Evaldas Ignatavičius. LAIKINŲJŲ REIKALŲ PATIKĖTINIS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Evaldo Ignatavičiaus eilėraščių rinkinio „Laikinųjų reikalų patikėtinis“ pavadinimas – lyg ir nuoroda į diplomato pareigybę „laikinasis reikalų patikėtinis“ (prancūziškai Chargé d’affaire). Tai žmogus, kuris veikia užsienio valstybėje arba tarptautinėje organizacijoje, jei dar nėra paskirto vadovo. Rinkinyje šis įvardijimas truputį pakeistas – tiek, kiek reikia, kad atsivertų poetinė-filosofinė žodžių junginio prasmė. Norint ją sau atskleisti, reikėtų atidžiau įsiskaityti į eilėraštį „Terakotos eilinis“, nes būtent jame atsiranda žodžiai: „aš esu / šio pasaulio / svarbiausiųjų / reikalų / patikėtinis // molio kardas /išgaląstas menamiems mūšiams / požemio karalysčių dalybai / tariamajam laike“ (p. 12). Matome ryškią opoziciją: „pasaulio svarbiausių reikalų patikėtinis“ ir „laikinųjų reikalų patikėtinis“. Eilėraščio pavadinimas primena aštuntuoju pasaulio stebuklu vadinamą kinų imperatoriaus užsakymu iš molio nulipdytą kariuomenę, turėjusią saugoti valdovo kapą. Tačiau galia, kaip ir amžinybė tėra tik iliuzija. E. Ignatavičiaus eilėraščių rinkinyje pasaulis mums atsiveria kaip laikinas, praeinantis – „tariamajam laike“. Tačiau kalbantysis yra „patikėtinis“, vadinasi, kažkas (gal klūpantis Tvėrėjas iš „Sekmadienio“, p. 7) juo pasitikėjo, bent laikinai patikėjęs šį pasaulį ir gyvenimą.  

Veikėjo būsena – amžinas laikinumas:

namai buvo vakar
šiandien – gelžkeliai, viešbučių stotys
vienkartinė glamonių kaitra...
o rytoj?.. o rytoj mūsų lauks
iškrakmolytos vėsios paklodės
miesto prieglaudoj – ten
tavo likusį laiką suverps
tylios seserys...

„Vėluojantis“, p. 21

Su būtuoju laiku siejama namų erdvė, į kurią vis bandoma grįžti tiek per vaikystės patirtis („Namai“, p. 24), tiek įrašant savąją būseną („lyg gyventum svetur ir skolon“ –­ „Peliūkštis“, p. 10) į antikos kelioninių mitų įvaizdžius – „prišnerkštam traukiny parvažiuoja namo Odisėjas“, „ties bažnyčios tvora virkdo smuiką Orfėjas nusenęs“ („Antifrazė“, p. 36). Tačiau grįžimas į pirmapradę jauseną neįmanomas – netgi skonio potyriai susiję su dūlėjimu („skonis graikiško vyno, retsinos / pelėsių, voratinklių derlius“ – „Namai“, p. 24). Rodos, nieko labai nauja čia nepasakoma, nebent tiek, kad E. Ignatavičiaus eilėraščių subjektas – šiandieninis išeivis, todėl jo egzodas nėra priverstinis (kaip karo pabėgėlių). Vis dėlto sąmoningas apsisprendimas palikti tėvynę gal net labiau nubloškia į beprasmybės būseną: „kelkis bet kelkis – / tarsi bristum per pelkę / į darbą eik, pasistriksėdamas / į valgyklą, girdyklą – / juk pasaulis gražiausias / per drumzliną stiklą –­ / melskis, dauginkis, tuštinkis / kol...“ („Wake – up call“, p. 34).

Skaitant nuosekliai, krenta į akis eilėraščių formos įvairovė: vieni, kaip minėtasis „Wake – up call“, nerimuoti, atspindintys nerimastingą, netgi nervingą veikėjo būseną, jo dvasines įtampas, kiti – visiškai minimalistiniai, vos dviejų trijų eilučių, suskaidytų po žodį: „lazdyno lapai / grėbstomi į krūvą: mes esam / mes beveik jau esam / buvę“ („Lapkritis“, p. 61), treti – radauskiškai sustingę rimo estetikoje:

Taiklus pieštuko smūgis į akiduobę
Iš jos ištrykšta mėlynas saulėlydis
Keleivis vienišas kurį buvau pamiršęs
Iš tolo moja sužeistu sparnu

Bet kur jis skuba? Kur yra tas krantas
Kurį priėjus galima sustoti?..
Akis užpusto žiedlapiai spalvoti
Ir kviečia šokiui aklas muzikantas

„Stop kadras“, p. 26

Kaip teigia autorius pabaigos žodyje: „Į ilgus ir painius kasdienybės tekstus, vaizdų ir garsų griūtis atsakau trumpom promemorijom, kurioms reikia vis mažiau žodžių ir vis daugiau erdvės aplink juos.“ Tokioje – grynosios poezijos –­ erdvėje, estetizuotame „laikinųjų reikalų“ pasaulyje autoriaus patikėtiniais tampa visi skaitantieji: jiems, kaip štai paskutiniajame rinkinio eilėraštyje, taip ir pavadintame „Paskutinis“, akimirkai atveriama „kaligrafiškai“ krintančių snaigių paslaptis.