|
<< Atgal
Wolfgang Weyrauch (1907 1980)
EILĖRAŠČIAI
Aš myliu
½ + ½ = 1
Viršuje
Ketureilis
Paskui
Švarkai ir marškiniai
Ženklas
Laukiant
Daugybos lentelė
Į viršų
AŠ MYLIU
Aš myliu alijošių
aš myliu žieduotąją kirmėlę
aš myliu mirtingus žmones
aš myliu raides, natą
aš myliu supamąjį arkliuką, šachmatų lentą
aš myliu bėglį, kurčnebylį
aš myliu septynis skurdo metus
aš myliu medų, čiobrelį, slivovicą
aš myliu violetą ir oranžą
aš myliu būvimą ir sėdintį priešais
aš myliu kai pagelbėja
aš myliu kai papildo
aš myliu išbandymą
aš myliu tai kas neįmanoma
aš myliu rimtį, nepasitenkinimą ir nuostabą
aš myliu tvirto postūmio teigiamą įtaką
aš myliu ateitį nūdienoj
aš myliu matomą neregimybę
aš myliu klausimą ir paneigimą
aš myliu nusikaltimą prieš nusikaltimą.
Į viršų
½ + ½ = 1
Aš esu pusė Tavęs,
Tu esi pusė manęs,
aš neturiu akies
be Tavo akies,
Tu neturi ausies
be mano ausies.
Aš neturiu burnos
be Tavo burnos,
Tavo koja negali
žengti be mano kojos,
mano ranka negali
griebti be Tavo rankos.
Į viršų
VIRŠUJE
ir apačioje yra sėklų,
ir apačioje yra kiaušinis,
ir apačioje yra priešprieša,
ir apačioje užtarimas,
ir apačioje yra daugybos lentelė,
ir apačioje klausimas be atsakymo,
ir apačioje klausimas į atsakymą,
ir apačioje kojų keliai,
ir apačioje skorpionas,
ir apačioje pasakų šalis,
ir apačioje deganti žemė,
ir apačioje grynasis tonas,
ir apačioje atviras šauksmas,
ir apačioje yra kvėpavimas,
ir apačioje yra atilsis,
ir viršuje yra aklas ryklys.
Į viršų
KETUREILIS
viena žvaigždė, vienas kirtis,
vienas kryžius, vienas smūgis,
keturi kabliai, keturios kartuvės,
viena J, viena mirtis
Į viršų
PASKUI
Po arklių antplūdžio, kai
beveik nieko neliks,
vienas žmogus atsibus Australijoj,
kitas Afrikoj,
dar vienas Grenlandijoj,
Tibete dar vienas,
ir numanys,
jog likę ne visai vieni,
patrauks vienas pas kitą.
Pakol susitiks,
praslinks ilgi vienišystės metai.
Tada viskas bus kitaip,
nei anksčiau.
Nebebus daugiau kėdės,
ant kurios galėtum sėdėti vienas,
nebebus daugiau lovos,
kurion galėtum atsigulti vienas,
nebebus daugiau lango,
pro kurį galėtum žvalgytis vienas,
nebebus daugiau apkloto,
kuriuo galėtum užsikloti vienas,
nebebus daugiau knygos,
kurią galėtum skaityti vienas,
nebebus daugiau pusbačių,
kuriuos galėtum nešioti vienas,
nebus daugiau skrybėlės,
kurią galėtum užsivožti vienas,
nebebus daugiau vilties,
kurios galėtum trokšti vienas,
nebebus daugiau palaimos,
kurios galėtum ilgėtis vienas.
Bus vien tik bejėgystė ir kančios.
Į viršų
ŠVARKAI IR MARŠKINIAI
Mes taip ir gyvenam,
vis besiruošdami,
kada vaduosimės mirtimi.
Ne mirtimi, kuria miršta lokiai
ir bitės,
o mirtimi niekšybių,
mirtimi išpuikimo,
mirtimi pasityčiojimo,
mirtimi savivaliavimo,
mirtimi kankinimų,
mirtimi susidorojimo,
mirtimi tų, kurie mano:
aš turiu viską,
vadinasi, Tu neturi nieko.
Bet mes dar pajėgūs atsispirti mirčiai,
kuria nemiršta elnias
ir juodasis strazdas,
dalindamiesi švarkais ir marškiniais,
mintimis ir pagarbos ženklais,
brolybės ir meilės prisipažinimais.
Tai kurių galų mums versti
aukščiau sėdinčius bartukus
iš metalinių krėslų.
Į viršų
ŽENKLAS
Esu aklas ir kurčias,
kad Jūs netaptumėt akli ir kurti.
Aš esu ženklas,
iškaltas uoloj.
Aš nedūlantis,
nors dūlantis.
Į viršų
LAUKIANT
Laukiant
nuotraukų vyrų, kurie išskrido
fotografuoti dangaus turinio,žygių vaikų, kurie apleidžia Kipro mokyklas
ir lovas Aliaskoje, dėl to, kaip ir jų tėvai, jaučiantys
gėdą, norėdami atgauti priedermes žmonių
gyvenančių žemėje,
kad ant Hirosimos mūrinių sienų užtėkšti
atvaizdų siluetai atvirstų į nešiką, iškylautoją
ir taksistą,
išrišimo ginčų su pačiu savimi milžiniško
miesto gatvėse,
skelbimų apie vaiko gimimą laikraščiuose, kuriuose
išspausdinta su giliu liūdesiu pranešame, kad vaikas gimė,
įsimylėjėlių suakmenėjimo, nuo padų lig kaukolės kaulo
dengiančio smegenis, akimirksniu, vos jiems
pradėjus mylėtis,
požemių gyvių migracijos iki štolnės, kuria jie
ropoja aukštyn ir tada mus užpuola,
kristalų, kurie skriedami, besisukdami aplink save,
mus liesdami, risdamiesi verpetais
palei mūs kūnus, nulupa drabužius ir odą,
akimirkos, kai nieko daugiau negirdėsime, tik
paskutinį ūžesį, kurį kelia dantis griežiančios hienos, |
paskui laukiant.
Į viršų
DAUGYBOS LENTELĖ
Viens.
Nusiauk batus,
užsimesk senus marškinius
ir užsimauk senas kelnias.
Du.
Išdalink,
viską, ką turi,
ar tiesiog palik.
Trys.
Ankstyvą rytmetį
palik namus ir išeik
į mišką,
atokų,
labiausiai nutolusį nuo Tavęs.
Keturi.
Jis turi būti didelis,
tamsus ir tankus,
kuriame niekas negali ištverti.
Penki.
Eik ten,
kur manai
esant jo vidurį.
Šeši.
Pasilik gilumoje,
sėskis,
gulk,
užsikask lapais.
Septyni.
Lauk,
kol apspis žvėrys,
tada įkvėpk,
iškvėpk,
įkvėpk,
liaukis kvėpavęs.
Aštuoni.
Tuomet žvėrys užkauks,
užkauksi ir Tu,
nors net nekvėpteli.
Devyni.
Pagaliau Tu nieko daugiau nebegirdi,
Tu virtęs paparčiu,
grybu ar uoga.
Dešimt.
Nebylesnė tyla.
Versta iš: Wolfgang Weyrauch. Atom und Aloe, gesammelte Gedichte,
Poetologische Texte, 1991. Reclam Verlag, Leipzig.
Iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
