Miroslav Válek

Eilėraščiai iš knygos „NERIMAS“

RUDUO 
ŽEMĖ PO KOJOMIS 
„Prieš pat užmiegant, visiškai sustojus laikui...“ 
ŽOLĖS ISTORIJA 
NESUPRANTAMI DALYKAI 
IŠ ABSOLIUTAUS DIENORAŠČIO I 
IŠ ABSOLIUTAUS DIENORAŠČIO II 
ODĖ GYVULIŲ DIEVUI 
ODĖ MEILEI 
TRIUŠIŲ ŽUDYMAS 
ISTORIJA SU VAPSVA 

Į viršų

RUDUO

Mirtinai nusigerk,
išprotėki, vis tiek
tau ruduo ant peties
drėgną delną uždės
ir prašys, kad pridegtum.
Jo rankovėje kuičias pelė,
o jis prašo:
„Nepraeikite, pirkite rubinus.“
Atsisakysi – jis tave nupirks,
ir neišvengsi
tų žingsnių pasalūniškų iš paskos
ir savyje betikslio išėjimo –
o kur? Kodėl?
Ir net sapne girdėsi, kaip ruduo,
piktai priglostęs savo pliušą,
užveda laikrodį, kad nevėluotų...

Pralekia traukinys,
virš kiemo –
įlūžus paskutinio paukščio linija.
Viską surašyk, paikas skaičiuotojau:
buvai laimingas, vis kažko bijojai,
o lapų aukso – kupinos kišenės!
Viską surašyk į rudens sąskaitą.

Aludėse gesina šviesą pusei metų.
Veltkleidžiai
namo sugrįžta su rubinų saujom.
Viskas aišku:
nuleido medžiai inkarus,
giliai molynuos žlegančios grandinės,
tiltai braška viršum vandenų.
Tokie sunkūs dar neišsakyti žodžiai.
Net baisu.

Kažkas vis žvanga.
Tai ruduo
iš saujos žarsto saujon auksinius.
Parduoti vaikai eina miegoti.

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

ŽEMĖ PO KOJOMIS

Alaviniai debesys. Lyja, lyja, lyja. Vietoj
kelio – valkos, ligi kelių šlynas. Vienišasis
                                                varne,
ko skrendi čionai? Nėr po kojom žemės –
kur dabar jinai, žemė, į kurią galėtum
atsispirti? Geria tylomis užsidarę vyrai. Lyg
didžiulė plūdė supas karčema. Geria, kad
gyventų, geria mirtinai. Gelsvos liūdnos
Žvakės smilksta ant altorių. Svyra sunkios
galvos, nesitaiso oras, tik vanduo be saiko
pila, pila, pila. Išarta kapais lyguma nutilusi.
Jau nebeužgniauši kylančios raudos.
Kaipo iš pradžių, taip ir visados.

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

***
Prieš pat užmiegant, visiškai sustojus laikui,
veidu į tave grįžtu atgal
Ten miega žalia saulė iš mano vaikiškų piešinių,
trikojis šuo prabyla aiškiu žmogaus balsu,
rašalinis strazdas švilpiniuoja ant sauslapio...
Atsiskleidžia pati daiktų esmė.
Viskas toli, tačiau taip, kaip ir buvo,
nesutepta. Juk kiekvienas turime vaikystę,
tačiau raktas nuo jos seniai pamestas.
Sunkiom akimirkom sugrįžtame čionai,
pabeldžiame ir šaukiam: „Atsiverk!“
Bet neišgirsta trobelė ant vištos kojelės,
nebylus išgąsdintas strazdas kyla tiesiai į saulę.
Uždaryta. Uždaryta milijonui metų, amžinai.

Todėl, kai garsiai tai prisimename,
vaikai verkia ir šaukia: nereikia!
Nereikia pasakos, kur viskas liūdna.
Liūdni sapnai, liūdni saulėtekiai ir liūdnos
                                                          žvaigždės,
atplėštos nuo nakties dangaus.
Ten vaikščiojo mirtis ir žiebė melsvą spiritinę
                                                          liepsną,
tėvų smegenyse.
Juoda duonos riekė, pakibusi virš lūpų lyg
                                                          mėnulis
tik dylanti daugkart greičiau,
ir liūdnos vaikų akių planetos, stebinčios jos
                                                          nykimą
saldi motinos kalba ir kartūs žodžiai:
– Mama, valgyt.
Koks krintančios ašaros garsas
visiškoje tyloj?

Nuleidę galvas bandom prisiminti, ar tai buvo.
Kur tu, lyguma linguojančių brikelių,
nubėrusių tau veidą tarsi strazdanos?
Kur tu, kumetynų lyguma,
pelkėta, pavargusi,
pilna benamių valkatų, kvailiukų,
nužeminta ir alkana,
kretanti po drobės marškinėliais
akivaizdoje visagalio dievo,
pirkto už tris naščius atlaidų?
Užmiršome tave,
užmiršom jus,
gyvos palaidotos rankos,
rankos be darbo, be paskirties,
nereikalingos rankos.

Nuostabioje liepos vakaro tamsoj,
įtemptoj tyloj prieš nokstant vaisiams,
prikalę paskutinę malksną namo stogui,
eidami miegot,
visi, pagyrę savo ilgą dieną,
pakvieskit vandenis.
Atgal pakvieskit vandenis, kur nutekėjo,
pakvieskit vandenis, kartodami:
– Sugrįžkit, upės, į senąsias išgraužas,
susiaurėkite, ratilai, iki savižudžio kūno kritimo.
Sužaliuokite, užakę šuliniai.
Nutrinkit savo veidrodžius, kur užrašytas
skurdas, vargas, ligos.
Kruvinas prakaite, prasismelk iš žemės gelmių
šlovei rankų, kurios tave sėjo.
Pasigailėkite, vandenynai,
grąžinkit druską ašarų žmonoms ir motinoms,
parkritusioms po slegiančia našta.
Susiliekite, praeities ir užpraeities vandenys,
paliudykite gyviesiems,
kuriems, siekiantiems saulės,
reikalingas žinojimas,
atspirties taškas,
žemė po kojomis.

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

ŽOLĖS ISTORIJA

         Oldržichui Mikulašekui

Tai jūs norėtumėt išvyst:
šį fosforą,
šią pievą, kuri švyti tarsi laikrodis,
mušąs pavasarį!
Kojos dar gležnos,
raumenys skaudės,
bet mirga jau šlaituos žaliasis kabrioletas
žolės akselerantės!

O chlorofilas,
pumpurų sprogimai
ir tūkstančiai kitų mielų paikysčių!
Net nesuspės įskausti galvą,
o jau pradės žolė ir antrą ratą.
Uždainuok linksmesnę dainą,
uždainuok greičiau!

Baikštus kaip elniai,
senstam žolės akivaizdoj.

Ir tai jau ne lenktynių automobilis,
pavasario variklių gaudesys,
tribūnų šėlsmas.
Tai liūdnas sunkvežimis su alum,
mums sviedžia žalią butelį putotą
arkliukai,
pievoj bandantys šuoliuot:
viens, du,
aukščiau kelius,
dainelę!

Ir taip, žmogau, sulauki šimto metų.
Kažkur vis bėgi,
apsiputojęs lenktyniauji,
o niekas nepaklausė:
– Kodėl ir kur?

Kas žolę klausė, kur ji auga ir kodėl,
ar kam rūpėjo jos vidaus pasaulis?
Kas nors lapelį žolės išvertė
į žmonių kalbą?
Niekas, tik ugnis ir lietus.

Žolė vis triūsia
virš kurmių eigų,
virš karstų,
kapų,
ji girdi jūros dejones,
aortos šlamesį,
perdirbinėja
saulės gaisrus,
vandens kliedesį,
perdirbinėja
negyvus daiktus į gyvus,
kankinas ir ieško
jiems tinkamos išraiškos.

Seniai surašytos
karų istorijos,
filatelijos, futbolo istorija.
Žolės istorija lig šiol neparašyta.
Jai, tiesą sakant, tai visai nerūpi,
nes jos istorija ilga ir nenutrūkstama,
joje ekspresai lekia, atėjūnai,
įkibę į narčių žirgų karčius.
Nusirita į ją gražutės galvos,
Ir ne vienas gaidelis šičia pametė pentinus.
Ji atpažįsta netikras žvaigždes
ir žino kraujo kainą.
Jos atminty – visos vasaros meilės,
neištikimybės
ir žvėriški nužudymai.
Žolė kantri,
jautri,
uždengia viską,
tyli.

Nežvelkite į ją iš aukšto.
Žolė žino, kodėl gelia dantį numirėliui,
Ir viską apie gyvenimą ir mirtį.
Žolė turi tikslų ašarų ir vilčių sąrašą,
Iš jo sudėjo tikrą jūsų atvaizdą,
pasibraukė žaliai
ir laukia.
Kada nors viską suprasime,
apčiuopsime slaptus daiktų saitus.
Ateik,
eisim į tamsą
klausyt, kaip gimdo žolės,
raitosi daigai,
ląstelės dalos,
rūgsta rūgštėlynai.
Jau viską suprantu,
lyg pats žole pavirtęs.
Uždėki ranką nakčiai ant peties
ir paklausyki:

Niekas, tik ugnis ir lietus.

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

NESUPRANTAMI DALYKAI

Aplinkui tiek nesuprantamų dalykų.
„Kam to reikia, į ką tai panašu?“
Pirštų įsuktas ratukas laisvai juda toliau.

Bet laikas sustojo vietoje.
Obelis pražysta sausio vidury.
Bet žiema nesibaigia.
Visą laiką rodosi, kad tave kažkas šaukia,
nors gatvėje kaip iššluota.

Dar ir kiti dalykai,
šimtą kartų girdėti:
„...paliko ją, nes per daug mylėjo...“
„...sugriovė sau gyvenimą,
netvėrė vienas be kito...“

Iš kur ateina jie, žodžiai
be jokio loginio pagrindo,
be sąryšio,
nesuprantami
ir keisti?

Nesuprantami dalykai,
priimkit į savo tarpą,
įženkite į mane visais pojūčiais,
lieskime vienas kitą,
kaip pirštai liečia stygas.

Nesuprantami dalykai,
jus esate mumyse.
Tyliai tariu žodžius,
laukiu, kuo jie pavirs.

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

IŠ ABSOLIUTAUS DIENORAŠČIO I

2

Kai kabosi ant laido,
o kojos švytruos skersvėjyje,
suprasi,
jog tai tik dar vienas žingsnis į tuštybę.
Tad nurimki, jau baigės mugė,
o tu parsidavei dar gyvas būdamas...
Visada buvai asiliukas, tampantis didelius nešulius,
visada sandarus,
užsirakinęs
ir, nešdamas naštą, pats buvai nešamas,
tiktai priešinga kryptimi.
Tokia būtent vyksmo mechanika,
garsioji kvailio scena:
jis ateina norėdamas įsitikinti,
kad jo čia nėra,
bet grįždamas mato, jog dar neišėjo,
tad sėdi ant laiptų ir verkia,
ir šaukia žvengiančiai publikai:
– Dėl dievo, kas aš ir kur skubu?

Laikas byra lyg miltai iš maišo.

O jau galėjai būt gražus lavonas,
voliotis žolėj, žvilgčiot po Žemės pridurkais,
krapštyti svirplį iš kairės ausies,
gelsti, grojant muzikai.
Galėjai būt cituojamas,
galėjai būt cukrainės pavadinimu...
O dabar kas?
Vien kaulų rinkinys. Geriausiu atveju
vaizdinė priemonė dėstant anatomiją.

Jau yrate
abu su skėčiu, nuolat pamirštamu viešose vietose.
Tuštuma. Skeletas
užrakintoj klasėj.

Į tavo krūtinės krepšį
mėnulio kamuolys krenta!

Niekas.
Tamsa, dulkės, kreida!
Labai iš lėto
ryškėja topoliai ir žolės, jūros žvaigždės,
treška Žemė, tolsta kontinentai...

Kur tu tada buvai, homo sapiens?
Nori pabandyti dar kartą? Nori, kad patrauktų
                                                               tave
už šilko virvutės?

O, juodas skėtis,
atminties duobė,
saulės užtemimas
ir patamsiai!

O, juodas skėtis,
juodasis gyvenimo taškas!

Tave nešiot nebūtina.
Galima tave sugroti iš ausies į ausį,
kaip melodiją,
tave išskleist galvoj,
paleist pavėjui
juodą meteorą
ir išgąsdint miestą!

 
4

Krintame lyg po bėgimo, išspjaunam sukruvintus
                                                            gabalus,
paliekam juos, smaugiamės savo rankom,
prieš veidrodžius
apnuoginam nebrandžią žodžio lytį,
pasiruošę pergulėt su kiekviena dailesne eilute.
Pavydūs, nepatenkinti.
Jūs ryjat bifšteksus,
o mes – narkotikus,
nes norim pamatyti peteliškę,
pereinančią rožės fazėn.
Kankinam moteris ir leidžiamės kankinami,
rašome, rašome,
prirašinėti paskutiniai nakties apatinukai,
                                     o nieks nežino,
kas yra poezija.

Kai kam ji –
būdas lengvai prarasti nekaltybę,
kitiems – nepatvarus
flirtas proto su jausmu,
bet tai nesąmonė!
Poezija mūvi lopytais džinsais,
ir jai nusišvilpt ant padorumo!

Tuo požiūriu
vėjai galvoje
kaip ir nešvarios panagės
gali būti medžiaga eilėraščiui!
Tačiau ir tai dar netiesa, mielieji!
Eilėraštis prasideda, kai stuburas
įsigaužia, lyg iš vidaus norėtų
įlįsti tau kišenėn ir ištirti
gimimo datą, vietą, akių spalvą,
ypatingas žymes...
Tai eilėraščio laikas.
Drebėk, nes tau bus apreikšta
sėklos forma,
skausmas ir kraujas,
alyva į ugnį.
Baltai įkaitintas nuogumas šnypščia,
ir mirga, mirga
medžių karuselė...

Kiekvienam eilėraščiui – savas laikas,
tačiau eilėraščio laikas trumpesnis, negu manai.

 
7

Ak, kokie šalti akvamarinai!
Tavo akys degina, ne ramina!
Ruda kvepia įdegusia oda,
o balta – tai upelis klony,
pakalnučių tyli melodija.

O taip, žinau,
kad ir jūs verkdavot, įsikniaubę
į parfumerijos pardavėjos plaukus.

Buvote turtingi,
ir mylėjo jus!

Laba diena, panele,
kvepia pas jus medus,
muskusas, šalavijai
šlama pakraščiais.

– O kur eilėraščiai?
Nėra
Nėra kas nuramina.
Ak, kokie šalti akvamarinai!

 
9

Skurdžius poetas, plėšiantis
lobynus ir bažnyčias,
žodžių dirvonus plėšiantis
jautis su Andromedos žvaigždynu
šnervėse!

Būsi atsitiktinai nušvilptas,
žengsi ant laužo,
visos pasaulio gėdos bus tau priskaičiuotos
ir jų suma pridėta prie tavo svorio.
Tavo pažeminimai bus išskaidyti į pirminius ir
                                                           antrinius,
o pirminiai įeis į antrinius,
kad papildytų juos, patys papildomi.

O jautrus sąnary!
Tavo vardas – tai sėklos laistymas,
o tavo nėštumai niekad nesibaigs kūdikio
                                                 verksmu.
Tave apspjaudys,
o mylėtos moterys netoliese žiūrės
taip primerkusios akis,
kad žirs po kojų tau skutimosi peiliukai...
Tai visai kas kita, negu pasigerti
svaigia atsitiktinio kūno muzika
ir ieškot dviejų mėnulių iškirptėj!

Kur toji moteris, kurios neišrengė tavieji
                                                 vyzdžiai?
O beje –
kas kaip tu stovėjo bejėgis prieš pumpurų
                                                 paslaptį
ir prašė dar palaukti?
Kas atsisakė valgyt lelijas
ir gerti rasą?
Kas tikėjo,
kad kiekviena žiedadulkė gyva,
ir kas gailėjo pienių parašiutų?

Apgavike,
nežinia, ką tu nešei, bet nešei taip,
kad visi patikėtų, jog neši
dėžutę, kur sukrautos
prarastos laimės sidabrinės pasagos.
Po truputį išplepėjai
savo biografiją,
bet vis nutylėdavai kokią smulkmeną,
iš kurios gimdavo eilėraštis.

 
10

Laiko vis mažiau – grynas džiaugsmas!
Tu – bėgikas su lapiūkščiu užanty!

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

IŠ ABSOLIUTAUS DIENORAŠČIO II

1

Kiekvienas tebūnie pasiruošęs keliui.
Te kiekvienas garsiai išvardina
daiktus, kuriuos norėtų pasiimt.
Tebūnie raudos ir baimė.
Te kiekvienas slepiasi kūne
kuo giliau
ir ten tūno vienas.

Kas tavo kūne?
Rūkstantis akmuo, drugelis, kėkštas,
susipynę žolelių pirštai,
o kas dar?
Turiu žinoti, nes noriu mylėti.

Aš nežinau, kas manajam.

 
6

Drėgną vakarą stebėjau žodžių poravimąsi,
žiūrėjau, kaip čepsi liežuviai,
kaip treška šeriai varnalėšos ausy,
kaip seilės aptaško daiktus
iki šaknų.
Ruduo, siaubingas rudųjų skruzdžių knibždėlynas!

Skaisčiaveidis šernas bėgo prošal,
kalėsi žodis raibagurklės gūžy,
nešvankus ir apsalęs.

Ateik, eilėrašti, būk teisingas!

 
11

Keptuvės, puodai
bei kitos žvaigždės iš metalo laužo,
šilkinė meilė, meilė aksominė,
laimė, akimirka, mirtis ir akys –
žalios, šuns, juodos, stiklinės, raganiškos akys,
tai, kas prisuka veiksmą,
tai, kas skamba ore:
„...nusipirki, šliundra, berniuką...“
„...tyliau, Monika, lyja...“–
o gyvenimas bėga.

Mylėk mane. Mylėk mane nors ir taip!
Griausmo falcetas
juokingai inkščia debesų skylėj,
rūksta virš mėsos kalnų.

Kiekvienas tebūnie pasiruošęs keliui.

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

ODĖ GYVULIŲ DIEVUI

Gyvuliai,
prisiekiu jūsų liežuviais,
jūsų nasrais dantingais,
jautriomis jūsų lūpomis:

kosmosas tuščias!

Ką mes darysim?
Ką nužudysim?
Kur mes paslėpsim kaulus?

Savy,
gyvulėliai,
savy paslėpsime
ir visa kita –
truputį daugiau gyvulio,
kiek mažėliau žmogaus.

Tarsi po bausmės
guli sumesti
kruvini medžių apsiaustai.

Išsklido miškai
nuogutėliai.
Dabar tiktai vienatvė,
per amžius
violetinė lietaus tatuiruotė.
Nurimkit, gyvuliai,
aš jums priminsiu
karkvabalių nemirtingumą!
Kilnioji rupūže,
neapleisk mūsų,
melskis už mus, sraige,
bažnyčios sidabro saugotoja.

Kame dievas?
Dievas tranzistorinis,
elektroninis dievas?
Teapsireiškia viešpats,
atleidžiamos jam kaltės mūsų!

Vanagai, lapės, barsukai,
prisipažinkite:
juk turi būti koks dievas,
kurčnebylys,
aklas,
už viską atsakingas dievas!

Vaivorykštinės musės,
jūsų dievą
nematomą
nutempsime iš dangaus
už aštuonių kojytėlių!

Susimilk, o vabale gailestingas,
suplasnoki sparneliais angelo,
atsakyk, ciklamenine utėle:
tai jūs esate dievas?

Areštuojame jus
amžinajai gyvulių
garbei.

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

ODĖ MEILEI

Tą akimirką tarp nakties ir dienos,
kai Žemė sukasi ant butelio kakliuko,
kai ilsis pagaliau ir pragaras,
velnių blusa jau pasigėrus,
o blusų velnias miega vištų plunksnose,
                                                dulksnoja
ant kalno varpos,
kvailiams aguonas mala ant kaktos,
dabar, kai šakumas tamsos yra juodžiausias,
visi daiktai apvirsta aukštyn kojom
ir gailią rasą sunkia moteris,
o dūmai aiškina:
kas, kada, kiek kartų ir su kuo...

Kažkas beldžia į kiaušinio lukštą,
kažkas atsiliepia laibai: „Prašau!“
Kažkam galvoj atsisuka varžteliai,
kilpoj apkalbų kažką pasmaugs.

O dangų trupina pelės danteliai.

Taip dauginas daiktai,
susiduria ledynai.
Švelnumas Žemę purto.
Meilė iš baimės
odai šiurpstant.

Naktis, šlapia po šviesulių
glamonių.
Dangus kaip meilė.
Mėnuo lyg bausmė.

Oras, šiurkščiai bruožiantis sienojus.
Pikta stiklų giesmė.

Ir taip tamsu, lig šonkaulių nuogumo...
Dievas iš atsarginių dalių
montuoja
naują
kūną.

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

TRIUŠIŲ ŽUDYMAS

Sekmadienio rytą po pusryčių,
kai vėjas židiny
groja pelių fleitomis,
sekmadienio rytą, po pusryčių,
gurgždančiu sniegu
žingsniuoti prie narvelių.
Nusimaut pirštinę,
tarsi nutrauktą ranką
pakabint ant stulpo,
nutvilkyt šalty odą
ir ilgai rūkyti.
Paskui ištiesti atsargiai pirštus,
kartu su dūmais iškvepiant žodžius,
švelnius, užjaučiančius.
Staiga, nutvėrus už kailiuko,
atplėšti nuo sušilusių šiaudų.

Sekmadienio rytą, po pusryčių,
pajusti aitrų kvapą.

Perimt į kairiąją, laikyti žemyn galva,
apžvelgt rausvas ausis,
paglostyt kailį,
papūst, pakelt ir – dešine! –
suduoti per pakaušį.

Darkart pajusti truktelėjimą,
nevykusį mėginimą pašokti,
pajusti, kaip ranka sunkėja,
kaip susitelkia seilės gomury,
kaip griūna visas triušiškas dangus
ir kuokštai vilnos leidžiasi ant žemės.

Kokie bebūtų – mėlynasis Vienos,
didysis belgiškas,
prancūziškas garbanius
ar čekiškas keršasis,
koks nors bastardas ar negrynakraujis, –
visi jie miršta nieko neištarę
ir taip pat greitai.

Pirmadienį tylėti užsidarius,
antradienį galvot apie likimą (pasaulio),
trečiadienį ir ketvirtadienį
išrast garo mašiną arba
įžvelgt danguj dar neregėtą žvaigždę,
penktadienį mąstyti ir svajoti,
prisimenant ir mėlynas akis,
savaitę ištisą gailėt našlaičių,
gėlėm gėrėtis,
šeštadienį, raudonai išsimaudžius,
užmigti lūpomis prie tavo lūpų...

Sekmadienio rytą, po pusryčių,
pajusti triušio kvapą...

Válek, Miroslav. Nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.

Į viršų

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt