 |
||
| << Atgal Esė iš rinktinės „NUŠVITIMAI“ Destruktyvus charakteris DESTRUKTYVUS CHARAKTERIS Kartais atsitinka taip, kad žvelgiantis į savo
praeitį žmogus suvokia, jog beveik visi glaudesni ryšiai jį siejo su žmonėmis,
kurių „destruktyvus charakteris“ buvo visų pripažintas. Vieną sykį, galbūt
atsitiktinai, jis susidurs su šiuo faktu, ir juo stipresnis bus jį supurtęs šokas, tuo
didesnės galimybės atsivers aprašyti destruktyviam charakteriui. Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005. TRUMPI ŠEŠĖLIAI I–II Platoniška meilė Meilės prigimtį ir tipą labiausiai išryškina likimas, kurį ji rengia žmogaus vardui. Vedybos, atimančios iš moters mergautinę pavardę ir pakeičiančios ją vyro pavarde, paliečia – kaip ir beveik kiekvienas lytinis artumas – ir jos vardą. Jos pridengia, apgaubia jį maloniniu vardu, ir už tos priedangos jis dažnai slepiasi ilgus metus ar net dešimtmečius. Platoniška meilė teisingai apibrėžiama tik kaip vedybų priešybė plačiąja prasme, tik taip – pagal vardo, o ne kūno, likimą. Vienintelė tikra ir reikšminga jos prasmė: tai meilė, kuri tardama vardą ne atgailauja už aistrą, bet per jį myli, varde turi mylimąją ir varde nešioja ją ant rankų. Tikrasis šio atstumą išlaikančio potraukio, įtampos, vadinamos platoniška meile, bruožas yra tas, kad mylimosios vardą ji išsaugoja nepaliestą. Šiai meilei mylimosios būtis, o ir mylimojo pareigos, randasi iš jos vardo tarsi spindulys iš lupos židinio. Todėl „Divina Commedia“1 yra ne kas kita, kaip aura aplink Beatričės vardą: įspūdingiausias įrodymas, kad visos kosmoso galios ir pavidalai atsiranda iš tobulo, meilėje gimusio vardo. Nuostabiausi šio posakio įrodymai – erotinėje sferoje. Kol nuolat abejodamas, ar būsi suprastas, sukiesi apie moterį, tol tavo troškimai išsipildyti gali tik šios abejonės kontekste – taigi kaip išganymas, sprendimas. Tačiau vos tik jie šiuo būdu tapo tikrove, jų vietą beregint gali užimti naujas, nepakeliamas nuogo, gryno išsipildymo ilgesys. Atmintyje pirmąjį išsipildymą daugmaž aprėpia sprendimas, taigi išsipildymo funkcija abejonės atžvilgiu, ir sprendimas pasidaro abstraktus. Taip vienas kartas tampa visiškai nereikšmingas, palyginti su grynu, absoliučiu išsipildymu. Ir atvirkščiai grynas ir absoliutus išsipildymas gali nuvertėti erotiškai. Tad kai mūsų atmintyje staiga išnyra banalus erotinis nuotykis, mums jis pasirodo pernelyg brutalus ir greitas, tad mes anuliuojame tą pirmą kartą ir sakome, kad jo nebuvo, nes ieškome lūkesčių sutapimo linijų, norėdami patirti, kaip moteris iškyla prieš mus tarsi susikirtimo taškas. Don Žuano, laimingojo meilės kūdikio, paslaptis yra ta, kad jis, leisdamasis į naują avantiūrą, žaibiškai randa sprendimą ir drauge saldžiausius flirto žodžius; svaigindamas jis pranoksta lūkesčius ir rėždamas sparną išsireikalauja sprendimo. Šis kas kartą unikalus malonumas, šis laikų susipynimas gali būti išreikštas tik muzikinėmis priemonėmis. Don Žuanas reikalauja meilės uždegamojo lęšio – muzikos. Kad nė viena gala ložė nėra tokia neprieinama kaip bilietas į nepaliestą, dievišką gamtą, kad ji, apie kurią skaitėme, jog taip lengvai atitenka valkatoms ir elgetoms, padugnėms ir bastūnams, vis dėlto džiaugsmingiausią, tyliausią ir tyriausią veidą tausoja turčiui, pro didelius, žemus langus įsiverždama į vėsias, ūksmingas jo sales – tai nepaneigiama tiesa, kurią įrodo itališka vila, kai pirmąsyk žengi pro jos vartus, norėdamas pažvelgti į ežerą ir kalnus. Tai, ką matei anksčiau, nublanksta prieš šį vaizdą kaip Kodako nuotrauka prieš Leonardo darbą. Taip, tik turtuolis kraštovaizdį gali turėti įrėmintą ir pasirašytą didžiojo meistro – Dievo. Sapne, kairiajame Senos krante, priešais Notre–Dame.4 Stovėjau ten, bet nemačiau nieko, kas būtų panašu į Notre–Dame.Plytinis pastatas tik paskutinio masyvo pakopomis pralenkė aukštus medinius pastolius. Tačiau aš stovėjau susijaudinęs priešais Notre–Dame. Tai, kas kėlė nerimą, buvo ilgesys. Ilgesys būtent tokio Paryžiaus, kurį mačiau čia, sapne. Iš kur tada tas ilgesys? Ir iš kur tas visiškai subjaurotas, nepažįstamas pastatas? Balansas: Sapne aš priėjau prie jo per arti. Neregėtas ilgesys, užplūdęs mane čia, išsiilgto miesto širdyje, buvo ne tas, kuris iš tolybių traukia prie vaizdo. Tai buvo palaimingas, jau peržengęs vaizdo ir nuosavybės slenkstį ilgesys, pažįstantis tik vardo galią, kuria meilės objektas gyvena, kinta, sensta, atjaunėja ir kuri, pati bevaizdė, yra visų vaizdų prieglobstis. Nedaug prietarų yra paplitę labiau už draudimą kalbėti apie svarbiausius ketinimus ir projektus. Toks elgesys įprastas ne tik visuose visuomenės sluoksniuose; taip pat atrodo, kad jį skatina įvairiausi žmogiški motyvai – nuo banaliausių ligi pačių slapčiausių. Iš tikrųjų būtinybė šitaip elgtis tokia aiški, kad ne vienas pamanys, jog čia nėra pagrindo kalbėti apie prietarą. Visiškai suprantama, jog žmogus, kuriam kas nors gali nepasisekti, nori pasilikti nesėkmę sau; norėdamas būti tikras dėl šios galimybės, jis nekalba apie savo sumanymus. Tačiau tai yra tik išorinis jo apsisprendimo sluoksnis, tik blizganti banalybė, po kuria slepiasi gilesni dalykai. Čia randame antrąją priežastį – miglotą nuovoką, jog veikimo energiją gali sumažinti motorinis išsikrovimas, pasitenkinimas išsikalbėjus. Ši naikinamoji kalbos prigimtis, kurią patvirtina paprasčiausia patirtis, labai retai buvo vertinama taip rimtai, kaip ji to nusipelnė. Jei prisimintume, kad beveik visi lemiami planai susiję su vienu vardu ar net priklauso nuo jo vieno, tuomet suprastume, kaip brangiai reikia sumokėti už troškimą atverti burną. Nėra abejonės, kad po antrojo seka dar ir trečias lygmuo – manymas, jog kitų, ypač draugų, nesusigaudymu galima lipti aukštyn tarsi sosto pakopomis. Negana to, yra dar ir paskutinė, nemaloniausia priežastis, ligi kurios prisigauna Leopardi5 sakydamas: „Savojo sielvarto pripažinimas sukelia ne užuojautą, o pasitenkinimą – ne tik priešams, bet ir visiems apie tai sužinojusiems žmonėms – ir sužadina ne liūdesį, o džiaugsmą, nes tai patvirtina, jog nukentėjusysis yra mažiau vertingas nei jis pats“. Tačiau kiek žmonių įstengtų patikėti pačiais savimi, net jei protas ir kuždėtų Leopardi'o įžvalgą? Argi daugelis, pasišlykštėję tokios minties kartumu, jos neišspjautų? Čia ir pasirodo prietaras, farmaciškai išgryninti karčiausi ingredientai, kurių atskirai suvirškinti negalėtų niekas. Užuot išgirdęs sveiko proto kalba apsakytą gyvenimo žiaurumą ir kančią, žmogus kur kas mieliau paklūsta liaudies papročių ir patarlių tamsai bei mįslingumui. Iš savo pralaimėjimų. Kai pralaimime dėl asmeninių silpnybių, tuomet niekiname save ir gėdijamės jų. O kai esame stiprūs, tai neapkenčiame savo pralaimėjimo ir gėdijamės nesėkmės. Argi iš sėkmės ir laimės mes suvoktume savo stiprybes?! Kas gi nežino, jog niekas taip neapnuogina didžiausių mūsų silpnybių kaip sėkmė ir laimė? Kas gi po pergalės kovoje ar meilėje nejautė, kaip tarsi silpnumo šiurpulys galvoje šmėsteli klausimas: ir tai aš? Tai man, silpniausiajam? Kas kita – pralaimėjimų virtinės, iš kurių mes išmokstame visų atsitiesimo gudrybių ir maudomės gėdoje tarsi slibino kraujyje. Šlovė, alkoholis, pinigai, meilė – toje srityje, kur žmogus jaučiasi stiprus, neturi jokios savigarbos, visiškai nebijo apsijuokti, neturi ir savitvardos. Joks žydas prekijas negalėtų taip įkyrėti pirkėjui kaip Casanova – Charpillonui. Tokie žmonės gyvena savo stiprybėje. Kiekvienos stiprybės kaina – ypatingas ir baisus gyvenimas joje. Gyvenimas draustinyje. Kai mes viduje, mes esame kvaili ir neprieinami, įkrentame į visas duobes, veržiamės per kliūtis, taškomės purvais ir teršiame žemę. Tačiau tik išsipurvinę mes tampame neįveikiami. Ištirti žmogų ištinkančias būsenas, kai jis kreipiasi į tamsiąsias galias, yra vienas iš tikriausių ir trumpiausių būdų pažinti ir sukritikuoti šioms galioms. Mat kiekvienas stebuklas turi dvi puses: viena susijusi su tuo, kuris jį daro, kita – su tuo, kuris jį patiria. Neretai antroji pusė yra reikšmingesnė nei pirmoji, nes ji apima ir pastarosios paslaptį. Tarkim, kas nors užsako sudaryti grafologinį ar chiromantinį savo gyvenimo atvaizdą ar horoskopą; šįkart norėtume išsiaiškinti tik tiek: kas tuomet jam atsitinka? Manoma, jog pirmiausia jis nori palyginti ar patikrinti. Su didesne ar mažesne skepsio doze jis peržiūrės visus teiginius. Iš tikrųjų viskas vyksta atvirkščiai. Iš pradžių būna smalsumas, su kuriuo laukiama išvadų – toks degantis, netveriantis, lyg laukiant žinių apie kokį nors jam itin svarbų, bet visiškai nepažįstamą žmogų. Šios liepsnos kuras – tuštybė. Štai ji apėmė neregėtus plotus, nes susidūrė su savo vardu. Vardo eksponavimas jau pats savaime yra vienas iš stipriausių poveikių, skirtų jo turėtojui (amerikiečiai jį vartoja praktiškai, šviečiančiose reklamose kreipdamiesi į Smithą ir Browne'ą), ir tokia pranašyste jis, žinoma, susiejamas su pranašavimo turiniu. Tatai atsitinka maždaug taip: vadinamasis savosios prigimties vidinis suvokimas kiekvieną akimirką yra vien tik improvizacija. Jis prisitaiko – jei taip galima pasakyti –prie savo tuometinės kaukės. Pasaulis yra tokių kaukių arsenalas. Tik liguistas, nuskurdęs žmogus ieško jų savo viduje. Mes patys dažniausiai turime menką jų pasirinkimą. Todėl esame nepaprastai laimingi, kai kas nors prisiartina prie mūsų su egzotiškų kaukių krepšiu ir prideda prie veido retesnius egzempliorius – žudiko, finansų magnato, jūrų vilko kaukes. Žiūrėjimas pro jas mus užburia. Mes matome konsteliacijas, akimirksnius, kuriais iš tikro buvome tas ar anas, arba viskas iš karto. Šito žaidimo su kaukėmis mes ilgimės kaip svaigulio; iš to ir šiandien gyvena kortų būrėjai, chiromantai ir astrologai. Jie išmano, kaip sugrąžinti mus į nebylias likimo pauzes, kuriose tik vėliau pastebime sėklas visiškai kito likimo nei tas, kuris atiteko mums. Tuomet likimas stabteli lyg širdis – tatai su tyliu, palaimingu šiurpuliu jaučiame iš pažiūros tokiuose menkuose, tokiuose klaidinguose šarlatano sukurptuose mūsų prigimties aprašymuose. Ir tuo skubiau sutinkame su jais, juo skaudžiau jaučiame mus užplūstant niekada negyventų gyvenimų šešėlius. Apie vidurdienį šešėliai yra tik juodi aštrūs kraštai daiktų papėdėje, pasirengę be garso ir staiga pranykti savo landoje, savo paslaptyje. Tuomet ateina koncentruota, sodri Zaratustros, mąstytojo „gyvenimo vidurdienį“, „Saulės sode“ valanda. Juk pažinimas, kaip ir saulė, daiktus geriausiai apšviečia savo kelio viršūnėje. Žodžiu perduodamas toks Schulerio6 posakis. Kiekvienas pažinimas, teigia jis, turi būti truputį absurdiškas; taip senoviniai kilimų raštai ar frizų ornamentai kur nors ima ir šiek tiek nukrypsta nuo normos. Kitaip tariant; svarbiausia yra ne sklandus perėjimas nuo vieno pažinimo prie kito, o kiekvieno atskiro pažinimo pertrūkis. Būtent tai yra neišvaizdus kokybės ženklas, išskiriantis jį iš visų pagal šabloną pagamintų serijinių prekių. „Ji žinojo, – apie vieną sąvadautoją sako Casanova, – jog neturėsiu jėgų išeiti jai nieko nedavęs.“ Keistas pasakymas. Kokios gi jėgos reikia, norint ją pergudrauti? Arba – teisingiau – koks čia silpnumas, kuriuo ji gali pasikliauti? Tai gėda. Sąvadautoja yra perkama, bet nenuperkama ją trukdančio kliento gėda. Jos kupinas klientas ieško, kur pasislėpti, ir randa geriausią priemonę: piniguose. Įžūlumas ant stalo teškia pirmąją monetą; ją slėpdama, gėda numeta dar šimtą. Aš užkopiau skardžiu ir priguliau po medžiu. Tai buvo tuopa ar alksnis. Kodėl nebeprisimenu jo rūšies? Todėl, kad žiūrint į jo lapiją ir stebint lingavimą, medis staiga taip paveikė mano kalbą, kad mano akivaizdoje ji dar sykį iškėlė senovines vestuves, susituokdama su medžiu. Šakos ir viršūnė lingavo mąsliai arba atšiauriai, šakelės atrodė čia palankios, čia besipriešinančios; lapija šiaušėsi prieš šiurkštų šuorą, šiurpo nuo jo arba jį pasiliko; kamienas rėmėsi į tvirtą pagrindą, o lapas metė šešėlį vieną ant kito. Švelnus vėjelis grojo vestuvėse ir po visą pasaulį išnešiojo šioje santuokinėje lovoje greitai atsiradusius vaikus – vaizdžią kalbą. Lošėjo aistrą (kaip ir visas kitas) atpažinsi iš to, kaip kibirkštis kūne peršoka nuo vieno centro į kitą, sujudina tą ar kitą organą ir jame sukoncentruoja ir juo apriboja visą būtį. Tai tasai dešinei rankai duotas laikas – kol rutuliukas įkris į duobutę. Tarsi lėktuvas ji sklendžia virš kolonų, į vagas sėdama žetonų sėklas. Tik ausiai lemta pagauti to laiko pradžią: kai rutuliukas nukrinta į ruletę ir lošėjas girdi, kaip fortūna derina savo bosus. Lošime, kuris apeliuoja į visus pojūčius, neišskiriant ir atavistinio aiškiaregystės pojūčio, ateina eilė ir akiai. Visi skaičiai jai mirkčioja tarsi sąmokslininkai. Bet kadangi ji visiškai nebemoka užuominų kalbos, tie skaičiai, kuriais pasitiki, dažniausiai ją suklaidina. Užtat kaip tik jie yra labiausiai atsidavę lošimui. Pralošti žetonai dar kurį laiką guli šalia jų. Tokios taisyklės. Ne kitaip būna, kai mylintysis patenka į garbinamo asmens nemalonę. Mylimosios ranka yra netoli jo, tačiau jam net nešaus į galvą jos paimti. Lošėjas yra aistringai atsidavęs lošimui; jis myli jį dėl jo paties, o ne dėl to, ką šis duoda. Net jei žaidimas iš lošėjų pasiima viską, jie kaltins save sakydami: „Aš blogai žaidžiau“. Pati meilė atlygina už šį uolumą taip, jog net ir pralaimėjimai būna mieli – tik todėl, kad jais įrodomas lošėjo pasiryžimas aukotis. Toks nepriekaištingas sėkmės kavalierius buvo kunigaikštis Ligne7, lankęsis Paryžiaus klubuose, nuvertus Napoleoną, ir pagarsėjęs laikysena, su kuria jis pasitikdavo didžiausius pralaimėjimus. Kasdien ji buvo ta pati; dešinė, kuria jis nuolat statydavo dideles sumas, kabodavo vangiai nusvirusi. Tuo tarpu kairė nejudėdama gulėdavo ant stalo, užkišta už liemenės dešinėje krūtinės pusėje. Gerokai vėliau iš jo tarno sužinota, jog toje krutinės pusėje buvo trys randai – tikslios trijų visad taip ramiai gulėjųsių šios rankos pirštų nagų žymės. Ar malonumas, kurį jaučiame stebėdami vaizdus, nekyla iš niūraus priešiškumo žinojimui? Aš žiūriu į kraštovaizdį: lygi kaip veidrodis įlankoje tyvuliuoja jūra; miškai tarsi sustingusi, nebyli masė lipa ant kalvos viršūnės; ant jos – pilies griuvėsiai, tokie pat kaip ir prieš šimtus metų; dangus be debesėlio spindi amžinuoju mėliu. Taip mato svajotojas. Norėdamas atsiduoti šiems vaizdams, jis turi pamiršti, kad jūroje kyla ir krinta milijardų milijardai bangų, kad kiekvieną akimirksnį miškai suvirpa nuo šaknų ligi paskutinio lapelio, kad pilies akmenų viešpačiai – nepaliaujamas irimas ir drėkimas, kad danguje, prieš susikaupdamos į debesis, verda ir maišosi nematomos dujos. Tik vaizdai žiūrovams teikia ramybę, amžinybės pojūtį. Kiekvienas jį palietęs sparno mostelėjimas, kiekvienas pašiurpinęs vėjo šuoras, kiekvienas artumo glustelėjimas įrodo jį meluojant. Tačiau kiekviena tolybė vėl atgaivina jo svajonę: ji remiasi kiekvienu debesiu, iš naujo užsiliepsnoja nuo kiekvieno nušvitusio lango. Tačiau tobuliausiai ji pasirodo, kai svajotojui pavyksta ištraukti paties judėjimo geluonį: paversti vėjo gūsį ūžimu, o šmėkštelėjusius paukščius – jų voromis. Didžiausias svajotojo troškimas yra sustingdyti gamtą išblukusių vaizdų rėmuose. O juos, iš naujo pašauktus, užkerėti – poeto talentas. Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005. GRAŽUS SIAUBAS Liepos keturioliktoji. Nuo Sacre–Coeur8 Monmartrą užlieja bengališkos ugnys. Horizontas už Senos žioruoja. Šviesos pluoštai kyla virš lygumos ir gęsta. Dešimtys tūkstančių žmonių stovi susigrūdę ant stataus šlaito ir stebi fejerverką. Kaip raukšlė vėjo taršomame palte minioje be perstojo klostosi šnibždesys. Geriau įtempęs ausį jame išgirsi ne vien raketų ir šviečiamųjų kulkų laukimą. Ar ši apdujusi minia nelaukia nelaimės, kuri būtų pakankamai didelė ir iš minios įtampos pajėgtų išskelti kibirkštį; gaisro ar pasaulio pabaigos, – kažko, kas tarsi vėjo gūsis, atidengiantis ryškiai raudoną palto pamušalą, šį aksominį šimtabalsį šnabždesį paverstų vienu vieninteliu riksmu? Juk skambus siaubo šūksnis, paniška baimė yra kita visų tikrų masinių švenčių pusė. Jos ilgisi lengvas drebulys, krečiantis gausybę pečių. Giliausiai, pasąmoninei masės egzistencijai iškilmės ir gaisrai yra tik žaidimas, kurį žaisdama ji bręsta ir pasirengia akimirkai, kai panika ir šventė, po ilgo išsiskyrimo atpažinusios viena kitą, apsikabins seseriškame revoliucinio sukilimo glėbyje. Teisingai daro prancūzai, liepos keturioliktosios naktį pažymėdami fejerverkais. Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005. MINTIES FIGŪROS Senio mirtis Praradimas, kurį tokiu atveju gali pajusti gerokai jaunesnis žmogus, galbūt pirmą kartą atkreipia jo žvilgsnį į tai, kas viešpatauja tarp žmonių, kurių amžiaus skirtumas yra labai didelis, bet kuriuos vis dėlto sieja simpatija. Mirusysis buvo partneris, su kuriuo bendraujant nebuvo galima kalbėtis apie didžiausius, svarbiausius dalykus. Todėl pokalbis su juo būdavo kupinas tokio gaivumo ir ramybės, kurių niekuomet nejausi bendraudamas su bendraamžiu. To priežastys buvo dvi. Pirma, kiekvienas, net ir menkiausias sutarimas, kurį jiems pavykdavo pasiekti per kartų prarają, buvo kur kas reikšmingesnis nei tos pačios kartos partnerių sutarimas. Be to, jaunesnysis patiria tai, kas senajam žmogui mirus išnyksta ligi to laiko, kai jis pats pasensta: pokalbį, kuriam svetimas koks nors išskaičiavimas ar kitas pašalinis sumetimas, nes abu pokalbio dalyviai nieko nebesitiki vienas iš kito, nejaučia kito jausmo, išskyrus tą retenybę: palankumą be priemaišų. O... ai parodė man savo namą Nyderlandų Indijoje. Kambarys, kuriame atsidūriau, buvo išmuštas tamsiu medžiu ir atrodė prabangus. Tai dar nieko ypatinga, pasakė mano palydovai. Iš tikrųjų susižavėti turėčiau vaizdu iš viršutinio aukšto. Pamaniau, kad tai bus vaizdas į netolimą atvirą jūrą, ir ėmiau kopti laiptais į viršų. Užlipęs priėjau prie lango ir pažvelgiau žemyn. Prieš akis atsivėrė tasai šiltas, medžiu išmuštas ir jaukus kambarys, iš kurio ką tik buvau išėjęs. Vaikas serga. Motina guldo jį į lovą ir atsisėda šalia. O tada pradeda jam sekti istorijas. Kaip tą reikėtų suprasti? Kai N. pasakojo man apie keistą jo žmonos rankų gydomąją galią, aš nujaučiau, kaip. Apie jos rankas jis sakė: „Jų judesiai buvo nepaprastai išraiškingi. Tačiau tos išraiškos neįmanoma aprašyti... Jos judėjo taip, tarsi sektų kažkokią istoriją“. Gydymą pasakojimu aptinkame jau Merseburgo9 užkeikimuose. Juose ne tik kartojama Odino formulė; jie atskleidžia aplinkybes, privertusias Dievą pirmą kartą griebtis užkeikimo. Taip pat žinoma, kad ligonio išsipasakojimas apžiūrinčiam gydytojui gali tapti sveikimo pradžia. Iškyla klausimas, ar ne pasakojimas yra geriausias kai kurių terapijos metodų klimatas, palankiausia jų aplinka. Ir ar kiekviena liga nebūtų pagydoma, jei tik ji pakankamai gerai – ligi pat ištakų – susilietų su pasakojimo srove? Kai pagalvoji, kokia aukšta yra skausmo užtvanka, į stabdanti pasakojimo tėkmę, aiškiai suvoki, jog kai nuotėkis pakankamai didelis, ji pralaužiama, ir visa, ką srovė sutinka savo kelyje, nunešama į laimingos užmaršties jūrą. Glostymas nurodo šio srauto vagą. Berlynas; aš sėdėjau karietoje, itin dviprasmiškoje merginų kompanijoje. Staiga apsiniaukė dangus. „Sodoma“, – pasakė solidaus amžiaus dama su kyku, staiga irgi atsiradusi karietoje. Mes atsidūrėme miesto pariby, prie stoties; už jos driekėsi bėgiai. Čia vyko teismo posėdis; kaltintojai ir kaltinamieji sėdėjo gatvių sankryžoje vienas priešais kitą tiesiai ant asfalto. Didžiulis išblukęs mėnuo, kybantis dangaus pakraštyje, man pasirodė esąs teisingumo simbolis. Paskui su nedidele ekspedicija atsidūriau ant prekių stotyse įprastos (aš buvau ir likau prie stoties ribos) važiuojančios platformos. Ši sustojo priešais siaurą lataką, tekantį tarp dviejų išgaubtų porcelianinių plokščių krūvų. Tačiau jos ne stovėjo ant žemės, o plaukė ir tarsi plūdurai pynėsi po kojomis. Nesu tikras, ar tos kitos, anoj pusėj esančios, tikrai buvo iš porceliano; manyčiau, iš stiklo. Šiaip ar taip, jos buvo apkrautos gėlėmis, kyšančiomis iš apvalių spalvotų indų tarytum svogūnai, ir vėlei kaip plūdurai švelniai susidurdavo vandenyje viena su kita. Vieną akimirksnį įžengiau į priešais esantį gėlyną. Kartu girdėjau mažiuko mūsų palydovo aiškinimus. Šiame latake, aiškino jis, savo gyvenimą baigia savižudžiai, vargšai, kurie neturi nieko, išskyrus tarp dantų sukąstą gėlę. Šviesa krito ant gėlių. Acheronas, galima buvo pamanyti; tačiau sapne tokia asociacija neiškilo. Buvo paaiškinta, kurioje vietoje ant pirmųjų plytelių grįždamas turiu statyti koją. Porcelianas ten buvo baltas ir rifliuotas. Kalbėdamiesi mes grįžome iš prekių stoties gilumos. Atkreipiau dėmesį į keistus po kojomis esančius koklių piešinius, pagalvojau, ar tik jie netiktų filmui. Tačiau kiti nesutiko apie tokius projektus kalbėti viešai. Žingsniuodami keliu toliau sutikome apdriskusį berniuką. Visi leido jam ramiai praeiti, tik aš karštligiškai išrausiau visas kišenes, norėdamas surasti penkinę. Neradau. Kai ėjo pro mane – jis nesustojo nė prie vieno, – įkišau jam truputį mažesnės vertės monetą ir pabudau. Skaičiau „Taikos šventę“ ir „Vienišus žmones“10. Nepadoriai elgėsi žmonės tame Frydrichshagene11. Bet koks vaikiškas rodosi žmonių, priklausiusių Gerharto Hauptmanno jaunystės laikais garsėjusiai Bruno Willes ir Bölsches12 „Naujajai bendruomenei“, elgesys! Šiuolaikinis skaitytojas klausia savęs, ar Hauptmannas tik nepriklauso spartiečių padermei – taip smarkiai jis išsiskiria drausmingumu. Koks šiurkštus jaunikaitis yra tasai Johanesas Fokeratas13, Hauptmanno vaizduojamas su neslepiama simpatija! Atrodo, kad neišsiauklėjimas ir nediskretiškumas yra jo dramatiško herojiškumo sąlygos. Tačiau iš tikrųjų to prielaida yra ne kas kita, kaip liga. Čia, kaip ir Ibseno kūryboje, daugybė jos atmainų yra tik amžiaus pabaigos mal de siècle14 slapyvardžiai. Tokių pusiau sugedusių bohemininkų kaip Browne'as ir pastorius Scholcas laisvės ilgesys reiškiamas stipriausiai. Antra vertus, atrodo, kad ligotus juos padarė kaip tik intensyvus domėjimasis menu ar socialiniais klausimais. Kitaip tariant: liga čia yra socialinė emblema, panaši į beprotybę antikos laikais. Ligoniai itin gerai jaučia visuomenės būklę. Ligonių nesitvardymas virsta neklystamu gebėjimu nujausti, kokia atmosfera alsuoja amžininkai. „Nervingumas“ yra šio virsmo zona. O nervai – tai inspiruotos gijos, tarsi anos augalinės linijos, kurios amžių sandūroje gosliais susiaurėjimais, ilgesingais užsiraitymais vijosi ant baldų ir fasadų. Bohemininką jugendo stilius mieliausiai vaizdavo Dafnės pavidalu, kuri, atsivejama tikrovės, virsta atvirų, drebančių nuo nūdienos oro nervų mazgeliu. Panašūs žodžiai be jokių sąsajų yra išeities taškai žaidimui, kuris dar bydermajerio15 laikais buvo labai mėgstamas. Kiekvieno žaidėjo užduotis buvo surasti prasminį jų ryšį, nekeičiant eilės tvarkos. Juo trumpesnis paaiškinimas, juo mažiau jame jungiamųjų elementų, tuo jis vertingesnis. Šis žaidimas ypač skatina vaikų išradingumą. Juk jiems žodžiai dar yra lyg olos, kurias (jie žino) jungia keisčiausios landos. O dabar pagalvokime apie atvirkščią variantą: jeigu į konkretų sakinį žiūrėtume tarsi į sukonstruotą pagal žaidimo taisykles. Vienu akimoju mums atsiskleistų svetimas, jaudinamas jo veidas. Toks požiūris iš dalies slypi kiekviename skaitymo akte. Ne tik paprasti žmonės taip skaito romanus – tai yra tik dėlei vardų ir formulių, išnyrančių iš teksto, – bet ir išsilavinęs žmogus skaitydamas tyko pasakymų ir žodžių, o prasmė esti vien fonas, ant kurio šie lyg reljefinės figūros meta šešėlius. Ypač tai akivaizdu tekstuose, kurie vadinami šventaisiais. Pagalbiniai jų komentarai išgriebia žodžius iš teksto taip, tarsi jie būtų pateikti kaip užduotis pagal ano žaidimo taisykles. Ir iš tiesų sakiniai, kuriuos vaikas žaisdamas sudaro iš atskirų žodžių, turi daugiau bendra su šventaisiais tekstais nei su kasdiene suaugusiųjų kalba. Vienas pavyzdys, kaip dvylikametis vaikas sujungė minėtuosius žodžius: „Laikas supasi gamtoje tarsi riestainis. Plunksna piešia peizažą, ir randasi pauzė, kurią užpildo lietus. Negirdėti skundų, nes nėra ir paikiojimo“. Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005. MAŽOS GUDRYBĖS Gerai rašyti Geras rašytojas nepasako daugiau, nei galvoja. Tai labai svarbu. Kalbėjimas yra ne tik minties raiška, bet ir jos realizacija. Taip ir ėjimas ne tik išreiškia norą pasiekti tikslą, bet ir jį realizuoja. Tačiau kaip tas noras realizuojamas: ar preciziškai pasiekiamas tikslas, ar ketinimus sužlugdo troškimas ir netikslumas – tai priklauso nuo ėjiko treniruotumo. Juo jis drausmingesnis, juo mažiau esti nereikalingų, nesąmoningų judesių, tuo tvirtesnė kiekviena kūno padėtis, tuo geriau panaudojamos jo jėgos. Blogam rašytojui į galvą šauna daug minčių, kurios jį nualina taip, kaip prastą nemokytą ėjiką nuvargina glebūs arba pernelyg energingi judesiai. Kaip tik todėl jis niekad negali aiškiai pasakyti, ką galvoja. Geras rašytojas savo stiliumi geba mąstymą paversti reginiu, kurį teikia protingai išmankštintas kūnas. Jis niekad nesako daugiau, nei pagalvojo. Tad jo rašymas naudingas ne jam pačiam, o tik tam, ką jis norėjo pasakyti. Ne visos knygos skaitomos vienodai. Pavyzdžiui, romanai ryte ryjami. Jų skaitymas – tai valgymo, o ne įsijautimo malonumas. Skaitytojas nepersikelia į herojaus vietą, jis praryja tai, kas pastarajam atsitinka. Vaizdingas įvykių aprašymas yra ne kas kita kaip apetitą žadinantys į stalą patiekiamo valgio papuošimai. Egzistuoja, beje, ir natūralus patirties maistas (kaip esama ir valgomų natūralių produktų) – tai, kas patirta savo kailiu. Tačiau kaip kulinarija, taip ir romano menas prasideda anapus natūralių produktų, srities. Kiek gi esama maistingų dalykų, kurie nevalgomi neperdirbti! Patirčių, apie kurias patartina pasiskaityti, o ne pačiam įgyti! Daugelis, paragavę jų in natura16, būtų pražūtingai paveikti. Trumpai tariant, jei yra romano mūza – dešimtoji, tai ji pasirodo su virėjos ženklu. Ji perdirba pasaulio žaliavą, išgaudama valgomąją jos dalį – skonį. Jei reikia, valgant galima skaityti laikraštį, bet tik ne romaną. Tai nesuderinami užsiėmimai. Kiekvienas rytas informuoja mus apie planetos naujienas. Tačiau keistų istorijų žinome nedaug. Kodėl? Todėl, kad nė vienas įvykis nepasiekia mūsų be paaiškinimų. Kitais žodžiais tariant, beveik niekas, kas atsitinka, nepanaudojama pasakojimui, o beveik viskas – informacijai. Kone pusę pasakojimo meno sudaro mokėjimas perpasakoti istoriją be paaiškinimų. To meistrai buvo senovės žmonės, didžiausias – Herodotas. Jo „Istorijos“ trečiosios knygos keturioliktame skyriuje randame pasakojimą apie Psamenitą. Nugalėjęs ir paėmęs į nelaisvę Egipto karalių Psamenitą persų karalius Kambizas panoro pažeminti belaisvį. Jis liepė nuvesti jį prie gatvės, kuria turėjo eiti persų triumfo eisena, ir įsakė padaryti taip, kad belaisvis išvystų savo dukterį vergės drabužiais, su ąsočiu traukiančią prie šaltinio. Nors visi egiptiečiai raudojo ir dejavo matydami tokį vaizdą, Psamenitas stovėjo nejudėdamas ir nebylus, nudūręs akis į žemę; nesujudėjo ir tada, kai pamatė vedamą žudyti sūnų. Tačiau kai vėliau belaisvių gretose karalius atpažino vieną iš savo tarnų, seną nusigyvenusį žmogų, jis ėmė kumščiais trankyti sau galvą ir rodyti didžiausio liūdesio ženklus. – Iš šios istorijos matyti, koks turi būti tikras pasakojimas. Informacija vertinga tik tą akimirką, kol nauja; tik tuomet ji gyva. Ji turi visiškai atsiduoti akimirksniui ir nieko negaišdama jam pasiaiškinti. Pasakojimas – kas kita, jis savęs neiššvaisto. Visą galią jis išlaiko viduje ir pajėgia išsiskleisti net po ilgesnio laiko. Taip Montaigne'is grįžo prie istorijos apie Egipto karalių, ir savęs paklausė: kodėl jis pradeda raudoti tik pasirodžius tarnui, o ne anksčiau? Montaigne'is į tai atsakė: „Kadangi karalius jau buvo kupinas sielvarto, menkiausias perviršis pralaužė visas užtvankas“. Taip įmanoma suvokti šią istoriją. Tačiau galimi ir kiti paaiškinimai. Juos sužinoti gali kiekvienas, kuris draugų rate iškėlė Montaigne'o klausimą. Pavyzdžiui, vienas mano bičiulis pasakė: „Karaliaus nejaudina karališkas likimas; tai jo paties likimas“ Kitas: „Scenoje mus jaudina daug kas, kam gyvenime esam abejingi; tasai tarnas karaliui yra tik aktorius“. Trečias: „Didis skausmas ilgai kaupiasi ir prasiveržia tik atsipalaidavus. Tarno pasirodymas karaliui buvo atsipalaidavimas“. – „Jei šitai būtų atsitikę šiandien, – teigė ketvirtasis, – tai visi laikraščiai rašytų, jog Psamenitui tarnai mielesni už vaikus“. Šiaip ar taip, neabejotina, kad kiekvienas reporteris beregint išaiškintų šį įvykį. O Herodotas nepaaiškina jo nė vienu žodžiu, jo pranešimas nepaprastai sausas. Todėl ši istorija iš senojo Egipto ir po kelių tūkstantmečių dar žadina nuostabą ir apmąstymus. Ji panaši į sėklą, tūkstantmečius išgulėjusią hermetiškose piramidžių kamerose ir net šiandien dar galinčią sudygti. Dažnai didžių veikalų atsiradimui apmąstyti pasitelkiamas gimimo įvaizdis. Šis įvaizdis yra dialektinis; jis išryškina dvi šio įvykio puses. Viena jų susijusi su kūrybiniu nėštumu ir moteriškąja genijaus dalimi, kuri išsisemia sulig pabaiga. Ji dovanoja veikalui gyvybę ir miršta. Meistrui pabaigus veikalą, miršta toji dalis, kuria šis buvo pradėtas. Tačiau pats darbo išbaigtumas – šitai veda prie kitos įvykio pusės – nėra miręs. Jis nepasiekiamas iš išorės; jo negausi gludindamas ir tobulindamas paviršių. Jis gyvena pačioje veikalo gelmėje. Bet ir šįsyk reikia kalbėti apie gimimą; baigtas kūrinys iš naujo pagimdo kūrėją. Ne jo moteriškumą, kuriame pats prasidėjo, bet vyriškąjį elementą. Palaimintas kūrėjas iškyla virš gamtos: nes už būtį, kurios pirmą kartą pasisėmė iš tamsių motinos įsčių, jis dabar turės būti dėkingas šviesesnei sferai. Jo tėvynė yra nebe ten, kur buvo pagimdytas; jis gimsta ten, kur jo tėvynė. Jis yra vyriškas pirmgimis veikalo, kurį pats kadaise pradėjo. Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005. IBIZOS SERIJA Ibiza, 1932 metų balandis – gegužė Mandagumas Ne paslaptis, jog kasdieniuose interesų susidūrimuose tradiciniai etikos reikalavimai: atvirumas, nuolankumas, artimo meilė, užuojauta ir kiti, – būna nustumiami į antrą planą. Tuo nuostabiau, kad taip retai pagalvojama apie šio konflikto tarpininką, kurio nuo neatmenamų laikų ieškodavo ir rasdavo žmonės. Tikrasis tarpininkas, tikroji susiduriančių dorovės ir kovos dėl būvio dėmenų atstojamoji yra mandagumas. Mandagumas nėra nei moralinis imperatyvas, nei kovos ginklas, bet sykiu ir abu šie dalykai. Kitaip tariant, nelygu, iš kurios pusės žiūrėsi, jis yra niekas ir viskas. Niekas jis yra kaip graži regimybė, kaip patrauklus būdas pridengti žiauriai partnerių ginčo prigimčiai. Kadangi jis nėra griežta moralinė nuostata (o tik nebegaliojančios reprezentacija), tai ir jo vertė kovoje dėl būvio (jos svyravimo reprezentacija) tėra tariama. Tačiau tas pats mandagumas yra viskas, kai išsivaduoja iš konvencijų ir kartu išlaisvina visą procesą. Jei derybų erdvę riboja konvencijų sienos, tai tikras mandagumas įsigalėdamas jas išgriauna; vadinasi, kovos erdvę jis išplečia ligi begalybės, bet tuo pat metu kaip pagalbininkus, tarpininkus ir laikytojus įleidžia visas galias ir instancijas, kurias kovojantys buvo atmetę. Tas, kuris davėsi įveikiamas abstraktaus jo ir partnerio situacijos vaizdo, nugalėti šioje kovoje galės bandyti tik prievarta. Jis turi visas galimybes būti nemandagus. Tuo tarpu gyvas padėties ekstremalumo, komiškumo, privatumo ar netikėtumo pojūtis yra aukštoji mandagumo mokykla. Tam, kuris šį įprotį ugdo, jis pasakinėja derybų, o galiausiai ir interesų scenarijų; ir pagaliau būtent jis prieš apstulbusias partnerio akis tarsi pasjanso kortas perdėlioja priešingus elementus. Kantrybė, be jokios abejonės, yra mandagumo šerdis ir turbūt vienintelė iš visų dorybių, kurią šis perima neperkeitęs. O likusios dorybės, kurios, kaip teigia Dievo seniai užmiršta konvencija, pasiteisina tik „pareigų konflikte“ – joms mandagumas kaip kompromiso Mūza jau seniai atidavė, kas priklauso: naują šansą pralaimėjusiajam. Tasai kurio paprašė patarti, elgsis protingai, jei iš pradžių išsiaiškins klausėjo nuomonę, o tada ją patvirtins. Labai nedaug žmonių tiki, kad kitas yra protingesnis, ir labai nedaugelis klaustų patarimo, jei reikėtų paklusti svetimai nuomonei. Jie jau yra tyliai apsisprendę ir dabar nori patvirtinti savo sprendimą tarsi iš išvirkščios pusės, kaip kito „patarimą“. Taigi jie prašo aktualizuoti jų sprendimą ir yra teisūs, nes didžiausias pavojus būna tada, kai įgyvendinama tai, kas buvo nuspręsta „pačiam sau“, neperleidus to per teiginių ir prieštaravimų tiltą. Todėl ieškančiam patarimo padeda jau pats išsikalbėjimas; ir net jei jo sprendimas rodosi klaidingas, verčiau jam skeptiškai pritarti, o ne karštai atkalbinėti. Pro atviras mažų Pietų Ispanijos kaimelių duris, kurių neuždengia karoliukų užuolaidos, žvilgsnis įsiskverbia į vidų; tarp interjero šešėlių akinamai blyksteli sienų baltuma. Jos baltinamos daug kartų per metus. Prie galinės sienos stovi trys keturios kėdės – paprastai tiesios, lygiais atstumais viena nuo kitos. Jų nubrėžtos atkarpos viduryje svyruoja neregimų svarstyklių rodyklė, kurios lėkštėje guli to paties svorio svetingumas ir atsargumas. Iš to, kaip paprastų formų, bet nepaprastai gražios išvaizdos kėdės stovi, ir iš jų sustatymo galima kai ką nuspėti. Joks kolekcininkas nepakabins Isfahano kilimo ar van Dycko paveikslo ant savo vestibiulio sienų su didesniu pasididžiavimu nei šias kėdes šaltoje priemenėlė išstatęs valstietis. Tačiau jos ne vien tik kėdės. Jei ant atlošo kabo sombreras, jų funkcija iškart pasikeičia. Šiaudinė skrybėlė pasidaro ne mažiau vertinga už kuklią kėdę. Čia susitinka žvejo tinklas ir varinis katilas, irklas ir molinė amfora, ir šimtąkart per dieną jie gali pagal poreikius keistis vietomis, vis kitaip susigrupuodami. Jie visi turi didesnę ar mažesnę savo vertę, kurios paslaptis yra blaivumas – tasai gyvenamosios aplinkos skurdumas, išryškinantis ne tik esamą daiktų vietą, bet ir erdvę apie juos, kurioje jie nuolat skuba užimti naujai paskirtas vietas. Namuose, kuriuose nėra lovos, esama kilimo, į kurį naktį įsisupa gyventojas, vežime be minkštų sėdynių vertinga yra pagalvė, dedama ant kietų lentų. Tuo tarpu patogiuose mūsų namuose nebėra erdvės vertingam daiktui, nes jis nebegali mums pasitarnauti. Keliavau su Jula; mudviejų sumanyta iškyla buvo lyg kopimas į kalnus, lyg pasivaikščiojimas. Artinomės prie viršūnės. Nežinia kodėl tariausi tai supratęs iš labai aukšto, pasviro, dangų parėmusio baslio, kyšančio priešais didžiulę uolą ir su ja susikryžiuojančio. Kai ant jos užlipome, pasirodė, kad ten buvo ne viršūnė, o veikiau plynaukštė, per kurią driekėsi plati, iš abiejų pusių senoviniais didokais namais apstatyta gatvė. Dabar mudu jau nebėjome, o sėdėjome vienas šalia kito ta gatve važiuojančiame vežime ant užpakalinės sėdynės. Galimas daiktas, kad mudviem besėdint vežimas pakeitė kryptį. Pasilenkiau prie Julos jos pabučiuoti. Jį atkišo man ne lūpas, o skruostą. Bučiuodamas pastebėjau, kad jis buvo iš dramblio kaulo, visas išvagotas juodų, meniškai išskaptuotų griovelių, sužavėjusių mane savo grožiu. Anot tvirtai įsišaknijusio prietaro, sėkmės raktas esąs valia. Taip sėkmė lydėtų tik individualią egzistenciją, jei ji nebūtų ir šios egzistencijos įsikomponavimo į pasaulio struktūrą išraiška. Be abejo, toji išraiška kupina didelių išlygų. Tačiau argi jos mažesnės individo egzistencijos nei pasaulio struktūros atveju? Juk sėkmė, kuri taip lengvai nurašoma kaip aklo atsitiktinumo ženklas, esti ryškiausia šio pasaulio kontingencijų išraiška. Sėkmė yra pasaulio istorijos užgaida. Tad beveik nieko bendra neturi su ją persekiojančia valia. Sėkmės prigimtį atskleidžia ne jos priežastys, bet jos nulemtos žmonių figūros. Sėkmę pažinsi iš jos numylėtinių, jos sūnų – ir posūnių. Pasaulio istorijos užgaidą asmens egzistencijoje atitinka individualios jo charakterio savybės. Jas užfiksuoti nuo senų senovės buvo komedijos privilegija; jos tiesa nenusileidžia iš dangaus, ji atsiranda iš nesuskaitomų apsirikimų, kurie galiausiai, paskutinės klaidelės dėka, pateikia tikslų rezultatą. Tačiau kas yra individualios subjekto ypatybės? Tai jo įsitikinimai. Protingas žmogus, neturintis individualių bruožų, gyvena nežinodamas, kas yra įsitikinimas; gyvenimas ir mąstymas tarsi dvi malūno girnos juos jau seniai pavertė išminties miltais. O komiškas personažas niekad nebūna išmintingas. Jis yra šelmis, mulkis, kvailys, vargšas, bet kad ir koks būtų, pasaulis jam tinka lyg tam tyčia pasiūtas. Jam sėkmė – ne kelrodė žvaigždė, o nesėkmė – ne pikta akis. Jam visiškai nerūpi likimas, mitas ar fatumas. Jo raktas yra matematikos figūra, sukonstruota apie sėkmės ir įsitikinimo ašį. Sėkmės vėtrungė: Sėkmė – kai atsisakoma visų
įsitikinimų. Būdingas sėkmės atvejis: Chlestakovas arba avantiūristas. Jis
leidžiasi valdomas situacijos tarytum mediumas. Mundus vult
decipi.17 Net savo vardą jis parenka taip, kad patiktų
pasauliui. Štai vėtrungė, rodanti visus gerus ir blogus vėjus, žaidžiančius su žmogaus egzistencija. Nenustatytas lieka tik jos centras, ašių susikirtimas, visiško abejingumo sėkmei ar nesėkmei vieta. Ji yra vieno vienintelio įsitikinimo žmogaus, Don Kichoto namai. Jo istorija moko, kad šiame blogiausiame ar geriausiame iš visų įsivaizduojamų pasaulių (vien tik šis centras yra neįsivaizduojamas) įsitikinimas, jog riterių knygose parašyta tiesa, išgano ir primuštą kvailį – jei tai vienintelis jo įsitikinimas. Mokinys per naktį atmintinai išmoksta padėtos po priegalviu knygos turinį, kurį Viešpats susako miegantiems saviesiems, ir pauzė tampa kūrybinga – palikti vietos tokiems dalykams yra meistriškumo Alfa ir Omega bei skiriamasis jo bruožas. Būtent tokio atpildo priešybe dievai skyrė prakaitavimą. Juk darbas, žadantis vidutinišką sėkmę, yra vaikų žaidimas palyginti su laimės mums suteikta sėkme. Taip ištiestas mažasis Rastellio20 pirštas prisišaukė rutulį, kuris nutūpė ant jo lyg paukštis. Per ankstesnius pratybų dešimtmečius jis nė kiek neišmoko „valdyti“ nei kūno, nei rutulio, bet pasiekė, kad jie susitarė už jo nugaros. Nepaliaujamomis pastangomis ir triūsu išvarginti meistrą taip, kad galiausiai kūnas ir kiekvienas jo narys galėtų veikti savo nuovoka – tai vadinama treniravimusi. O sėkmė – akimirka, kai valia visiems laikams atsistatydina iš savo tarnybos kūne kitų organų, pavyzdžiui, rankos, labui. Tuomet galimi tokie atvejai, kai visiškai pamiršęs ilgai ieškota ir nerastą daiktą, vieną dieną ieškai ko nors kito ir jis pirmasis pakliūna į rankas. Mat rankos pačios ėmėsi šio reikalo ir bematant jį sutvarkė. Vienas mano pažįstamas buvo tvarkingiausias pačiu nelaimingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu. Jis nieko nepamiršdavo. Visus, net ir menkiausius reikalus jis kruopščiai registruodavo, o kai pasitaikydavo koks nors susitikimas – kurio niekuomet nepamiršdavo – jis būdavo įsikūnijęs punktualumas. Jo gyvenimo kelias buvo lyg išasfaltuotas, ir neliko nė mažiausio plyšelio, kur būtų galėjusi išdygti laiko žolė. Taip jam klojosi kurį laiką. Paskui dėl tam tikrų aplinkybių šio asmens gyvenimas pasikeitė. Pirmiausia jis atsikratė laikrodžio. Ėmė pratintis vėluoti, ir kai jo partneris jau būdavo nuėjęs, jis pasirodydavo ir laukdavo. Jei jam prireikdavo kokio daikto, retai jį rasdavo, ir jei kur nors jis padarydavo tvarką, tai kitur netvarka tapdavo dar didesnė. Kai jis prisėsdavo prie savo rašomojo stalo, tasai atrodydavo taip, lyg kas nors čia būtų neseniai siautėjęs. Tačiau šiuose griuvėsiuose siautėjo ir juos kaupė ne kas kitas, o jis pats, ir visa, ką įsigydavo, tarsi žaidžiantis vaikas tučtuojau paversdavo šios aplinkos dalimi. Taip, kaip vaikai kišenėse, smėlyje, stalčiuose aptinka kadaise čia paslėptus ir pamirštus daiktus, taip jam klojosi ir gyvenime, taip jis ir mąstė. Draugai aplankydavo tada, kai mažiausiai jų laukdavo ir kai jie būdavo reikalingiausi, o nebrangios dovanos būdavo dovanojamos tokiomis tinkamomis progomis, lyg jis būtų atmintinai mokėjęs dangaus knygas. Tuomet jis mieliausiai prisimindavo sakmę apie piemenuką, vieną sekmadienį įleistą į lobių kalną, bet sykiu gavusį mįslingą patarimą: „Neužmiršk to, kas geriausia“. Tuo periodu jis jautėsi pakenčiamai. Buvo mažai ką susitvarkęs ir manė, kad niekas dar nesutvarkyta. Svarbiausia iš visų savybių, sako Goethe, yra atidumas. Bet pirmąja vieta jis dalijasi su įpročiu, kuris grumiasi su juo nuo pat pradžios. Kad žmogus nesuirtų, atidumas kaskart turi tapti įpročiu, o kad įprotis žmogaus neparalyžiuotų, jį turi sutrikdyti atidumas. Pastebėjimas ir pripratimas, pasipiktinimas ir sutikimas sielos jūroje yra bangos ketera ir jos papėdė. Tačiau ir šioje jūroje pasitaiko štilių. Neabejotina, kad tas, kuris yra visiškai atsidėjęs kankinamos minties skausmo dūriams, gali tapti grobiu tyliausio garso, murmesio, vabalo skrydžio, kurių galbūt visai neįsidėmėtų atidesnė ir skvarbesnė ausis. Sakoma, kad sielą tuo lengviau išblaškyti, kuo labiau ji susikaupusi. Bet argi toks girdėjimas – ne atidumo pabaiga, o didžiausias jo išsiskleidimas, akimirksnis, kai iš jo įsčių gimsta įprotis? Tasai zvimbtelėjimas ar ūžtelėjimas yra slenkstis, kurį siela nejučiom peržengė. Ji nenori grįžti į įprastinį pasaulį, nes apsigyveno naujame – o jo šeimininkas yra skausmas. Atidumas ir skausmas papildo vienas kitą. Bet ir įprotis turi savo papildinį, kurio slenkstį mes peržengiame sapne. Tai, kas mumyse pakinta sapnuojant, yra iš įpročio atsirandantis naujas ir netikėtas įsidėmėjimo būdas. Kasdieniai išgyvenimai, tuščios frazės, į akį kritusios drumzlės, savojo kraujo pulsavimas – visi tie nepastebėti dalykai dabar, pakitę ir ryškus, tampa medžiaga sapnams. Sapne nebūna nuostabos, o skausme – užmaršties, nes juose jau glūdi jų priešybės – kaip štilio metu sutampa bangos ketera ir papėdė. Žodį „sukrėtimas“ girdime taip dažnai, kad jis jau įkyrėjo. Reikėtų kai ką pasakyti jo garbei apginti. Ši ginamoji kalba nė akimirksnio neatitols nuo juslinės sferos ir bus pagrįsta vienu teiginiu: sukrėtimas sukelia griūtį. Ar tie, kurie po kiekvienos premjeros bei naujos knygos pasirodymo tikina, jog buvo sukrėsti, nori pasakyti, kad juose kažkas sugriuvo? Ak, tai tik toks posakis, kuris tiek anksčiau, tiek dabar tvirtai laikosi. Ir kaip jie išdrįso padaryti pauzę, kurios metu viskas gali sugriūti? Niekas to nepajuto aiškiau už Marcelį Proustą, mirus jo močiutei21. Jos mirtis jį sukrėtė, tačiau atrodė visai netikra, ir tik vakare, nusiaunant batus, jam ištryško ašaros. Kodėl? Nes jis pasilenkė. Kūnas, gebantis pažadinti didelį skausmą, gali išbudinti ir gilias mintis. Abiem reikia vienatvės. Tam, kuris kartą vienas kopė į kalną ir nuvargęs pasiekė viršūnę, o paskui visą kūną krečiančiais žingsniais leidosi pakalnėn, laiko pojūtis susilpnėja, to viduje griūva pertvaros ir per akimirksnių žvirgždą jis risnoja lyg sapne. Tarpais mėgina sustoti, bet neįstengia. Kas žino, ar jį krečia mintys, ar nelygus kelias? Jo kūnas virto kaleidoskopu, sulig kiekvienu žingsniu rodančiu kintančias tiesos figūras. Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005. Versta iš: Suhrkamp, Frankfurt am Main, 1955, 1972 – 1989 Iš vokiečių kalbos vertė LAURYNAS KATKUS tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |
||