Svend Åge Madsen

       DVIESE EINA PER MIESTĄ

       Gatvėse daugybė žmonių. Vieni susitraukę skuba namo, kiti susikūprinę slampinėja be tikslo. Vyrai su skrybėlėmis, kurios jiems visai nereikalingos, juodais negražiais portfeliais. Moterys su pilkais paltais, apsikrovusios liūdnai atrodančiais paketais.
       Pasirodžius Markui, žmonės nejučia prasiskiria ir duoda jam kelią. Jo drabužiai ryškūs, spalvoti. Eina kojom žemės nesiekdamas. Praeiviai mato, kad ir jo veidas ne toks, kaip jų: gal todėl, kad jis šypsosi, o gal todėl, kad vaikino plaukai ilgesni.
       Pamatę jį ateinant, žmonės nejučiom traukiasi į šalį. O jis toliau eina lyg šokdamas, žėrėdamas visom spalvom.
       Jį praleidę, pilkieji žmonės nuskuba toliau, namo, arba vėl be tikslo slampinėja.
       Prie sankryžos stoviniuoja keli jauni vyrai. Apsirengę kaip visi. Stoviniuoja ir šnekasi; vienas kumšteli kaimyną, kitas žiovaudamas pasižiūri laikrodėlin, trečias mosikuoja rankomis, kažką įrodinėja.
       – Žiūrėkit, Markas ateina! – sako vienas, mostelėdamas jo pusėn portfeliu.
       Tačiau anie du jau pamatė artėjančią margaspalvę figūrą. Jie kiek prasiskiria ir moja, kad jis prieitų.
       Markas sustoja. Šypsosi ir tyli.
       – Klausyk, taip apsirengus negalima visur vaikščioti, – sako vienas – tas, kur su pilka skrybėle.
       – Negalima? – nustemba Markas. – Man atrodo, labai gražu. Bene kam užkliūva?
       Kiti du juokiasi, jiems geriau žinoti. Markas atrodo, lyg būtų kuo nusikaltęs.
       – Darbe nebuvai? – klausia tas, kur laiko portfelį.
       – Ne, nebevaikštau į darbą, – tiesiai atsako Markas. – Kažkaip nebėra laiko tokiems dalykams.
       Trejetas nepatikliai sužiūra.
       – Betgi žmogus privalo dirbti, – sako vienas – tas, kur apdribusiais veidais.– Reikia užsidirbti pinigų, jei nori gyventi.
       – Kad aš ir taip gyvenu, – sako Markas, tarsi nesupratęs.
       – Argi tau nesisekė darbas? – klausia kitas – tas, kurio pilkas švarkas aklinai užsagstytas.– Girdėjau, buvai tikrai sumanus. Galėjai lengvai iškilti, jei būtum pasistengęs.
       – Neturiu noro stengtis, – ramiai taria Markas.
       – Būtų tik reikėję parodyti, kad esi geresnis už kitus, – kalba vyras aklinai užsagstytu švarku.– Ir būtų užtekę.
       Markas galbūt jo nesupranta, nes tik šypsosi žiūrėdamas į jį.
       – Nusipirkau naują automobilį, – sako vyras pilka skrybėle, norėdamas užmegzti kitą kalbą.
       – Aš jau eisiu, – sako Markas.
       – Palūkėk! – sako vyras apdribusiais veidais. – Nepavydėk jam, nusipirko mažą, pigų automobiliuką.
       – Tačiau tavąjį lengvai pralenktų, – atšauna vyras pilka skrybėle.
       – Netiesa! – šaukia vyras apdribusiais veidais. – Giriesi, ir tiek!
       – Čia tai bent! Abudu nusipirkot automobilius? – klausia Markas, šypsodamasis abiem.
       – O aš namą statau. Neturiu noro leisti pinigų tokiems niekams, – taria vyras su portfeliu.
       Abu automobilių savininkai nori kažką sakyti, bet Markas juos pralenkia:
       – Labai protinga iš tavo pusės.
       – Visai nemokate džiaugtis gyvenimu, – sako vyras su labai smailiais batais. – Kol sukrapštote pinigų kokiam nors daiktui... Man geriau skaniai pavalgyti draugų kompanijoje. Jei nori, galima ką nors suorganizuoti.
       – Dėkui, bet aš nealkanas.
       – Klausyk! – sako vyras aklinai užsagstytu švarku. – Baik vaidinti, kad esi kitoks. Per daug gerai vienas kitą pažįstam, kad mus apmulkintum. Taip visi sutarėm. Tu juk negalėjai taip staigiai pasikeisti.
       – Negalėjau? – klausia Markas su nuostaba.
       – Ko tu jo klausai? – sako vyras su skrybėle ir kumštelį tą aklinai užsagstytu švarku. – Jis pasipūtėlis, todėl taip šneka.
       – Gera stovėti ir šnekėtis, – sako Markas, – bet man lakas eiti.
       Vyrai nespėjo nė susivokti, o margaspalvis žmogus jau nuėjo. Eina tolyn, o praeiviai atsigręžia pasižiūrėti.
       Vyras su portfeliu, vyras apdribusiais veidais, vyras su pilka skrybėle, vyras, kurio švarkas aklinai užsagstytas, ir vyras kurio labai smailūs batai, lieka stovėti. Nustebusiom akim nulydi žmogų, kurio veidas kitoks nei jų.

       Parduotuvėje žmonių mažiau.
       Vyriškis ilgu paltu tingiai žiūrinėja pilnas prekių dideles vienodas lentynas. Žvilgsnis slenka nuo daikto prie daikto.
       Moteris sustingusiu žvilgsniu, virpančiom rankom išsitraukia piniginę. Išima keletą monetų, paskui įsideda plokščią paketėlį krepšin, kurį ir prieš tai vos panešė.
       Kita moteris, apsmukusiom kojinėm, laiko kažkokį daiktą. Varto, apžiūrinėja, lyg nežinotų, ar jai iš viso jis reikalingas.
       Dvi pardavėjos pilkais chalatais stovi katra sau. Tylėdamos žiūri viena į kitą.
       Markui įėjus, visi sužiūra. Jis žengia toliau, drauge su juo – spalvos ir šviesa. Jo striukės spalvos atsispindi veidrodžiuose ir prekystalių vitrinose, jų stiklai atgyja.
       Prie prekystalio stovį jaunutė pardavėja. Ilgi jos plaukai surišti. Markas sustoja priešais ją. Jis šypsosi dar plačiau ir šilčiau. Mergaitės veidas nušvinta. Šypsosi. Jis linkteli jai. Mergaitė atsisegioja pilkąjį chalatą. Greit nusivelka, ir sumirga ištisa spalvų jūra. Suknelė viską nušviečia. Spalvos paryškina gražų jos veidą ir ramią šypseną. Jos pirštai atriša plaukus laikantį kaspinėli. Plaukai pasklinda, apgobia jai veidą.
       Staiga išdygsta aukštas, storom rankom, piktų akių vyras ir klausia:
       – Kas čia darosi?
       – Aš išeinu, – atsako mergaite.
       – Dar ką susigalvosite? – piktai šaukia jis. – Jūs čia atėjote dirbti, freken Ana, aš jums algą moku. Todėl privalote pasilikti. Negalima išeiti.
       Mergaitė žiūri neryžtingai.
       – Jūs privalote pardavinėti šias prekes klientams! – šaukia piktasis vyras, rodydamas į pilkas lentynas ir abejingus klientus.– Jūs privalote, todėl turite pasilikti, juk pasirašėte kontraktą, reikia pagaliau laikytis tvarkos!
       – Jos buvimas tiktai kenkia jūsų parduotuvei, – ramiai sako Markas. – Pažvelkit, kaip liūdnai atrodo prekės, kada ji šalia. Reikėtų tik džiaugtis, kad galite jos nusikratyti.
       Storom rankom, piktų akių vyras apstulbęs žvalgosi. Prekės lentynose tikrai atrodo nykios ir apdulkėjusios šalia šitos skaisčiaspalvės mergaitės.
       Pažvelgęs į duris, jis nusiveja vyrą ilgu paltu.
       – Gal galėčiau kuo pasitarnauti? – nuolankiai klausia. Vyras ilgu paltu sustoja ir tingiai dirsteli per petį į lentyną už mergaitės.
       – Ne, manau, ir taip visko turime per akis, – sako ir išeina.
       Ana su Marku švelniai susikabina rankomis ir eina prie durų. Jų spalvos taip žėri, kad pirkėjai ir pardavėjai traukiasi į šalis.
       Storom rankom, piktų akių vyras paima Anos chalatą, pasižiūri ir nulydi akimis dvi spalvotas figūras, išeinančias pro parduotuvės duris.
       Parke ant suolų sėdi žmonės: vieni pavargę, nebegali paeiti, o kiti neturi kur eiti. Jie arba žiūri įsmeigę prieš save akis, arba snaudžia. Bet nė vienas nejuda. Jie primena negyvėlius, kurie kažkodėl nevirsta ant žemės, kur jų tikroji vieta.
       Jie atgyja tik išvydę dvi margaspalves figūras, ateinančias parko taku. Jos eina palei suolus, nusėstus pilkų susmukusių būtybių.
       Jiedu atsisėda ant vienintelio neužimto suolo. Žmonės ant kitų suolų prieš savo valią atsigręžia ir žiopso į jų spalvingus drabužius ir giedrius veidus.
       Markas, apkabinęs Aną, priglaudžia lūpas prie josios. Jų lūpos susilieja. Vėjas supina ilgus jų plaukus.
       Jų veidai atsiskiria, bet akių viens nuo antro nenuleidžia. Ji deda savo ilgą liauną delną jam ant krūtinės, mirguliuojančios visomis spalvomis. Ir jis uždeda savo ranką Anai ant krūtinės.
       Ant suolo priešais juos sėdi vyras trumpais susiriebalavusiais plaukais. Jis nuleidžia akis ir vėl spokso į laikraštį. Jo kakta suraukta, mat jam kažkas neaišku.
       Jam prie šono sėdi žmona. Jos rankos kruta, bruzda, stuksena į suolą. Ji šiek tiek atsitraukia nuo vyro ir stengiasi nežiūrėti į tą margaspalvę porą. Nežinia kodėl pasijunta nei šiaip, nei taip.
       Marko delnas glosto Aną. Anos kūnas laimingas priima jo glamones. Jos ranka paglosto Markui plaukus, kurie ilgesni už kitų.
       Ant kito suolo sėdi vyras, kurio žandai glotnūs ir apdribę. Net pasilenkęs žiūri, ką veikia tiedu jaunikliai. Nekantriai trepsi koja, mėgindamas prisiminti parko taisykles.
       Staiga prie Anos ir Marko prieina kažkoks vyras. Jam ant galvos priplota kepurė, rankoje šmaikšti lazdelė.
       – Taip elgtis neleidžiama! – sako savimi pasitikinčio žmogaus balsu.
       – Atsiprašau, – taria apstulbęs Markas vyrui su lazdele. Nuima ranką nuo laimingo Anos kūno.
       – Jūsų atsiprašymai nieko neverti, – toliau kalba vyras priplota kepure. – Jūs laužote taisykles, einam su manim.
       Jisai stveria Markui už plaukų ir truktelėjęs pakelia nuo suolo. Ana taip pat atsistoja, nors jai niekas netempė už plaukų. Vyras trumpais susiriebalavusiais plaukais taria žmonai:
       – Dabar jiems klius!
       Ir vėl įbeda nosį laikraštin...
       – Sumokėsite baudą, – kalba anas vyras, mosuodamas lazdele. – Neleidžiama šitaip elgtis žmonėms matant.
       – Jis nieko nedarė, – aiškina Ana. – Tiktai buvo meilus.
       Tuščiąją ranka vyras Marką čiumpa už pakarpos.
       Vyriškis glotniais apdribusiais žandais linksi patenkintas, kad kepurėtasis taip energingai daro tvarką.
       Bet vyras, patraukęs Marką paskui save, tiek telaimi, kad nutraukia striukę. Stovi apstulbęs su margaspalve striuke rankoje.
       Markas lieka su marškiniais, kurie tokie pat margi, spalvoti, kaip ir striukė.
       – Galite sau turėti, – šypsodamasis draugiškai sako vyriškiui su lazdele, kuris tebelaiko striukę.
       Ana ir Markas susikabina rankomis ir nueina, o spalvos ir šviesa – drauge su jais.
       Nerimstančių rankų moteris žiūri nustebusi čia į margaspalvę porą, nutolstančią taku, čia į kepurėtąjį vyrą, tebelaikantį striukę ištiestoje rankoje, čia į savo vyrą, kuris žiūri per laikraščio viršų.
       – Kodėl nenusivedė? – klausia ji.
       – Kyšį gavo, – sako tas ir apsimeta, kad skaito.
       O ant tako tebestovi vyras ir tebelaiko margaspalvę striukę. Laiko kaip galėdamas toliau nuo savęs. Stebėdamasis žiūri į mirguliuojančias spalvas, nuo kurių akys raibsta.
       – Galite sau turėti... – murma jo lūpos, o pats mėgina įspėti, ką šitie žodžiai reiškia.
       Margaspalvė porelė dingsta krūmuose. Visur aplinkui sėdi žmonės, bet jiems nesimato, ką tiedu veikia. Kad nors koją kyštelėtų ar kokia spalva pasimatytų pro tankius krūmus, ar koks garsas pasigirstų...
       Vyras glotniais apdribusiais žandais atsikelia ir du kartus apeina krūmus taip, kad jo smalsumas nekristų į akis, tačiau jam nė akies krašteliu nepavyksta pamatyti tų dviejų, pradingusių krūmuose.
       Piktintis nėra kaip, nes nematyti nieko, kas galbūt darosi krūmuose. Vienintelė vieta, kur vyksta piktinantys dalykai, yra žmonių galvos, tačiau dėl to neareštuosi margaspalvės poros. Šakelės lyg siūbuoja, bet jas ir vėjas galėjo pajudinti...

       Per parką eina moteris apsmukusiom kojinėm. Apstulbsta ir sustoja pamačiusi, kaip iš krūmų išlenda jauna pora ilgais plaukais, laimingais veidais ir margaspalviais drabužiais. Vaikinas ir mergina susiima už rankų ir žiūri vienas antram į akis. Moteris per didelėmis kojinėmis apsigręžia ir nueina į kitą pusę.
       Ana ir Markas eina siaura alėja. Sustoja alėjai atsišakojus.
       – Suradai mane, ir aš laiminga, – sako Ana kone verkdama.
       – Puiku, kad galėjau tau padėti, – sako Markas rimtu veidu.
       Žėrinčios jų drabužių spalvos susilieja, apgaubia juos spindesiu.
       – Kiti taip pat gali būti laimingi, – sako ji, nurydama kartų gumulą.
       Staiga jos veidą nušviečia graži šypsena. Jos ranka suspaudžia jo delną. Jo ranka atsiliepia. Jų rankos lėtai išsiskiria. Vienas nueina vienu, kitas – kitu keliu.
       Sustoja. Šypsosi vienas kitam. Jie laimingi. Ir vėl eina savo keliu.
       Ana žengia ramiai, apgaubta gražių, ryškių savo spalvų, o palaidi plaukai švelniai gula jai ant pečių. Pilki žmonės nustebę traukiasi jai iš kelio, paskui atsigręžia ir gėrisi žėrinčiomis spalvomis, kurios praėjo pro šalį.
       Markas eina savo keliu. Jo veide rami šypsena, kojos vos liečia žemę. Jo drabužių spalvos tokios skaisčios, kad net oras prisigėręs jų. Žmonės nejučia traukiasi jam iš kelio. Jie mato, kad jo veidas kitoks nei jų.
       Pamažu spalvotosios figūros nutolsta. Gatvėje zuja žmonės: vyrai su portfeliais, moterys pilkais paltais nešasi liūdnai atrodančius paketus. Parko suolai nusėsti žmonių: vieni pavargę, nebegali paeiti, kiti neturi kur eiti.
       Kai kurie žmonės dairosi į kitus ir mano, kad aplinkui pernelyg pilka. Moteris nerimstančiomis rankomis žiūri į savo vyrą, sėdintį šalia, bet mato vien trumpus susiriebalavusius plaukus. Jo veidui kažko trūksta.
       Vyriškis ilgu paltu svarsto, gal jam eiti namo persirengti. Vyras, kurio labai smailūs batai, mėgina išspausti šypseną, bet jam sunkiai sekasi. Vyras storomis rankomis pasiima šepetį ir nubraukia dulkes nuo kelių lentynų.
       Vyras priplota kepure, su lazdele vienoje rankoje stovi nustebęs ir žiūri į daiktą, kurį laiko kitoje. Pats nejausdamas, krutina lūpas:
       – Galite sau turėti...

       Vertė Z. Marys
       Versta iš: „Maskebllet“, 1970

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt