<< Atgal
Charlesas Simicas gimė 1938 m. buvusioje
Jugoslavijoje. Šiuo metu anglų kalbos profesorius Njū Hempšyro universitete. Už
savo poeziją ir literatūrinius vertimus yra pelnęs Amerikos menų ir literatūros
akademijos, Amerikos poetų draugijos apdovanojimus bei Edgaro Alano Poe premiją. Jo
knyga The World Doesn't End (Pasaulis nesibaigia) 1990 m. buvo apdovanota
Pulitzerio premija.
Charles Simic
Pasaulis nesibaigia
***
Negyvėlis nulipa nuo ešafoto. Po pažastimi jis
laiko savo kruviną galvą. Žydi obelys. Visiems spoksant, negyvėlis patraukia į kaimo
smuklę. Ten, atsisėdęs prie stalo, užsisako du alaus, vieną sau, kitą
galvai. Mano motina nusišluosto prijuoste rankas ir jį aptarnauja.
Pasaulyje taip tylu. Girdėti, kaip sena upė
užsimiršusi ima tekėti atgal.
***
Margaret persirašinėjo Šventojo, pakepinto su
svogūnais receptą iš senos kulinarinės knygos. Dešimtys tūkstančių pasaulio
garsų pritilo, kad mes girdėtume, kaip skreba jos plunksna. Šventasis snaudė
miegamajame, drėgnu audeklu prisidengęs akis. Už lango žydinčioje obelyje sėdėjo
knygos autorius, nagu traiškydamas utėles.
***
Vieną šunį jis saukė Rembo, kitą Helderlynu. Abu
buvo mišrūnai. Jis mėgo sakyti - neištyrinėtas gyvenimas nieko nevertas. Jo
žmona atrodė lyg pusnuogė Delakrua Laisvė. Avėjo kaubojiškus batus, rinko
keistus grybus miške. Šįvakar jie užžiebs žvakes ir gers vyną. Vėliau atvers duris
ir įleis šunis ėsti likučių iš po stalo. Entrez, mes enfants, sušuks jis
į naktį, žemai nusilenkdamas.
***
Ketvirtaisiais karo metais atsibastė Hermis. Atrodė
prastai. Paštininko apsiaustas virtęs draiskalais, po kišenes landžioja pelės.
Skrybėlė su plačiomis atbrailomis skylėta nuo kulkų. Jis vis dar nešiojosi savo
garsiąją lazdą, kuria užmerkdavo mirusiesiems akis, tik dabar ji atrodė apgraužta.
Galbūt leisdavo mirštantiesiems ją kramtyti? Kad ir kaip ten būtų, laiškų mums
neturėjo. Vagių dievas, - šaukėme jam už nugaros, kai jau nebegalėjo mūsų
girdėti.
***
Kiekvienas žino tą istoriją apie mane ir
daktarą Freudą, sako mano senelis.
Mes buvome tiesiog įsimylėję tą pačią juodų
batų porą, stovinčią parduotuvės vitrinoje. Deja, parduotuvė visados būdavo
uždaryta. Vitrinoje kabojo užrašai: Išėjau į laidotuves arba Būsiu
popiet, tačiau kad ir kiek laukiau, niekas nepasirodydavo.
Vienąkart užklupau daktarą Freudą begėdiškai
besigėrintį batais. Prieš išsiskirdami mes piktai pažvelgėme viens į kitą ir
daugiau niekada nebesusitikome.
***
Aš paskutinis Napoleono kareivis. Praėjo beveik
du šimtai metų, o aš vis tebesitraukiu iš Maskvos. Šalikelėje rikiuojasi berželiai,
o purvas siekia kelius. Vienakė moteris bando man parduoti viščiuką, bet aš neturiu
net savo drabužių.
Vokiečiai traukiasi į vieną pusę, aš į
kitą. Rusai traukiasi trečiu keliu ir atsisveikindami moja. Aš turiu apeiginį kardą.
Juo nusipjaudavau savo keturių pėdų ilgumo plaukus.
***
Aš buvau pagrobtas čigonų. Tėvai pasivogė mane
atgal. Tada čigonai vėl mane pagrobė. Taip tęsėsi kurį laiką. Vieną minutę tabore
žįsdavau tamsią naujosios motinos krūtį, kitą, sėdėdamas prie didžiulio pietų
stalo, sidabriniu šaukštu valgydavau pusryčius.
Buvo pirmoji pavasario diena. Vienas mano tėvų
dainavo vonioje, kitas tropinio paukščio spalvomis dažė gyvą žvirblį.
Versta iš: THE WORLD DOESN'T END, 1990
Iš anglų k. vertė MARIUS BUROKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|