Jerome David Salinger

       TEDIS

       – Bus tau, vaike, nuostabi dienelė, jei tuoj pat nenulipsi nuo lagamino. Aš nejuokauju, – tarė misteris Makardlis.
       Jis gulėjo vienoje iš dviejų kajutės lovų – tolimesnėje nuo liuko. Atsidusęs ar net suvaitojęs jis su įniršiu nuspyrė antklodę net nuo kulkšnų, tarsi ir pats lengviausias apklotas staiga būtų tapęs nepakeliamas saulėje įdegusiam, suglebusiam kūnui. Gulėjo aukštielninkas, tik su pižamos kelnėmis, dešinėje rankoje laikydamas cigaretę. Galvą buvo labai nepatogiai, tarsi tyčia save kankindamas, užlaužęs prie galvūgalio atkaltės. Pagalvė ir peleninė buvo ant grindų tarp jo ir misis Makardli lovų. Net nepalinkęs į priekį, jis ištiesė nuogą, nesveikai paraudusią dešinę ranką ir nuspriegė cigaretės pelenus mažo stalelio pusėn.
       – Ir tai spalis, dieve mano, – tarė jis. – Jei toks oras spaly, tai kas čia būna rugpjūty?
       Jis vėl pasuko galvą dešinėn į Tedį, ieškodamas priekabių.
       – Nagi kokio velnio, tavo galva, aš aušinu burną? – prašneko jis. – Iš malonumo? Greitai lipk žemyn, girdi!
       Tarsi norėdamas geriau matyti pro atvirą tėvų kajutės liuką, Tedis buvo pasilipęs ant žvilgančio odinio „Gladstono“ firmos lagamino. Jis basnirčias avėjo visai nunešiotus teniso batelius, kurie kažkada buvo balti. Dryžuotos lininės trumpikės jam buvo per ilgos, o sėdynė išdrikusi. Vilkėjo užskalbtais teniso marškinėliais su dešimties centų dydžio skyle ant dešinio peties, o persijuosęs buvo netikėtai gražiu juodu krokodilo odos diržu. Buvo baisiai apžėlęs, taip ir norėjosi jį apkirpti, ypač plaukus ant sprando – kaip ir kiekvieną berniuką jau beveik vyro galva ant nendrės plonumo kaklo.
       – Tedi, ar girdi mane?
       Jis nebuvo iškišęs galvos pro liuką taip toli ar taip neapdairiai kaip mažas vaikas, nors ir nelabai tvirtai, bet abiem kojom stovėjo ant lagamino, ir tik kakta kyšojo lauke. Vis dėlto tėvo balsą jis gerai girdėjo – kur ten negirdėsi! Niujorke misteris Makardlis vaidino pagrindinius vaidmenis bent trijuose rytiniuose radijo serialuose, jo balsą galėjai pavadinti trečiarūšiu pagrindinių vaidmenų atlikėjo balsu; narciziškai žemas ir aidus, kambaryje jis kaip mat galėjo užgožti bet kurį vyriškį, jei reikia, net vaiką. Gavęs pailsėti nuo profesinių rūpesčių, jo balsas paprastai mėgaudavosi čia sodriu aksominiu bosu, čia tylia, gerai treniruota aktoriaus šneka. Šiuo metu jo balsas neblogai skambėjo.
       – Tedi! Po galais – ar girdi mane?
       Nejudindamas kojų ant lagamino, Tedis pusiau pasisuko ir klausiamai pažvelgė į tėvą, tyrai ir įdėmiai. Jo blyškiai rudos, ne tokios jau didelės akys nežymiai žvairavo, ypač kairioji. Tačiau tas žvairumas jo nebjaurojo ir buvo vos pastebimas. Žvairavo jis tiek, kad apie tai galėjai tik probėgšmais pagalvoti, ir tik po ilgų apmąstymų gal būtum palinkėjęs tam žvilgsniui daugiau tiesumo, gilumo, o pačioms akims – daugiau tamsumo arba apvalumo. Kad ir kaip ten buvę, jo veide, nors ir ne iškart, galėjai pagauti slypint tikrą grožį.
       – Tuoj pat lipk nuo lagamino, tuojau pat. Kiek kartų turėsiu kartoti? – pasakė misteris Makardlis.
       – Stovėk kur stovėjęs, mielasis, – tarė misis Makardli, kuriai po nakties, matyt, užguldavo nosį. Ji šiek tiek prasimerkė. – Nesitrauk nė per nago juodymą. – Ji gulėjo ant dešinio šono, galvą ant pagalvės buvo pasukusi į kairę, – į Tedį ir liuką, – o vyrui buvo atsukusi nugarą. Rankas ir, ko gero, visiškai nuogą kūną ji iki pat smakro buvo susisupusi į viršutinę paklodę. – Ir dar pašokinėk, – tarė ji užsimerkdama. – Sudirbk tėvelio lagaminą.
       – Dieve mano, tai bent pasiūlymas, – lediniu balsu pasakė misteris Makardlis savo žmonos pakaušiui. – Sumoku už lagaminą dvidešimt du svarus ir gražiai prašau vaiko ant jo nestovėti, o tu liepi ant jo šokinėti. Kas tai, tavo galva? Juokinga?
       – Jei tas lagaminas negali išlaikyti dešimtmečio, kuris trylika svarų lengvesnis už bendraamžius, kajutėje man jo nereikia, – atsakė misis Makardli neatsimerkdama.
       – Žinai, ko aš norėčiau? – paklausė Makardlis. – Man knieti perskelti tau galvą.
       – Tai ko lauki?
       Misteris Makardlis, staiga pasirėmęs ant alkūnės, užgesino cigaretę į stiklinį stalelio paviršių.
       – Vieną gražią dieną... – niūriai pradėjo jis.
       – Vieną gražią dieną tave trenks tragiškas tragiškas infarktas, – tarė misis Makardli. – Ir neiškišdama rankų, dar smarkiau įsisupo į antklodę. – Ir bus kuklios, skoningos laidotuvės, ir visi klausinės, kas ta žavi moteris raudona suknia, kur sėdi pirmoje eilėje ir flirtuoja su vargonininku, tokia žinote...
       – Ak, koks sąmojus, tik nejuokinga, – vėl tysodamas ant nugaros tarė misteris Makardlis.
       Šio trumpo susikirtimo metu Tedis pasisuko ir vėl ėmė žiūrėti pro liuką.
       – Šiandien naktį, trečią valandą trisdešimt dvi minutės, prasilenkėme su atgal plaukiančia „Karaliene Meri“, jeigu ką domina, – lėtai ištarė Tedis. – Bet aš labai abejoju. – Jo balsas buvo netikėtai mielas ir, kaip ir daugelio berniukų, kiek prikimęs. Kiekviena frazė, tarsi senoviška salelė, maudėsi mažutėje žalio vyno jūroje. – Tas budėtojas, kurio Bupė nevirškina, taip pažymėjo maršruto lentoje.
       – Oi bus tau, drauguži, „Karalienė Meri“, jei tučtuojau nenulipsi nuo lagamino, – pasisukęs į Tedi, tarė tėvas. – Na, greit lipk nuo jo. Eitum geriau apsikirpt ar ką. – Jis vėl pažiūrėjo į žmonos pakaušį. – Dieve, jis kažkoks peraugėlis.
       – Neturiu pinigų, – atsakė Tedis. Jis kiečiau įsitvėrė liuko krašto ir atrėmė smakrą į pirštus.
       – Mama, žinai tą vyrą, kuris per pietus sėdi prie mūsų? Ne tas plonas, bet kitas prie ano stalo. Ten, kur mūsų padavėjas pasideda padėklą.
       – Hm–hmm, – suniurzgė misis Makardli. – Tedi, brangusis, leisk mamytei numigti dar penkias minutes, būk gerutis.
       – Paklausyk truputį. Tai labai įdomu, – neatlyžo Tedis, vis dar nepakeldamas smakro nuo liuko briaunos ir žvelgdamas į vandenyną.
       – Jis buvo sporto salėje, kai mane svėrė Svenas. Priėjęs mane užkalbino. Sakėsi girdėjęs mano paskutinę juostą. Ne tą, kur įrašinėjau balandžio mėnesį, bet tą gegužinę. Prieš kelionę į Europą jis buvo kažkokiam vakarėly Bostone, ir ten kažkas pažinojo kažką iš Leidekerio grupės, kuri mane tyrinėjo – jis nesakė ką – taigi, jie buvo gavę tą mano paskutinę juostą ir tame vakarėlyje klausėsi. Ir kaip reikiant susidomėjo. Jis profesoriaus Babkoko draugas. Matyt, taip pat mokytojas. Sakė, kad visą vasarą praleido Dubline, Trejybės koledže.
       – O–o? – nustebo misis Makardli. – Vakarėlyje klausėsi įrašo! – Gulėdama ji mieguistai žvelgė į Tedžio padus.
       – Ko gero, taip, – kalbėjo Tedis. – Visko jis apie mane Svenui prišnekėjo. O aš čia pat stoviu. Buvo šiek tiek nepatogu.
       – Kas čia nepatogaus?
       Tedis dvejojo.
       – Aš sakiau „šiek tiek“ nepatogu. Aš taip apibrėžiau.
       – Aš tau irgi kur nors apibrėšiu, drauguži, jei tuoj pat nenulipsi nuo lagamino, – nenurimo misteris Makardlis. Jis ką tik prisidegė cigaretę. – Skaičiuoju ligi trijų. Vienas po galais... du...
       – Kelinta valanda? – staiga misis Makardli kreipėsi į Tedžio padus. – Ar ne pusę vienuoliktos tau su Bupe plaukimo pamoka?
       – Dar yra laiko, – atsakė Tedis.
       Pliūkšt!
       Jis staiga kyštelėjo galvą pro liuką, bet tuoj pat vėl ištraukė ir pranešė naujieną:
       – Kažkas ką tik pro langą išvertė visą kibirą apelsinų žievelių.
       – Pro langą... pro langą, – kratydamas pelenus sarkastiškai mėgdžiojo misteris Makardlis. – Pro liuką, drauguži, pro liuką. – Jis pažvelgė į žmoną. – Skambink į Bostoną. Paskubėk, kviesk prie telefono Leidekerio tyrimų grupę.
       – O, koks nepaprastas sąmojus, – tarė misis Makardli. – Kam taip stengies?
       Tedis beveik visai ištraukė galvą iš liuko.
       – Jos taip gražiai plūduriuoja, – pasakė jis neatsigręždamas. – Taip įdomu.
       – Tedi. Sakau paskutinį kartą. Skaičiuoju iki trijų, o tada...
       – Įdomu ne todėl, kad jos plūduriuoja, – kalbėjo Tedis. – Įdomu todėl, jog aš žinau, kad jos yra. Jei nebūčiau jų matęs, nežinočiau, kad jos čia buvo, o jei nežinočiau, kad jos čia buvo, negalėčiau pasakyti, kad jos išvis egzistuoja. Geras, puikus pavyzdys, kaip...
       – Tedi, – įsiterpė misis Makardli, net nekrustelėdama po antklodėm. – Eik, surask Bupę. Kur ji? Nenoriu, kad šiandien vėl slampinėtų saulėj, taip smarkiai nusvilusi.
       – Ji gerai aprengta. Liepiau užsivilkti kombinezoną, – paaiškino Tedis. – Žievelės jau ima skęsti. Už kelių minučių jos plūduriuos tik mano sąmonėje. Labai įdomu, nes kai pagalvoji, tai pirmiausiai jos ėmė plūduriuoti mano sąmonėje. Nes jei čia nebūčiau stovėjęs ar jei kas nors būtų priėjęs ir, sakykim, nukirtęs man galvą, kol aš...
       – Kur dabar Bupė? – paklausė misis Makardli. – Tedi, pasisuk sekundei į motiną.
       Tedis atsisuko.
       – Na? – paklausė jis.
       – Kur dabar Bupė? Aš nenoriu, kad ji vėl slankiotų tarp šezlongų ir visiems trukdytų. Jei tas baisus vyras vėl...
       – Nesijaudink. Aš daviau jai aparatą.
       Misteris Makardlis pašokęs pasirėmė ant alkūnės.
       – Tu davei jai fotoaparatą? Kas tau šovė į galvą? Mano „Leiką“! Ne, šešerių metų vaikui neleisiu bastytis po visą...
       – Aš pamokiau, kaip jį laikyti, kad neišmestų ant grindų, – paaiškino Tedis. – O juostelę, suprantama, išėmiau.
       – Tedi! Greit atnešk aparatą. Girdi? Tuoj pat lipk nuo lagamino, ir kad po penkių minučių aparatas būtų kajutėje – kitaip pasaulis gali netekti vieno vunderkindo. Supratai?
       Tedis lėtai apsuko kojas ant lagamino ir nulipo žemėn. Tada pasilenkė ir ėmė rištis kairiojo bato raištelį, o ant alkūnės pasirėmęs tėvas stebėjo jį tarsi monitoriaus ekrane.
       – Pasakyk Bupei, kad pasirodytų man, – paprašė misis Makardli. – Ir pabučiuok mamą.
       Užsirišęs batelį, Tedis skubiai pakštelėjo motinai į skruostą. Ji ėmė traukti kairę ranką iš po antklodės, matyt, norėdama apkabinti sūnų per liemenį, tačiau, kol tą ranką ištraukė, Tedžio greta jau nebuvo. Jis apsuko aplink lovos galą ir sustojo tarp tėvo ir motinos. Pasilenkė, o kai atsitiesė – po kaire pažastim spaudė tėvo pagalvę, o dešinėje rankoje laikė stiklinę peleninę nuo naktinio stalelio. Perėmęs peleninę į kairę ranką, priėjo prie stalelio ir dešinės rankos delno briauna nubraukė nuo jo cigarečių nuorūkas į peleninę. Paskui alkūne nušluostė pelenų likučius, o ranką nusivalė į dryžuotas trumpikes. Peleninę padėjo ant švaraus stiklo, tačiau tai darė taip kruopščiai, tarsi būtų tikras, kad ją reikia dėti tik pačiame stalelio centre arba visiškai nedėti. Tėvas, visą laiką stebėjęs Tedį, staiga nusisuko.
       – Tau nereikia pagalvės? – paklausė Tedis.
       – Man reikia aparato, drauguži.
       – Tau, matyt, nelabai patogu šitaip gulėti? Aišku, nepatogu, – kalbėjo Tedis. – Aš ją čia palieku. – Jis padėjo pagalvę kojūgalyje, šalia tėvo kojų. Ir buvo beeinąs iš kajutės.
       – Tedi, – pašaukė motina, nepasukdama galvos, – pasakyk Bupei, kad prieš plaukimo pamoką pasirodytų man.
       – Palik vaiką ramybėje, – tarė Makardlis. – Nė minutės neleidi vaikui pasiausti. Žinai, kaip tu elgiesi? Nori pasakysiu? Elgiesi, tarsi ji būtų sužvėrėjęs banditas.
       – Sužvėrėjęs? O! Gerai pasakyta! Tampi tikru anglu, brangusis.
       Tedis užtruko tarpduryje ir kažką svarstydamas lėtai klebeno durų rankeną.
       – Išėjęs pro duris, – tarė jis, – liksiu tik savo pažįstamų sąmonėje. Kaip tos apelsinų žievelės.
       – Ką sakai, vaikeli? – paklausė misis Makardli iš kajutės gilumos, tebegulėdama ant dešinio šono.
       – Na, pajudėk, drauguži. Tempk čia tą „Leiką“. – Ir duokš motinai bučkį. Didelį ir saldų.
       – Tik ne dabar, – pasakė išsiblaškęs Tedis. – Aš pavargau.
       Ir išėjęs uždarė duris.

       Po durimis gulėjo naujas kasdien laive leidžiamo laikraščio numeris. Tai buvo blizgančio popieriaus lapas su tekstu vienoje pusėje. Paėmęs jį, Tedis, eidamas ilgu koridoriumi į laivagalį, pradėjo skaityti. Iš priekio pasirodė stambi blondinė balta iškrakmolinta uniforma, nešina vaza su raudonomis ilgakotėmis rožėmis. Prasilenkdama su Tedžiu, ji kaire ranka pakedeno jo plaukus viršugalvy, sakydama:
       – Kai kam reikėtų apsikirpti!
       Tedis abejingai pakėlė akis, bet ji jau buvo praėjusi, ir jis neatsigręžė. Jis skaitė toliau. Koridoriaus gale, kur virš laiptų aikštelės didelė freska vaizdavo švento Jurgio kovą su slibinu, jis sulankstė laikraštį į keturias dalis ir įsikišo į užpakalinę kairę kišenę. Jis ėmė lipti plačiais, kilimėliu klotais laipteliais į pagrindinį denį, kuris buvo vienu trapu aukščiau. Kopė po du laiptelius, bet lėtai, įsitverdamas turėklo, įsitempęs, tarsi pats lipimas trapo laiptais jam, kaip ir daugumai vaikų, būtų teikęs nemaža džiaugsmo. Pagrindiniame denyje jis patraukė tiesiai prie finansų tarnybos viršininko staliuko, kur šiuo metu išdidžiai šeimininkavo simpatiška, jūreiviška uniforma vilkinti mergina. Ji segiojo rotatoriumi atspaustus lapus.
       – Atleiskite, gal žinote, kada šiandien prasidės tas žaidimas? – paklausė ją Tedis.
       – Atsiprašau, nenugirdau.
       – Ar žinote, kada šiandien prasidės tas žaidimas?
       Mergina nusišypsojo dažytomis lūpomis.
       – Koks žaidimas, branguti? – paklausė ji.
       – Na kaip koks? Tas žaidimas žodžiais, kurį žaidė ir vakar, ir užvakar – kai reikia rasti trūkstamą žodį. Na, atitaikyti kontekstui.
       Mergina bandė tarp segtuvo mentelių įsprausti tris popieriaus lapus.
       – A–a, – tarė ji. – Manau, kad tik po pietų. Gal kokią ketvirtą. Tik ar ne per mažas būsi tokiems žaidimams, branguti?
       – Ne, ne per mažas... Ačiū, – tarė Tedis ir pasisuko eiti.
       – Palūkėk truputėlį, branguti! Kuo tu vardu?
       – Teodoras Makardlis, – atsakė Tedis. – O jūs?
       – Kuo aš vardu? – nusišypsojo mergina. – Mičmanė Metjuson.
       Tedis žiūrėjo, kaip ji primygo segtuvą.
       – Aš žinau, kad jūs mičmanė, – tarė jis. – Nesu tikras, bet man atrodo, kad žmonės prisistatydami paprastai pasako ir savo vardą. Džeinė Metjuson ar File Metjuson, ar kokį kitą.
       – O! Nejaugi?
       – Kaip minėjau, man taip atrodo, – tarė Tedis. – Nors gal aš klystu. Gal tų, kas su uniforma, tai neliečia. Na, bet ačiū už informaciją. Viso!
       Jis apsisuko ir ėmė kopti į pasivaikščiojimo denį, vėl po du laiptelius, tik dabar tarsi kur labai skubėdamas.
       Ilgai ieškojęs, rado Bupę pačiame viršuje, sporto denyje – saulės nušviestame plote, aikštelėje tarp dviejų laisvų teniso kortų. Ji tupėjo nugara į saulę, lengvas vėjelis kedeno jos šviesius šilkinius plaukus. Susikaupusi ji dėliojo dvi piramides iš dvylikos ar keturiolikos šaflbordo¹ ritinėlių – vieną iš juodų, kitą iš raudonų. Jai iš dešinės, kaip pašalinis stebėtojas, stovėjo mažylis lengvu drobiniu kostiumėliu.
       – Žiūrėk, – valdingai tarė Bupė, priėjus broliui.
       Palinkusi į priekį, ji atitvėrė rankomis tas dvi piramides nuo visko, kas buvo laive, tarsi sakydama – štai, žiūrėk, ką sukūriau.
       – Maironai! – piktai užriko ji ant mažylio. – Juk tu mano broliui viską užstoji. Patrauk užpakalį!
       Užsimerkusi, nutaisiusi kankinės miną, ji laukė, kol Maironas pasitrauks į šalį. Tedis pastovėjo virš tų piramidžių ir pritariamai linktelėjo galva.
       – Neblogai, – tarė jis. – Labai simetriškos.
       – Šitas tipas, – kalbėjo Bupė, rodydama į Maironą, – nieko negirdėjo apie trik–trak. Jie net neturi trik–trak.
       Tedis vertindamas pažiūrėjo į Maironą.
       – Klausyk, – tarė jis Bupei. – Kur aparatas? Reikia tuoj pat nunešti tėvui.
       – Jie net gyvena ne Niujorke, – paaiškino broliui Bupė. – Ir tėvo neturi. Jis žuvo Korėjoje. – Ji pasisuko į Maironą. – Tiesa? – paklausė ji mažylį, bet nesulaukusi atsakymo, pareiškė: – Dabar jei numirs ir motina, jis bus visiškas našlaitis. O jis nė to nežinojo. – Bupė pažiūrėjo į Maironą. – Juk nežinojai!
       Maironas tik susidėjo rankas ant krūtinės.
       – Pirmąkart matau tokį kvailį, – tarė Bupė. – Tu didžiausias kvailys visame vandenyne. Supratai?
       – Jis ne kvailys, – tarė Tedis. – Tu ne kvailys, Maironai.
       Jis atsisuko į sesutę:
       – Ar gali manęs paklausyti bent kelias sekundes? Kur aparatas? Man jo skubiai reikia. Kur jis?
       – Ten, – atsakė Bupė, neparodydama kur. Ji prislinko abi piramides prie savęs. – Dabar man reikia dviejų milžinų, – tarė ji. – Jie šitais medgaliais žais trik–trak, o paskui jiems nusibos, ir jie, užsikorę ant šito kamino, į visus iš eilės svaidys medgalius ir visus užmuš, – tarė ji žinovės tonu. – O jei milžinams nepavyks, tada žinai ką? Tada pavaišink juos užnuodytais marmeladiniais saldainiais.
       „Leika“ gulėjo ant šono už kokių dešimties pėdų, vandens nutekamajame griovelyje už balto barjero, juosiančio sporto aikštelę. Priėjęs Tedis pakėlė ją už dirželio ir pasikabino ant kaklo. Bet tuoj pat nusiėmė ir atnešė seseriai.
       – Bupe, būk gerutė. Prašau, nunešk jį žemyn, – tarė jis. – Jau dešimt valandų. Man dar kai ką reikia užsirašyti dienoraštyje.
       – Neturiu kada.
       – Ir mama tave kvietė.
       – Meluoji.
       – Nemeluoju. Kvietė, – pasakė Tedis. – Taigi eidama nunešk ir aparatą... Na Bupe...
       – Ko jai taip staiga manęs prireikė? – paklausė Bupė. – O man jos nereikia. – Staiga ji pliaukštelėjo per ranką Maironui, kuris siekė viršutinio raudonos piramidės ritinėlio. – Rankas! – sušuko.
       Tedis užkabino „Leiką“ jai ant kaklo, sakydamas:
       – Na, baikim juokus. Tuoj pat nešk aparatą tėvui. O vėliau susitiksim baseine. – Aš tavęs ten lauksiu pusę vienuoliktos. Arba geriau prie persirengimo kabinų. Žiūrėk, nevėluok. Nepamiršk – apačioj, denyje, todėl startuok anksčiau.
       Jis pasisuko ir nuėjo. Bupė jam pavymui šaukė:
       – Nekenčiu tavęs! Visų nekenčiu šitam vandenyne!
       Po sporto deniu, nuo borto platėjančioje aikštelėje, ten, kur baigėsi soliariumas, stovėjo septyniasdešimt penki ar daugiau šezlongų. Jie buvo sustumti į septynias ar aštuonias eiles, taip, kad pro jų tarpus galėjo laisvai laviruoti stiuardas, nesuklupdamas ant saulėje besikaitinančių keleivių daiktų – krepšelių su mezginiais, pigaus leidimo romanų, flakonėlių su kremais nuo saulės, fotoaparatų. Tedžiui atėjus, beveik visos vietos jau buvo užimtos. Pradėjęs nuo paskutinės eilės, jis metodiškai, nepraleisdamas nė vieno šezlongo, tuščio ar užimto, ėjo pirmyn prie kitos eilės, skaitydamas lenteles su pavardėmis ant atkalčių. Tik vieną ar du kartus jį užkalbino atsilošę keleiviai – tiksliau, banaliai pajuokavo, kaip kartais suaugę mėgsta pajuokauti su dešimtmečiu, atkakliai ieškančiu sau vietos. Jo susikaupimas ir vaikiškas amžius iškart krito į akis, tačiau vis dėlto jo laikysenoje nebuvo to žaismingo iškilmingumo, kuris suaugusius nuteikia rimtai arba perdėm atlaidžiai replikai. Matyt, kiek kaltas čia buvo ir apsirengimas. Per ilgos ir išdrikusia sėdyne trumpikės taip pat neatrodė žaismingai.
       Keturi šezlongai, skirti Makardlių šeimai, su paruoštomis pagalvėlėmis buvo antros eilės viduryje. Tedis atsisėdo viename jų – tyčia ar netyčia pataikė taip, kad iš abiejų pusių šezlongai buvo tušti. Ištiesęs nuogas visiškai baltas kojas užsikėlė jas ant pakojo ir beveik tuo pat metu iš dešinės užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė pigią užrašų knygelę. Staiga susikaupęs, tarsi aplink nebūtų buvę nei keleivių, nei pačio laivo, – nieko, be tos knygelės, – ėmė sklaidyti puslapius.
       Be kelių pieštuku brūkštelėtų pastabų, visi užrašai knygelėje buvo daryti šratinuku. Rašysena buvo plati, kokios dabar moko Amerikos mokyklose, o ne ta smulki, kaligrafiška, kaip reikalaudavo Palmerio pasekėjai. Ji buvo įskaitoma, bet be įmantrybių. Labiausiai joje stebino laisvumas. Žodžiai ir sakiniai liejosi taip, kad iš pirmo žvilgsnio tikrai nebūtum pasakęs, jog tai vaiko rašyta.
       Tedis gana ilgai tyrinėjo savo, matyt, paskutinį įrašą, kuris užėmė kiek daugiau negu tris puslapius:

       1952 m. spalio 27 d.
       Teodoro Makardlio dienoraštis
       denis A, 412 kajutė

       Tinkamai ir neblogai atsilyginsiu, jei radėjas skubiai grąžins jį Teodorui Makardliui.

       Paieškoti, kur yra tėvo karo laikų pasižymėjimo ženklai. Juos radus, nešioti kur tik galima. Tau – menkniekis, o tėvas bus laimingas.

       Radus progą ir kantrybės, atsakyti į profesoriaus Mendelo laišką. Paprašyti, kad daugiau nesiųstų man poezijos knygų. Kad ir kaip ten būtų, 1 metams gana. Gerokai pabodo. Eina vyras pajūriu ir nelaimei staiga gauna per galvą riešutu. Galva jo nelaimei skyla į dvi dalis. O čia, dainuodama dainelę, paplūdimiu traukia jo žmona ir pamato tas 2 dalis, atpažįsta, kas tai, ir paima nuo žemės. Suprantama, jai be galo liūdna ir ji ima graudžiai vaitoti. Man lygiai taip pat bloga nuo poezijos. Geriau jau moteris paimtų nuo žemės tas dvi puses ir piktai sušuktų: „Užteks juokauti!“ Tik šito nesiūlyti laiške profesoriui. Tai ginčytinas dalykas, be to, misteris Mendelas yra poetas.

       Sužinoti Sveno adresą Elizabetos mieste, Niu Džersio valstijoje. Būtų įdomu susipažinti su jo žmona, taip pat su jo šunimi. Nors pats nenorėčiau turėti šuns.

       Laiške užjausti daktarą Vakavarą dėl nefrito. Gauti iš motinos jo naują adresą.

       Ryt prieš pusryčius sporto denyje pamėginti medituoti, bet neprarasti sąmonės. Neapalpti, jei per pietus padavėjas vėl išmes ant grindų samtį. Tėvas buvo gerokai įsiutęs.

       Rytoj, grąžinant knygas bibliotekai, pažiūrėti žodyne, ką reiškia žodžiai:

       Nefritas
       miriadas
       dovanotas arklys
       gudrotas
       triumviratas

       Būti paslaugesniam su bibliotekininku. Jei jis imtų katiniškai šieptis, aptarti su juo keletą bendriausių problemų.

       Staiga iš šoninės trumpikių kišenės Tedis išsitraukė mažą kulkos formos šratinuką, nuėmė dangtelį ir ėmė rašyti. Užuot pasinaudojęs kėdės atrama, jis tarsi ant stalo pasidėjo knygelę ant dešinės šlaunies.

       1952 m. spalio 28 d.
       Tas pats adresas ir atsilyginimas, kaip nurodyta 1952 m. spalio 26 ir 27 dienomis.
       Šį rytą po meditacijos parašiau laiškus šiems asmenims:

       Daktarui Vokavarai,
       Profesoriui Pitui,
       Burgesui Heikui, jaun.,
       Robertai Heik,
       Sanfordui Heikui,
       Motušei Heik,
       Misteriui Greihamui,
       Profesoriui Valtonui.

       Galėjau pasiklausti motinos, kur tėvo karo laikų pasižymėjimo ženklai, bet ji būtų pasakiusi, kad jų neverta nešioti.
       Juk aš žinau, kad jie čia, mačiau, kai įsidėjo, pakuodamas daiktus.

       Mano manymu, gyvenimas yra dovanotas arklys.

       Manau, kad kritikuodamas mano tėvus, profesorius Valtonas elgiasi nelabai taktiškai. Jis nori, kad žmonės kažkokie būtų. Tai atsitiks arba šiandien, arba 1958 metų vasario 14–ąją, kai man bus šešiolika. Net kvaila apie tai kalbėti.

       Tai parašęs, Tedis tebežiūrėjo į knygelę ir šratinuką laikė taip, tarsi ketintų rašyti toliau.
       Jis visai neįtarė, kad kažkas jį atidžiai stebi. Už kokių penkiolikos pėdų nuo pirmųjų šezlongų eilių, aštuoniolika ar dvidešimt pėdų aukščiau, prie sporto denio turėklų akinančios saulės spinduliuose stovėjo jaunuolis ir atidžiai stebėjo Tedį. Jis taip stovėjo jau gerą dešimtį minučių. Bet štai jaunuolis tarsi kažkam pasiryžo, nes staiga nukėlė koją nuo turėklo skersinio. Metęs paskutinį žvilgsnį į Tedį, jis dingo. Bet už minutės vėl pasirodė – taip įkyriai vertikalus tarp gulinčių šezlonguose. Jam buvo apie trisdešimt, gal kiek mažiau. Labai šaltakraujiškai (žinant, kad esi vienintelė stačia figūra horizonte), žengdamas per krepšelius su mezginiais ir kitokį turtą, jis patraukė tiesiai prie Tedžio, visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad jo šešėlis, slysčiodamas atverstais romanų puslapiais, trikdo skaitančių dėmesį.
       Atrodė, kad Tedis nejaučia, jog prieš jį kažkas sustojo, kad kažkoks šešėlis krinta ant jo dienoraščio. Tačiau žmonės, sėdintys keliose eilėse už jo, tai tikrai pastebėjo. Jie spoksojo į jaunuolį taip, kaip žiūri tik šezlonguose poilsiaują žmonės. Bet jaunuolis, matyt, buvo pavydėtinos savitvardos, ir atrodė, kad niekas neišvestų jo iš pusiausvyros, kol jis taip stovi, įsikišęs į kišenę ranką.
       – Labas! – kreipėsi jis į Tedį.
       Tedis pakėlė akis.
       – Labas.
       Dienoraštis tarsi be Tedžio pastangų pats užsivertė.
       – Ar galėčiau čia minutėlę prisėsti? – perdėm draugiškai paklausė jaunuolis. – O gal tos kėdės kam nors priklauso?
       – Apskritai šitos keturios kėdės skirtos mūsų šeimai, – paaiškino Tedis. – Bet tėvai dar lovoje.
       – Dar lovoje? Tokį puikų rytą? – nustebo jaunuolis. Jis jau sėdėjo Tedžiui iš dešinės. Kėdės buvo taip ankštai sustatytos, kad lietėsi parankėmis. – Bet juk tai šventvagystė! Tikra šventvagystė, – tarė jis, ištiesdamas kojas. Jo šlaunys buvo stambios, tarsi du atskiri kūnai. Nuo galvos iki kojų, – nuo trumpai kirpto pakaušio iki nunešiotų batų, – jis buvo panašus į tipišką Naujosios Anglijos kruizų mėgėją, o rūbai – į visų aprangos stilių kokteilį: gelsvos vilnonės kojinės, beveik juodos kelnės, marškiniai atviru kaklu ir „eglutės“ rašto švarkas, taip tauriai nunešiotas, matyt, prestižiniuose Jeilio, Harvardo ar Prinstono seminaruose.
       – Viešpatie, kokia dieviška dienelė, – jausmingai tarė jis, prisimerkęs nuo saulės. – Aš lyg pėstininkas gamtos žaidime. – Jis užsikėlė vieną stambią koją ant kitos. – Teisybę sakant, eilinė lietinga diena man tiesiog įžeidimas. O tokia dienelė – tikra dieviška mana.
       Jo kalbos maniera rodė, kad tai išsilavinęs žmogus, įprastine to žodžio prasme, tačiau joje skambėjo kažkokia gaida, jo manymu, turinti jo kalbai suteikti ypatingos reikšmės, rafinuotumo, gal net originalumo ir patrauklumo – tiek Tedžio ausiai, kuriam šnekėjo, tiek tiems, kurie sėdėjo už nugaros ir galėjo jį nugirsti. Jis paskersakiavo į Tedį ir nusišypsojo.
       – O koks mūsų santykis su orais? – paklausė jis. Šypsojosi jis pašnekovui, bet ta šypsena, nors labai atvira ir draugiška, buvo greičiau skirta sau. – Ar jūsų netrikdo atmosferos išdaigos? – paklausė jis šypsodamasis.
       – Aš jų neimu taip giliai į širdį – jei jus to klausėte.
       Jaunuolis nusikvatojo net atsilošdamas.
       – Puiku! – tarė jis. – Beje, mano pavardė Nikolsonas, Bobas. Nepamenu, ar sporto salėje suspėjome prisistatyti. Jūsų vardą aš, suprantama, žinau.
       Tedis pasilenkė į šalį ir įsikišo užrašų knygelę į šoninę trumpikių kišenę.
       – Aš stebėjau, kaip jūs rašėte. Va iš ten, – kalbėjo Nikolsonas, rodydamas į viršų. – Žinote, dirbote išsijuosęs, lyg mažas trojėnas.
       Tedis pažvelgė į jį.
       – Šį tą užsirašinėjau knygelėje.
       Nikolsonas linktelėjo ir nusišypsojo.
       – Kaip Europa? – paklausė jis kaip gerą draugą. – Ar patiko?
       – Taip, ačiū, labai.
       – Kur jūsų šeimai teko pabuvoti?
       Tedis staiga linktelėjo į priekį ir ėmė kasytis blauzdą.
       – Žinote, ėmęs viską vardinti, sugaiščiau nemaža laiko. Važinėjome mašina, taigi nemažai ir pamatėme. – Jis atsitiesė. – Tiesa, mudu su motina daugiausiai laiko praleidome Edinburge, Škotijoje ir Oksforde, Anglijoje. Salėje, kiek pamenu, minėjau, kad iš manęs ten norėjo imti interviu. Ypač Edinburgo universitete.
       – Ne, kiek pamenu, neminėjote, – tarė Nikolsonas. – Aš kaip tik ir galvojau, ar užsiėmėte panašiais dalykais. Kaip sekėsi? Ar nenustekeno jūsų?
       – Atleiskite?
       – Sakau, kaip pasisekė? Ar įdomu buvo?
       – Kartais įdomu, kartais ne, – atsakė Tedis. – Kiek per ilgai buvome. Tėvas norėjo grįžti į Niujorką ankstesniu reisu, bet dar keli žmonės norėjo su manim susipažinti, ir turėjom laukti, kol jie atvyks iš Stokholmo ir Insbruko.
       – Toks jau gyvenimas.
       Tedis pirmą kartą tiesiai pažvelgė į pašnekovą.
       – Jūs poetas? – paklausė jis.
       – Poetas? – nustebo Nikolsonas. – Ne, ką jūs. Deja, ne. Kodėl klausiate?
       – Nežinau. Poetai visada taip jaudinasi dėl oro permainų. Jie taip ima į širdį tuos dalykus, kuriuose nėra jokių emocijų.
       Nikolsonas šyptelėjęs iš striukės kišenės išsiėmė cigaretes ir degtukus.
       – O aš maniau, kad toks jau jų amatas, – tarė Nikolsonas. – Argi ne emocijos poetams labiausiai rūpi?
       Tedis, matyt, jo negirdėjo arba nesiklausė. Jis išsiblaškęs žvelgė į du vienodus laivo kaminus, o gal pro juos – į viršuje esančią sporto aikštelę.
       Nikolsonui pagaliau pavyko užsidegti cigaretę, nes pūtė lengvas šiaurės brizas. Jis atsitiesė ir tarė:
       – Kiek supratau, jūs kaip reikiant šokiravote...
       – „Cikados dainoj nėra jos mirties valandos, – staiga tarė Tedis. – Niekas neina keliu šį rudenio vakarą“.
       – Kas tai? – šypsodamasis paklausė Nikolsonas. – Dar pakartokit.
       – Du japonų eilėraščiai. Juose nėra ypatingų emocijų, – tarė Tedis. Jis staiga palinko į priekį, pakreipė galvą dešinėn ir pliaukštelėjo ranka per dešinę ausį. – Vanduo dar neišbėgo iš ausies po vakarykštės plaukimo pamokos, – paaiškino jis. Dar papliauškėjęs per ausį, vėl atsisėdo tiesiai ir pasidėjo rankas ant kėdės parankių. Kėdė buvo, aišku, normalaus dydžio, ne vaikiška, ir Tedis joje tiesiog skendo, bet kartu jautėsi ir visiškai laisvai, netgi jaukiai.
       – Kiek teko girdėti, jūs gerokai apstulbinote tą pedantų kompaniją Bostone, – stebėdamas jį, pasakė Nikolsonas. – Po to paskutinio nuotykio su ta Leidekerio tyrimų grupe ir panašiai. Turbūt jau minėjau, kad birželio pabaigoje teko ilgokai kalbėtis su Elu Babkoku. Beje, tą patį vakarą perklausiau jūsų įrašytą juostelę.
       – Taip, minėjote.
       – Kiek suprantu, juos tai šokiravo, – neatlyžo Nikolsonas. – Iš to, ką man pasakojo Elas, supratau, kad vieną vėlų vakarą jūsų siaura vyriška kompanija svarstė gedulingus reikalus – atrodo, tą patį vakarą, kai įrašėte juostelę.
       Jis užsitraukė dūmą.
       – Kiek supratau, jūs šį tą išpranašavote, ir tai gerokai sujaudino visą gražią kompaniją. Tiesa?
       – Nesuprantu, kodėl žmonės mano, kad be emocijų nėra gyvenimo, – tarė Tedis. – Mano tėvai įsitikinę, kad tu ne žmogus, jeigu nuolat negalvoji apie labai liūdnus dalykus arba labai nemalonius, arba... arba, tarkim, neteisingus. Tėvas jaudinasi net laikraštį skaitydamas... Jis mano, kad aš nežmoniškas.
       Nikolsonas nukrėtė cigaretės pelenus.
       – Kiek suprantu, jūsų niekas nejaudina? – paklausė jis.
       Prieš atsakydamas Tedis kiek pagalvojo.
       – Jeigu ir jaudina, tai nepamenu, kad būčiau davęs valią jausmams, – atsakė jis. – Nesuprantu, kokia iš to nauda.
       – Bet Dievą juk mylite? – paklausė Nikolsonas kiek tyliau. – Argi ne tai jus palaiko? Tai, ką nugirdau iš to įrašo ir Elo Babkoko...
       – Taip, žinoma, aš jį myliu. Bet ne sentimentaliai. Jis niekad nesakė, kad jį reikia mylėti sentimentaliai, – paaiškino Tedis. – Dievu būdamas, tikrai nenorėčiau, kad žmonės mane mylėtų sentimentaliai. Tai labai nepatikima.
       – Bet savo tėvus juk mylite?
       – Taip, myliu – labai myliu, – tarė Tedis. – Bet matau, norite, kad šis žodis man reikštų tą patį ką ir jums.
       – Na gerai. O kokia prasme jūs norite jį vartoti?
       Tedis susimąstė.
       – Žinote, kas yra prieraišumas? – kreipėsi jis į Nikolsoną.
       – Nujaučiu, – sausai atsakė tas.
       – Aš prie jų labai prisirišęs. Na, juk jie mano tėvai, vadinasi, kažkas mus sieja, – aiškino Tedis. – Norėčiau, kad jie gražiai nugyventų šį savo gyvenimą, nes žinau, kad ir jie to nori... O štai mane ir Bupę, mano seserį, jie myli visai kitaip. Noriu pasakyti, kad jie, matyt, nesugeba mūsų mylėti tokių, kokie esame. Jie negali mylėti, jeigu bent kiek negali mūsų pakeisti. Jie myli tą suvokimą, už ką reikia mylėti vaikus, beveik tiek pat kiek mus pačius, bet dažniausiai dar labiau už mus. O tai jau kitokia meilė. – Jis vėl pasisuko į Nikolsoną ir palinko į priekį. – Atleiskite, kelinta dabar valanda? – paklausė jis. – Pusę vienuoliktos man plaukimo pamoka.
       – Dar yra laiko, – tarė Nikolsonas, net nežvilgtelėjęs į laikrodį. Paskui atsmaukė rankogalį. – Dar tik dešimt po dešimtos.
       – Dėkoju, – tarė Tedis ir įsitaisė patogiau. – Dešimt minučių dar galim šnektelėti.
       Nikolsonas nuleido koją ant grindų, palinko į priekį ir sumynė nuorūką.
       – Kiek suprantu, – pradėjo jis atsilošdamas, – jūs tvirtai laikotės Vedų persikūnijimo teorijos.
       – Tai ne tik teorija, tai greičiau dalis...
       – Gerai, gerai, – paskubėjo sutikti Nikolsonas. Jis nusišypsojo ir kilstelėjo rankas, tarsi juokais laimindamas Tedį. – Dabar apie tai nesiginčysim. Leiskit man baigti. – Jis vėl užsikėlė koją ant kojos. – Kiek suvokiu, jums medituojant kažkas įtikino jus, kad paskutiniame savo gyvenime jūs buvęs šventas žmogus Indijoje, tačiau po to kažkaip nukrypote nuo kelio.
       – Aš nebuvau šventas žmogus, – atsakė Tedis. – Buvau šiaip neblogai dvasiškai tobulėjantis žmogus.
       – Na gerai, tiek jau to, – tarė Nikolsonas. – Bet kalbama, jog dabar jūs jaučiate, kad paskutiniame gyvenime nukrypote nuo kelio prieš pat visišką prašviesėjimą. Ar tai tiesa, ar aš...
       – Tiesa, – tarė Tedis. – Sutikau merginą ir kažkaip lioviausi medituoti. – Jis nukėlė rankas nuo kėdės parankių ir pasikišo po savimi, tarsi norėdamas jas sušildyti. – Bet net ir nesutikęs tos merginos, būčiau sugrįžęs žemėn kitu kūnišku pavidalu – žodžiu, dar nebuvau pasiekęs tokių dvasios aukštumų, kad po mirties būčiau galėjęs likti su Brahma ir niekad nebegrįžti į žemę. Iš kitos pusės – jei ne ta mergina, man būtų nereikėję atgimti amerikiečiu. Žinote, Amerikoje taip sunku medituoti ir dvasiškai tobulėti. Tik pamėgini – žmonės jau laiko tave puspročiu. Pavyzdžiui, tėvas mano, kad aš kažkoks išsigimėlis. Na, o motina – jai atrodo, jog nereikia visą laiką galvoti apie Dievą. Ji mano, kad tai kenkia mano sveikatai.
       Nikolsonas įdėmiai stebėjo Tedį.
       – Paskutiniame įraše jūs, kiek pamenu, kalbėjote, kad pirmąkart patyrėte mistinį prašviesėjimą, būdamas šešerių metų. Tiesa?
       – Šešerių metų pirmąkart supratau, kad viskas aplink yra Dievas, ir man pasišiaušė plaukai, – tarė Tedis. – Pamenu, buvo sekmadienis. Mano sesutė – tada dar visai kūdikis, gėrė pieną, ir aš staiga supratau, kad ji yra Dievas, ir pienas – Dievas, o ji pilsto vieną Dievą į kitą – jeigu suprantamai pasakiau.
       Nikolsonas tylėjo.
       – Bet daiktų baigtinumą aš dažnai galėdavau įveikti, būdamas ketverių metų, – pagalvojęs pridūrė Tedis. – Ne nuolatos, žinoma, bet gana dažnai.
       Nikolsonas linktelėjo.
       – Galėdavote? – tarė jis. – Gana dažnai?
       – Taip, – patvirtino Tedis. – Apie tai aš kalbėjau tame įraše... O gal tame, kur įrašiau balandy. Gerai nepamenu.
       Nikolsonas vėl išsiėmė cigaretes, bet vis nenuleido akių nuo Tedžio.
       – Argi įmanoma įveikti daiktų baigtinumą? – paklausė jis ir nusijuokė. – Na, pavyzdžiui, šiurkščiai šnekant – pliauska yra pliauska. Ji turi ilgį, plotį...
       – Ne, neturi. Čia jūs klystate, – įsiterpė Tedis. – Visi tik mano, kad daiktai kažkur baigiasi. Netiesa. Aš kaip tik tai ir bandžiau išaiškinti profesoriui Pitui. – Jis pasimuistė kėdėje, išsitraukė kažką panašaus į nosinę – pilką suglamžytą gumulą – ir nusišnirpštė.
       – Daiktai dėl to atrodo kažkur besibaigia, kad žmonės tik taip moka į juos žvelgti, – aiškino jis. – Bet tai nereiškia, kad daiktai turi ribas. – Jis įsikišo nosinę ir pažvelgė į Nikolsoną. – Kilstelėkite savo ranką, gerai? – paprašė jis.
       – Ranką? O kam?
       – Na kilstelėkite, sekundę.
       Nikolsonas kilstelėjo ranką virš kėdės parankės.
       – Šitą? – paklausė.
       Tedis linktelėjo.
       – Kas tai, jūsų manymu? – paklausė jis.
       – Kaip tai kas? Mano ranka. Tai ranka.
       – Iš kur jūs žinote, kad tai ranka? – tarė Tedis. – Jūs žinote, kad tai vadinama ranka, bet kaip galite teigti, kad tai kaip tik ji? Ar galite įrodyti, kad tai ranka?
       Nikolsonas išsiėmė cigaretę ir užsirūkė.
       – Žinote, man tai primena sofistiką pačia blogiausia prasme, išties, – tarė jis išpūsdamas dūmus. – Viešpatie, tai ranka, nes tai yra ranka. Visų pirma ją reikia kažkaip vadinti, kad išskirtum iš kitų daiktų. Juk negalima paprasčiausiai...
       – Jūs tik logiškai mąstote, – šaltai tarė Tedis.
       – Kaip aš mąstau? – perdėm mandagiai pertarė Nikolsonas.
       – Logiškai... Jūs paprasčiausiai protingai atsakinėjote, – tarė Tedis. – Aš bandžiau padėti jums susigaudyti. Jūs manęs klausėte, kaip man pavyksta įveikti daiktų baigtinumą, kai to užsinoriu. Tik jau ne su logika. Logikos kaip tik ir reikia atsikratyti pirmiausiai.
       Nikolsonas pirštais nusiėmė nuo liežuvio tabako kruopelę.
       – Ar žinote Adomą? – paklausė Tedis.
       – Ką tokį?
       – Adomą. Iš Biblijos.
       Nikolsonas nusišypsojo.
       – Asmeniškai nepažįstu, – sausai tarė jis.
       Tedis kiek padvejojo.
       – Na, tik nepykite, – pasakė jis. – Jūs paklausėte, o aš...
       – Dieve, ko aš pyksiu?
       – Na ir gerai, – tarė Tedis. Jis giliau įsitaisė kėdėje, bet tebežiūrėjo į Nikolsoną. – Pamenate, Biblijoje rašoma, kad Adomas rojaus sode suvalgė obuolį? – paklausė jis.– Ar žinote, kas tame obuolyje buvo? Logika. Logika ir visoks žinojimas. Daugiau nieko. Todėl, mano manymu, jį reikia išvemti, jeigu nori suprasti, kokie iš tikrųjų yra daiktai. Tai padarius, aš manau, bus visai paprasta susigaudyti, ir kas ta pliauska, ir kita. Tada jums neatrodys, kad viskas visada kažkur baigiasi. Ir panorėjęs pagaliau suprasite, kas iš tiesų yra jūsų ranka. Suprantate, apie ką kalbu? Suvokiate?
       – Taip, suvokiu, – trumpai atsakė Nikolsonas.
       – Blogiausia tai, – tarė Tedis, – kad dauguma žmonių nenori matyti daiktų tokių, kokie jie yra. Jie net nenori liautis visą laiką gimę ir mirę. Jie vis nori naujo kūno, užuot viską baigę ir pasilikę su Dievu ten, kur išties gražu. – Jis susimąstė. – Ir iš kur tiek obuolėdžių? – tarė kraipydamas galvą.
       Tuo metu baltai apsitaisęs stiuardas stabtelėjo prie Tedžio ir Nikolsono ir pasiteiravo, ar pusryčiams jie nenorėtų sultinio. Nikolsonas net neatsakė. Tedis tarė: „Ne, ačiū“, ir stiuardas nuėjo toliau.
       – Jeigu nenorite – galite neatsakyti, – staiga prabilo Nikolsonas, kažkam pasiryžęs. Jis nukratė cigaretės pelenus. – Bet ar tiesa, kad visiems Leidekerio grupės tyrėjams – Voltonui, Pitui, Larsenui, Samuelsui ir kitiems profesoriams – išpranašavote, kada, kur ir kaip jie mirs? Teisybė ar ne? Jei nenorite – nepasakokit, bet Bostone tik apie tai...
       – Ne, netiesa, – ryžtingai tarė Tedis. – Aš tik pasakiau jiems, kur ir kada jie turėtų būti ypatingai atsargūs. Ir dar patariau, kokia veikla būtų geriausia užsiimti... Bet nieko tokio jiems nesakiau. Ir neaiškinau, kad kitaip nėra jokios vilties. – Jis vėl išsitraukė nosinę ir nusišnirpštė. Nikolsonas stebėjo jį ir laukė. – O profesoriui Pitui nė tiek nesakiau. Visų pirma, jis nešokinėjo apie mane kaip kiti ir neklausinėjo be perstojo. Jam tik pasakiau, kad po sausio mėnesio nevertėtų daugiau mokytojauti – tik tiek ir pasakiau. – Tedis atsilošė ir patylėjo. – O visa kita iš manęs praktiškai ištraukė patys profesoriai. Jau po to, kai įrašėm tą interviu. Buvo gana vėlu, o jie vis nesiskirstė, tik rūkė ir meilikavo, mane apsėdę.
       – Tai jūs nesakėte, pavyzdžiui, Voltonui ar Larsenui, kur, kada ir kaip jie mirs? – neatlyžo Nikolsonas.
       – Ne, nesakiau, – tvirtai atsakė Tedis. – Aš net kalbos nebūčiau pradėjęs, bet jie tik apie tai ir tešnekėjo. Pirmas pradėjo profesorius Voltonas. Jis sakė, kad nori sužinoti, kada mirs, nes tada žinotų, ką turi būtinai padaryti ir ką galima atidėti, kaip geriausiai išnaudoti likusį laiką ir panašiai. Čia jis puolė klausinėti... Tada šį tą jiems ir pasakiau.
       Nikolsonas tylėjo.
       – Bet kas kada tikrai mirs – nesakiau, – toliau kalbėjo Tedis. – Tai klaidingi gandai. Galėjau tą pasakyti, bet suvokiau, kad širdies gilumoje nė vienas nenori to žinoti. Nors jie ir dėsto religiją, filosofiją ir panašius dalykus, žinojau, kad jie gerokai bijo mirti. – Pusiau gulėdamas kėdėje, Tedis nutilo. – Kaip kvaila, – tarė jis. – Juk mirdamas tik palieki savo kūną ir tiek. Ir viskas. Kiekvienas tūkstančius kartų tai darėme. Jei kas pamiršo, tai dar nereiškia, kad to nebuvo. Kaip kvaila.
       – Gerai, tarkim, kad taip, – prabilo Nikolsonas. – Bet faktas lieka faktu – kad ir koks būtų logiškas...
       – Kaip kvaila, – vėl tarė Tedis. – Na, tarkim, po kokių penkių minučių man plaukimo pamoka. Gali taip atsitikti, kad aš laipteliais nusileisiu prie baseino, o jame nebus vandens. Gal kaip tik šiandien jie keičia vandenį ar šiaip kas. Ir nieko nuostabaus, jei aš sustosiu prie baseino krašto pažiūrėti į dugną, o tuo metu priėjusi mano sesuo ims ir stumtels mane nuo krašto. Aš susiknežinsiu galvą ir bematant mirsiu.
       Tedis pažvelgė į Nikolsoną.
       – Taip gali būti, – tarė jis, – mano seseriai tik šešeri, ir žmogumi ji tapo ne prieš kažin kiek gimimų, be to, ji nelabai mane mėgsta. Taip gali atsitikti. Bet kokia čia tragedija? Ko gi čia bijoti? Aš juk elgčiausi natūraliai, tiesa?
       Nikolsonas tyliai krenkštelėjo.
       – Gal jums ne tragedija, bet motinai ir tėvui tai būtų rimtas smūgis, – tarė jis. – Ar apie tai kada pagalvojot?
       – Taip, be abejo, galvojau, – pasakė Tedis. – Bet tai tik todėl, kad jiems trukdo prie visko lipdomi pavadinimai ir emocijos.
       Jis vėl buvo prisėdęs savo plaštakas. Dabar jas ištraukė ir, pasidėjęs rankas ant kėdės atramų, pažvelgė į Nikolsoną.
       – Jūs pažįstat Sveną? Na, tą sporto salės prižiūrėtoją? – paklausė jis ir palaukė, kol Nikolsonas pritariamai linktelėjo. – Na, pavyzdžiui, jei Svenas susapnuotų, kad nudvėsė jo šuo, jis labai labai blogai miegotų, nes tą šunelį jis be galo myli. Bet ryte atsikėlęs, jis vėl būtų linksmas, nes suprastų, kad tai tik sapnas.
       Nikolsonas linktelėjo ir paklausė:
       – Nelabai suprantu, kur čia esmė?
       – Ogi tai, kad jei tas šunelis tikrai nudvėstų, būtų lygiai tas pats. Tik jis to nesuprastų. Norėjau pasakyti, jis nepabustų, kol pats nenumirtų.
       Nikolsonas susimąstęs dešine ranka lėtai trynėsi sprandą. Kairioji ranka su dar viena, neuždegta cigarete gulėjo ant kėdės parankės, ir ryškioje saulėje atrodė balta ir negyva.
       Staiga Tedis pakilo.
       – Atleiskite, bet aš tikrai turiu eiti, – tarė jis. – Prisėdęs ant krėslo pakojo prieš Nikolsoną, jis susikaišiojo marškinėlius į trumpikes. – Iki plaukimo pamokos, ko gero, beliko kelios minutės, – paaiškino. – O baseinas apačioje, denyje E.
       – Ar negalėtumėt pasakyti, kodėl profesoriui Pitui siūlėte mesti mokytojavimą būtent po Naujųjų metų? – staiga nei iš šio, nei iš to paklausė Nikolsonas. – Mat Bobą aš gerai pažįstu, todėl ir klausiu.
       Tedis susiveržė krokodilo odos diržą.
       – Todėl, kad labai aktyvus jo dvasinis pradas, o tos paskaitos, kurias jis turi skaityti, tik trukdo jo tikram dvasiniam tobulėjimui. Jos išveda iš pusiausvyros. Jam pats laikas viską išmesti iš galvos, o ne vis grūsti į ją visokius niekus. Tereikia jam labai panorėti, ir jis galėtų išvemti tą obuolį dar šiame gyvenime. Jis sugeba gerai medituoti. – Tedis pakilo. – Tikrai jau turiu eiti. Nesinori vėluoti.
       Nikolsonas atsisuko į jį ir ilgai žiūrėjo, bandydamas sulaikyti jį žvilgsniu.
       – Ką darytumėt, galėdamas pakeisti mokymo sistemą? – dviprasmiškai paklausė jis.– Ar apie tai kada galvojote?
       – Aš tikrai turiu eiti, – atsakė Tedis.
       – Suprantate, švietimas man baisiai rūpi – juk aš mokau kitus. Todėl ir klausiu.
       – Na... net nežinau, ką daryčiau, – pradėjo Tedis, – tik gerai žinau, kad nepradėčiau nuo to, nuo ko paprastai pradedama mokykloje.
       Jis susidėjo rankas ant krūtinės ir pagalvojo.
       – Manau, pirmiausiai surinkčiau visus vaikus ir išmokyčiau medituoti. Pabandyčiau išmokyti juos suvokti, kas yra jie, o ne kokie jų vardai ir panašių dalykų... Bet dar prieš tai, matyt, priversčiau juos atsikratyti visko, ko jiems yra prišnekėję tėvai ir visi kiti. Na, jeigu tėvai yra sakę, kad dramblys didelis, priversčiau juos tai užmiršti. Dramblys didelis tik tada, kai šalia ko nors stovi – šuns ar, tarkim, kokios moters.
       Tedis vėl susimąstė.
       – Aš net neaiškinčiau jiems, kad dramblys turi straublį. Jei po ranka turėčiau kokį dramblį, paprasčiausiai jį parodyčiau – tegul prie jo prieina, žinodami apie jį ne daugiau, negu dramblys apie juos. Tas pats tinka žolei ir kitiems dalykams. Aš neaiškinčiau jiems, kad žolė žalia. Spalvos tai tik vardai. Žinote, sakydamas jiems, kad žolė žalia, versi juos manyti, kad žolė – tik tokia, kokia tau atrodo, užuot atrodžiusi jiems visiškai kitokia, kas visai taip pat gerai, o gal kur kas geriau... Nežinau. Aš priversčiau juos išvemti kiekvieną obuolio kąsnelį, kurį vertė valgyti jų tėvai ir visi kiti.
       – O ar nebijote taip išauginti būrelio neišmanėlių?
       – Kodėl? Jie bus ne ką didesni neišmanėliai už dramblį. Arba paukštį. Ar medį, – kalbėjo Tedis. – Jeigu kažkas egzistuoja, užuot kažkaip elgęsis, tai dar nereiškia, kad jis neišmanėlis.
       – Nereiškia?
       – Ne! – tarė Tedis. – Be to, jeigu jie norės visą tą šlamštą išmokti, – pavadinimus, spalvas, ir kita, – prašau, tegul mokosi, jei nori, tik vėliau, kai paūgės. Bet pradėti norėčiau nuo to, kaip teisingai žvelgti į daiktus – ne taip, kaip į juos žiūri visi kiti obuolių valgytojai. Suprantate?
       Priėjęs prie Nikolsono, jis ištiesė jam ranką.
       – Aš jau turiu eiti. Tikrai. Buvo malonu...
       – Luktelėkit, dar pasėdėkit, – paprašė Nikolsonas. – Ar užaugęs neketinat užsiimti mokslais? Medicina ar kuo kitu? Jūsų intelektas, manyčiau, galėtų...
       Tedis jam atsakė, bet nesisėdo.
       – Kartą, prieš porą metų, buvau apie tai susimąstęs, – pasakė jis, – kalbėjausi su keliais gydytojais. – Jis papurtė galvą. – Bet jie manęs nesudomino. Gydytojai – pernelyg paviršutiniški. Jiems ant liežuvio tik ląstelės ir panašūs dalykai.
       – Štai kaip? Jūs neteikiate svarbos ląstelinei sandarai?
       – Kodėl? Teikiu, žinoma. Bet gydytojai kalba apie ląsteles, tarsi jos vienos pačios būtų be galo svarbios. Tarsi jos nepriklausytų žmogui.
       Tedis nusibraukė nuo kaktos plaukus.
       – Aš pats auginau savo kūną, – tarė jis. – Niekas kitas už mane to nedarė. Taigi jeigu aš jį auginau, turėjau žinoti, kaip tai daroma. Bent nesąmoningai. Kaip tai daryti sąmoningai, aš, matyt, būsiu užmiršęs prieš kokius kelis šimtus tūkstančių metų, bet tas žinojimas vis dar manyje, nes juk aš juo naudojausi. Reikėtų be galo daug medituoti ir apsišvarinti nuo visko, kad tai vėl susigrąžintum – na, tą sąmoningą žinojimą. Bet labai norint tai įmanoma. Reikia tik pakankamai plačiai atsiverti.
       Jis staiga pasilenkė ir paėmė Nikolsoną už dešinės rankos, padėtos ant kėdės atramos. Nuoširdžiai spustelėjęs ją tarė:
       – Viso gero. Turiu eiti.
       Ir taip skubiai ėmė skintis kelią tarp šezlongų, kad šį kartą Nikolsonas jau negalėjo jo sulaikyti.
       Jam nuėjus, Nikolsonas dar kiek parymojo, pasidėjęs rankas ant krėslo atramų, kairės rankos pirštais spausdamas nepridegtą cigaretę. Pagaliau kilstelėjo dešinę ranką, tarsi tikrindamas, ar prasegta apykaklė. Tada užsidegė cigaretę ir vėl sustingo.
       Jis surūkė visą cigaretę, tada staiga pasisuko kėdėje, koja sumynė nuorūką, pakilo ir greitai praėjo šezlongų tarpeiliu.
       Laivo priekyje jis pasileido trapu į pasivaikščiojimo denį. Čia net nestabtelėjęs, toliau greitai leidosi į pagrindinį denį. Paskui į denį A. Į denį B. Tada į denį C, į denį D.
       Denyje D trapas baigėsi, ir kurį laiką Nikolsonas sutrikęs stovėjo, matyt, nežinodamas, kur toliau eiti. Bet jis pamatė, kas gali nurodyti kelią. Užtvėrusi pusę tako, prie laivo virtuvės ant kėdės rūkydama sėdėjo padavėja ir skaitė žurnalą. Nikolsonas priėjo, kažko greitai pasiteiravo, padėkojo ir, žengęs kelis žingsnius į laivo priekį, atidarė sunkias metalines duris su užrašu: Į BASEINĄ. Nuo jų žemyn leidosi siauri pliki laipteliai.
       Jau beveik nusileidęs nuo trapo, jis išgirdo ilgą, širdį veriantį klyksmą – taip šaukti galėjo tik mažas vaikas, greičiausiai mergaitė. Jis vis aidėjo, tarsi garsas būtų klaidžiojęs tarp keturių plytelėmis išklotų sienų.

       ¹Šaf1bordas – amerikiečių žaidimas, kuriame spalvoti mediniai ritinėliai stumdomi specialiai sužymėtoje lentoje. Gali būti žaidimas laivo denyje specialiose aikštelėse. (Atgal>>>)

       Vertė Nerijus Maliukevičius

       Salinger, Jerome David. Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vyturys, 1990.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt