Ramūnas Jaras. Dzen dzen. Novelės, CD. - K.: Kitos knygos, 2008.

       Leotuvos “muzono” ir (ne)sudegusio teatro akademijos bei slaptosios rožės ložės magistras, multiinstrumentalistas ne(o)litvinskis, eksperimentinio polistilistinio grupinio “Endiche vis.sat” (alias “Echidna aukštyn”) magas, ilgametės avangardinės fiestos ne tik  Kaune “Sumirimas” (“Didelis pasaulis”) orgininkas vargininkas “dziabas” Jaras – seniai nebe naujokas ir dar ne seniokas viešajame “litlito” diskurse. Jo esytės bei nobelytės tarsi belytės lėlytės sesytės, periodiškai printeriuotos “Šatėnuose”, “Nemune” ir virtualybėse, galop gallop’u sprinteriavo kaip kontroversiškųjų kontrkultūrinių “kitų knygų” ir oficiozinių kulto ministerijų paradoksalios sankergos pernešiotas vaisius. Autoriaus nuosekliai, bet ne sekliai kurtas kurtinantis savotiškas antipopuliarumas, apogėjais kulminavęs užupių galerų bei jogų gojų gaisrais, (ne)taktiškais kompaktiškų plokštelių it šiferio lakštų (nuo)laužais, besilaižančių ugnies liežuvių ir knygos viršelių perviršio barbeque, lemia jo tekstų, grafiti ir grojinių virsmo leidiniu atitinkamą (ne)parduodamumą bei (ne)vartojamumą.

       Dzenbiustinis debiutinis novelių venulių vienulys, autorizuotas 1992–2006 m., suponuoja reiklią kūrinių perranką ir at(at)ranką, kūrybinio įdirbio, neretai (ne)reikalingo perdirbio tęstinumą, demonstruoja teminį sistemingumą, stilistinę įvairovę bei, svarbiausia, tekstus į visumą integruojančius autentiško talento k(l)odus. (At)grasiai pagarsėjęs akademybėje ir pramoginėje raštijoje bei renginijoje, realybėje ir virtualybėje, autoritariškasis R. Jaras rinkinyje pasireiškia kaip intensyvios poetinės prigimties ir taupios verbalinės raiškos fenomenas, kaip ultragarsinio “miano” šoumenas, feng šui fenu maniakiškai džiovinantis “dvasinį peną”. Akivaizdžiai perėjęs ir neužsilikęs nei kraštutinai ezoteriniame, nei egzoteriniame lygmenyse, nei Vakarų dualistinėje, nei Rytų monistinėje arba holistinėje pasaulėžiūroje, novelistas unikaliai varijuoja, transformuoja, peržengia, perženklina, esmėkaita perkaitina skirtingiausių asmeninių ir kolektyvinių (pa)sąmoningų (pa)tirčių energijas į savitą jų svitą, tarpais ant “siuriko” nešmenų ašmenų bal(an)suojančių vaizdinių vaidzinių srautą.

       Būdamas lietuvių literatūros tradicijos “meinstrymo” paraštėje, nesitapatindamas, bet ir nebodamas tapti figūra greta H.Kunčiaus, R.Gavelio, guru Jaras gūra į “postiko” sangriuvą sangrovą, eksponuodamas pomoderniąją mąstysenos, jausenos, elgsenos paradigmą, tačiau, skirtingai nei minėtieji grandai, nors nevengia žongliravimo citatomis bei intertekstualumo, labiau išryškina ne ekskliuzyvinio, sąlyginai vyriškojo, eurologofalocentristinio prado (dešiniojo pusrutulio) bei “homo lituano vero” normas ir nenormalumus, o inkliuzyvines moteriškojo, net uniseksinio prado (kairiojo pusrutulio) paranormas ir metanormalumus. Kaip eseistinės prozos  pozos kultivuotojas, pritariantis “autoriaus mirčiai” ir “didžiųjų pasakojimų” demitologizavimui, už teksto (ne)pasiliekantis rašytojas manipuliuoja pūliuoja globalizuoto beglobio pasaulio vardais ir likimais, be kompleksų iki užkimimo kimšdamas į jų nuogus kūnus ir liesas sielas postmoderniai, ar antikos pavyzdžiu, savąsias behierarches, anarchines, tačiau ne beprasmes ištarų fejerijas. Tekstuose išskleidžiamas pasaulio kaip pasaulių polipiško daugialypiškumo koegzistavimas, tvarkingų ir aiškių lai(š)kų pabaigos grėsminga, vietomis rėksminga, nuojauta ar tariamai ramus ramūniškas konstatavimas katastrofiškai užgriūva skaitytoją kaip ramunėlių virsmas miruolių nuoviru, kaip trumpasis jungimas – “susijungimas su moteriškuoju “ing” (“Sigutė ir berniukas”). Poetiškai, pranašiškai, su paranojiška ar hiperrealistine įkrova nuolatos (per)spėdama apie kitų realybių galimybę, Jaro sintetinių kraujosruvų tikrovė (pa)kuria paralelinių srutų ir alternatyvių (iš)matų krūvas – “iškrypėlių ir bjaurių pamaivų dvasinių žaidimų smėlio dėžę, taip nepatinkančią tvirto požiūrio į gyvenimą šalininkams” (“Smuikininkė”).

       Antrindamas ir tuo pat metu apversdamas požiūrį, kad poetai yra blogio pranašai, grotesko, sarkazmo, (auto)ironijos kupinų novelių koliaže R.Jaras nemechaniškai “pritrenkia minties galia”, perveržia “atsišriubavusius” varžtus, paveržia iš neokonų  ekoproveržius ir užima siauras išėjimo anapus provėžas, net kai/jei išeities iš tikrųjų ir nėra (“Dvidešimt viena tragiška, persipynusio siužeto novelytė”). Nestatutiškai, nestatiškai liesdamas veikėjus, leisdamas juos ir save pamatyti nestatistiškai, permatyti “kiaurai” (“Metamorfozė”), vidury skaitymo ritualo apsigalvoti net autoritetus, kad darome “absurdiškus, niekur neaprašytus dalykus”, autorius priverčia “verkti be priežasties” (“Verksmas”), nusikirsti ranką, kad ji apglėbtų visą pasaulį (“Jing Žengas”). Laiko e(k)lipsėmis, postfroidistinėmis sapno “alter ego” hiperrealybės universalizacijomis (“Dresdenas”), postkafkiškomis metamorfozėmis, tikrumo dėl pasaulio rūmo išsk(l)aidymu, debiutantas laiduoja demaskuoti laiko ženklus – visuotinį vartotojiškosios postindustrinės visuomenės vėžį – “energoinformacinį parazitą” (“Sigutė ir berniukas”), ne(o)liberalų “dirbk, pirk ir mirk” totalitarizmą, propagandines pinigų maldų grandines, hipochondriškąjį vaisto nuo visų ligų sindromą (“Pieno vynas”).

       Jaras – po “tamsos riterio”, tariamo teroristo ar  mirtininko juokdario kaukėmis perregimai prisidengęs humanistas – genialiai nuvainikuoja išpranašautas ir mus totaliai apžiojančias žiojinčias “etaloninę (tele)viziją” (“Sigutė ir berniukas”), “elito ir runkelių” atskirtį, korumpuotą, nuasmenintą, perdėm buitinio, nebebūtin(i)o buvimo “nepakeliamą lengvybę”. Čia erzina menu, “neskirtu kurti grožį”, t.y., skirtu skirti etinius vertinimus nuo estetinių, verifikuoti banalybes, atpažinti ir neišpažinti bananų valstybės, “the failed states” status quo (“Smuikininkė”), čia kiborgistiniu urbanistiniu “fentezi” naikina gamtos ir antgamtiškumo, subjekto ir objekto, organikos ir mechanikos tradicines sutartines ribas, simultaniškai jas atkurdamas (“Pieva ir miškas”). Asmeninio tobulėjimo ar degradacijos,  (be)dieviškojo per-kūniškojo tratėjimo ratukus susiedamas su visatos ratais, vizijonieriškomis me-sijomis ir adatingais dantračiais, naujųjų mitologemų gimdytojas “daro” didžiųjų religijų triadas ir nomadas, idant ieškotų ir rastų ka dir labia abejotiną, viltingai visuotinesnį viseto principą. Kūrėjas raukydamasis kranksi “bachūrų chebros” neovulgata, išrūkydamas neva “amžinųjų” įtampų krūvius, išardydamas grafomaniškų vunderkindų “trojkes”, išvartydamas paviršutiniškojo dvasingumo bankomatus, įsukdamas ne pigius davinčiškus, o subtilius deividalinčiškus, kinematografiškai traktuojamus karminius smagračius, įgaunančius indigo pagreitį sulig kiekvienu sakiniu, nauju puslapiu.

       Radikaliai atsisakydamas visų realių ir galimų, net numanomų mokytojų ir mokinių (“Jing Žengas”), šis artistas tampa mokytojas ir mokinys pats sau, taip kukliai pretenzingai pretenduodamas būti mūsų XXI a. raštijos novatoriumi, pateptuoju be įvesdinimo, (ne)tuščiažiedžių metafizinių lygčių karaliumi be karūnos. Aštrindamas ir gludindamas, skaidydamas ir harmonizuodamas, teigdamas ir neigdamas žmogaus, pasaulio ir metatikrovės (ne)tiesinių santykių ambivalentiškumą, ambicingasis Ramūnas J. įrodo, kad ekstrahuoti ir abstrahuoti, sudėti draugėn, tekstai, piešiniai ir “gabalae” nesumenksta, o šventai švinksta bei minkštai ręžiasi šiuolaikinian viešajan diskursan. Švytinčiais rakursais ir raižančiais ekskursais kursuodami Ten ir atgal, (ne)valingai sąlygodami, keista išmone keisdami sąmonės valiutų kursus, vietomis gal net sulenkdami, perlenkdami, aplenkdami laiką, laukia savojo skaitytojo, savojo meto, savosios apokalipsės. Dzin dzilin, iš kelio, sekuliaraus dzenkatolicizmo Nevalos!

       2008 m. rugjūtis