Benediktas Januševičius KIŠKIS KIŠKIŠKAI KIŠKENA      Benediktas Januševičius. KIŠKIS KIŠKIŠKAI KIŠKENA: eilėraščių rinkinys su kompaktine plokštele. Kaunas: Kitos knygos, 2008.

 

Turiu prisipažinti – niekada nemėgau rožinės spalvos. Ji man atrodė šlykšti, atgrasi, nedovanotina ir t. t. Joje slypėjęs deklaratyvus infantilumas per daug atkakliai šaukėsi akių dėmesio, tai buvo šis tas kraugeriško, erzinančio. Be to, rožiniai daiktai man apskritai atrodydavo neverti DAIKTŲ vardo. Argi galima rožinį daiktą rimtai traktuoti kaip kokios kitos spalvos daiktą? Geriausiu atveju tai viso labo daiktelis, dalykėlis, niekutis, nesusipratimas. Ryškiai rožinė dėžutė niekada nebus taip pat rimtai vertinama kaip juoda, mėlyna, žalia ar medžio spalvos. Knyga rožiniu viršeliu? Tokių nebūna! Tai jokia knyga – nebent knygelė ar dar geriau – knygutė. Ir dar visai mažutė – neužaugusi. Bet...

 

Daugeliu atvejų Benedikto Januševičiaus eilėraščiai taip pat primena daiktelius, dalykėlius, niekučius bei nesusipratimus. Ir nors iš dalies dėl to „kaltas“ jų artumas dadaistiniams ir ne tik žaidimams, kuriuose taip pat esama infantiliojo prado, pagrindine šio panašumo priežastimi būčiau linkusi laikyti lietuviams būdingą dogmatiškumą, kuris smerkia bet kokią radikalesnę literatūros naujovę. Kita vertus, visa tai laikyti naujove galima tik prastai pažįstant savo „kiemą“. Vienos naujovės, deja, dažnai pasmerkiamos amžiams likti naujovėmis, o kitos – „populistiškesnės“ – greitai įsitvirtina ir apkrečia savo bakterijomis, sporomis ar kuo tik nori jaunus, savo kelio ieškančius poetus. Keista, bet infekuoti jaunuoliai bėgant metams įsilieja į lietuvių literatūrą, juos noriai skaito ne tik mažų miestelių bibliotekininkės; gėrėdamiesi platinamu užkratu šypsosi ir galvomis bei galvutėmis patenkinti linksi užkrato platintojai, nes tai garantuoja, kad mokslininkai jų ligai suteiks TRADICIJOS vardą. Taigi. Galime diagnozuoti, kad esama TRADICIJOS, amžinos naujovės bei agrarinės lietuvių poezijos gerbėjų klubo „Suglebusi Smilga“, kurį įprasta klaidingai vadinti „grafomanijos“ terminu. Visi šie šaunumai turi savų trūkumų. Laikinoji naujovė, Lietuvoje įprastai nusipelnanti TRADICIJOS vardą, yra perdėm dvasinga, iki apsivėmimo „gerietiška“, „lengvai“ skaitoma, sunkiai išsiverčiama kas antrame eilėraštyje nepaminėjus „dievo“, „poeto“, „lietaus“ ir pan., žodžiu, būtų galima ją pavadinti intelektualiu popsu, kuriam smarkiai stinga intelektualumo. Klubas pats savaime yra ganėtinai aiškus reiškinys, tokio džiaugsmo pilna visuose LT rajonuose ir didesniuose kaimuose, šio judėjimo atstovai didžiausiu asmeniniu atradimu, už kurį turėtų gauti Nobelio premiją ar bent kaimyno Zigmo pagyrimą, laiko rimą „saulė – pasaulis“.

 

Kiek sudėtingiau apibrėžti „amžinosios naujovės“ grupę, kuriai iš dalies priklauso ir Benediktas Januševičius su savo naujai pasirodžiusia knyga „Kiškis kiškiškai kiškena“. „Amžinosios naujovės“ terminą šiuo atveju tenka pasirinkti dėl tokios paprastos priežasties – vos pasirodžiusi naujovė šiek tiek pasiautėja ir būna greitai pamirštama, kol ateina kita karta ir vėl vėl vėl VĖL. Šios grupės atstovų kūryba, kaip jau supratome, nėra absoliučiai unikali. Iš anksčiau gyvenusių poetų jai būtų galima drąsiai priskirti Praną Morkūną, kuris tiek savo kalbos stiliumi, tiek eilėraščiuose slypinčiomis erotinėmis dermėmis primena Benedikto Januševičiaus knygoje „Kiškis kiškiškai kiškena“ skambančias natas. Savo ruožtu P. Morkūno pasekėju skelbiasi kunigas, poetas Skaidrius Kandratavičius. Tačiau pastarojo kūrėjo pasitelkiama poetinė kalba, nors ir turi neabejotino modernumo vočių, tačiau yra kur kas tolimesnė P. Morkūnui už tą, kurią vartoja B. Januševičius. Vienintelis akivaizdus panašumas, jungiantis tiek S. Kandratavičių, tiek B. Januševičių, tiek P. Morkūną, yra už kalbos dermių (S. Kandratavičius) bei dekonstrukcijų (B. Januševičius ir P. Morkūnas) paslėpta erotika, kūniškumas.

 

Knygoje „Kiškis kiškiškai kiškena“ apstu erotikos: „minetas/ korsetas parketas/ 69/ po to/ šiaip“ („užsienietiškai“, p. 19), „ak ir oi gi“?/ ak tai štai gi?../ im ki, ką gi.../ imk na va gi/ va gi, na!!!“ („pokalbis su laiminga pabaiga“, p. 23), „tylos skruostai ir lūpos tylos/ tylos bučinys/ tylos aistra/ tylos liemenėlė – tylos papukai/ tylos atodūsis, įdūsis/ aimana“ („vienatvė“, p. 56), „zylutės kaip skylutės/ gal eikime prisėsti/ arba verčiau progulti“ („varlytės kaip gėlytės...“, p. 21), „kiškutis kutis kutis/ laputė putė putė“ („šis tas apie (nebaigtą) meilę“, p. 14) ir t. t. Tačiau ši erotikos linija B. Januševičiaus tekstuose labai trapi, neryški, skaitantysis priverstas nuolat sau užduoti klausimą, ar ji iš viso egzistuoja, ar tai tik jo „gauruota“ vaizduotė (ir „kąPoGalaispasakytųFroidas??“). Ši erotika tokia švelni, visai nepanaši į pornografiją, kaip ir kvietimas išgerti visai neprimena kvietimo nusigerti: „varlytės kaip gėlytės/ driežiukai kaip bitutės/ gal eikim prieš saulutę/ arba verčiau įkalkim“ („varlytės kaip gėlytės...“, p. 21).

 

B. Januševičius puikiai valdo kalbą, kalbiniai eksperimentai, kalbos dekonstravimas atveria naujas žmogiškas prasmes: „nr. su atodūsiu – padrąsinamai nr./ nr. gedo ir tebegenda nr./ nr. tu visgi ne aš nr.“ („Nr. Abrutytė“, p. 4). Autorius turi savo kalbą, tačiau nėra linkęs ja piktnaudžiauti. Kiekvienas knygos eilėraštis yra savarankiškas, nepriklausomas nuo kitų. Greta garsinių bei dekonstruotos kalbos eilėraščių galime rasti siurrealistinių sklandaus teksto kūrinių: „dar keletą metrų kaukti/ kaip mėnulis kaukia į šunį/ plasnoti vėliau kiek atvėsti/ kaip langas vėsta žvelgdamas/ į vynuogės lapą“ („vėlinės vėl“, p. 54). Savo energiniais virsmais jie primena anksčiau išleistos Benedikto Januševičiaus knygos „Raugintu krauju“ kuriamą atmosferą. Kad ir kaip elgtųsi autorius: ar dekonstruotų kalbą, ar eksperimentuotų susitelkdamas prie garsinių virsmų, ar neapsistodamas prie formos plėtotų turinį – visuomet išlieka lyriškumo brūkšnelis ironiškos šypsenėlės dozė, skiriasi tik pastarųjų proporcijos. Tai gana paveiku, be to, liudija autorių gebant ir – svarbiausia – norint reikštis visapusiškai, tačiau šis visapusiškumas drauge spendžia spąstus, kurie knygoje „Kiškis kiškiškai kiškena“ ne visuomet išlieka tušti. Tiesą pasakius, gana dažnai autoriui koncentruojantis į fonetinius žaidimus, žodžių dekonstrukciją – eilėraščių turinys būna gana menkas, o tuose tekstuose, kuriuose susitelkiama į turinį, nukenčia forma.

 

Knyga „Kiškis kiškiškai kiškena“ įdomi ir dėl apipavidalinimo, kurio autorius taip pat yra Benediktas Januševičius. Visoje knygelėje eilėraščiai rašyti ranka, kiek tamsesne nei viršelio rožine spalva. Skaitant 12 p. esantį eilėraštį „bobikas piktas...“, akys užkliuvo už paryškintos „o“ raidės: „kytrasis gnomikas/ gomas su lomiku/ gnomas su lomiku“. Nusprendžiau, kad reikia „pagūglinti“, nes pastaruoju metu aš labai pamėgau „gūglinti“ (visiškai nesvarbu, ar yra rimta priežastis, ar nevisai). Ir šventoji „google.com“ (apie kurios dieviškumą kada nors, išėjusi į gerokai neužsitarnautą pensiją, parašysiu ištisą knygų ciklą) man „atiteleportavo“ Benedikto Januševičiaus 2006-08-08 eilėraščių publikaciją interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Pastaroji ir prasidėjo ne kuriuo nors kitu, o būtent šiuo eilėraščiu apie piktą bobiką, kurio paryškinta „o“ sukėlė man priešlaikinės menopauzės būseną, atseit. Ir ką jūs manot – ogi čia buvo viena raide daugiau negu knygoje, taigi aš nepaprastai apsidžiaugiau. Žybsintis bei patenkintai šnypščiantis ekranas bylojo: „kytrasis gnomikas/ gnomas su lomiku/ gnomas su lomiku“. Ir jokios paryškintos, ranka rašytos „o“ nebuvo nė kvapo! Galime leisti sau maloniai paspėlioti, ar Benediktas Januševičius iš anksto numatė įterpti šį patobulinimą į knygelę ir sąmoningai paryškino vieną raidę pats, sau ir kitiems pabrėždamas šį pokytį, ar netyčia rašydamas tekstą praleido raidę ir nusprendė, kad bus gerai ir taip, ar visa tai tiesiog kabalą įvadas?

 

Kad ir kaip būtų, lieka pastebėti vieną neginčijamą tiesą – tiek tekstai, tiek nedidelis knygelės formatas bei apipavidalinimas, tiek prie jos pridėtas CD su draugų įskaitytais Benedikto Januševičiaus tekstais susilieja į jaukią harmoningą visumą, kurioje net rožinė spalva liaujasi būti rožinė ir atlieka tik vienos iš keistos dėlionės detalių funkciją.

 
Kulturpolis.lt
2009-02-25