Georg Trakl
       iš knygos „Eilėraščiai“

       Georgas Traklis (1887-1914) - austrų poetas ekspresionistas, dažnai vadinamas „mirties dainiumi“. Įsigijo farmacininko specialybę Vienos universitete, medicinos dalinyje kariavo I pasauliniame kare. Kančios, kraujo, purvo ir mirties vaizdai privedė jį prie bandymo nusižudyti. Nusiųstas pas karinį psichiatrą, jis, nesulaukęs komisijos sprendimo, nusižudė didele kokaino doze.
       Paskutiniais gyvenimo metais Georgas Traklis parašė eilėraščių, kuriems buvo lemta suvaidinti reikšmingą vaidmenį visoje vokiečių kalba kuriamoje lyrikoje, be jų tapo neįsivaizduojama amžiaus pradžios Europos dvasinė panorama.

De profundis
Berniukui Elijui
Ramybė ir tikėjimas
Pražūtis
Nebyliesiems
Mirties septyngiesmė
Pragaro priešangis

Į viršų

De profundis

Tai ražiena, kur krenta juodas lietus.
Tai medis, kur vienišas stovi.
Tai švokščiantis vėjas, kur apsiaučia tuščias pirkeles.
Koks liūdnas šis vakaras.

Palei sodžių
Romioji našlaitė dar renka varpas skurdžias.
Apvalios, auksinės jos akys klajoja po sutemą,
O įsčios laukia dangaus sužadėtinio.

Grįždami į namus
Piemenys rado saldųjį kūną
Dūlėjant erškėčiuos.

Šešėlis esu toly temstančių sodžių.
Dievo tylą
Aš gėriau giraitėj iš šulinio.

Kartais kaktą paliečia šaltas metalas,
Vorai ieško mano širdies.
Tai šviesa, gęstanti mano burnoj.

Naktį sutikau aš laukymėj
Aplipęs purvu ir dulkėm žvaigždžių.
Krūme lazdyno
Vis skambėjo angelai krištoliniai.

Traklis, Georgas. Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

Berniukui Elijui

Elijau, kai strazdas šaukia girioj juodoj,
Tai tavo žūtis.
Tavo lūpos geria vėsą žydro kalnų šaltinio.

Užmiršk, kraujui tyliai srūvant per tamsią kaktą,
Senas legendas
Ir miglotą būrimą iš paukščių skrydžio.

Tačiau tu eini žingsniais minkštais į naktį,
Kur svirte svyra pumpuro kekės,
Ir gražiai tiesi rankas žydrumoj.

Skamba erškėtis
Ten, kur tavo mėnuliškos akys.
O, kaip seniai, Elijau, esi tu numiręs.

Tavo kūnas yra hiacintas,
Kuriame vienuolis vaškinius pirštus panardina.
Kaip juoda ola yra mūsų tylėjimas:

Iš ten kartais išnyra švelnus žvėris
Ir lėtai nuleidžia sunkius vokus.
Juodos rasos krinta tau ant kaktos,

Paskutinis žvaigždžių sudilusių auksas.

Traklis, Georgas. Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

Ramybė ir tikėjimas

Piemenys saulę palaidojo girioj nuogoj.
Žvejas ištraukė
Ašutiniam tinkle mėnulį iš šąlančio tvenkinio.

Žydram krištole
Gyvena išblyškęs žmogus, skruostą priglaudęs
                                                prie savo žvaigždžių;
Arba nulenkia jis galvą, nugrimzdęs į purpuro miegą.

Bet žvelgiantį vis dar jaudina juodas paukščių skridimas,
Šventumas žydrų gėlių,
Užmirštus mena tyla artima, užgesusius angelus.

Vėlei temsta kakta mėnulio uolienoj;
Kaip spindulingas jaunuolis
Pasirodo sesuo iš rudens ir juodo puvimo.

Traklis, Georgas. Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

Pražūtis

             Karlui Boromejui Heinrichui

Viršum baltų tvenkinių
Išskrido laukiniai paukščiai.
Vakarais nuo mūsų žvaigždžių pučia vėjas ledinis.

Viršum mūsų kapų
Palinksta suskilus nakties kakta.
Sidabrinėje valty sūpuojamės po ąžuolais.

Vis dar skamba mūrai baltojo miesto.
Po erškėčių arka
O mano broli sliuogiam mes aklos rodyklės vidurnakčio link.

Traklis, Georgas. Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

Nebyliesiems

O, beprotybė didmiesčio, kai vakarais
Prie mūrų juodų stirkso suluošinti medžiai,
Pro sidabro kaukę žvelgia blogio dvasia;
Šviesa su magneto rykšte akmeninę išveja naktį.
O, mąslusis vakarių varpų skambesys.

Kekšė, lediniam šiurpe gimdanti vaiką negyvą,
Dievo rūstis įtūžęs plaka apsėstojo kaktą,

Purpuro maras, badas, kur sustingdo žalias akis.
O, šlykštus aukso kvatojimas.

Bet tyliai kraujuoja tamsioje oloje žmonija nebylioji,
Kala iš metalų kietų išvaduotojo galvą.

Traklis, Georgas. Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

Mirties septyngiesmė

Žydras temsta pavasaris; po geriančiais medžiais
Klajoja šešėlis tamsus vakare ir žūty,
Klausydamas strazdo skundo švelnaus.
Naktis pasirodo tylėdama, krauju pasruvęs žvėris,
Lėtai ties kalva sukniubęs.

Svyruoja drėgnam ore pražydus obels šaka,
Sidabru sušvitus išsileidžia pynė,
Dingdama iš akių aptemusių; krintančios žvaigždės;
Gaivioji vaikystės giesmė.

Išnyra tamsoj miegantysis ir leidžias nuo juodojo miško,
Ir čiurlena žydras šaltinis dugne,
Kad anas vėl pakeltų blyškius vokus
Viršum savo veido snieginio;

Ir išginė mėnuo žvėrį raudoną
Iš urvo;
Ir mirė atodūsiuos tamsios moterų raudos.
Nušvitęs iškėlė rankas link savo žvaigždės
Prašalaitis baltasai;
Tylomis apleido numirėlis sunykusį namą.

O, sudūlėjęs žmogaus siluetas: nukaltas iš šalto metalo,
Nakties ir siaubo užsimąsčiusių girių,
Ir karštos dykynės žvėries;
Sielos bevėjė tyla.

Juoda valtim plaukė anas pasroviui mirguliuojančiom upėm,
Pilnom purpurinių žvaigždžių, ir taikiai
Lenkės sužaliavusios šakos prie jo.
Aguona iš debesų sidabrinių.

Traklis, Georgas. Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

Pragaro priešangis

Palei rudenio sienas, šešėliai ieško tenai
Ant kalvos skambančio aukso,
Vakaro debesų,
Ramybėj platanų išdegusių.
Tamsesnėm ašarom alsuoja tas metas,
Prakeikimas, kai svajotojo širdį
Užlieja purpurinės vakaro žaros,
Ilgesys dūmuos paskendusio miesto;
Vėsa auksinė dvelkia į nugarą einančiam,
Prašalaičiui, nuo kapinių,
Tarsi sektų šešėly lavonas švelnus.

Tyliai skamba namai mūriniai,
Sodas našlaičių, tamsi ligoninė,
Kanale laivas raudonas.
Sapnuodami kelias ir krinta tamsoj
Trūnijantys žmonės,
O vartuos juoduos
Angelai pasirodo šaltomis kaktomis;
Žydruma, priešmirtinės motinų raudos.
Ritas ilgais jų plaukais
Ratas ugninis, apskritoji diena,
Žemės kančia begalinė.

Vėsiuos kambariuos be prasmės
Dūlėja daiktai, kaulėtom rankom
Ieško žydrynėj pasakų
Nešventoji vaikystė,
Žiurkė riebi apgraužia duris ir skrynias,
Širdis
Sustingsta sniegų tolumoj.
Alkio keiksmai purpuriniai
Dar aidi dvokioj tamsoje,
Melo juodi kalavijai,
Lyg geležiniai vartai aklinai užsitrenktų.

Traklis, Georgas. Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

 
Vertė Sigitas Geda

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt