėjo neaukštą postą, tačiau jo pakako, kad amerikiečių vadovybės įsakymu ji būtų nedelsiant areštuota. Iksas pats ją areštavo. Dabar, jau trečią kartą po to, kai grįžo iš ligoninės, jis atsivertė šią knygą ir priešlapyje perskaitė užrašą. Rašalu, vokiškai, smulkia, beviltiškai nuoširdžia rašysena buvo parašyta: „Dieve gailestingas, gyvenimas – tai pragaras“. Ir nieko daugiau – tai ir pradžia, ir pabaiga. Liguistoje kambario tyloje šie vieniši žodžiai baltame puslapyje išaugo iki nenumaldomo, netgi klasikinio kaltinimo. Iksas keletą minučių nenuleido nuo jų akių, stengdamasis nepasiduoti jų įtakai, bet buvo labai sunku. Paskui pačiupo pieštuko nuograužą ir azartiškai, kaip seniai nebuvo dirbęs nė vieno darbo, po tais žodžiais parašė angliškai: „Tėvai ir mokytojai, aš mąstau: kas yra pragaras? Man atrodo, kad tai yra kančia, kai negali mylėti“. Parašęs tai, apačioje pradėjo vedžioti Dostojevskio pavardę, bet staiga pamatė,– ir baimė pagaugais perbėgo per kūną, – kad įskaityti to, ką jis parašė, beveik neįmanoma.
       Jis greitai čiupo nuo stalo ką kita – pasitaikė laiškas nuo vyresniojo brolio iš Olbanio. Šis laiškas mėtėsi ant stalo dar prieš jam atsigulant į ligoninę. Atplėšė voką ir vangiai taisėsi perskaityti jį iki galo, tačiau perskaitė tik pusę pirmojo puslapio. Sustojo po žodžių: ,,Dabar, kai tas idiotiškas karas baigėsi ir tu ten tikriausiai turi begales laiko, gal atsiųstum vaikams kokį durtuvą ar keletą svastikų...“ Suplėšęs laišką, jis įsispoksojo į skutelius šiukšlių dėžėje. Tik dabar pamatė, kad ten dar buvo įdėta nuotrauka. Viename skutelyje jis įžiūrėjo kažkieno koją, stovinčią kažkur ant žolės.
       Padėjęs ant stalo rankas, Iksas parėmė ant jų galvą. Skaudėjo visą kūną nuo galvos iki kojų, visos skaudančios vietos atrodė susijusios. Jis buvo panašus į kalėdų eglutę, papuoštą nuosekliai sujungtomis lemputėmis, kurios visos užgestų, jei bent viena iš jų išeitų iš rikiuotės.

       Trinktelėjo atidaromos durys, nors niekas prieš tai nepasibeldė. Iksas pakėlė galvą, pasisuko ir tarpduryje pamatė kapralą Ygreką. Iksas su kapralu Ygreku važinėjo viename džipe nuo pat išsilaipinimo dienos ir drauge dalyvavo penkiose karinėse operacijose. Jis gyveno pirmame aukšte ir paprastai užlipdavo pas Iksą, sužinojęs kokių naujienų arba radęs kuo nusiskųsti. Tai buvo stambus, fotogeniškas dvidešimt ketverių metų žaliūkas. Karo metu amerikietiškas žurnalas nufotografavo jį Hiurtgeno miške – rankose jis laikė po tradicinį šventinį keptą kalakutą.
       – Rašai laiškučius? – paklausė Ygrekas. – Sėdi lyg vaiduoklis patamsyje, velniai rautų. – Jis mat mėgdavo įeiti į kambarį, kurio palubėje dega šviesa.
       Iksas atsisuko į jį ir pakvietė užeiti, tik neužminti ant šuns.
       – Ant ko?
       – Ant Elvino. Jis tau po kojom, Klėjau. Gal uždegtum tą prakeiktą šviesą?
       Ygrekas užčiuopė mygtuką, įjungė šviesą ir, vienu žingsniu peržengęs visą šį nedidelį tarsi tarno kambarėlį, prisėdo ant lovos krašto priešais šeimininką. Nuo ką tik sušukuotų rausvai rudų plaukų varvėjo vanduo, kuriuo jis gausiai apsiliejo, glaistydamas savo frizūrą. Iš dešinės gelsvai rudų uniforminių marškinių kišenės kyšojo šukų galas ir parkerio gnybtukas. Virš kairės kišenės jis buvo prisisegęs Pėstininko ženklelį už dalyvavimą kariniuose veiksmuose (kurio iš tikrųjų jis neturėjo teisės nešioti), juostelę už karo veiksmus Europoje su penkiomis bronzinėmis žvaigždutėmis, žyminčiomis karines operacijas (vietoje vienos sidabrinės, kuri buvo lygiavertė penkioms bronzinėms), ir juostelę, gautą dar prieš Perl Harborą.
       – Velniai rautų! – garsiai atsiduso jis. Tai nieko nereiškė, taip jau įprasta armijoje. Iš uniforminių marškinių kišenės jis išsiėmė cigarečių pakelį, išmušė cigaretę, vėl įsidėjo pakelį ir užsisegė kišenę. Rūkydamas tuščiai dairėsi po kambarį, kol pagaliau jo žvilgsnis apsistojo prie radijo aparato.
       – Klausyk, – tarė jis, – po kelių minučių – klasiškas dalykėlis per radiją. Bobas Houpas ir dar kažkas.
       Atplėšdamas naują cigarečių pakelį, Iksas pasakė ką tik išjungęs radiją.
       Per daug nenusiminęs, Klėjus įdėmiai stebėjo, kaip Iksas bando prisidegti cigaretę.
       – O viešpatie! – tarė jis, pagautas sirgaliaus entuziazmo. – Tu tik pažiūrėk į savo rankas. Broleli, juk jos tirta kaip lapai. Ar matai?
       Iksas pagaliau užsidegė cigaretę, linktelėjo ir pagyrė Klėjų už pastabumą.
       – Čia menki juokai. Aš vos neišgriuvau, kai pamačiau tave ligoninėje. Dievaži, žiūriu – guli kažkas lyg lavonas, Kiek netekai svorio? Kiek svarų? Žinai?
       – Nežinau. Kaip čia tau be manęs sekėsi, ar daug laiškų gavai? Loreta parašė?
       Loreta buvo Klėjaus mergina. Pasitaikius progai, Klėjus ketino ją vesti. Ji gana reguliariai rašė jam laiškus iš trigubų šauktukų ir skubotų sprendimų pasaulio. Karo metu Klėjus garsiai skaitydavo Iksui Loretos laiškus, net pačius intymiausius – tiesą sakant, kuo intymesnis laiškas, tuo geriau. O perskaitęs paprastai prašydavo Iksą sugalvoti atsakymą, brūkštelėti juodraštį arba įterpti keletą įtaigių prancūziškų ar vokiškų žodelių.
       – Aha, vakar gavau jos laišką. Jis apačioje, mano kambaryje. Vėliau parodysiu,– abejingai tarė Klėjus. Paskui, atsisėdęs ant lovos krašto, atsitiesė ir, sulaikęs kvapą, pratisai ir skaniai atsiraugėjo. Tačiau nelabai patenkintas savo menu vėl suglebo.
       – Jos brolis, šunsnukis, muilinasi iš laivyno, – kažkas šlaunyje atsitiko. Pasisekė jam su ta šlaunim, niekšeliui.
       Jis išsitiesė ir vėl bandė raugėti, tačiau išėjo ne per geriausiai. Staiga jo veidas tarsi pagyvėjo:
       – Tiesa, vos neužmiršau. Ryt keliamės penktą ryto ir spaudžiam į Hamburgą ar dar kažkur. Visam būriui parvešime eizenhaueriškas striukes.
       Iksas gana nedraugiškai nužvelgė Klėjų ir pareiškė, kad jam nereikia jokios striukės.
       Klėjus atrodė nustebęs, truputėlį gal net įsižeidęs.
       – Juk tai puikios striukės! Nuostabiai atrodo. Kodėl gi nenori?..
       – Šiaip sau. Kodėl reikia keltis penktą? Juk karas baigėsi, po velnių!
       – Nežinau – turime iki pietų grįžti. Atsiuntė kažkokius blankus, ir iki pietų reikia juos užpildyti. Paklausiau Bulingą, kodėl neduoda šiandien užpildyti – visi tie blankai jau guli ant jo stalo, o jis mat nenori atplėšti vokų, šunsnukis.
       Valandėlę abu patylėjo, nekęsdami Bulingo.
       Staiga Klėjus dar labiau susidomėjęs pažvelgė į Iksą.
       – Klausyk, – tarė jis, – ar žinai, kad ta tavo snukio puse trūkčioja lyg pašalusi?
       Iksas atsakė, kad viską gerai žino, ir prisidengė veidą ranka.
       Klėjus dar valandėlę spoksojo į jį, paskui pagyvėjęs tarė, tarsi pranešdamas be galo džiugią naujieną:
       – Aš parašiau Loretai, kad tau buvo nervinis sutrikimas.
       – Ką-ą?
       – Aha. Ji tokiais dalykais baisiausiai domisi. Ji specializuojasi psichologijoje. – Klėjus išsitiesė ant lovos, aišku, su batais. – Žinai, ką ji sako? Sako, kad nerviniai sutrikimai vien nuo karo neatsiranda. Sako, kad tu, matyt, visą savo gyvenimą buvai silpnų nervų.
       Iksas prisidengė ranka akis – atrodė, kad šviesa virš lovos apakins jį –ir pasakė, jog Loretos įžvalgumas visada jį žavėjo.
       Klėjus atsisuko į jį.
       – Klausyk, pusgalvi, ji daug geriau pasikausčiusi psichologijoje negu tu.
       – Gal vis dėlto teiksies nukelti savo dvokiančias kanopas nuo mano lovos? – neiškentė Iksas.
       Klėjus kokią minutę nė nekrustelėjo, tarsi sakydamas: „Prašau nenurodinėti, kur man laikyti savo kojas“, paskui nukėlė jas nuo lovos ir atsisėdo.
       – Na, gerai, lipu žemyn. Volkerio kambaryje yra radijas, – pasakė jis, tačiau nuo lovos nepakilo. – Tiesa, aš tik ką pasakojau vieną istoriją tam suskiui Bernšteinui iš pirmo aukšto. Pameni, kai su tavim važiavome į Valone ir patekom į apšaudymą, kai dvi valandas pratupėjom duobėj, o tuo metu ant džipo kapoto užšoko katė ir aš ją nupyliau. Tikriausiai pameni?
       – Kur neatsiminsi! Tik nepradėk iš naujo paistyti apie tą katę. Tegu ją skradžiai. Nenoriu apie ją girdėti.
       – Ne, aš tik noriu pasakyti, kad apie tai parašiau Loretai. Jie visi susirinko ir diskutavo, visi tie psichologai. Kartu su kažkokiu mulkiu profesorium.
       – Puiku, Klėjau, tačiau man visiškai neįdomu.
       – Ne, paklausyk. Žinai, kodėl aš pradėjau šaudyti į tą katę? Loreta sako – buvau laikinai išprotėjęs. Rimtai. Nuo to apšaudymo ir apskritai.
       Iksas persibraukė ranka per nešvarius plaukus ir vėl prisidengė akis nuo šviesos.
       – Tu nebuvai išprotėjęs. Tu paprasčiausiai vykdei savo pareigą. Tu nušovei tą katytę kaip dera tikram vyrui. Kiekvienas būtų taip padaręs, tavim dėtas.
       Klėjus įtariamai dėbtelėjo į Iksą.
       – Ką tu čia paistai?
       – Ta katė buvo šnipas. Tu privalėjai ją nušauti. Tai buvo labai labai gudrus vokietis neūžauga, prisidengęs pigiu kailiuku. Todėl tavo elgesyje nematau nieko brutalaus, žiauraus, šlykštaus ar netgi...
       – Eik po velnių! – iškošė Klėjus. – Iš tavęs rimto žodžio neišgirsi.
       Iksą staiga supykino. Susverdėjęs kėdėje, jis čiupo šiukšlių dėžę – pačiu laiku.
       Kai jis vėl atsitiesė ir atsisuko į svečią, pamatė, kad tas sumišęs stovi tarp lovos ir durų. Iksas buvo beimąs atsiprašinėti, bet apsigalvojo ir pasiėmė cigaretes.
       – Na, lipam žemyn, paklausysim Houpo per radiją, gerai? – iš tolo, tačiau gana draugiškai pasiūlė Klėjus. – Tau tikrai palengvės. Rimtai.
       – Tu, Klėjau, geriau eik vienas... Aš pasklaidysiu savo pašto ženklų kolekciją.
       – Ką? Tu turi pašto ženklų kolekciją? Aš net nežinojau, kad tu...
       – Pajuokavau.
       Klėjus lėtai slinko durų link.
       – Gal vėliau važiuosiu į Eštatą, – tarė jis. – Ten bus šokiai. Ko gero ligi dviejų. Gal važiuojam?
       – Ne, ačiū... Aš gal kambaryje pašlifuosiu keletą judesių.
       – Gerai. Labanakt! Tik tu neimk taip visko į galvą, dėl dievo meilės.
       Trinktelėjo durys, bet tuojau vėl atsidarė.
       – Tiesa, aš paliksiu laišką Loretai po tavo durimis, gerai? Ten kai ką parašiau vokiškai. Gal ištaisysi?
       – Gerai. Ar dabar gali palikti mane ramybėje, velniai griebtų?!
       – Žinoma, – tarė Klėjus. – Žinai, ką man mama rašo? Sako, ji labai patenkinta, kad mes visą karą kartu prastūmėm. Viename džipe ir panašiai. Sako, mano laiškai pasidarė daug inteligentiškesni, kai su tavim susidėjau.
       Iksas pakėlė galvą, pažvelgė į jį ir sunkiai tarė:
       – Ačiū. Padėkok jai nuo manęs.
       – Būtinai. Labanakt! – trinktelėjo durys ir daugiau neatsidarė.
       Iksas ilgai sėdėjo ir žiūrėjo į duris, paskui prisitraukė kėdę prie stalo ir pasiėmė nuo grindų portatyvinę rašomąją mašinėlę. Pastūmęs į šalį aplamdytų laiškų ir paketų krūvą, įspraudė tarp jų mašinėlę. Jis pagalvojo, kad jei parašytų laišką senam bičiuliui Niujorke, jam iškart, nors gal ir neilgam, palengvėtų. Bet jam niekaip nesisekė įdėti į mašinėlę popieriaus lapo, nes pirštai dar labiau virpėjo. Jis valandėlę nuleido rankas, pamėgino dar kartą ir galiausiai tą lapą suglamžė.
       Jis žinojo, kad reikia išnešti šiukšlių dėžę, tačiau nieko nedarė, tik pasirėmė rankomis ant mašinėlės ir, padėjęs ant jų galvą, užsimerkė.
       Po keleto tvilkčiojančio skausmo minučių jis atsimerkė ir pasijuto šnairai bežiūrįs į mažą neatplėštą siuntinį, suvyniotą į žalią popierių. Jis, matyt, nuslydo nuo laiškų ir paketų krūvos, kai Iksas ruošė vietą mašinėlei. Jis pastebėjo, kad siuntinėlis buvo keletą kartų peradresuotas. Vienoje pusėje jis perskaitė bent trejetą skaičių – ankstesnių savo lauko pašto adresų.
       Iksas atidarė siuntinėlį be jokio susidomėjimo, net nepažvelgęs į atgalinį adresą. Paprasčiausiai nudegino virvelę degtuku. Jam labiau rūpėjo deganti virvelė negu pats siuntinys, tačiau pagaliau jį atidarė.
       Dėžutėje gulėjo nedidelis daiktas, suvyniotas į rūkomąjį popierių, o ant jo viršaus – laiškas, rašytas rašalu. Išėmęs laišką, Iksas perskaitė:

       1944 m. birželio 7 d.
       Devonas,– – – g-vė 17.

       Brangus seržante Iksai,
       Tikiuosi, Jūs man atleisite, kad susirašinėti pradedu tik po trisdešimt aštuonių dienų, bet buvau nepaprastai apkrauta darbu, kadangi mano tetą užpuolė gerklės streptokokas, nuo kurio ji vos nemirė, o aš, suprantama, buvau prislėgta begalinių rūpesčių naštos. Nepaisant to, aš dažnai prisimindavau Jus ir tą nepaprastai malonią popietę, kurią mums teko kartu praleisti – 1944 metų balandžio 30-ąją, tarp 15.45 ir 16.15 vai. (jei kartais Jūs būtumėte užmiršęs).
       Sąjungininkų išsilaipinimas mus visus be galo sujaudino ir pripildė mūsų širdis nuolankaus baugulio. Mums belieka tikėtis, kad jis padės kuo greičiau užbaigti karą ir tą, švelniai tariant, absurdišką gyvenimo būdą. Čarlzas ir aš gerokai nerimaujame dėl Jūsų; norėtųsi tikėti, kad Jūsų nebuvo tame desante, kurį pirmiausiai išlaipino Kotentino pusiasalyje. O gal mes klystame? Būkite malonus, atsakykite kuo skubiau. Širdingiausi linkėjimai Jūsų žmonai.

       Nuoširdžiai Jūsų
       Ezmė

       P. S. Prie Šio laiško ryžtuosi pridėti savo rankinį laikrodį, kurį galite laikyti savo nuosavybe visą šio karinio konflikto laikotarpį. Mūsų neilgo susitikimo metu aš taip ir nepastebėjau, ar Jūs nešiojote laikrodį, tačiau šis, kurį Jums siunčiu, yra ypatingai nepralaidus vandeniui ir atsparus sutrenkimams, nekalbant apie daugelį kitų privalumų: pavyzdžiui, norint juo galima nustatyti judėjimo greitį, einant pėsčiomis. Esu tikra, kad šiuo sunkiu metu jis bus Jums kur kas naudingesnis nei man ir kad Jūs priimsite šį laikrodį kaip laimės talismaną.
       Čarlzas, kurį aš mokau skaityti ir rašyti ir kuris, mano manymu, yra nepaprastai nuovokus mokinys, nori pridėti keletą žodžių. Malonėkite parašyti, kai tik turėsite laiko ir nusiteikimo.

LABAS LABAS LABAS LABAS LABAS
LABAS LABAS LABAS LABAS LABAS
MYLIU IR BUČIUOJU ČALZAS

       Nežinia, kiek praėjo laiko, kol Iksas pagaliau atsitraukė nuo laiško, o kiek dar užtruko, imdamas iš dėžutės Ezmės tėvo laikrodį. Galų gale nuveikęs ir šį darbą, pamatė, kad laikrodžio stiklas sudužęs. Jis išsigando, ar tik nebus visai sugedęs, bet jam trūko drąsos prisukti ir patikrinti. Jis dar ilgai sėdėjo ir laikė laikrodį rankoje. Paskui staiga, tarsi laimės nuojauta, jį suėmė miegas.
       O jei žmogus mirtinai nori miego, Ezme, jis tikrai atgaus visus savo sugebėjimus.

       ¹ Senovėje kiekvienas škotų klanas dėvėjo savo spalvinio derinio languotą medžiagą. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ² Reikia ir man eiti (pranc). (Atgal>>>)

       Vertė Nerijus Maliukevičius
       Versta iš: „Nine Stories“, 1953

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt