Petras Venclovas. SUSAPNUOTI GYVENIMAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 372 p.

       Sapną, kuris yra pagrindinis šios Petro Venclovo knygos siužeto komponentas ir teksto koncepcijos branduolys, galima traktuoti kaip loginės žmogaus sąmonės išraišką. Tai lemia turtingas kultūrinis apsakymų kontekstas ir atpažįstami sapno modeliai, jų struktūra: uždaros ir atviros erdvės (pilys, aptvertas sodas, į kapo rūsį panašus lazaretas – dangus, bekraštis ežero paviršius, laukas), veržimasis iš vienos erdvės į kitą (paprastai iš klaustrofobiškos į laisvąją, plačiąją). Šitą veržimąsi galima apibūdinti ir kaip pasąmonės veiksmą, ir kaip sąmoningą dvasios judesį. Kaip instinktyvią ir kaip metafizinę dvasios jauseną. Pastaroji – giliai žmogiška ir vargu ar gali būti priskirta nebyliam augalų ir gyvūnų pasauliui, kuris, pasak viduramžių gnostikų, visados sapnuoja ir niekados neprabunda. Sapnas – ne klausimo ir dvasios veiksmo, bet paklusimo bežodžiam instinktui erdvė. Sapne Dievas nesuteikia žmogui pasirinkimo laisvės: apsisprendimas – išimtinai sąmonės, dvasios vyksmas, o sapnas dažnai verčia paklusti tam, ką žmogui primena jo gamtiškas, iš molio nulipdytas kūnas, – pirmykščiams instinktams.

       Tačiau ir P. Venclovo apsakymuose, ypač jų cikle „Susapnuoti gyvenimai“, sapno gija plėtojama ne alogiškai, o sąmoningai. Sapno struktūra naudojama kaip jungianti tekstus priemonė, kuri padeda išryškinti svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus ir nesutaikomą ontologinį būties dualizmą. Tam pasitelkiami hipertrofuotos žemiškos bjaurasties ir idealizuoto, kiek sentimentalaus „dangiškumo“ įvaizdžiai. Riba tarp to, kas žemiška ir dangiška, neretai labai siaura, ir kuo arčiau pasakotojas prie jos priartėja, tuo labiau auga dvasios įtampa.

       Skaitydama „Susapnuotus gyvenimus“, prisiminiau paralelinį, hipnotinį D. Lyncho filmų pasaulį, kurio laikas teka labai keista trajektorija ir su mums žinomomis simbolinėmis laiko figūromis (apskritimu, linija) lyg ir neturi nieko bendra. Šių fantazijos pasaulių realybė tarsi nepasiekiama fizinei trijų matmenų erdvei. Ji nepaklūsta ne tik fizikos, bet galbūt ir metafizikos dėsniams – egzistencinės žmogaus būties situacijos nepriklauso nei nuo jo valios, nei nuo pasirinkimo. Ir mirtis, ir fizinis išnykimas, ir kančia, ir siela įgyja formas, neadekvačias žmogaus egzistencijos prasmei. Galbūt taip atsitinka todėl, kad žmogus savo fantazijos pasaulius kuria be Atpirkimo vilties ir be meilės, o tik eskapizmo šmėklos genamas?..

       M. Bulgakovo Meistrui („ Meistras ir Margarita“ ) gailestinga kūrėjo ranka suteikia Ramybės šalies palaimą. P. Venclovo apsakymų cikle „Susapnuoti gyvenimai“ tokią viltį, regis, norima suteikti pagrindiniam veikėjui Kazimierui P. Po baisių ir neviltingų klajonių, kruvinų mūšių, beprotnamio nykos ir siaubo mįslingos katastrofos nusiaubtame pasaulyje Kazimieras P. kaskart prabunda mirties patale, ir kyla nuojauta, kad švelni spragsinčių žvakių šviesa, kunigo dudenimas ir puslankiu susirinkę artimieji ir bus šioji Ramybės šalies vizija. Deja, ją nutraukia negailestingas laikas – siela vėl bloškiama į nežinią. Sakytum, nuosekliai išreiškiamos budistinės idėjos (amžinas persikūnijimų ratas), nes pasakotojas paaiškina, kad Kazimiero P. sapnai – tai dvylika jo reinkarnacijų, kurias reikia „parašyti“. Matyt, tik taip kiekvienas veikėjas gaus teisę gyventi ir teisę numirti. Tačiau ciklo pabaigoje viską sugadina šėtonas ir į trolį panašus dievas, nes tai, kas nuspėjama ir alogiška (reinkarnacijos), norima paaiškinti ir šį paaiškinimą užtempti ant krikščioniškosios koncepcijos kurpalio. Pakvimpa Mefistofelio ir Fausto lažybomis, o kažkur tolumoj šmėkšteli ir didinga Dante's figūra. Gerbdama autoriaus erudiciją ir laikydama vertingais kultūrinius jo prozos kontekstus (ypač savotiški tie, kurie susiję su senovės Japonija), vis dėlto nerandu koncepcijos, kuri autoriui būtų svarbiausioji, galbūt netgi neginčijama, kuria būtų galima patikėti. Tikėjimo konceptualumas svarbus šiandien, kai religinės pažiūros devalvuojamos ir tampa eklektiškos, kai tikima hobitais, ateiviais, kalbančiais medžiais ir ekstrasensų galiomis. Visuomenėse, kur išaugęs vartotojiškumas ir žmogus nuo dvasios seniai nusigręžęs į daiktą, tokie „tikėjimai“ priimami kaip savaime suprantamas dalykas ir liudija žmogaus vienatvę naujosios pagonybės pasaulyje.

       „Susapnuoti gyvenimai“ – pakankamai įtaigus kūrinys, kad suvoktumei, jog visi šie dalykai – vienatvė, įvairios fobijos ir manijos, skausmingas tiesos ir grožio ilgesys, bukas pasaulio sumaterialėjimas – nėra vien tik paviršutiniškos kūrinių koncepcijos ir vizualinės teksto raiškos būdai. Ieškoma atsakymo, ar kūryba yra išsigelbėjimas, ar ji apvalo, suteikia naujo gyvenimo viltį. Parašyti visas dvylika savo reinkarnacijų – tai galimybė suteikti savo kūriniams atgimimo malonę. Suteikus jiems košmarišką gyvenimą, įkvėpti prabudimo viltį. Tam reikia peržengti svarbiausią egzistencinę ribą – mirtį.

       Antrame knygos apsakymų cikle „Depresijos“ taip pat vyrauja mirties, kaip ribinės situacijos, pakeičiančios žmogaus egzistenciją, tema. Autorius ir toliau lieka ištikimas niūriai vizionieriškai stilistikai ir niekur neišbando nei „juodo“, nei „balto“ humoro – šito truputį gaila, mat ištverti dvi panašaus pobūdžio („depresyvias“) kūrinio dalis nelengva. Na bet humoras – toks keturkojis, kuris ne į kiekvieno avižas įbrenda… Todėl reikėtų išmesti jį iš galvos, nes ir autorius, kalbėdamas apie keturkojus, mini ne kokį žvengiantį Pegasą, o apokalipsės raitelius, raguotus žvėris ir kitokias nejuokingas pabaisas. Taigi būkime atlaidūs ir supratingi. Juolab kad šioje knygos dalyje esama ramių, elegiškų tekstų, kuriuos perskaitęs nejučia nustembi („Kaimas danguje“, „Elegija tėvui“). Fantasmagorijų prisotinti apsakymai neretai nublanksta prieš tokias trumpas elegijas – galbūt todėl, kad nesutramdoma ir dažnai dėl to kenčianti žmogaus vaizduotė turi nusilenkti paprastoms gyvenimo tiesoms. „Kaimo danguje“ senukas numiršta savo buvusios sodybos, virtusios dykra, vietoje, besirūpindamas gyvuliais ir namų ruoša, visu tuo, kas jau tik menama, kas nebeturi realaus kūno, bet išlikę atmintyje ir laike, kuris pavaldus nebe žmogui, o Dievui. Dėl tokio gailestingumo žmogui leista į šį laiką sugrįžti ir mirties akivaizdoje nugalėti vienatvę ir pasaulio abejingumą. Galbūt tai ir ne pergalė, o tik malonė. Bet kasdienos kultūroje, kurioje personažai negailestingai žudomi, tai jau gana daug.

       Dar vienas į akis krintantis P. Venclovo tekstų bruožas – vos ne visuose apsakymuose iškylanti angelo figūra, dažniausiai pasirodanti šviesiaplaukės moters įvaizdžiu (brunetės, matyt, atstovauja kitoms, ar ne tik uodeguotoms, struktūroms). Jeigu šitas personažas nevilkėtų žydros suknelės ir prie žvakės neskaitytų Naujojo Testamento, būtų įtikinamesnis, o skaitytojui gal ir įdomesnis, bet, matyt, autorius taip kanonizavo savo angelą, ir nieko čia nepadarysi. Gražu, kad moteris, tegu ir kiek efemeriška, P. Venclovo prozoje įgyja gelbstinčios ir palaikančios būtybės statusą, mat modernus vyriškos prozos herojus dažniausiai išsigelbsti dėl savo didybės ir intelektualumo. Tai, aišku, ne priekaištas moderniam herojui, o pagyrimas, sakyčiau, netgi džiaugsmas, kad mūsų proza tampa savarankiška. O jei P. Venclovas į šią modernių herojų broliją nebus priimtas (dėl moterų – angelų), tai neverta nusiminti. Jo niūri, manijų ir lengvos beprotybės kibirkštėlėmis spragčiojanti proza artima daugeliui mūsų, ir net kritikai negalės išsiginti, kad jų niekados nebuvo užplūdusi depresija, kad ir kaip muštųsi kumščiais į krūtinę. Ir nors depresija trukdo adekvačiai suvokti pasaulį ir reikalauja specializuoto gydymo, kas paneigs, kad ši liūdna būsena nėra Kastalijos ir Hipokrenės vandenų dalis?..