TEKSTAI.LT
<< Atgal


Jean-Paul Sartre

UŽSKLĘSTOS DURYS

Premjera įvyko 1944 m. gegužės mėn. Theatre Vieux – Colombier

VEIKĖJAI
INESĖ
ESTELĖ
GARSENAS
KAMBARINIS

PIRMA SCENA
ANTRA SCENA
TREČIA SCENA
KETVIRTA SCENA
PENKTA SCENA

Į viršų

PIRMA SCENA

G a r s e n a s, aukšto kambarinis
Ampyro stiliaus salonas. Ant židinio bronzinė statulėlė

GARSENAS (įeina ir dairosi). Na Štai.

KAMBARINIS. Štai.

GARSENAS. Tai štai kaip...

KAMBARINIS. Tai štai kaip.

GARSENAS. Aš... Aš manau... ilgainiui pripranti prie baldų.

KAMBARINIS. Nelygu žmogus.

GARSENAS. Ar visi kambariai vienodi?

KAMBARINIS. Kur tau! Čia atvyksta kinų, indų. Kam jiems ampyro stiliaus krėslai?

GARSENAS. O man kam? Žinote, kas aš buvau? Beje, tai visiškai nesvarbu. Mano gyvenimas visuomet buvo užgriozdintas nemėgstamais baldais ir dviprasmiškomis situacijomis – tiesiog negalėjau apsieit be jų. Nieko sau – dviprasmiška situacija Luji Pilypo stiliaus valgomajame!

KAMBARINIS. Pamatysite, ampyro stiliaus salonas – irgi neblogas dalykas.

GARSENAS. A, gerai! Gerai, gerai, gerai. (Žvalgosi) Ir vis dėlto aš nesitikėjau... Tikriausiai žinote, ką ten pasakoja?

KAMBARINIS. Apie ką?

GARSENAS. Na... (Neapibrėžtas, platus mostas ranka) Apie visa šita.

KAMBARINIS. Kaip jus galite tikėti tais plepalais! Kalba žmonės, kurie čia nėra kojos įkėlę. Nes jeigu būtų įkėlę...

GARSENAS. Taigi. (Abu juokiasi)

GARSENAS (staiga surimtėjęs). Kur iešmai, žarijos, variniai piltuvai?

KAMBARINIS. Juokaujat?

GARSENAS (žiūrėdamas į jį). Kaip? Aha. Ne, aš nejuokauju. (Tyla. Vaikščioja po kambarį) Aišku, nei veidrodžių, nei langų. Nieko dūžtamo. (Staiga šiurkščiai) Kodėl iš manęs atėmė dantų šepetėlį?

KAMBARINIS. Na štai! Jūs atgaunate savigarbą. Nuostabu.

GARSENAS (piktai daužydamas krėslo ranktūrį). Prašau nekalbėti su manim familiariai. Aš suvokiu savo padėtį, bet nepakęsiu, kad jūs...

KAMBARINIS. Na, na! Prašau atleisti. Ką padarysi, visi klientai klausinėja to paties. Nespėja įeiti: „Kur iešmai?“ Tą akimirką jie, guldau galvą, negalvoja apie rytmetinį tualetą. Vos tik juos nuramini, ima reikalauti dantų šepetėlio. Bet, dėl Dievo meilės, gal teiktumėtės mažumėlę pamąstyti! Sakykite, na kam gi jums valytis dantis?

GARSENAS (nurimęs). Taip, iš tiesų – kam? (Žvalgosi) Ir kam žiūrėt į veidrodį? O į bronzinę statulėlę – kiek širdis geidžia... Manau, bus valandėlių, kai žiūrėsiu į ją neatitraukdamas akių. Neatitraukdamas akių – ką? Na, na, nėra ko slėpti, aš gi sakau, kad suvokiu padėtį. Norite, papasakosiu, kaip būna? Žmogus dūsta, grimzta, skęsta, virš vandens – tik jo akys, ir ką jis mato? Bronzinę statulėlę. Košmaras! Beje, tikriausiai jums uždraudė kalbėti su manim, aš ir neprašau. Tik žinokit, manęs neužklupo netikėtai, galite nesigirt mane nustebinęs, žiūriu tiesai į akis. (Vėl žingsniuoja po kambarį) Vadinasi, šepetėlio nėra. Lovos irgi nėra. Juk čia niekad nemiegama, ar ne?

KAMBARINIS. Žinoma, kad ne!

GARSENAS. Taip ir maniau. Kam miegoti? Ilgainiui jus apima snaudulys. Jaučiate, kaip limpa akys, bet kam tau miegas? Išsitiesiat ant sofos, ir štiš!.. miegai išsilaksto. Pasitrini akis, atsikeli, ir vėl viskas iš pradžių.

KAMBARINIS. Jūs toks romantiškas!
GARSENAS. Nutilkit. Aš nedejuoju ir nešūkauju, o žiūriu tiesai į akis. Nenoriu, kad mane užkluptų iš pasalų. Romantiškas? Vadinasi, čia neima miegas. Tikrai. Kam miegoti, jei neima miegas? Puiku. Palaukit... Palaukit: kodėl taip sunku? Kodėl taip nežmoniškai sunku? Žinau – tai gyvenimas be pauzių.

KAMBARINIS. Kokių pauzių?

GARSENAS (mėgdžioja). Kokių pauzių? (Įtariai) Pažiūrėkit į mane. Taip ir maniau! Štai kodėl jūsų žvilgsnis toks nepakenčiamas, vulgariai įkyrus. Po šimts pypkių, jie atrofavosi.

KAMBARINIS. Apie ką jus čia kalbat?

GARSENAS. Apie jūsų vokus. O mes mirksim. Tai vadinasi mirksėjimu. Švysteli juodas žaibas, uždanga nusileidžia ir vėl pakyla – pauzė baigėsi. Akys sudrėksta, pasaulis išnyksta. Jūs nežinote, kaip atgaivina tos keturi tūkstančiai poilsio akimirkų per valandą. Keturi tūkstančiai akimirkų užmaršties. Ir kai aš sakau keturi tūkstančiai...Tai gyvensiu be vokų? Nevaidinkit kvailio. Be vokų, be miego – ar ne vis tiek. Aš niekados nebemiegosiu... Bet kaip iškęsiu save patį? Pabandykite, na pasistenkite suprasti: matote, aš mėgstu tyčiotis ir... esu pratęs tyčiotis pats iš savęs. Bet aš... aš negaliu tyčiotis iš savęs be paliovos tenai atvangą suteikdavo naktys. Aš miegodavau. Tyru vaiko miegu. Tai buvo tarsi atpildas. Sapnuodavau paprastus sapnus. Didelę pievą... Pievą, ir tiek. Sapnuodavau, kad braidau po ją. Dabar diena?

KAMBARINIS. Puikiai matote – dega šviesa.

GARSENAS. Velniai rautų! Jums tai diena. O lauke?

KAMBARINIS (apstulbęs). Lauke?

GARSENAS. Lauke, anapus sienų?

KAMBARINIS. Koridorius.

GARSENAS. O koridoriaus gale?

KAMBARINIS. Kiti kambariai ir kiti koridoriai, ir laiptai.

GARSENAS. O toliau?

KAMBARINIS. Nieko.

GARSENAS. Jūs gi turite poilsio dieną. Kur einate?

KAMBARINIS. Pas dėdę, vyriausiąjį kambarinį, į ketvirtą aukštą.

GARSENAS. Turėjau pats suprasti. Kur jungiklis?

KAMBARINIS. Jo nėra.

GARSENAS. Kaip? Negalima užgesinti šviesos?

KAMBARINIS. Direkcija gali išjungti srovę. Bet neprisimenu, kad šitaip būtų atsitikę mūsų aukšte. Elektros turim į valias.

GARSENAS. Labai gerai. Teks gyventi atvirom akim...

KAMBARINIS (ironiškai). Gyventi...

GARSENAS. Nesikabinėkite prie žodžių. Atvirom akim. Visada. Akyse bus šviesu kaip vidurdienį. Galvoje taip pat. (Pauzė) O jeigu paleisčiau tą statulėlę į lempą, ji užgestų?

KAMBARINIS. Per sunki.

GARSENAS (suima rankomis statulėlę ir mėgina pakelti). Jūs teisus. Per sunki.

Tyla

KAMBARINIS. Jeigu aš jums nebereikalingas, – eisiu.

GARSENAS (krūpteli). Išeinat? Iki pasimatymo. (Kambarinis jau prie durų) Palaukite. (Kambarinis atsisuka) Tai skambutis? (Kambarinis linkteli galva) Aš galiu paskambinti kada noriu, ir jūs ateisit?

KAMBARINIS. Taip, turėčiau. Bet skambutis įnoringas. Išklero mechanizmas.

Garsenas eina prie skambučio ir spūsteli mygtuką.
Suskamba

GARSENAS. Veikia!

KAMBARINIS (nustebęs). Veikia. (Skambina savo ruožtu) Bet nesidžiaukite, greit suges. Taigi aš jūsų paslaugoms.

GARSENAS (tiesia ranką, tarsi norėtų sulaikyti). Aš...

KAMBARINIS. Ką?

GARSENAS. Ne, nieko. (Eina prie židinio ir paima peilį popieriui pjaustyti) O kas čia?

KAMBARINIS. Pats matote: peilis popieriui pjaustyti.

GARSENAS. Čia yra knygų?

KAMBARINIS. Ne.

GARSENAS. Tad kam jis reikalingas? (Kambarinis trukteli pečiais) Gerai. Eikite.

K a m b a r i n i s  išeina

Į viršų

ANTRA SCENA

Garsenas vienas. Eina prie statulėlės ir glosto ją ranka. Čia atsisėda, čia atsistoja. Eina prie skambučio ir spaudžia mygtuką. Skambutis neveikia. Mėgina dar du tris kartus. Veltui. Tada eina prie durų ir bando jas atidaryti. Durys nepasiduoda. Jis šaukia

GARSENAS. Kambarini! Kambarini!

Jokio atsako. Kaip patrakęs daužo kumščiais duris, šaukdamas kambarinį. Paskui staiga nusiramina ir atsisėda. Tą akimirką atsidaro durys ir įeina kambarinio lydima  I n e s ė

Į viršų

TREČIA SCENA

G a r s e n a s,  I n e s ė,  k a m b a r i n i s

KAMBARINIS (Garsenui). Šaukėt?

GARSENAS (nori atsakyti, bet jo žvilgsnis sustoja prie Inesės). Ne.

KAMBARINIS (atsigręždamas į Inesę). Ponia, jauskitės kaip namie. Jei norite ko paklausti... (Nusivylęs, kad Inesė tyli) Paprastai klientai mėgsta klausinėti... Kaip sau norit. Beje, apie dantų šepetuką, skambutį ir Barbedjeno bronzinę statulėlę galite pasiklausti to pono, jis viską žino, paaiškins ne blogiau už mane. (Išeina)

Tyla. Garsenas nežiūri į Inesę. Inesė žvalgosi, paskui staiga prieina prie Garseno

INESĖ. Kur Florans? (Garsenas tyli) Aš klausiu, kur Florans?

GARSENAS. Nežinau.

INESĖ. Nieko geresnio nesugalvojot? Bausmė, kai atima iš tavęs žmogų? Neišdegs. Florans kvailiukė, man jos nė kiek negaila.

GARSENAS. Atsiprašau, kuo jūs mane laikote?

INESĖ. Kaip – kuo? Jūs – budelis.

GARSENAS (krūpteli, paskui ima juoktis). Kvailas nesusipratimas. Budelis! Jūs įėjote, pažvelgėt į mane ir nusprendėte, kad aš budelis. Fantastiška! Kambarinis tiesiog keistas. Jis turėjo mus supažindinti. Budelis! Aš –Žozefas Garsenas, publicistas ir rašytojas. Tiesą sakant, mūsų padėtis vienoda, ponia...

INESĖ (karštai). Inesė Serano. Panelė.

GARSENAS. Labai gerai. Puiku. Ką gi, ledai pajudėjo. Vadinasi, aš panašus į budelį? O iš ko pažinsi budelį?

INESĖ. Jis atrodo, tarsi bijotų.

GARSENAS. Bijotų? Įdomu. O ko gi? Savo aukų?

INESĖ. Gana! Aš žinau, ką sakau. Mačiau save veidrody.

GARSENAS. Veidrody? (Apsižvalgo) Nepakenčiama – jie išnešė viską, kas bent kiek primena veidrodį. (Pauzė) Šiaip ar taip, drįstu jums teigti, kad aš nebijau. Padėtis ne iš lengvųjų, ir aš tai puikiai suvokiu. Bet nebijau.

INESĖ (trukteli pečiais). Jūsų reikalas. (Pauzė) Ar išeinate kartais į lauką pasivaikščioti?

GARSENAS. Durys užsklęstos.

INESĖ. Tuo blogiau.

GARSENAS. Suprantu, kad mano buvimas jus erzina. Ir aš meilyčiau likti vienas: reikia susikaupti, apmąstyti savo gyvenimą. Bet mes netrukdysime viens kitam, esu tuo tikras: aš nekalbu, nesiblaškau, netriukšmauju. Tik, jeigu leisite, duosiu patarimą: turėsime būti nepaprastai mandagūs vienas kitam. Tai bus geriausia mūsų gynyba.

INESĖ. Nesu mandagi.

GARSENAS. Tada aš būsiu mandagus už abu.

Tyla. Garsenas sėdi ant sofos. Inesė vaikštinėja skersai išilgai kambario

INESĖ (žiuri į jį). Kas jūsų lupoms?

GARSENAS (pažadintas iš minčių). Ką?

INESĖ. Ar negalėtumėt suvaldyti savo lūpų? Sukasi po nosim kaip vijurkas.

GARSENAS. Prašau atleisti, aš šito nežinojau.

INESĖ. Todėl ir sakau. (Garsenui nervingai trūkčioja lūpos) Ir vėl? Norite būti mandagus, o nesirūpinate savo veidu. Jūs čia ne vienas ir neturite teisės mane dirginti savo baime.

GARSENAS (atsistoja ir eina prie jos). O jūs nebijote?

INESĖ Ko? Baimė tiko prieš tai, kai dar buvo vilties.

GARSENAS (tyliai). Vilties nebėra, bet viskas dar priešaky. Mes dar nepradėjome kentėti, panele.

INESĖ. Žinau. (Pauzė) Tai kas gi dar atsitiks?

GARSENAS. Nežinau. Aš laukiu.

Tyla. Garsenas atsisėda. Inesė vėl matuoja kambarį. Garsenui nervingai trūkčioja lūpos. Paskui jis žvilgteli į Inesę ir užsidengia rankomis veidą. Įeina   E s t e l ė  ir  k a m b a r i n i s

Į viršų

KETVIRTA SCENA

I n e s ė,  G a r s e n a s,  E s t e l ė,  k a m b a r i n i s

ESTELĖ (žiūri į Garseną, kuris sėdi nepakeldamas galvos. Garsenui). Ne! Ne, ne, nepakelk galvos. Aš žinau, ką tu slepi delnuose, žinau, kad nebeturi veido. (Garsenas atitraukia rankas) Oi! (Pauzė. Nustebusi) Aš jūsų nepažįstu.

GARSENAS. Aš nesu budelis, ponia.

ESTELĖ. Aš ir nemaniau, kad jūs budelis. Aš... Man pasirodė, kad kažkas norėjo man iškrėsti pokštą. (Kambariniui) Jūs dar ko nors laukiate?

KAMBARINIS. Ne, nieko.

ESTELĖ (su palengvėjimu). O! Tai mes liksime vieni, ponas, ponia ir aš? (Ima juoktis)

GARSENAS (šaltai). Nematau nieko juokingo.

ESTELĖ (tebesijuokia). Tos sofos tokios bjaurios. Tik pažiūrėkite, kaip jas sustatė! Tarytum šiandien pirma Naujųjų metų diena, ir aš svečiuojuosi pas tetą Mari. Kiekvienam po sofą, ar ne? Šita mano? (Kambariniui) Aš niekad ant jos nesisėsiu, juk tai baisu: mano suknelė žydra, o sofa ryškiai žalia.

INESĖ. Imkite mano.

ESTELĖ. Tamsiai raudoną? Jūs labai maloni, bet ji irgi netinka. Ko norėti, kiekvienam savo dalis. Man kliuvo žalia, ir tebūnie. (Pauzė) Labiausiai tiktų pono sofa.

Tyla

INESĖ. Ar girdite, Garsenai?

GARSENAS (krūpteli). Sofa... O, atsiprašau. (Atsistoja) Ji jūsų, ponia.

ESTELĖ. Dėkoju. (Nusivelka paltą ir numeta ant sofos. Pauzė) Susipažinkime, kad jau tenka gyventi kartu. Aš – Estelė Rigo.

Garsenas nusilenkia ir ruošiasi prisistatyti, bet jį aplenkia Inesė

INESĖ. Inesė Serano. Labai malonu.

GARSENAS (vėl nusilenkia). Žozefas Garsenas.

KAMBARINIS. Ar aš dar reikalingas?

ESTELĖ. Ne, jūs laisvas. Aš paskambinsiu.

K a m b a r i n i s  nusilenkia ir išeina

Į viršų

PENKTA SCENA

I n e s ė,  G a r s e n a s,  E s t e l ė

INESĖ. Jūs labai graži. Mielai jus būčiau pasitikusi su gėlėmis.
ESTELĖ. Gėlėmis? Taip. Labai mėgau gėles. Čia jos nuvystų – per karšta. Tiek to. Svarbiausia – neprarasti geros nuotaikos, ar ne? Jūs...

INESĖ. Taip. Aną savaitę. O jūs?

ESTELĖ. Aš? Vakar. Apeigos tebesitęsia. (Ji kalba labai paprastai, bet tarsi matydama tai, apie ką pasakoja) Vėjas blaško sesers šydą. Ji iš paskutiniųjų stengiasi pravirkti. Dar, dar truputį! Štai ir pavyko! Dvi ašaros, dvi mažutės ašarėlės sublizgėjo po gedulo šydu. Olga Žardė šįryt atrodo baisiai. Ji laiko seserį už parankės. Ji neverkė – jos dažytos blakstienos, ir aš turiu pasakyti, kad... Tai buvo geriausia mano draugė.

INESĖ. Jūs labai kentėjote?

ESTELĖ. Ne. Gal tik jaučiau nuovargį.

INESĖ. O kas jums buvo?

ESTELĖ. Plaučių uždegimas. (Tokiu pat tonu kaip pirma) Na štai, jau viskas, jie išeina. Laba diena! Laba diena! Spaudžia vieni kitiems ranką. Mano vyras susirgo iš sielvarto, jis liko namie. (Inesei) O jūs nuo ko?

INESĖ. Nuo dujų.

ESTELĖ. O jūs, pone?

GARSENAS. Nuo dvylikos kulkų. (Estelė lošteli atgal) Atleiskite, aš numirėlis iš ne per geriausios kompanijos.

ESTELĖ. Mielas pone, gal malonėtumėte nevartoti tokių šiurkščių žodžių. Tai... tai įžeidžia. O pagaliau, kas čia tokio? Gal mes niekada ir nebuvome tokie gyvi. Jei jau būtinai reikia įvardinti tą... tą būseną, siūlau mus vadinti nesančiaisiais, šitaip daug korektiškiau. Ar seniai jūsų nebėra?

GARSENAS. Apie mėnesį.

ESTELĖ. Iš kur jūs?

GARSENAS. Iš Rio.

ESTELĖ. O aš iš Paryžiaus. Ten liko kas nors iš jūsiškių?

GARSENAS. Žmona. (Tokiu pat tonu kaip Estelė) Ji atėjo į kareivines, kaip ir kasdien, bet jos neįleido. Ji žiūri pro tvoros strypus. Ji dar nežino, kad manęs nebėra, bet nujaučia. Netrukus nueina. Vilki juodais drabužiais. Tuo geriau, nereikės persirengti. Ji neverkia; ji niekad neverkdavo. Skaisčiai šviečia saulė, o ji tokia juoda tuščioje gatvėje ir žiūri didelėm aukos akim. Kaip ji mane erzina!

Tyla. Garsenas sėdasi ant vidurinės sofos ir užsidengia rankomis veidą

INESĖ. Estelė!

ESTELĖ. Ponas, ponas Garsenai!

GARSENAS. Kas?

ESTELĖ. Jūs atsisėdote ant mano sofos.

GARSENAS. Atsiprašau. (Atsistoja)

ESTELĖ. Jūs toks susimąstęs.

GARSENAS. Užbaiginėju sąskaitas su gyvenimu. (Inesė ima juoktis) Tie, kurie juokiasi, geriau pasektų mano pavyzdžiu.

INESĖ. Mano sąskaitos su gyvenimu jau užbaigtos. Visiškai. Ten viskas savaime susitvarkė, man nebereikia rūpintis.

GARSENAS. Tikrai? Jūs manote, kad taip paprasta! (Perbraukia ranka kaktą) Kaip karšta! Jums leidus... (Nori nusivilkti švarką)

ESTELĖ. Jokiu būdu! (Švelniau) Ne. Negaliu pakęsti vienmarškinių vyrų.

GARSENAS (vėl apsivelka). Gerai. (Pauzė) Ištisas naktis praleisdavau redakcijoje. Ten visuomet būdavo kaip pirty. (Pauzė. Tokiu pat tonu kaip anksčiau) Ten yra karšta kaip pirty. Naktis.

ESTELĖ. Žiūrėk, tikrai jau naktis. Olga nusirenginėja. Kaip greitai žemėje bėga laikas.

INESĖ. Naktis. Jie užantspaudavo mano kambario duris. Dabar jis tuščias ir tamsus.

GARSENAS. Jie sukabino švarkus ant kėdžių atlošų. Pasiraitę marškinių rankoves. Ten įsismelkęs vyrų ir cigarų kvapas. (Pauzė) Man patiko gyventi tarp vienmarškinių vyrų.

ESTELĖ (šaltai). Ką gi, mūsų skoniai skiriasi. (Inesei) O jūs mėgstate vienmarškinius vyrus?

INESĖ. Aš ne itin mėgstu vyrus, ar jie būtų vienmarškiniai, ar su švarkais.

ESTELĖ (žiūri į juos nustėrusi). Bet kodėl, kodėl mus uždarė kartu?

INESĖ (vos nerėkia). Ką jūs kalbat?

ESTELĖ. Žiūriu į jus abu ir mąstau apie tai, kad gyvensime kartu... aš tikėjausi atrasti draugus, gimines.

INESĖ. Nuostabųjį draugą su skyle veide.

ESTELĖ. Ir jį. Jis puikiai šoko tango. Bet kodėl jie suvedė mus, būtent mus?

GARSENAS. Matyt, atsitiktinai. Žmones įkurdina, kur gali, iš eilės, kur yra vietos jiems atvykus. (Inesei) Kodėl jūs juokiatės?

INESĖ. Todėl, kad juokinate tuo savo atsitiktinumu. Jums būtinai reikia paguodos? Jie nieko nedaro atsitiktinai.

ESTELĖ (nedrąsiai). O gal mes kada esam susitikę?

INESĖ. Niekuomet. Nebūčiau jūsų pamiršusi.

ESTELĖ. O gal turime bendrų pažįstamų? Jūs pažįstate Diubua – Seimūrus?

INESĖ. Vargu bau.

ESTELĖ. Jų namai visiems atviri.

INESĖ. O ką jie veikia?

ESTELĖ (nustebusi). Nieko. Jie turi pilį Koreze ir...

INESĖ. Aš tarnavau pašte.

ESTELĖ (kiek atšlyja). O, tikrai?.. (Pauzė) O jūs, ponas Garsenai?

GARSENAS. Niekad nebuvau išvykęs iš Rio.

ESTELĖ. Taigi jūs visiškai teisus: mus suvedė atsitiktinumas.

INESĖ. Atsitiktinumas. Tai ir tie baldai čia atsitiktiniai? Atsitiktinė ir ši ryškiai žalia sofa – dešinėje, ir tamsiai raudona – kairėje? Irgi atsitiktinumas, ar ne? Ką gi, tik pamėginkite jas sukeisti vietomis, ir pamatysit. O bronzinė statulėlė irgi atsitiktinai? O tas karštis? Tas karštis! (Tyli) Jie viską sutvarkė iš anksto, jautriai apgalvojo net menkiausią smulkmeną. Šitas kambarys yra skirtas tik mums.

ESTELĖ. Liaukitės! Čia taip negražu, vulgaru, kampuota. Nemėgau kampų.

INESĖ (trukteli pečiais). O aš, jūsų nuomone, gyvenau ampyro stiliaus salone?

Pauzė

ESTELĖ. Vadinasi, viskas buvo numatyta?

INESĖ. Viskas. Mes parinkti specialiai.

ESTELĖ. Vadinasi, ne atsitiktinai jūs sėdite priešais mane? (Pauzė) Ko jie laukia?

INESĖ. Nežinau. Bet laukia.

ESTELĖ. Nepakenčiu, kai laukiama, kaip aš pasielgsiu. Iškart apima noras daryti atvirkščiai.

INESĖ. Tai ir darykit! Darykit! Jūs net nežinote, ko jie nori.

ESTELĖ (trepteli koja). Tai nepakenčiama. Ir kažkas man turi atsitikti per judu? (Žiūri į juos) Per judu. Anksčiau buvo veidų, kuriuose viską išskaitydavau. Jūsų veiduose nieko neįžiūriu.

GARSENAS (staiga Inesei). Tai kodėl mes esame drauge? Jūs jau prasitarėte – klokit viską be užuolankų.

INESĖ (nustebusi). Bet aš pati ničnieko nežinau.

GARSENAS. Reikia žinoti. (Susimąsto)

INESĖ. Jei tik kiekvienam iš mūsų užtektų drąsos pasakyti...

GARSENAS. Ką?

INESĖ. Estele!!

ESTELĖ. Taip?

INESĖ. Ką jūs padarėte? Kodėl jie jus atsiuntė čia?

ESTELĖ (skubiai). Aš nežinau, aš nieko nežinau! Man regis, tai klaida. (Inesei) Nesišypsokit! Pagalvokite, kiek žmonių kasdien... paliauja buvę. Tūkstančių tūkstančiai atkeliauja čia ir turi reikalų tik su žemesnio rango patarnautojais, bemoksliais. Todėl kaipgi nebus klaidų? Na nesijuokit. (Garsenui) Ir jūs. Pasakykite ką nors. Jeigu aš esu jų klaida, jie galėjo apsirikti ir dėl jūsų. (Inesei) Ir dėl jūsų. Geriau manykim, kad mes čia patekome per klaidą!

INESĖ. Viską pasakėte?

ESTELĖ. O ką dar norėtumėte sužinoti? Neturiu ko slėpti. Buvau bedalė našlaitė. Auginau jaunesnįjį brolį. Man pasipiršo senas tėvo draugas. Jis buvo turtingas, geras žmogus, aš sutikau. O kaip jūs būtumėt pasielgusi mano vietoj? Brolis sirgo, jam reikėjo gero gydymo. Su vyru pragyvenom šešerius metus be jokio debesėlio. Prieš porą metų sutikau tą, kurį man buvo skyręs likimas. Pamilom vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, jis kalbino drauge bėgti, bet aš atsisakiau. O paskui susirgau plaučių uždegimu. Štai ir viskas. Gal kas dėl kokių nors principų ir galėtų man prikišti, kad paaukojau savo jaunystę seniui. (Garsenui) Kaip jūs manote, tai nuodėmė?

GARSENAS. Žinoma, ne. (Pauzė) O jūs manote – nuodėmė gyventi pagal savo principus?

ESTELĖ. Kas jums galėtų tai prikišti?

GARSENAS. Aš leidau pacifistinį laikraštį. Prasidėjo karas. Ką daryti? Visų akys nukrypo į mane: „Ar jis išdrįs?“ Ir va – išdrįsau. Atsisakiau eiti į frontą, ir jie mane sušaudė. Argi aš kaltas?

ESTELĖ (padeda ranką ant jo dilbio). Jūs nekaltas, jūs...

INESĖ (ironiškai užbaigia). Herojus. O jūsų žmona, Garsenai?

GARSENAS. O ką? Aš ją ištraukiau iš purvo.

ESTELĖ (Inesei), Matot, matot!

INESĖ. Matau. (Pauzė) Kam tos komedijos? Čia visi savi.

ESTELĖ (arogantiškai). Savi?

INESĖ. Žmogžudžiai. Mes pragare, brangute, čia niekad nedaroma klaidų ir žmonės niekad nepasmerkiami už nieką.

ESTELĖ. Nutilkit.

INESĖ. Pragare! Pasmerkti! Pasmerkti!

ESTELĖ. Nutilkite. Ar nenutilsite? Aš draudžiu jums kartoti šiurkščius žodžius.

INESĖ. Pasmerkta, šventuolėle! Pasmerktas, nepriekaištingasis herojau! Savo malonumus mes jau atsiėmėm, tiesa? Yra žmonių, kurie iki pat mirties kentėjo dėl mūsų, o mes iš jų tyčiojomės. Dabar atėjo atpildo valanda.

GARSENAS (užsimoja). Ar nenutilsit?

INESĖ (žiūri į jį be išgąsčio, bet nepaprastai nustebusi). A – a – a! (Pauzė) Palaukit! Aš supratau, aš žinau, kodėl jie mus įkurdino kartu.

GARSENAS. Galvokite, ką sakot.

INESĖ. Pamatysite, kaip paprasta. Neverta nė sudilusio skatiko! Mūsų nekankina fiziškai, tiesa? Iš vis dėlto mes pragare. Ir niekas nebeateis. Niekas. Mes liksime vieni amžinai drauge. Argi ne taip? Tiesą sakant, mums trūksta čia tik budelio.

GARSENAS (šnabžda). Žinau.

INESĖ. Tai va – taupumo sumetimais jie sumažino personalą, štai ir viskas. Čia savitarna, kaip valgykloj.

ESTELĖ. Ką jūs tuo norite pasakyti?

INESĖ. Budelis – kiekvienas iš mūsų kitiems dviem.

Pauzė. Jie apmąsto tą žinią

GARSENAS (tyliai). Aš nebūsiu jūsų budelis. Aš nelinkiu jums nieko blogo ir neturiu su jumis nieko bendro. Nieko. Kas gali būti paprasčiau? Tad padarome šitaip: kiekvienas eina į savo kampą – tai savigyna. Jūs čia, jūs čia, aš ten. Ir tylim. Nė žodžio, juk nėra sunku, ar ne? Kiekvienam per akis savo rūpesčių. Man rodos, išbūčiau dešimt tūkstančių metų nekalbėdamas.

ESTELĖ. Aš turiu tylėti?

GARSENAS. Taip. Ir mes... mes būsime išgelbėti. Tylėkime. Susitelkime tik į save, nežiūrėkim į kitus. Gerai?

INESĖ. Gerai.

ESTELĖ (kiek dvejodama). Gerai.

GARSENAS. Tad sudie. (Sėdasi ant savo sofos, užsidengia rankomis veidą)

Tyla. Inesė pati sau ima dainuoti:

Ten, gatvelėj Blancs – Manteaux, *
Sukalė gražius pastolius.
Jie iškilo per du colius –
Štai koks mūsų ešafotas.
Tai bent gatvė Blancs – Manteaux!

Ten, gatvelėj Blancs – Manteaux,
Budelis anksti pakirdo,
Turi darbo per akis –
Reik nukirsdint generolus,
Vyskupus ir admirolus.
Tai bent gatvė Blancs – Manteaux!

Ten, gatvelėj Blancs – Manteaux,
Pažiūrėkit, kiek ponių,
O jau kokių prašmatnių!
Tik jos visos be galvų,
Žemėj pilna skrybėlių.
Tai bent gatvė Blancs – Manteaux!

Tuo metu Estelė pudruojasi ir dažosi lūpas. Pudruodamasi neramiai ieško akimis veidrodžio. Rausiasi rankinuke, paskui atsisuka į Garseną

ESTELĖ. Pone, gal turite veidrodį? (Garsenas neatsako) Veidrodį ar kišeninį veidroduką, nesvarbu. (Garsenas neatsako) Jeigu paliekate mane vienut vieną, duokite nors veidrodį.

Garsenas sėdi susiėmęs rankom galvą ir nieko neatsako

INESĖ (skubiai). Aš turiu veidrodėlį rankinuke. (Vis ieško, rausiasi savo rankinuke, nusivylusi) Nebeturiu. Tikriausiai paėmė raštinėje.

ESTELĖ. Kaip gaila.

Pauzė. Ji užsimerkia ir susvyruoja. Inesė pribėga ir ją palaiko

INESĖ. Kas jums?

ESTELĖ (atsimerkia ir šypsosi). Keistas jausmas. (Čiupinėja save) Jums taip nebūna? Kai savęs nematau, kad ir kiek čiupinėčiau kūną, vis atrodo, jog manęs nėra.

INESĖ. Laimingoji! O aš visuomet jaučiu save iš vidaus.

ESTELĖ. O taip, iš vidaus... Visa, kas dedasi galvose, taip miglota ir klaidinga. (Pauzė) Mano miegamajame šeši dideli veidrodžiai. Aš juos matau. Matau. Bet jie manęs nemato. Jie atspindi kušetę, kilimą, langą... Koks tuščias veidrodis be manęs. Kalbėdamasi atsisėsdavau taip, kad save matyčiau. Aš kalbėdavau ir matydavau save kalbančią. Matydavau iš šalies, kaip mane mato žmonės, tad neprarasdavau budrumo. (Apimta nevilties) O kaip lūpos? Esu tikra, nusidažiau kreivai. Bet aš gi negaliu likti amžiams be veidrodžio!

INESĖ. Norite, aš būsiu jūsų veidrodis? Eikit šen, aš jus kviečiu į svečius. Sėskitės ant mano sofos.

ESTELĖ (rodo į Garseną). Bet...

INESĖ. Jis mums nerūpi.

ESTELĖ. Mes juk skaudinsime vieni kitus, pati taip sakėt.

INESĖ. Argi panašu, kad aš norėčiau jums pakenkti?

ESTELĖ. Ką gali žinoti...

INESĖ. Tai tu mane įskaudinsi. Na ir kas? Kad jau reikia kentėti, tebūnie dėl tavęs. Sėsk. Pasislink arčiau. Dar. Žiūrėk man į akis: matai save?

ESTELĖ. Aš visai mažytė. Vos įžiūriu.

INESĖ. O aš matau tave. Visą. Klausinėk. Būsiu pats geriausias veidrodis.

Sutrikusi Estelė atsigręžia į Garseną, tarsi prašydama pagalbos

ESTELĖ. Pone! Pone! Ar mes jums netrukdom savo plepalais?

Garsenas neatsako

INESĖ. Palik jį ramybėj, nėra ko jo paisyt, mes vienos. Klausinėk.

ESTELĖ. Ar aš gerai pasidažiau lupas?

INESĖ. Parodyk. Ne per geriausiai.

ESTELĖ. Taip ir maniau. Gerai, kad (žvilgteli į Garseną) manęs niekas nematė. Dar pasidažysiu.

INESĖ. Jau geriau. Na, na! Neiškreipk lūpų kontūrų. Klausyk manęs. Taip, taip. Gerai.

ESTELĖ. Taip, kaip buvo, kaip atėjau?

INESĖ. Geriau. Vulgariau, žiauriau. Tavo lūpos – pragaro anga.

ESTELĖ. Hm... O ar tai gerai? Mane erzina, kad nematau pati savęs. Prisiekiate, kad gerai?

INESĖ. Ar nenorėtumėt pereiti prie „tu“?

ESTELĖ. Prisieki, kad gerai?

INESĖ. Tu graži.

ESTELĖ. O jūsų geras skonis? Ar jūsų skonis toks kaip mano? Kaip apmaudu, tiesiog pikta!

INESĖ. Mano skonis kaip tavo, nes tu man patinki. Atidžiai žiūrėk į mane. Šypsokis man. Aš irgi ne kokia pajodžarga. Argi nesu vertesnė už veidrodį?

ESTELĖ. Nežinau. Jūs mane trikdot. Savo atvaizdą buvau prisijaukinusi. Aš jį taip gerai pažinojau... Nusišypsosiu: mano šypsena nugrims jūsų vyzdžių gelmėje, ir vienas Dievas težino, kas atsitiks.

INESĖ. O kas tau trukdo prisijaukinti mane? (Jos žiūri viena į kitą. Estelė šypsosi, kiek pasiduoda) Tu tikrai nenori sakyt man „tu“?

ESTELĖ. Man sunku moterims sakyti „tu“.

INESĖ. Ypač pašto tarnautojoms, ar ne? Kas ten ant skruosto? Raudona dėmė?

ESTELĖ (krūpteli). Koks siaubas, raudona dėmė! Kur?

INESĖ. Ten, ten! Pakliuvai į spąstus, paukštyte! Nėra jokios raudonos dėmės. Nė mažiausios. Na, kaip? O jeigu veidrodis imtų meluoti? Arba jei užsimerkčiau, nežiūrėčiau į tave, kas tau iš to grožio? Nebijok: aš žiūrėsiu į tave, mano akys visuomet bus atmerktos. Ir aš būsiu gera, labai gera. Tik privalai man sakyti „tu“.

Pauzė

ESTELĖ. Aš tau patinku?

INESĖ. Labai!

Pauzė

ESTELĖ (galva rodydama į Garseną). Norėčiau, kad ir jis žiūrėtų į mane.

INESĖ. Cha! Todėl, kad vyras. (Garsenui) Jūs laimėjot. (Garsenas neatsako) Tad žiūrėkite į ją! (Garsenas neatsako) Nevaidinkit komedijos, girdėjote kiekvieną mūsų žodį.

GARSENAS (staiga pakelia galvą). Jūs teisi – kiekvieną žodį. Veltui stengiausi pirštais užsikimšt ausis, bet kur tu pabėgsi nuo jūsų plepalų. Dabar paliksite mane ramybėje? Man jūs nerūpite.

INESĖ. O mažytė rūpi? Matau jus kaip nuluptą: apsimetate abejingas, gal užkibs.

GARSENAS. Kartoju, palikite mane ramybėje. Kažkas redakcijoj kalba apie mane, norėčiau paklausyt. Galite būti rami, man nusispjaut ant jūsų mažytės.

ESTELĖ. Ačiū.

GARSENAS. Nenorėjau būti storžievis...

ESTELĖ. Galvijas!

Pauzė. Jie stovi vienas priešais kitą

GARSENAS. Na, štai! (Pauzė) Juk maldavau – nutilkit.

ESTELĖ. Tai ji pradėjo. Ji man pasiūlė savo veidrodį, o aš jos neprašiau nieko.

INESĖ. Nieko. Tik sukaisi aplink jį ir vaipeisi, norėdama atkreipti dėmesį.

ESTELĖ. Tai kas?

GARSENAS. Ar papaikot? Jūs gi matote, kuo viskas baigiasi. Nutilkit gi! (Pauzė) Mes kuo ramiausiai susėsime, užsimerksim ir pasistengsime pamiršti kits kitą.

Pauzė. Jos vangiai sliūkina į savo vietas. Susėda. Staiga Inesė atsisuka

INESĖ O, pamiršti! Koks vaikiškumas! Jūs man įkyrėjot iki gyvo kaulo. Nuo jūsų tylėjimo man sprogsta ausų būgneliai. Galite užsikimšti burną, nusipjaut liežuvį, vis tiek būsite čia. Nuslopinsite savo mintis? Aš jas girdžiu, jos tiksi kaip žadintuvas, žinau, kad ir jūs girdite mano mintis. Na ir kas, kad kiūtot susigūžęs sofos kamputyje, jūs visur, garsai pasiekia mane sutepti, nes jūs girdėjote juos sklindančius. Jūs iš manęs pavogėt viską, net veidą: jūs jį matote, o aš ne. O ją? Ją? Ir ją iš manęs pavogėt: jei būtume vienos, manote, ji elgtųsi šitaip su manim! Ne, ne, neleisiu jums, – atidenkite veidą, taip jums per daug patogu. Jūs sėdėsite nieko nejausdamas, pasinėręs į save kaip Buda, o aš užsimerksiu ir jausiu, kad ji jums atiduoda visus savo žodžius, visus judesius, net suknelės šlamesį, ir šypsosi jums, o jūs nematot... Na, tik ne tai! Aš pati renkuosi savo pragarą, noriu matyti jūsų veidą ir stot į atvirą kovą.

GARSENAS. Taip ir maniau, kad viskas šitaip pasibaigs; jie suraitė mus kaip šiltą vilną. Jei būtų apgyvendinę mane su vyrais... Vyrai moka tylėti. Bet ko norėt! (Jis prieina prie Estelės ir paima ranka už smakro) Tai kaip, pupyte, aš tau patinku? Sako, kritau į akį?

ESTELĖ. Nelieskite manęs.

GARSENAS. Še tau! Nėra ko varžytis! Žinai, aš labai mylėjau moteris. Ir jos mane labai mylėjo. Atsipalaiduok, mums nebėra ko prarasti. Kam tas mandagumas? Kam tos ceremonijos? Čia visi savi! Netrukus būsime nuogi kaip kirmėlės.

ESTELĖ. Paleiskite mane!

GARSENAS. Kaip kirmėlės! Juk aš įspėjau. Prašiau ramybės ir trupučio tylos. Užsikimšau pirštais ausis. Kalbėjo Gomezas, stovėdamas tarp stalų, o vyrai redakcijoj klausėsi jo. Vienmarškiniai. Norėjau suprasti, apie ką jie kalba, bet neįstengiau: Žemėje įvykiai veja vienas kitą. Ar negalėjot patylėti? Dabar viskas baigta, jis nebekalba, ir aš nesužinosiu, ką galvoja apie mane. Tiek to, mes turime eit iki pat galo. Nuogi kaip kirmėlės: noriu žinoti, su kuo turiu garbės.

INESĖ. Jūs žinote, dabar žinote.

GARSENAS. Kol kiekvienas iš mūsų neprisipažins, už ką jis nuteistas, mes nieko nesužinosim. Tu, šviesiaplauke, pradėk. Kodėl? Pasakyk mums – kodėl? Tavo atvirumas gal padės išvengti negandų. Kai suvoksime savo ydas... Tad kodėl?

ESTELĖ. Sakau gi, kad nenumanau. Jie man nepaaiškino.

GARSENAS. Žinau. Man jie irgi nepanoro atsakyti. Bet aš pažįstu save. Bijai kalbėti pirma? Labai gerai. Pradėsiu aš. (Tyla) Aš nesu iš gražiųjų.

INESĖ. Gerai žinom, kad jūs dezertyras.

GARSENAS. Nekalbėkit apie tai. Niekados. Aš čia todėl, kad kankinau žmoną. Štai ir viskas. Penkerius metus. Be abejonės, ji ir dabar kenčia. Štai ji: vos pradedu kalbėti, taip ir stovi mano akyse. Mane domina Gomezas, o matau ją. Kur Gomezas? Penkerius metus. Tik pamanykit, jie grąžino jai mano daiktus. Ji sėdi prie lango ir ant kelių laiko mano švarką. Švarką su dvylika skylių. Kraujas kaip rūdys. Skylių kraštai parudavę. Juk tai muziejaus eksponatas, istorinis švarkas. O aš juo vilkėjau! Pravirk! Ar pravirksi kada nors?! Grįždavau girtas kaip kiaulė, persismelkęs vyno ir moterų kvapais. Kiauras naktis ji laukdavo manęs, be ašarų. Ir, aišku, be mažiausio priekaišto. Tik akys. Didžiulės akys. Aš nieko nesigailiu. Užmokėsiu, bet nieko nesigailiu. Lauke sninga. Na pravirk pagaliau! Ta moteris tiesiog pašaukta būti kankine.

INESĖ (kone švelniai). Kodėl jūs vertėte ją kentėti?

GARSENAS. Todėl, kad buvo lengva. Nuo vieno vienintelio žodžio jos veidas pasikeisdavo – tikra mimoza! Ir nė menkiausio priekaišto! Aš mėgstu tyčiotis. Vis laukiau, laukiau. Bet ne, nei ašaros, nei priekaišto. Suprantate, aš ją ištraukiau iš purvo. Perbraukia ranka švarką nežiūrėdama. Jos pirštai aklai ieško skylių. Ko tu lauki? Ko tikiesi? Aš tau sakau, kad nieko nesigailiu. Ji per daug žavėjosi manim, štai kas yra. Ar suprantate?

INESĖ. Ne. Manimi niekas nesižavėjo.

GARSENAS. Tuo geriau. Tuo jums geriau. Visa tai jums turi atrodyti labai abstraktu. Štai, pavyzdžiui, toks atsitikimas: parsivedžiau į savo namus mulatę. Kokios naktys! Žmona miegojo pirmame aukšte, tikriausiai viską girdėdavo. Ji keldavosi pirma, o kadangi mes ilgai miegodavom, atnešdavo į lovą pusryčius.

INESĖ. Niekšas!

GARSENAS. Taip, taip, mylimas niekšas. (Kažkas atitraukia jo dėmesį) Ne, nieko. Vėl Gomezas, bet kalba ne apie mane. Sakot, niekšas? Žinoma, po paraliais, kitaip argi būčiau čia patekęs? O jūs?

INESĖ. Tai štai: aš buvau, kaip ten sakoma, pasmerkta moteris. Jau pasmerkta, girdite? Tad nieko nuostabaus, kad esu čia.

GARSENAS. Viskas?

INESĖ. Ne, dar ta Florans istorija. Jos dalyviai mirę. Visi trys. Pirmiausia jis, paskui jį ir aš. Nė vieno ten neliko, galiu būti rami, tik kambarys. Kartais matau tą kambarį. Tuščias, uždarom langinėms. Ak, ak! Pagaliau nuėmė antspaudus. Išnuomojamas... Jis išnuomojamas. Ant durų skelbimas. Tai... juokinga.

GARSENAS. Trys. Jus sakėte trys?

INESĖ. Trys.

GARSENAS. Vyriškis ir dvi moterys?

INESĖ. Taip.

GARSENAS. Žiūrėk tu man! (Tyla) Jis nusižudė?

INESĖ. Jis? Niekuomet nebūtų ryžęsis. Nors kentėjo. Ne, jį suvažinėjo tramvajus. Tikras nesusipratimas! Aš gyvenau jų namuose, tai mano pusbrolis.

GARSENAS. Florans buvo šviesiaplaukė?

INESĖ. Šviesiaplaukė? (Žvilgteli į Estelę) Žinote, aš nieko nesigailiu, bet man nemalonu jums pasakoti tą istoriją.

GARSENAS. Nieko! Pasakokite! Jūs ėmėte juo šlykštėtis?

INESĖ. Po truputį. Tai dėl šio, tai dėl to. Pavyzdžiui, jis siurbčiodavo gerdamas arbatą, pūsdavo per nosį į stiklinę. Dėl niekniekių. O, tai buvo silpnas žmogus, lengvai įskaudinamas. Kodėl jūs šypsotės?

GARSENAS. Todėl, kad aš nesu lengvai įskaudinamas.

INESĖ. Ką gali žinoti. Aš persikūnijau į ją, ji ėmė žiūrėti į jį mano akimis... Pagaliau ji atiteko man. Mes išsinuomavom kambarį kitame miesto gale.

GARSENAS. O paskui?

INESĖ. Paskui tas tramvajus... Aš jai kasdien kartojau: „Ką padarysi, mažyte, mes jį nužudėm“. (Tyla) Aš pikta.

GARSENAS. Taip. Aš irgi.

INESĖ. Ne, jūs nesat piktas. Tai kas kita.

GARSENAS. O kas?

INESĖ. Vėliau pasakysiu. O aš pikta: kad pati galėčiau gyventi, turiu kitus kankinti. Nesantaikos liepsna. Liepsna kitų širdyse. Kai lieku vienut viena – gestu. Pusmetį liepsnojau jos širdyje, viską sudeginau. Vieną naktį ji atsikėlė, atsuko dujų kranelį, o man nė į galvą, ir vėl atsigulė šalia manęs. Štai ir viskas.

GARSENAS. Hm!..

INESĖ. Kas?

GARSENAS. Nieko. Nešvari istorija.

INESĖ. Taip, nešvari. Na ir kas?

GARSENAS. Taip, jūs teisi. (Estelei) Tavo eilė. O ką tu padarei?

ESTELĖ. Jau sakiau, kad nežinau. Veltui sukau galvą...

GARSENAS. Gerai. Ką gi, teks tau padėti. Kas tasai tipas suknežintu veidu?

ESTELĖ. Koks tipas?

INESĖ. Puikiai žinai. Tas, kurio išsigandai tik įėjusi.

ESTELĖ. Mano bičiulis.

GARSENAS. Kodėl tu jo išsigandai?

ESTELĖ. Jūs neturite teisės manęs kvosti.

INESĖ. Jis nusišovė dėl tavęs?

ESTELĖ. Aišku, ne! Jūs išsikraustėte iš proto!

GARSENAS. Tai ko išsigandai? Jis įvarė kulką sau į veidą, ar ne? Ir sutrupino kiaušą?

ESTELĖ. Nutilkite! Nutilkite!

GARSENAS. Dėl tavęs! Dėl tavęs!

INESĖ. Nusišovė dėl tavęs!

ESTELĖ. Palikite mane ramybėje! Aš jūsų bijau. Išleiskit! Išleiskit mane! (Puola prie durų ir daužo)

GARSENAS. Puiku. Nešdinkis. Tik durys užsklęstos iš lauko pusės.

Estelė skambina; skambučio negirdėti. Inesė ir Garsenas juokiasi. Estelė atsigręžia į juos, atsirėmusi nugara į duris

ESTELĖ (kimiu balsu, lėtai). Jūs niekšai.

INESĖ. Aišku, niekšai, tai kas? Vadinasi, tas tipas nusišovė dėl tavęs. Jis buvo tavo meilužis?

GARSENAS. Žinoma, jos meilužis. Ir norėjo, kad ji priklausytų jam vienam, tiesa?

INESĖ. Jis puikiai šoko tango, bet, manau, buvo neturtingas.

Tyla

GARSENAS. Tavęs klausia, ar jis buvo neturtingas.

ESTELĖ. Taip, jis buvo neturtingas.

GARSENAS. Be to, tau rūpėjo saugot reputaciją. Kartą jis atėjo pas tave, maldavo bėgti drauge, o tu tik pasijuokei.

INESĖ. Taip? Taip? Tu pasijuokei? Ir dėl to jis nusišovė?

ESTELĖ. Tu šitaip žiūrėjai į Florans?

INESĖ. Taip.

Pauzė. Estelė ima juoktis

ESTELĖ. Nepataikėt. (Ji išsitiesia ir žiūri į juos, vis dar atsirėmusi nugara į duris. Šaltai ir atžariai) Jis norėjo padaryt man vaiką. Dabar patenkinti?

GARSENAS. O tu... tu nenorėjai?

ESTELĖ. Nenorėjau. Bet vaikas gimė. Išvykau penkiems mėnesiams į Šveicariją. Niekas nieko nesužinojo. Gimė mergaitė. Rožė tuo metu buvo su manim. Jis džiaugėsi, kad duktė. Aš – ne.

GARSENAS. Toliau?

ESTELĖ. Ten buvo balkonas. Virš ežero. Atsinešiau didelį akmenį. Jis šaukė: „Estelė, nereikia, maldauju tavęs“. Bjaurėjausi juo. Jis viską matė. Pasilenkė per balkoną, o ežere – ratilai.

GARSENAS. Toliau?

ESTELĖ. Viskas, aš grįžau į Paryžių. O jis pasielgė kaip tinkamas.

GARSENAS. Nusišovė?

ESTELĖ. Na, žinoma. Be reikalo: mano vyras ničnieko neįtarė. (Pauzė) Nekenčiu jūsų. (Kukčioja be ašarų)

GARSENAS. Nesivarginkit. Čia ašaros neteka.

ESTELĖ. Aš bailė! Bailė! (Pauzė) Kad žinotumėt, kaip jūsų nekenčiu!

INESĖ (apkabindama ją). Vargšiukė! (Garsenui) Kvota baigta. Nusibodo tas jūsų budelio veidas.

GARSENAS. Budelio... (Žvalgosi aplinkui) Viską atiduočiau, kad galėčiau pasižiūrėt į veidrodį. (Pauzė) Kaip karšta! (Automatiškai nusivelka švarką) O, atsiprašau! (Nori apsivilkti)

ESTELĖ. Galite būti vienmarškinis. Dabar jau...

GARSENAS. Taip. (Sviedžia švarką ant sofos) Nepykite ant manęs, ESTELĖ.

ESTELĖ. Aš nepykstu.

INESĖ. O ant manęs? Tu pyksti ant manęs?

ESTELĖ. Taip.

Tyla

INESĖ. Na kaip, Garsenai? Štai mes pliki kaip kirmėlės. Ar kas nors paaiškėjo?

GARSENAS. Nežinau. Gal kiek ir paaiškėjo. (Nedrąsiai) O jeigu pabandytume padėti viens kitam?

INESĖ. Man nereikia pagalbos.

GARSENAS. Inese, mes patekom į voratinklį. Menkiausias jūsų krustelėjimas – pavyzdžiui, pakeliate ranką pasivėduoti – užkliudys mudu su ESTELĖ. Niekas iš mūsų neišsigelbės po vieną; arba žūsime visi kartu, arba kartu išsikapanosim. Rinkitės. (Pauzė) Kas atsitiko.

INESĖ. Išnuomojo. Langai plačiai atverti, ant mano lovos sėdi vyriškis. Išnuomojo! Išnuomojo! Įeikite, įeikite, nesivaržykit. Tai moteris. Ji prieina prie jo, padeda rankas jam ant pečių... Kodėl neuždega šviesos, tamsu kaip vilko aky! Ar jie bučiuojasi? Tai mano kambarys! Mano! Kodėl gi neuždega šviesos? Aš jų nebematau. Ką jie ten šnabžda? Jis glamonės ją ant mano lovos? Ji sako, kad dabar vidurnaktis, kambarys saulės užlietas. Vadinasi, aš anku. (Pauzė) Viskas baigta: nieko nebematau, nieko nebegirdžiu. Ką gi, su žeme, manyčiau, sąskaitos suvestos. Daugiau jokio pateisinimo. (Ima virpėti) Jaučiuosi tuščia. Dabar aš visiškai mirusi. Visa esybe čia. (Pauzė) Ką jūs sakėt? Regis, kalbėjote, kad norite man padėti?

GARSENAS. Taip.

INESĖ. Padėti?

GARSENAS. Pergudrauti juos.

INESĖ. O mainais?

GARSENAS. Pagelbėsite man. Visai nesunku, Inese: tereikia trupučio geros valios.

INESĖ. Geros valios... Įdomu, iš kur aš jos paimsiu? Aš kiaurai supuvusi.

GARSENAS. O aš? (Pauzė) Ir vis dėlto gal pabandykim!

INESĖ. Mano siela išdžiūvo. Nemoku nei imti, nei duoti. Kaip galėčiau padėti? Sausa šaka tuoj sudegs. (Pauzė. Žiūri į Estelę, kuri sėdi susiėmusi rankomis galvą) Florans buvo šviesiaplaukė.

GARSENAS. Ar žinote, kad šita mažytė bus jūsų budelis?

INESĖ. Galbūt numanau.

GARSENAS. Jus įveiks pasinaudodami ja. O aš... aš... aš... į ją nekreipsiu nė menkiausio dėmesio. Jeigu jūs...

INESĖ. Kas?

GARSENAS. Tai spąstai. Jie žiūri, ar jūs pakliūsite į juos.

INESĖ. Žinau. O jūs, jūs irgi spąstai. Manote, kad jie nežino, ką jūs pasakysit? Manote, kad jūsų žodžiai nėra žabangos, kurių nematom? Viskas yra spąstai. O kas man? Aš irgi spąstai. Spąstai jai. Galbūt aš ją pagausiu.

GARSENAS. Jus ničnieko nepagausite. Mes bėgam vienas paskui kitą kaip mediniai arkliukai karuselėje ir niekad nepavejam viens kito: patikėkite, jie iš anksto viską numatė. Meskite visa tai iš galvos, Inese. Paleiskite ją. Arba visiems trims užtrauksite nelaimę.

INESĖ. Argi aš panaši į tokią, kuri paleidžia grobį? Žinau, kas manęs laukia. Aš degsiu, aš degu ir žinau, kad tai niekad nesibaigs. Aš viską žinau: manote, paleisiu grobį? Ji bus mano, žiūrės į jus mano akimis, kaip Florans žiūrėdavo į aną. Ko jūs mane bauginate nelaime? Sakau, kad žinau viską, ir net negaliu pasigailėt pati savęs. Spąstai! Cha cha! Spąstai! Aišku, aš pakliuvau į spąstus. Na ir kas? Jeigu jie patenkinti – tuo geriau.

GARSENAS (suima ją už peties). Bet aš galiu jus užjausti. Pasižiūrėkit į mane: mes nuogi. Nuogi iki pašaknų, aš kiaurai jus matau. Tai mus jungia. Argi manote, kad galėčiau padaryti jums ką bloga? Aš nieko nesigailiu, aš nesiskundžiu, mano širdis irgi išdžiūvusi. Bet jus užjausti aš galiu.

INESĖ (pasidavusi jo žodžių magijai, dabar pasipurto). Nelieskite manęs. Negaliu pakęsti, kai mane liečia. O užuojautą pasilikite sau. Garsenai susimildamas, šiame kambaryje ir jums pristatyta daugybė spąstų. Jums. Specialiai jums. Geriau pasirūpinkite savo reikalais. (Pauzė) Jei mudvi su mažyte paliksite ramybėje, pasistengsiu jums nekenkti.

GARSENAS (valandėlę žiūri į ją, paskui patrauko pečiais). Gerai.

ESTELĖ (pakeldama galvą). Gelbėkit, Garsenai.

GARSENAS. Ko jūs norite iš manęs?

ESTELĖ (atsistoja ir eina prie jo). Jūs galite padėti man.

GARSENAS. Kreipkitės į ją.

Inesė prieina ir atsistoja užpakaly Estelės, visiškai arti, bet nesiliečia. Dabar ji kalbės Estelei kone į ausį. Bet Estelė, stovėdama veidu į Garseną, kuris žiuri į ją tylėdamas, atsakinėja vien jam, tarsi klausinėtų jis

ESTELĖ. Aš prašau, juk jūs prižadėjote, Garsenai, prižadėjote! Greičiau, greičiau, aš nenoriu likti viena. Olga nusivedė jį šokius.

INESĖ. Ką nusivedė?

ESTELĖ. Pjerą. Jiedu šoka.

INESĖ. Kas yra Pjeras?

ESTELĖ. Vienas kvailiukas. Jis mane vadino šaltinėliu. Jis mylėjo mane. Ji nusivedė jį į šokius.

INESĖ. Tu myli jį?

ESTELĖ. Jie sėdasi. Ji uždusus. Kodėl ji šoka? Gal nori sublogti? Žinoma, ne. Žinoma, aš jo nemylėjau: jis aštuoniolikos metų, aš gi ne žmogėdra.

INESĖ. Tad atstok nuo jų. Koks tavo rūpestis?

ESTELĖ. Jis buvo mano.

INESĖ. Žemėje nebėra nieko tavo.

ESTELĖ. Jis buvo mano.

INESĖ. Taip, buvo... Pamėgink jį paimti, pamėgink prisiliesti prie jo. O ji, Olga, gali. Ar ne? Argi ne? Gali paimti jį už rankų, liesti jo kelius.

ESTELĖ. Ji spaudžiasi prie jo savo didele krūtine, alsuoja tiesiai jam į veidą. Nykštuk, vargšas Nykštuk, ko tu lauki, kodėl nenusijuoki jai į akis? O, anksčiau būtų užtekę vien mano žvilgsnio, ir ji nebūtų drįsusi... Ar aš tikrai jau esu niekas?

INESĖ. Niekas. Žemėje neliko nė trupinėlio tavęs, tavo visas lobis čia. Gal reikia peilio knygoms pjaustyti? Bronzinės statulėlės? Žydroji sofa tavo. Ir aš tavo, mažyte, amžinai tavo.

ESTELĖ. Cha! Mano? Kuris iš judviejų išdrįstų pavadinti mane šaltinėliu? Jūsų neapgausi, jus žinote, kad aš šiukšlė. Galvok apie mane, Pjerai, galvok apie mane, gink mane! Kol tu galvoji: „Mano šaltinėlis, tyrasis šaltinėlis“, aš tik pusiau čia, aš tik pusiau kalta, aš esu šaltinėlis ten, šalia tavęs. Ji raudona kaip pomidoras. Ne, tai neįmanoma: šimtą kartų juokėmės iš jos drauge! O kokia čia melodija? Aš ją taip mėgau! O, tai Sen Luji bliuzas!.. Ką gi, šokit, šokit! Tai juoktumėtės, Garsenai, ją pamatęs! O ji niekad nesužinos, kad aš ją matau. Matau tave, matau tavo išsidraikiusius plaukus, matau tavo įaudrintą veidą, matau, kaip tu mindai jam kojas. Nors mirk iš juoko! Na greičiau! Greičiau! Jis ją traukia, stumia. Tiesiog nepadoru. Greičiau! Jis man sakydavo: „Jūs tokia lengvutė!“ Greičiau, greičiau! (Kalbėdama šoka) Sakau, kad matau tave. O jai nė motais, šoka mano akyse. Mūsų Estelė! Kodėl mūsų Estelė? Ak, nutilk! Per laidotuves nė ašaros neišliejai. Ji jam pasakė: „Mūsų Estelė!“ Ji drįsta kalbėti su juo apie mane. Nepataiko į ritmą, taip jai ir reikia. Žinos kalbėt ir šokti vienu metu. Ką tu šneki... Ne, ne nesakyk jam! Aš atiduodu jį tau, pasiimk jį, turėkis, daryk su juo ką nori, tik nesakyk... (Liaujasi šokusi) Gerai. Dabar gali jį turėtis. Garsenai, ji jam viską pasakė apie Rože, kelionę į Šveicariją, apie vaiką, ji jam viską papasakojo. „Mūsų brangioji Estelė nebuvo...“ Taip, taip, tikrai, aš nebuvau... Jis liūdnai linguoja galvą, bet nepasakysi, kad ta žinia jį sukrėtė. Dabar turėkis jį. Man neberūpi jo ilgos blakstienos nei drovi šypsena. Pamanyk sau! Jis vadino mane šaltinėliu, krištolu. Ką gi, krištolas sudužo į smulkiausias šukes. „Mūsų brangioji Estelė“. Tai šokit! Šokit! Taikykit į ritmą. Viens, du! (Šoka) Viską pasauly atiduočiau, kad tik galėčiau akimirkai sugrįžt į žemę, vienai akimirkai, – ir pašokti. (Ji šoka. Pauzė) Blogai girdėti. Jie užgesino šviesas, lyg ruoštųsi šokti tango. Kodėl tokia tyli muzika? Garsiau! Kaip toli! Aš... aš nieko nebegirdžiu. (Sustoja) Ir niekad nebeišgirsiu. Žemė apleido mane. Garsenai, pažvelk į mane, apkabink mane.

Inesė už Estelės nugaros rodo Garsenui, kad pasitrauktų

INESĖ (valdingai). Garsenai!

GARSENAS (žengia žingsnį atgal ir rodo Estelei į Inesę). Kreipkitės į ją.

ESTELĖ (įsikimba į Garseną). Neišeikit! Juk jūs vyras! Pažiūrėkit į mane, nenusukit akių – argi taip sunku? Mano plaukai aukso spalvos, be to, kai kas dėl manęs nusižudė. Maldauju, juk jūs vis tiek žiūrėsit į ką nors. Jei ne į mane, tai į statulėlę, stalą arba sofas. Juk aš mielesnė akiai, ar ne? Žiūrėk, aš iškritau iš jų širdžių kaip paukštelis iš lizdo. Pakelk mane, priglobk savo širdy, pamatysi, kokia aš būsiu švelni.

GARSENAS (stipriai pastumia ją nuo savęs). Sakau, kreipkitės į ją.

ESTELĖ. Į ją? Jos nereikia paisyti – ji moteris.

INESĖ. Manęs nereikia paisyti? Bet, paukštyte, jau seniai tu priglausta mano širdy. Nebijok, aš žiūrėsiu į tave nenuleisdama akių, net nemirksėdama. Tu gyvensi mano žvilgsnyje kaip aukso smiltelė saulės spinduly.

ESTELĖ. Saulės spinduly? Dar ko! Palikite mane ramybėje. Ką tik mėginote – matėt, kad nieko neišėjo.

INESĖ. Estele, tu mano šaltinėlis, mano krištolas!

ESTELĖ. Jūsų krištolas? Juokinga! Ką norite apgauti? Visi žino, kad išmečiau savo vaiką per langą. Ant žemės pažiro krištolo šukės, bet man nusispjaut. Liko tik apvalkalas – ir jis ne jums skirtas.

INESĖ. Eikš! Būsi, kas norėsi: šaltinėlis, pamazgų duobė; kokia norėsi, tokia ir atsispindėsi mano akių gelmėj.

ESTELĖ. Paleiskite mane! Jūs neturit akių! Ką reikia padaryti, kad mane paleistum? Še tau!

Spjauna Inesei į veidą. Toji staigiai ją paleidžia

INESĖ. Garsenai! Jūs už tai sumokėsit!

Pauzė. Garsenas gūžteli pečiais ir eina prie Estelės

GARSENAS. Vadinasi, tau reikia vyro?

ESTELĖ. Vyro? Ne. Tavęs.

GARSENAS. Nepaistyk niekų. Tau tiktų bet kas. O kadangi aš po ranka, gerai ir aš. (Suima ją už pečių) Žinai, visai neišmanau, kuo galėčiau tau patikti: nesu kvaišelis ir nešoku tango.

ESTELĖ. Imu tave tokį, koks esi. Gal sugebėsiu pakeisti.

GARSENAS. Abejoju... Būsiu... išsiblaškęs. Man rūpi kiti dalykai.

ESTELĖ. Kokie?

GARSENAS. Tau jie neįdomūs.

ESTELĖ. Aš atsisėsiu ant tavo sofos. Lauksiu, kol ateisi.

INESĖ (prapliumpa juoktis). Tai kalė! Šliaužk! Šliaužk pas jį! O jis net nėra gražus!

ESTELĖ (Garsenui). Neklausyk, ką ji šneka. Ji neturį akių, ji neturi ausų. Jos nereikia paisyti.

GARSENAS. Aš duosiu tau viską, ką galėsiu. Tai nedaug. Nemylėsiu tavęs – per gerai pažįstu.

ESTELĖ. Tu geidi manęs?

GARSENAS. Taip.

ESTELĖ. Daugiau man nieko nereikia.

GARSENAS. Tada... (Pasilenkia prie jos)

INESĖ. Estelė! Garsenai! Iš proto išsikraustei! Juk aš esu čia!

GARSENAS. Matau. Na ir kas?

INESĖ. Mano akivaizdoje? Ne... jūs neišdrįsit!

ESTELĖ. Kodėl? Aš gi nusirenginėdavau kambarinės akyse.

INESĖ (kabindamasi į Garseną). Paleiskit ją! Paleiskit ją! Nelieskit jos savo šlykščiom vyriškom rankom!

GARSENAS. Štai kaip? Nesu džentelmenas, nepabugsiu smogti moteriai. (Šiurkščiai atstumia ją)

INESĖ. Jūs pažadėjot, Garsenai, jūs man pažadėjot! Maldauju, jūs gi pažadėjot!

GARSENAS. Jūs pati sulaužėt sutartį.

INESĖ (ištrūksta ir traukiasi į kambario kampą). Darykite, ką norit, jūs stipresni. Tik atsiminkit – aš čia ir matau jus. Nenuleisiu akių nuo jūsų, Garsenai, bučiuokitės, aš žiūrėsiu. Kaip aš jūsų abiejų nekenčiu! Mylėkitės, mylėkitės! Mes pragare, ateis ir mano eilė. (Kitoje scenoje ji žiūrės į juos nieko nesakydama)

GARSENAS (grįžta pas Estelę ir apkabina ją per pečius). Duok savo lūpas. (Pauzė. Pasilenkia prie jos, bet staiga atsitiesia)

ESTELĖ (apmaudžiai). Na!.. (Pauzė) Sakiau, kad nekreiptum į ją dėmesio.

GARSENAS. Kaip nekreipsi! (Pauzė) Gomezas redakcijoje. Jie uždarė langus, vadinasi, žiema. Pusė metų. Praėjo pusė metų, kai jie mane... Aš tave įspėjau, jog kartais būsiu išsiblaškęs? Jie dreba, visi apsivilkę švarkus... Keista, kad jiems ten šalta, – man taip karšta. Šįkart jie kalbasi apie mane.

ESTELĖ. Ilgai kalbės. (Pauzė) Bent pasakytum, ką jis pasakoja.

GARSENAS. Nieko. Nieko nepasakoja. Šunsnukis, ir tiek. (Klausosi ištempęs ausis) Tikras šunsnukis. Bala nematė. (Palinksta prie Estelės) Grįžkime prie savo reikalų. Tu mylėsi mane?

ESTELĖ (šypsodamasi). Kas žino?

GARSENAS. Pasitikėsi manim?

ESTELĖ. Keistas klausimas: tu nuolat būsi mano akyse ir neapgaudinėsi manęs su Inese.

GARSENAS. Žinoma. (Pauzė. Paleidžia Estelę) Aš kalbėjau apie kitokį pasitikėjimą. (Klausosi) Na, sakyk, ką tik nori: aš nebegaliu apsiginti. (Estelei) Estele, reikia, kad pasitikėtum manimi.

ESTELĖ. Kokia painiava! Štai mano lūpos, mano rankos, mano kūnas – viskas galėtų būti taip paprasta... Pasitikėti tavim? Ne, aš nepasitikiu; tu mane varžai. Matyt, esi padaręs kažką labai blogo, kad vis reikalauji mano pasitikėjimo.

GARSENAS. Jie mane sušaudė.

ESTELĖ. Žinau: atsisakei vykti į frontą. O paskui?

GARSENAS. Aš... Aš ne visiškai atsisakiau. (Nematomiems) Puikiai kalba, smerkia išsijuosęs, bet nesako, ką daryti. Ar man reikėjo nueiti pas generolą ir pasakyti: „Generole, aš neisiu į frontą“? Kvailystė! Tuojau būtų uždarę į belangę. O aš norėjau rašyti apie tai, ką matau, rašyti! Nenorėjau, kad užčiauptų man burną (Estelei) Aš... Aš išvažiavau. Traukiniu. Sučiupo pasienyje.

ESTELĖ. Kur važiavai?

GARSENAS. Į Mechiką. Maniau ten leisti pacifistinį laikraštį. (Tyla) Na, pasakyk ką nors.

ESTELĖ. Ką aš turėčiau pasakyti? Tu gerai pasielgei, nes nenorėjai kariauti. (Garsenas susierzina) O, brangusis, aš nežinau, ką tau atsakyti.

INESĖ. Aukseli, turi jam pasakyti, kad spruko kaip liūtas. Nes jis paspruko, tas tavo brangusis. Tai jį ir kankina.

GARSENAS. Pasprukau, išvykau, vadinkit, kaip patinka.

ESTELĖ. Jei būtum pasilikęs, tave būtų patupdę už grotų.

GARSENAS. Žinoma. (Pauzė) Estele, aš bailys?

ESTELĖ. Mielasis, iš kur aš galiu žinoti, nesu to patyrusi savo kailiu. Pats turi nuspręsti.

GARSENAS (pavargęs). Negaliu.

ESTELĖ. Pasistenk prisiminti: juk turėjai priežasčių taip pasielgti.

GARSENAS. Taip.

ESTELĖ. Kokių?

GARSENAS. Ar tai tikros priežastys?

ESTELĖ (apmaudžiai). Tau viskas taip sudėtinga.

GARSENAS. Norėjau parašyti tiesą, aš... ilgai mąsčiau... Argi tai tikroji priežastis?

INESĖ. Ak štai koks klausimas! Ar tai tikroji priežastis? Tu svarstei, nenorėjai lengvabūdiškai pult į kovą. Bet baimė, neapykanta ir visokios kitokios šlykštynės, kurios paprastai slepiamos, irgi yra priežastys. Tai galvok, kamantinėk save.

GARSENAS. Nutilk! Tavo patarimų tik ir trūko. Dieną naktį vaikščiojau po kamerą. Nuo lango prie durų, nuo durų prie lango. Sekiau save. Ėjau savo pėdsakais. Rodos, praslinko amžinybė save kamantinėjant, bet kas padaryta – padaryta. Aš... įsėdau į traukinį, štai kas yra tikra. Bet kodėl? Kodėl? Galiausiai nutariau: mirtis viską išspręs. Jei mirsiu tauriai, būsiu įrodęs, kad nesu bailys...

INESĖ. O kaip tu mirei, Garsenai?

GARSENAS. Nekaip. (Inesė kvatojasi) Paprasčiausiai kūnas neišlaikė. Aš nesigėdiju. Tik viskas taip ir liko neišsiaiškinta visiems laikams. (Estelei) Eikš. Pažvelk į mane. Man reikia, kad į mane kas nors žiūrėtų, kol jie ten, žemėje, kalbasi apie mane. Man patinka žalios akys.

INESĖ. Žalios akys? Tik pamanyk! O tau, Estele, patinka bailiai?

ESTELĖ. Jei nori žinoti, man vis tiek. Nesvarbu, ar jis bailys, ar ne, – kad tik gerai bučiuotųsi.

GARSENAS. Jie linguoja galvomis, traukdami cigarus; nuobodu. Jie galvoja: Garsenas bailys. Vangiai, abejingai. Juk reikia apie ką nors galvoti. Garsenas bailys! Štai kaip nusprendė mano bičiuliai. Po pusmečio sakys: bailus kaip GARSENAS. Judviem pasisekė: apie jus žemėje niekas nebegalvoja. Mano gyvenimas sunkesnis.

INESĖ. O kaip jūsų žmona, Garsenai?

GARSENAS. Žmona? Ji mirė.

INESĖ. Mirė.

GARSENAS. Turbūt užmiršau pasakyti. Neseniai mirė. Maždaug prieš du mėnesius.

INESĖ. Iš sielvarto?

GARSENAS. Aišku, iš sielvarto. O iš ko gi daugiau? Viskas klostosi kuo puikiausiai: karas baigėsi, žmona mirė, o aš įėjau į istoriją. (Sukukčioja be ašarų ir persibraukia ranka veidą. Estelė įsikimba į jį)

ESTELĖ. Brangusis mano! Pažiūrėk į mane, brangusis. Paliesk mane, paliesk mane. (Paima jo ranką ir padeda sau ant krūtinės) Padėk ranką man ant krūtinės. Tegul būna, neatitrauk. Jie vienas po kito numirs, kad ir ką dabar galvotų. Pamiršk juos. Esu tik aš.

GARSENAS (ištraukdamas ranką). O jie manęs neužmiršta. Vieni numirs, ateis kiti ir perims estafetę: mano gyvenimas jų rankose.

ESTELĖ. O, tu per daug mąstai!

GARSENAS. O kas man lieka? Kitados aš veikiau... Ak, jei galėčiau nors vienai dienai grįžti pas juos... pasiteisinčiau! Bet aš išmestas iš žaidimo: jie suvedinėja sąskaitas be manęs ir yra teisūs, nes aš miręs. Padvėsęs kaip šuo. (Juokiasi) Tapau visuomeniniu turtu. (Pauzė)

ESTELĖ (švelniai). Garsenai!

GARSENAS. Tu čia? Tai klausyk: padarysi man paslaugą. Ne, nebijok. Žinau, tau keista ir neįprasta, kad prašo tavo pagalbos. Bet jeigu panorėtum, jeigu pamėgintum: gal mes tikrai galėtume pamilti vienas kitą? Žiūrėk, tūkstančiai jų kartoja, kad aš bailys. Bet kas tie tūkstančiai? Jei atsirastų nors viena būtybė, vienut vienintelė, ir patikėtų visa širdim, kad aš nepabėgau, kad aš negalėjau pabėgti, kad aš drąsus, kad aš taurus, aš... esu tikras, jog bučiau išgelbėtas! Ar nori tikėti manim? Tu man būtum brangesnė už mane patį.

ESTELĖ (juokdamasi). Idiotas! Mielas idiotas! Argi aš galėčiau mylėti bailį?

GARSENAS. Betgi tu sakei...

ESTELĖ. Šaipiausi iš tavęs. Man patinka vyrai, Garsenai, tikri vyrai, vėjo nugairintu veidu, tvirtom rankom. Bailys negali turėti tokio smakro, tokių lūpų, tokio balso, tokių plaukų. Ir už tas lūpas, tą balsą, tuos plaukus myliu tave.

GARSENAS. Tai tiesa? Atsakyk – tiesa?

ESTELĖ. Nori, kad prisiekčiau?

GARSENAS. Tada nieko nebebijau, nei ten, nei čia. Estelė, mes išeisim iš pragaro. (Inesė ima kvatoti. Jis nutyla ir žiūri į ją) Kas atsitiko?

INESĖ (juokdamasi). Bet ji juk netiki nė vienu savo žodžiu! Koks tu naivus! „Estele, aš bailys?“ Jai gi nusispjaut, ar tu bailys, ar ne!

ESTELĖ. Inese! (Garsenui) Neklausyk jos. Jeigu nori, kad tikėčiau tavim, pirmiausia tikėk manimi.

INESĖ. Kaipgi, kaipgi! Tikėk ja. Jai reikia vyro, gali tuo tikėti, vyro rankos per liemenį, vyriško kvapo, vyriško geismo vyro akyse. O dėl viso kito... Nusispjaut! Ji pasakytų, jog esi Dievas Tėvas, kad tik tau suteiktų malonumo.

GARSENAS. Estele! Tai tiesa? Sakyk – tiesa?

ESTELĖ. Ką aš galiu pasakyti? Nieko nesuprantu, ką tu čia pasakoji. (Trepteli koja) Kaip viskas erzina! Net jei buvai bailys, mylėčiau tave čia! Ar ne gana?

Pauzė

GARSENAS (abiem moterims). Jūs man šlykščios! (Eina prie durų)

ESTELĖ. Ką darai?

GARSENAS. Išeinu.

INESĖ (greitai). Netoli nueisi: durys uždarytos.

GARSENAS. Turės atidaryti.

Spaudžia skambučio mygtuką. Skambutis neveikia

ESTELĖ. Garsenai!

INESĖ (Estelei). Nesijaudink, skambutis sugedęs.

GARSENAS. Sakau jums – atidarys. (Daužo kumščiu duris) Aš nebegaliu jūsų pakęsti, nebeturiu jėgų. (Estelė pribėga prie jo, jis ją atstumia) Eik šalin! Tu man dar šlykštesnė negu ji. Aš nenoriu įklimpti į tavo akis. Tu šlapia! Minkšta! Tu – aštuonkojis, tu – pelkė. (Daužo duris) Ar atidarysit?

ESTELĖ. Garsenai, maldauju – neišeik, aš nieko nebekalbėsiu, paliksiu tave ramybėje, tik neišeik. Inesė išleido nagus, nebenoriu likti su ja.

GARSENAS. Išsikapanok pati. Aš tavęs nekviečiau.

ESTELĖ. Bailys! Bailys! Tikras bailys!

INESĖ (eidama prie Estelės). Tai ką, paukštyte, nepatenkinta? Tu spjovei man į veidą, kad jam patiktum, dėl jo ir susipykom. Bet jis išeina, tas džiaugsmo drumstėjas, ir liksim vienos moterys.

ESTELĖ. Nieko nelaimėsi. Jei durys atsidarys, aš pabėgsiu.

INESĖ. Kur?

ESTELĖ. Nesvarbu. Kuo toliau nuo tavęs.

Garsenas nesiliauja daužės duris

GARSENAS. Atidarykite! Atidarykit! Tebūnie ispaniški batai, replės, lydytas švinas, geležinė apykaklė, visa, kas degina, kas plėšo, – noriu iš tikrųjų kentėti. Geriau šimtai žaizdų, geriau bizūnas, sieros rūgštis negu proto kančia, kančios šešėlis, kuris sklando apie tave, paliečia, bet niekad nesuteikia tikro skausmo. (Čiumpa už durų rankenos ir purto ją) Ar neatidarysit? (Durys staiga atsidaro, ir jis vos nenukrenta) A – a –a!

Ilga tyla

INESĖ. Ką gi, Garsenai, eikite sau.

GARSENAS (lėtai). Įdomu, kodėl tos durys atsidarė.

INESĖ. Ko jūs laukiat? Eikite, greičiau!

GARSENAS. Aš niekur neisiu.

INESĖ. O tu, Estele? (Estelė nė krust, Inesė prapliumpa juoktis) Na, tai kuris? Kuris iš mūsų trijų? Kelias laisvas, kas mus laiko? Oi! Nors mirk iš juoko! Mes neišskiriami.

ESTELĖ (puola ant jos iš už nugaros). Neišskiriami? Garsenai! Padėk man! Greičiau! Mes ją išmesim lauk ir uždarysim duris; tesižino.

INESĖ (ginasi). Estele! Estele! Maldauju, palik mane čia! Tik ne į koridorių!

GARSENAS. Paleisk ją.

ESTELĖ. Turėk proto, ji tavęs nekenčia.

GARSENAS. Dėl jos aš likau čia.

Estelė paleidžia Inesę ir apstulbusi žiūri į Garseną

INESĖ. Dėl manęs? (Pauzė) Ką gi, uždarykite duris. Šimtą kartų karščiau, kai jos atviros. (Garsenas eina prie durų ir uždaro) Dėl manęs?

GARSENAS. Taip. Tu juk žinai, kas yra bailys.

INESĖ. Taip, žinau.

GARSENAS. Tu žinai, kas yra blogis, gėda, baimė. Buvo dienų, kai matydavai save kiaurai, – tau pakirsdavo rankas ir kojas. O rytojaus dieną tu nebežinodavai, ką ir galvoti, tau nepavykdavo išsiaiškinti vakarykščio praregėjimo. Taip, tu žinai, kokia blogio kaina. Ir jei sakai, kad aš bailys, vadinasi, žinai, ar ne?

INESĖ. Taip.

GARSENAS. Tave ir turiu įtikinti: mes vienos genties. Manei, kad išeisiu? Negalėjau palikti tavęs čia – nugalėtojos – su visom tom mintim, mintim apie mane.

INESĖ. Tu tikrai gali įtikinti mane?

GARSENAS. Man nieko kito nelieka. Žinai, aš jų nebegirdžiu. Tikriausiai liovėsi kalbėję apie mane. Mano byla baigta, jiems žemėje aš tiesiog niekas, net ne bailys. Štai mes vieni, Inese: tik judvi galvojat apie mane. Jos nepaisykim. Bet jeigu tu, kuri manęs nekenti, manimi patikėtum, aš būčiau išgelbėtas.

INESĖ. Tai nelengva. Pažiūrėk į mane – aš užsispyrusi.

GARSENAS. Įtikinėsiu tiek laiko, kiek reikės.

INESĖ. Tai gal įtikinėsi visą laiką. Visą laiką.

GARSENAS (suimdamas ją per pečius). Klausyk, kiekvienas siekia savo tikslo, tiesa? Man nerūpėjo pinigai, meilė. Aš norėjau būti vyras. Tikras vyras. Viską pastačiau ant kortos. Argi bailys rinktųsi pavojingiausius kelius? Ar galima spręsti apie visą gyvenimą iš vieno poelgio?

INESĖ. O kodėl ne? Trisdešimt metų manei esąs drąsus. Tūkstančiai silpnybių – nieko tokio, herojams viskas leista. Kaip patogu! O iškilus pavojui, pasijutai priremtas prie sienos ir... išvažiavai į Mechiką.

GARSENAS. Aš netroškau šito heroizmo. Aš jį pasirinkau. Esi toks, koks nori būti.

INESĖ. Įrodyk. Įrodyk, kad netroškai. Tik veiksmai parodo, ko norėjai.

GARSENAS. Per anksti numiriau. Nespėjau atlikti savo veiksmų.

INESĖ. Mirštama visada per anksti arba per vėlai. Tačiau gyvenimas tuo ir baigiasi, brūkšnys pabrauktas; reikia susumuoti. Tu esi tavo gyvenimas, ir niekas daugiau.

GARSENAS. Gyvatė! Viskam turi parengusi atsakymą.

INESĖ. Nieko tokio! Nenustok drąsos. Tau neturėtų būt sunku mane įtikinti. Ieškok argumentų, bent kiek pasistenk. (Garsenas gūžteli pečiais) Na, tai kas atsitiko? Aš gi sakiau, kad esi įskaudinamas. O, dabar tu už viską sumokėsi. Tu bailys, Garsenai, bailys, nes šito aš noriu. Aš noriu, girdi, aš noriu! Bet tu matai, kokia aš silpna – tik atodūsis, tik žvilgsnis, įsmeigtas į tave, tik blyški mintis apie tave. (Jis eina prie jos, išskėtęs rankas) O! Plačiau rankas, didžiules vyriškas rankas! Bet ko tu tikiesi? Rankomis minčių nesugausi. Matai, nėra išeities: turėsi mane įtikinėti. Įkliuvai.

ESTELĖ. Garsenai!

GARSENAS. Ką?

ESTELĖ Atkeršyk jai.

GARSENAS. Kaip?

ESTELĖ. Pabučiuok mane, išgirsi, ką ji užgiedos.

GARSENAS. Taip, tai tiesa, Inese. Aš įkliuvau, bet ir tu įkliuvai. (Pasilenkia prie Estelės)

INESĖ (rikteli). Ak! Bailys! Bailys! Pirmyn! Ieškok moterų paguodos!

ESTELĖ. Giedok, Inese, giedok!

INESĖ. Nuostabi pora! Kad matytum, kaip jo didžiulė letena glamonėja tavo nugarą, glamžo kūną ir suknelę. Jo delnai drėgni, jis prakaituoja. Tavo suknelėje liks žydras atspaudas.

ESTELĖ. Giedok! Giedok! Prispausk mane dar stipriau prie savęs, Garsenai, ji sprogs iš pavydo.

INESĖ. Taip, taip, stipriai prispausk ją, prispausk ją! Liekite savo aistras! Meilė nuostabi, ar ne, Garsenai? Šilta ir gili kaip miegas, bet aš tau neleisiu užmigti.

Garsenas grįžteli į Inesę

ESTELĖ. Neklausyk jos. Štai mano lūpos, bučiuok jas, aš tavo visa.

INESĖ. Tai ko lauki? Daryk, kas tau sakoma. Bailys Garsenas laiko glėbyje vaikžudę Estelę. Einam lažybų. Pabučiuos ją bailys Garsenas ar ne? Aš jus matau, matau, aš viena, bet jums aš – minia, minia, girdi, Garsenai, minia? (Šnabžda) Bailys! Bailys! Bailys! Bailys! Veltui bėgi nuo manęs, aš tavęs nepaleisiu. Ko tu ieškai jos lūpose? Užmaršties? Bet aš gi tavęs neužmiršiu. Tu juk turi mane įtikinti. Mane. Eikš, eikš! Aš laukiu tavęs. Matai, Estele, jo gniaužtai atsileidžia, jis klusnus kaip šuo... tau jis neatiteks!

GARSENAS. Ar niekad neužges šviesa?

INESĖ. Niekad.

GARSENAS. Tu visada mane matysi?

INESĖ. Visada.

Garsenas palieka Estelę ir žengia keletą žingsnių per kambarį. Sustoja ties bronzine statulėle

GARSENAS. Statulėlė... (Glosto ją) Taip, dabar man viskas aišku. Štai statulėlė, aš žiūriu į ją ir suprantu, kad esu pragare. Aš jums sakau, kad viskas buvo numatyta. Jie numatė, jog aš stovėsiu prie šito židinio, spausiu ranka tą statulėlę, o į mane bus įsmeigti šitie žvilgsniai, kurie mane ryte ryja... (Staiga atsisuka) O, jūs tik dvi? Maniau, kad daug daugiau. (Juokiasi) Vadinasi, tai ir yra pragaras. Niekad nebūčiau pagalvojęs... Prisiminkite: siera, laužas, iešmai... Juokdariai. Kam tie iešmai: pragaras – tai Kiti.

ESTELĖ. Mielasis!

GARSENAS (atstumdamas ją). Pasitrauk. Tarp mūsų stovi ji. Aš negaliu tavęs mylėti, kai ji mato mane.

ESTELĖ. Ak, štai kaip! Ką gi, daugiau ji mūsų nematys. (Paima nuo stalo peilį knygoms pjaustyti, puola prie Inesės ir ima ją badyti.)

INESĖ (gindamasi ir juokdamasi). Ką tu darai, ką darai, ar išprotėjai? Puikiai žinai, kad aš mirusi.

ESTELĖ. Mirusi? (Išmeta peilį)

Pauzė. Inesė paima peilį ir įsiutusi smeigia sau

INESĖ. Mirusi! Mirusi! Mirusi! Niekas nepadės – nei peilis, nei nuodai, nei virvė. Tai jau įvyko, supranti? Ir mes amžinai drauge. (Juokiasi)

ESTELĖ (prapliumpa juoktis). Amžinai! Viešpatie, kaip juokinga! Amžinai!

GARSENAS (juokiasi žiūrėdamas į jas abi). Amžinai.

Sėdasi kiekvienas ant sofos. Ilga tyla. Liaujasi juoktis ir žiūri vienas į kitą. Garsenas atsistoja

GARSENAS. Ką gi, tęskime.

Uždanga

* Vienuolių servitų ordinas (red.). (Atgal>>>)

Vertė Laima Rapšytė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt