Bruno Soreno (slapyvardis, tikroji pavardė – Juan Carlos Quińones), jo paties žodžiais tariant, gimė vieną 1972 metų rytą Rio Piedro mieste (Puerto Rikas). Neprisimena, ar tuomet lijo. Dabar, kai nelyja, kaip „nepriklausomas rašytojas” darbuojasi Niujorke (derėtų priminti, jog nuo 1898 m. liepos 25 dienos Puerto Rikas yra Jungtinių Amerikos Valstijų okupuotas ir kovoja dėl savo nepriklausomybės) ir rašo apsakymus, nors Puerto Riko universitete studijavo filosofiją ir lyginamąją literatūrą. Turi išleidęs dvi apsakymų knygas: „Veidrodžio ribos” ir „Maldynas”.

       Bruno Soreno

       KETURIOS CHULIJO MIRTYS

       „Nedaug žmonių šiame pasaulyje gali sau leisti prabangą įminti, kada žengsią į mirtį, ir, laukdami jos, žvelgti jai į akis be jokios baimės, netgi truputį džiaugdamiesi ir šiek tiek nekantraudami“.
       Tokios mintys sukosi Chulijo galvoje tuo metu, kai kažkas (Pedras, Manuelis, gal net pati Sara) jam pridegė paskutinę cigaretę jo gyvenime. Šiuo metu, kai buvo lemiamas jo likimas, tai jam nė kiek nerūpėjo. Jis gulėjo mirties guolyje, kur jį paguldė dievaižin kiek tūkstančių tų pačių cigarečių ir gydytojas, tikrų tikriausiai jis, niekas kitas, kuris irgi nėra nemirtingas (?!), tačiau dabar, laikrodžio rodyklėms artėjant prie dvyliktos, velniop gydytoją su jo visa gimine. Čia būriavosi susirinkę bičiuliai, kolegos, čia pat buvo Sara, jo meilužė, ir vyravo šiek tiek lengvabūdiška, tarytum prislopinta šventiška nuotaika. Mirtis, šioje šventėje laukiama viešnia, nebuvo gerbiama.
       – Klausyk, Chulijau, kaip tu jautiesi belaukdamas mirties vienomis kelnaitėmis?
       – Man regis, Manueli, kai ji ateis, pabandysiu ją užlaužti, pažiūrėsim, gal pavyks, nes kažkur esu skaitęs, jog mirtis ne ką mažesnė paleistuvė nei jos broliukas gyvenimas.
       – Pala, jei dar turi jėgų, pabandyk su manim, – tarė Sara ir, paėmusi jo ranką, uždėjo sau ant krūtinės.
       Jos akys buvo padrėkusios, bet ji šypsojo. Chulijas jai irgi nusišypsojo, nusišypsojo nuoširdžiai, nes iš tikrųjų geidė mirties. Mirties be skausmo, be ašarų jūros, nes tų dviejų dalykų šioje šventėje nereikėjo. Nebuvo prasmės verkti, nes Chulijas norėjo pasityčioti iš mirties. Chulijas žinojo, kad jis nemirtingas, jo tikrajam gyvenimui (ne tai beprasmiškai iškamšai, vadinamai kūnu) niekas negrėsė, jis buvo neprieinamas ten, kur toji kekšė mirtis, nors ir kaip stengtųsi, niekada negalėtų jo pasiekti. Liks knygos, Chulijo gyvenimo esmė, išsaugos jį po mirties, ir jis gyvens kiekvieną akimirką, kai kuris nors žmogus kurioje nors pasaulio vietoje akimis glamonės jo ranka rašytus puslapius. Chulijas žinojo jausiąs tas glamones, nepalyginamai švelnesnes nei Saros, jausiąs visada, ir jo neregimame veide visada švies šypsena.
       Tikrai nebuvo ko bijoti. Jis niekur nedingsiąs. Gyvensiąs savo knygose, kurias kitados laikė savo kūdikiais ir kurios dabar teiks jam prieglobstį ir įkvėps gyvybę kiekvieną sykį, kai jas atskleis skaitytojas, svaiginamas to nepaprasto, skaitymu vadinamo malonumo. Jis gyvensiąs jau nebe kūne (kūnas – menkystų buveinė), gyvensiąs tūkstančiuose kūnų, tūkstančiuose akių, kurios ryte rysiančios jį, skatinamos panašaus į meilę jausmo.
       Jo nemirtingumas būsiąs anaiptol ne toks, kokį pelnė Achilas, jam reikia ne tuščios ir išpūstos šlovės, nesugriaunamo paminklo (jis niekada nesiekė šlovės, laikė save paprastu žmogumi), bet pagarbos, santūraus ir nuolatinio dvasinio žavėjimosi, o svarbiausia – kad jį suprastų, analizuotų ir komentuotų tie, kuriuos jis pats gerbė ir mylėjo: skaitytojai. Žmonės, kaip ir jis mėgstą knygas, geras knygas, žmonės, kurie, skaitydami ir komentuodami jo knygas, atversią neišsemiamas galimybes kitų knygų genezei, studijoms, kritikai, lyginamajai analizei, antologijoms, žodžiu tariant, jo nemirtingumas ir, be kita ko, jo vertingumas būsiąs neginčijamas. Dabar jis suprato, jog skaitymas – šventas veiksmas, skatinantis raidė po raidės, puslapis po puslapio nuosekliai kurti, tausoti vienintelių tikrai nemirtingų kūrėjų – poetų – nemirtingumą.
       Čia buvo susirinkę bičiuliai, kolegos, vieni – tokie patys rašytojai kaip jis, kiti – dailininkai, muzikai, visi tokie pat intelektualai kaip jis, susirinkę palydėti jo kelionėn į nemirtingumą. Aišku, pasigesią kūniškojo Chulijo, barzdotojo, smailialiežuvio Chulijo. Kas be ko, Sara pasigesianti mylimojo Chulijo, meilužio, tokio ugningo lovoje (šiltoje lovoje, savaime suprantama, ne šitame šaltame laikiname guolyje), karštų glamonių ir aimanų, to Chulijo, kuris dabar gnaibė jai speniukus, kad ir apsimesdamas. Tačiau jisai bus čia, amžinai, Chulijas, tikrasis Chulijas, dauginsis knygų puslapiuose, šnekučiuos su jais, savo bičiuliais, ir savo vaikais iki pat amžių pabaigos. Chulijas bus čia, glamonės Saros akis, bučiuos jas sulig kiekvienu žodžiu, ir ji žinos, kad, akimis bėgdama per puslapius, naująja Chulijo oda, jį glamonės teikdama jam negirdėtą malonumą, malonumą, atstojantį kūno palaimą, kurią jiedu jausdavo mylėdamiesi. Glausdama prie savęs Chulijo ranką, lyg trokšdama, kad jis paliestų jos širdį, Sara kentėjo, savaime suprantama, truputį kamavosi suvokdama, jog taip reikia, ir drauge šypsojosi.
       Šiaip ar taip, jis džiaugėsi draugais (galbūt dabar būtų tiksliau juos vadinti bičiuliais), džiaugėsi meiluže (gal poetiškiau – mylimąja, juk buvo poetas), tačiau, tiesą pasakius, mąstė veikiau paleidęs vaizduotę, nes visos jo mintys krypo į nemirtingumą. Šiaip ar taip, jau slinko paskutinės minutės, reikėjo pagaliau atsiduoti tai kekšei giltinei, jis jautė ją šalimais, tačiau kuo labiau ji artėjo, tuo nemirtingesnis jis jautėsi.
       – Bičiuliai, metas atsisveikinti. Nesigrūskite, paeiliui, vienas po kito, – tarė sukeldamas kvatojimą, slopinantį nesamą baimę.
       – Ką gi, Chulijau, sudiev arba iki pasimatymo, būk geras ir perduok linkėjimų mano močiutei.
       – Iki pasimatymo.
       – Sėkmės!
       Visi atsisveikino šypsodami, žaismingai, kaip ir pridera. „Iškeliauju, bičiuliai, nors, tiesą pasakius, niekur neiškeliauju. Taip sakau tik todėl, kad gražiai skamba atsisveikinant. Būkit malonūs, nepamirškit: kiautą prašom sudeginti“. Kilstelėjo ranką bandydamas pamoti, tačiau pritrūko jėgų. Ranka bejėgiškai nusviro. Kandžiodama lūpas, priėjo Sara: „Myliu tave ir amžinai mylėsiu“. Kai prisilenkė pabučiuoti, iš akies ištryškusi ašara nudegino Chulijui skruostą, sužadindama keistą nesmagumą. Tačiau buvo jau per vėlu, ta ašara paskutinioji nutvilkė jo sąmonę, jam galutinai traukiantis tamsion knygos nemirtingumo paunksnėn.

       ***
       „Tokia būna mirtis, – mąstė Chulijas, – ir ne taip jau sunku mirti, apsuptam mylimų ir tave mylinčių žmonių“.
       Ten, nesvarbu, kurioje ligoninėje, nesvarbu, kurioje palatoje, gulėjo jis, Chulijas, gulėjo patale, iš kurio jau niekada nebepasikels. Tačiau kartu su juo buvo artimi žmonės, mieli širdžiai, geriausi draugai: Manuelis, Pedras, Luisas, jie sėdėjo palatos kampe tikriausiai mąstydami, kodėl, kodėl Chulijas, mąstydami apie Dievo žiaurumą. „Kaip tik todėl netikiu Jį esant“, – tarė Chulijas iš lovos, ir Pedras vienintelis linktelėjo galvą, šypsodamas pro ašaras, lyg pritardamas nenuginčijamiems žodžiams.
       Ten buvo susirinkę bičiuliai, kolegos, vertinę jį, ne jo knygas, jį, Chuliją, gyvą Chuliją, kūniškąjį Chuliją, ir jo žodžius, išsprūdusius netyčia ir todėl daugelkart drąsesnius už šimtus, tūkstančius drąsių knygų. Chulijui dingtelėjo, kad tai negražu, stačiai nepadoru, jog parašytos knygos neginčijamai pergyvena autorių. Toks įspūdis, jog esi nebereikalingas, kaip vienkartinis švirkštas. Toks įspūdis, jog jis, Chulijas, kūniškasis Chulijas, barzdotasis, smailialiežuvis Chulijas, amžinai prikaustytas prie šito patalo ir pasmerktas pasibjaurėtinai merdėti, tėra tik kiautas, jog nebūtina jo gailėtis, nes jis jau atliko savo darbą. Tai buvo nemaloni, šėtoniška mintis, pasidygėtinas žmogaus gyvenimo apibendrinimas. Tačiau šičia, paskutinėje kelionės stotelėje, šioje palatoje, akį dūrė visai kas kita. Tie tyliai šniurkščiojantys žmonės jį mylėjo, mylėjo Chuliją, pasliką gulintį lovoje, gęstantį ir jau pasirengusį iškeliauti ten, iš kur nebegrįžtama. Jis, Chulijas, jiems, drėgnais skruostais gniaužiantiems nosines, buvo nepamainomas, pati mintis jo netekti atrodė jiems nepakenčiamai skaudi, nepataisoma nelaimė.
       Tiems, kurie nevertino jo kūrybos, bet jį mylėjo, jo netektis atrodė nesuvokiama. Iš dešinės sėdėjo motina, laikydama jo ranką ir žvilgsniu be žado sakyte sakydama, jog niekada jos nebepaleis, o iš kairės ranką prie krūtinės spaudė Sara, mylimoji, lyg trokšdama širdies plakimu pasakyti tai, ko nesugebėjo ištarti jos lūpos, abi jos mylėjo jį negailestingai, gaivališkai. Ko gero, tik šitaip moteris myli tą, kuris kruvinas, gleivėtas, plėšdamas jos įsčias, smurtingai veržiasi lauk, arba tą, kuris, plėšdamas jos įsčias, smurtingai smelkiasi į jos kūną, aptekęs jos krauju, gleivėmis, gimimo arba sekso fluidais, ir ta meilė arži, siaubinga, materiali ir nenusakoma, reikalaujanti sau vietos. Nes gyvenime įmanoma įsismelkti į kitą kūną, iš tikrųjų atsidurti kitame kūne tik tuomet, kai tas kūnas – stebuklingas ir vienatinis – yra motinos arba mylimos moters.
       Ko gero, kaip niekad skaudžiai jis perprato tą meilę, tą skausmą dėl jo neišvengiamos netekties, perprato tai, jog tavęs gedi žmonės, jog išeidamas kažkieno gyvenime palieki žiojinčią spragą. Ko gero, pirmąsyk pajuto, jog gyvena iš tikrųjų. Palyginti su tuo, palyginti su mylinčių moterų skausmu, pasirodė blankios, nereikšmingos, vaikiškos, juokingos visos jo knygos, tos genialios melagystės, įamžintos popieriuje ir kadaise atrodžiusios brangesnės už gyvybę.
       Tuomet suvokė, kad jo mirtis kitokia, kad ten, jį apverkiančių, jį mininčių ašarotose akyse, amžinai pasislėps nuo tos kekšės giltinės ir – neregimas, tačiau nemirtingas – amžinai gyvens slapčiausiose atminties kertelėse, sapnuose šnekučiuodamasis su tais, kurie jį vertina ir myli. „Lik sveika“, – pasakė, ir tuomet Sara pabučiavo pasilenkusi ir tarė: „Aš tave myliu ir niekada nenustosiu mylėti“. Bučiuojant iš akies ištryškusi ašara nudegino Chulijui skruostą, sužadindama keistą nesmagumą. Jis užsimerkė begalinio skausmo draskoma širdimi, tardamas sau vienas: „Iš tikrųjų gyveni tik mirties akimirką“.
       Ir nugrimzdo tamson, kur mylinčiųjų sielvartas reiškė sielos išganymą.

       ***
       „Ta meilė vienintelė nusveria mirtį“, – mąstė Chulijas, žvelgdamas į dideles Saros akis, ašarų pritvinusias akis, žiūrinčias į jį iš taip arti, bet jau matančias jį šitaip nutolusį, jog nejučia tryško ašaros.
       Čia, bežadėje palatoje, kantriai laukiančioje Chulijo mirties, buvo tik Sara, tik ji viena ir buvo reikalinga. Saros meilė, toji meilė, kurios jis laikėsi iš paskutiniųjų, toji neregėta ir anaiptol ne šventa meilė, stebuklingu švytėjimu tvindanti palatą, gelbėjo jį, baidydama mirtį. Toji meilė, mąstė Chulijas, išplėš jį iš kiauto, iš vargano nykstančio kūno ir pavers liepsna, prisiminimu, magija, gyvesne už jį patį, gyvesne už gyvybę, kada nors kunkuliavusią jo kūne. „Eikš“, – kilstelėdamas paklodę, tarė Chulijas, ir Sara klusniai pasikėlė nuo kėdės, nežiūrėdama į jį nusirengė, ir suknelė nusliuogė ant grindų. Sliuogdama ji švelniai paglostė Saros kūną, paglostė drauge su Chulijo akimis, jau nenukrypstančiomis į šalį. Iš lėto, kad jis paskutinį kartą galėtų ją paglostyti akimis, palengva priėjo prie lovos, atsigulė šalia nė akimirkos nenutraukdama žvilgsnio nuo jo veido, ir taip prisiglaudė, kaip kūnai prisiglaudžia vienas prie kito susiliedami į vieną. Ir tuomet viskas – palata, lova, visas pasaulis – tapo kūnu, ir jų speniukai trynėsi vienas į kitą, gaktos prisitrėškė viena prie kitos, kad niekas neįmanytų jų atplėšti, ir ji, išmaniai kaip žmogus, vis dar gyvas, vis dar kūniškas, kad ir mirtingesnis už kitus mirtinguosius, stengdamasi įkvėpti jam savo kvapo, savo šilumos, įelektrinti jį glamonėmis ir aistra, paėmė saujon jo varpą ir tarė: „Chulijau, noriu, kad įeitum į mane“. Chulijas, kuriam tas polytis nusvėrė bet kokį veiksmą, nusvėrė visas jusles, kuriam tokia kūniška, tokia žemiška, tokia begalinė ir gaivališka meilė prilygo gyvybei, atsivėrusiai kelionės pabaigoje, jau nebeišreiškiamai tūkstančiuose knygų, švelniai, be žodžių atsakė ne, ir ji, lyg suvokdama tai, ko neįmanoma suvokti, tarė: „Nieko tokio. Paskutinįsyk įėjęs į mane, tu likai manyje. Jau du mėnesiai, kai esi manyje“. Tie žodžiai, aidu atsiliepę palatoje, kur laikas jau buvo sustojęs, nulėmė viską. Dabar Chulijas galutinai suprato, kad jis nemirtingas. Jis gyvens per amžius Saros kūne, pačioje gelmėje, ten, kur gyvas būdamas nebūtų galėjęs atsidurti. Jis atgims joje, mylėdamas ją, misdamas jos krūtų pienu, misdamas ja pačia, kūniška, tikra, nepaneigiama. Ji atkurs jį iš naujo, suteiks gyvybę, vedama neįveikiamos meilės galios. Chulijas suprato, kuo vardu bus jo sūnus. Ir Sara, nesitraukdama nuo jo, tarė: „Aš tave myliu ir niekada nepaliausiu tavęs mylėjusi“. Tie žodžiai, kadaise jam atrodę tokie tušti ir banalūs, dabar nuskambėjo poetiškai, daug poetiškiau už visus tuos žodžius, kuriuos kada nors buvo rašęs ar skaitęs. „Tave myliu“ reiškė „Duodu tau gyvybę“; būti mylimam reiškė amžinai gyventi, o mylėti – būti Dievu. „Pabučiuok mane, Sara, aš noriu iškeliauti tave bučiuodamas“. Neatplėšdama nuo jo akių, ji prisitrėškė prie Chulijo lūpų taip stipriai, lyg trokšdama jį sugerti, sutraukti į save ir šitaip išgelbėti. Tenkindamas savo paskutinį norą, Chulijas mąstė: „Meilė – tai patyrimas, nulemiantis mūsų egzistenciją. Žmogus gyvena tik tada, kai myli iš tikrųjų, ir jeigu jis mylimas, jeigu myli kitus, gyvena per amžius“. Paskutinįkart žvelgdamas Sarai į akis, pamatė iš vienos ištrykštant ašarą, kuri nudegino jam skruostą, sužadindama keistą nesmagumą. „Tik dabar, šitiek gyvenęs, pagaliau suvokiu, ką reiškia gyvenimas“. Taip mąstydamas jau nieko daugiau nebesuvokė – grimzdo į tą akliną tamsą, kur meilė gali viską, netgi nugali mirtį.

       ***
       Gulėjo vienas lovoje, palatoje, visiškai vienas visame pasaulyje. Nieko daugiau nebuvo. Nei Manuelio, nei Pedro, nei draugų, niekas neatėjo išlydėti į paskutinę kelionę. Nebuvo nė motinos, motina jau penkiolika metų, kai buvo mirusi, jos kaulai dūlėjo kape, kurio jis niekada neaplankė. Dabar, saulei leidžiantis, jis graužėsi jos neaplankęs. Mintis, jog motina siunčia jam neapykantos kupiną prakeikimą už tai, kad jis pamiršo jos kapą, gal ir glostė jam širdį. Gal ir glostė jam širdį mintis, kad jis turėtų neapkęsti visų tų, kurie jį pamiršo.
       Nebuvo ten nė Saros, o ir neturėjo būti, nes ji niekada jo nemylėjo, niekada, niekada nebučiavo ir galbūt netgi nežinojo jo vardo. Kadaise, laisvalaikiu, Chulijas svajodavo, jog Sara, ta žavinga nepažįstama moteris, yra jo mylimoji ir džiaugiasi jo sėkme, drauge sielvartauja ištikus nelaimei, jog jiedu mylisi, ir ji vaitodama iš palaimos kužda jam į ausį: Chulijau, Chulijau, Chulijau… Gana! Gana to mazochizmo! Mintis, kad jos nėra, tokia skaudžiai aiški ir drauge tokia nesuvokiama, nes, tiesą pasakius, niekada jos nepažinojo, kankinamai priminė ir kitus, draugus ir bičiulius, kurių niekada nebuvo. Mat paprastai, kai mirtis nežvelgia į akis, nepripažįstame vienatvės, nepastebime jos, ji neatrodo tokia pragaištinga ir netgi sužadina širdžiai mielą melancholiją. Mąstome, jog dabar, šiuo metu, esame vieni, vėliau, rytoj, ateityje, po šimto metų, kas nors vis dėlto pasirodys, savo esybe užpildys spragą, ir viskas bus gerai. Kai dar šviečia saulė, kai smėlio laikrodis dar artipilnis, tikimės, kad rytoj, ateityje, bus artimų žmonių, ir tuomet, vienatvėje, nesijaučiame vieniši. Tuomet vienatvės sąvoka neišsiskaido į akimirkas, ji remiasi ateitimi. Ir tuomet, kaip žinoma, gyvenimas atrodo pakenčiamas. Tačiau, kai nebelieka ateities, kai paskutinė smiltelė nepermaldaujamai krinta bedugnėn, tos akimirkos vienatvė tampa absoliuti, nes jaučiame priėję paskutinę akimirką. Kokia kančia, priėjus laiko pabaigą, suvokti, jog nieko daugiau nebelieka, tik tai, šita akimirka, šita dabartis, ir tai, kas jai priklauso, tai, kas apčiuopiama, tai, kas egzistuoja mums skirtoje absoliučioje erdvėje ir laike. Ir tuomet suvokiame, kokie buvome kvaili tardamiesi esą mylimi, gerbiami, draugų ir bičiulių apsupti. Kai ramūs, šypsodami miegojome vienatvėje, laukdami išganingo rytojaus, kuris turėjo viską išspręsti užpildydamas tuštumą. Dėdami viltis į rytojų, prasimanome visokių dalykų, apgaudinėjame save, žaidžiame ieškodami prieglobsčio tikimybių pasaulyje, galbūt ji mane myli, galbūt jis ateis vėliau, rytoj. Kai nebelieka to vėliau, kai rytojaus nebėra, nukrinta skraistė, pabaisa pasirodo visu savo baisumu ir ima mus vaikytis taikydamasi kirsti savo dalgiu. Kai dabartis prieina pabaigą ir jūroje vietoj horizonto nusidriekia begalybė, tuomet susivokiame esą vieniši, nepaneigiamai, nenumaldomai, neišvengiamai vieniši. Galbūt tai ir yra mirtis.
       Priėjęs tą siaubingą išvadą, Chulijas pajuto, kad jam tarytum nukrito raištis nuo akių ir atsivėrė kitiems nesuvokiama tiesa, kad jis atrado kitiems užgintą išmintį, išmintį, kainuojančią jam gyvybę, ir jis pajuto savo vertę. Dabar mirtis jam atrodė kaip atpildas, kurį jis pelnė kraujo kaina, įveikdamas širdžiai mielą apgaulę, sušvelninančią, iškraipančią, dangstančią žavią ir alinančią nebūties tikrovę. Sugebėjęs atlaikyti visus išbandymus ir pažvelgti mirčiai į akis, atvirai priimdamas jos sąlygas, tikrai pražūtingas sąlygas, pajuto savo vertę, pajuto, kad ją nugalėjo ir jos nusipelnė. Ir nustebo suvokęs, kad šypsosi.
       Suprato, jog neįmanoma sužinoti tikslios savo mirties valandos, ir išsigando.
       Numirė ar, tiesą pasakius, įžengė į atšiaurų absoliučios tylos kraštą, kur tamsa – tai vidurvasario dienos padangė, kaip ir visi mirtingieji dantimis ir nagais kabindamasis apgaulės. Tai buvo negailestinga ir baisi apgaulė, visų šiurpiausia apgaulė. Argi gali žmogus kada nors numirti, jei iš tikrųjų niekada ir negyveno. Jei iš tikrųjų kažkur pasaulyje kažkas paprasčiausiai aprašė jo gyvenimo istoriją.

       Iš ispanų kalbos vertė VALDAS V. PETRAUSKAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt