Ŗ

Aš mirties nebijau,
Tik velnioniškai pavargau
Mirti visą gyvenimą.

Man negaila savęs,
Net jei mirsiu sekmadienį,
Tik velnioniškai gaila mažylių.

Gal dar gaila rudo šuns,
Kurio akys vaikystėj žiūrėjo
Į mane, nors aš neatspėjau jo žvilgsnio.

Gal dar gaila grindų,
Ant kurių aš guliu
Jau daugelį metų. Tiek to...

Gal dar gaila Šeškinės miškų
Ir mylimo veido...
Bet nereikia kalbų ir nereikia jausmų,

Ir nereikia iliuzijų vėjo.
Nuogas gimęs, nuogas išeisiu,
Neturėsiu net vargšo drabužių.

Bus sekmadienis, o gal ketvirtadienis,
Nesvarbu, nes tai nieko nekeičia, –
Paslaptinga viešnia jau ateis pas mane –
Ji dienų nepažįsta.



Ŗ

– Žiūrėkit, senis dar gyvas!
– Žiūrėkit, senis keliasi!
– Žiūrėkit, senis kabinasi į gyvenimą!
– Žiūrėkit, senis nemoka numirti!
– Klausykit, senio širdis dar plaka!
– Kaip juokinga!
– Kaip apgailėtina!
– Kaip kvaila!
– Kaip banalu!
– Kaip beprasmiška!
– Trys milijardai antrasis senis!
– Tegyvuoja senis!
– Osana seniui!
– Kelkim jį ant laužo!
– Kilkit, dūmai, aukštyn!
– Dek, seni!
– Oooooooooo!..



Kai vienišas stovėjau Heathrowo
oro uosto minioje


Pasaulio tuštybė
užgriuvo tūkstančiu tonų
ir nežinojau, kur keliauju
neįstengiau prisiminti
grįžtu ar išvykstu
mirštu ar gimstu
gyvenu, ar jau seniai miręs
bet žavi japonė
iš Utamaro graviūros
išniro storų kostiumuotų
Afrikos diplomatų minioje
tokia maža ir grakšti
kad nustebęs sustingau
ohayio godzaimas
watasi wa ritowania dzin des
anata wa Ono no Komati san des ne

bet oras išretėjo ir miražas
išnyko pro iliuminatoriaus langą
pamačius Nidos kopas
mėlyno vandens apglėbtas

gyvenimas tėra smėlis
gyvenimas tėra vanduo
gyvenimas tėra vėjas

ir niekas sau nepriklauso



Kai senutė prabyla ainiškai


Senutė kalba
Ir kalba
Visokiom kalbom
Nors tik keturis
Skyrius baigė
Kaime prieš karą
Tikyba dailyraštis –
Ketvertukai
O dabar ima
Parašo hieroglifą
Kaligrafiškai
Bet iš kur
Visi stebisi
O užvakar ištarė
Suy unukaran ro1
Dar negirdėtai
Ir teko kviesti
Iš Saporo profesorių
Miyamotą Susimą
Kad išaiškintų
Jog senutė
Dar tada, kai
Hokaide ainų nebuvo

Gyveno žemyne kažkur
Prie Amūro ir gaudė
Upėtakius
Pintinės didumo
Ir giedojo senąja ainų kalba
Tane kuhosipi rusuy,
Kuyupo tananto kunukar oka!2

– Argi gali nusverti viso
Pasaulio stebuklai vieną senutę?!



Ŗ

Širdis dar plaks
Bet gėlės jau vys
Rankos nepažins kūno

Ausys girdės
Bet nesuvoks dermės
Akys neskirs spalvos

Kaulai nubals
Sąnariai išretės
Sausgyslės mariom vyniosis

Akis prie akies
Ausis prie ausies
Bet viską užlies tyla

Širdis susitrauks
Ir kaulai pagels
Bet pasaulio troškimas stiprės

Daug ko norėsis
Bet nieko neliks
Nes meilė yra limituota.

 
1 Dar susitiksime (ainų k.).
2 Aš noriu sugrįžti namo, kad greit galėčiau vėl susitikt savo mielą (ainų k.).