juodvalke_egleEglė Juodvalkė – poetė, žurnalistė, rašytoja, keturių poezijos leidinių ir autobiografinės knygos autorė, nuolat gyvenanti JAV, buvo atvykusi į Lietuvą dalyvauti „Poezijos pavasaris 2007“ renginiuose. Išleistos knygos – „Jei tu paliesi mane“ / „If you touch me“: eilėraščiai, Chicago: Pedagoginis lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1972. „Pas ką žiedas žydi“: eilėraščiai, Chicago, Ateitis, 1983. „Mnemosinės vėrinys“: eilėraščiai, - / Vilnius: Vaga, 1996. „Cukraus kalnas, arba Lietuvos cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“: memuarai, - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. „Veidrodis ir tuštuma“ / „The Mirror and the Void“; eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. Nuo 1991 m. – LRS narė.

 

Esi dviejų kultūrų žmogus. Gimusi, augusi ir subrendusi JAV, bet savo šaknis įleidai Lietuvoje tuomet, kai Nepriklausoma Lietuva buvo  tik svajonėse. Įdomu, kodėl pasirinkai tokį gyvenimo būdą?

 

Nežinau, ar jį pasirinkau, ar  jis mane parinko. Žinau tik viena - esu lietuvė, augau kaip lietuvė, nors gimiau ir užaugau ne savame krašte, o Amerikoje. Nieko nepadarysi, tokia buvo lemtis, bet ji nenulėmė, kas aš esu.  Kita vertus, viso to negali paaiškinti mano brolis Uosis, kuris lygiai kaip ir aš buvo auginamas tų pačių tėvų, tokioje pat aplinkoje, ta pačia dvasia, bet jam lietuviškumas, lietuvybė ir Lietuva, tik žodžiai - graži šalis, tėvų šalis, bet  tiesioginio salyčio su Lietuva ar lietuviškumu jis turi mažai.

 

Tos pačios šaknys, tas pats kamienas, tai kur tada ieškoti atsakymo?

 

Nežinau, gal tai slypi mūsų charakteriuose, gal Uosis buvo pragmatiškesnis ir žiūrėjo į gyvenimą kaip gyvenimą, o aš gal jį mačiau skirtingomis spalvomis. Lietuva man buvo svarbi nuo pat mažens, kadangi ji buvo svarbi mano tėvams, bet ir tokiomis aplinkybėmis galėjau įgyvendinti savuosius troškimus ir buvau maloniai nustebinta, kad man sekėsi…

 

Bet ištekėjai už kitataučio?

 

Taip, o tas kitatautis yra lenkas. Jei kas būtų pasakęs, jog ištekėsiu už lenko, bučiau trumpai atrežus: „Nesamonė! Tokių kvailysčių geriau man nepasakoti, nes taip niekada nebus“. Bet pasirodo, kad meilė daro savo ir ten valstybinių sienų nėra.

 

Esi dvikalbė. Kai kalbi lietuviškai, niekas nežino, kad esi amerikietė, o kai kalbi angliškai, tai niekas nežino, jog esi lietuvė.

 

Sutinku, bet dar yra ir kitas reiškinys: jei žmogus žino patį faktą, kad esu iš Amerikos, tai tada pradeda girdėti ne tokį tarimą ir sakosi suprantąs, jog gyvenu užsienyje.

 

Kokia kalba buvo parašytas pirmasis eilėraštis?

 

Lietuviškai. Jis buvo rimuotas, ko dabar nedarau, ir išspausdintas „Ateities” žurnale. Tada man buvo 15 ar 16 metų.

 

Kuria kalba lengviau kurti, lietuvių ar anglų?

 

Nėra jokio skirtumo. Mano eilėraščiai prakalba neužprogramuota kalba, kartais angliškai, dažniausiai lietuviškai, bet yra buvę ir graikiškai. Kalbos ir rašymo procesas vyksta gal iš dalies aplinkos paveiktas ar erdvės, kurioje esu. Jei bendrauju su lietuviais, sakykim, Santaros suvažiavime ir išklausau kokias tris dienas paskaitų, tai tada rašau eileraščius lietuviškai. Universitete rašydavau daugiausia angliškai.  Bet angliškai parašyti eilėraščiai yra jau kitokie, nes skiriasi savo forma ir strukūra, o rašant lietuviškai, jau kas kita, kartais turiu ir suturėti save, kad nesileisčiau į lankas.

 

Nesileistum į lankas?

 

Turiu saugotis, kad nebūčiau sentimentali, nes lietuvių kalba labai lengva sentimentaliai rašyti.

 

O Tavo kalba, turbūt sutiksi, bent poezijoje yra neornamentuota?

 

Taip, bet man reikia apie tai galvoti; ankščiau būdavo daug sunkiau susidoroti su sentimentalumu negu dabar.

 

Čikagos universitete baigei slavistiką. Kodėl pasirinkai tą, o ne kitą filologijos šaką?

 

Nes tik  Slavistikos  fakultete galėjau studijuoti lietuvių kalbą. Tuo metu ją dėstė kalbininkas lituanistas Petras Jonikas. Atskirai nuo studijų Slavistikos fakultete tame pačiame universitete pradėjau mokytis vaidybos, bet tai dariau be universitetinės įskaitos, tik savo malonumui.

 

Tai iš kur teatro gija Tavo gyvenime, atsimenu, kad jaunystėje dalyvavai teatro saviveikloje?

 

Gal iš šeimos, o gal ir iš tetų, nors nei tėtis, nei mama nedalyvavo jokioje teatro veikloje, bet mama labai mėgo baletą, operą ir teatrą. Esu dėkinga savo mokytojui Zigmui Moliejui, kuris supažindino mane su elementariausiais sceniniais įgudžiais – kaip reikia eilėraštį deklamuoti, o ne „dainuoti”. Nebeprisimenu, kada pirmą kartą atlikau vaidmenį, bet gerai prisimenu pirmąjį spektaklį, į kurį tėvai mane nusivedė. Tai buvo „Karalaitė teisutė”, neužmirštama diena mano gyvenime, nes jau nuo pat mažens jutau trauką teatrui ir scenai. O jie mane vesdavo į visus renginius, žinoma, tik lietuviškus, nes nei tėtis, nei mama neidavo į amerikietiškus spektaklius. Kai paaugau ir pradėjau dalyvauti teatro saviveikloje, nutariau, kad ir ateityje noriu dirbti teatre. Apsigynusi bakalaurą Čikagos universitete, išvažiavau studijuoti teatro į Pietų Ilinojaus universitetą (Southern Illinois University, Carbondale), nes tai buvo vienintelė vieta Amerikoje, kurioje tuo metu buvo galima ne tik studijuoti, bet ir įsigyti lietuvių, latvių ar estų teatro magistrą pas profesorių Alfredą Straumanį.

 

Tai kodėl iškeitei rampos šviesą į radijo mikrofoną?

 

Prasidėjus vasaros atostogoms, profesoriaus dėka gavau pasiūlymą dvi savaites padirbėti „Laisvosios Europos radijuje“ (RFE), Niujorko skyriuje. O kvietimą profesorius gavo iš rašytojo Algirdo Landsbergio, kuris tuo metu ten dirbo. Nesvarbu, kad buvo tik dviejų savaičių vasaros darbas, bet kas nenorėtų praleisti dvi savaites Niujorke, tame mieste, kur visas teatras klesti, o aš ten nuvažiavusi galėsiu juo gerėtis. Važiuodama į Niujorką sau sakiau - kas bus, kas nebus su lietuviais, bet, brolyti, ten - teatras, ten - mano svajonės, ir pajutau tuomet savyje visapusišką meilę teatrui. Ir, žinoma, kaip dažnai gyvenime būna, atsitiktinai gavau pasiūlymą iš RFE ir turėjau pasirinkti: arba dirbti „Laisvosios Europos radijui“, užmiršti Niujorką ir teatrą, arba atsisakyti ilgai puoselėtos minties, kad aš kada nors padėsiu Lietuvai. Suprantu, tai skamba labai naiviai, ir kai kas gali pasišaipyti iš tokių mano minčių, bet iš tiesų taip buvo.

 

Visai suprantu, ką Tu sakai, nes lietuviškasis jaunimas anais laikais, gyvendamas išeivijos gyvenimą, dažnai klausdavo savęs: kaip aš galiu padėti Lietuvai.

 

Taigi, tokios mintys ir buvo, nes jomis gyveno mano tėvai ir tą jausmą perdavė man. Žvelgiant giliau, tai nebuvo tikras pasirinkimas, kadangi niekas man nesiūlė Niujorko teatro, bet būčiau bandžius, o ar būtų pasisekę, tai jau kitas klausimas. Pradėjau rimtai svarstyti, kadangi už darbą, kuris būtų Lietuvai, niekas niekur laisvajame pasaulyje tuomet nemokėjo, išskyrus „Amerikos balsą“, „Laisvosios Europos radiją“ ir dar kelis universitetus, kur žmogus galėjo pragyventi iš lietuvių kalbos, o man tada jau buvo labai svarbu, nes rašiau eiles ir jas spausdinau.

 

Kaip visa tai nutiko, kad gavai pasiūlymą įsdarbinti RFE?

 

Tai buvo 1973-ieji, man tada buvo 23 metai. Kaip jau minėjau, pirmoji pažintis su „Laisvąja Europa“ buvo dvi savaitės Niujorke. Taip susiklostė, kad tuo metu Aušra ir Jonas Jurašai turėjo atvykti į Niujorką ir ten įsidarbinti, bet jų dokumentai įstrigo biurokratiniuose labirintuose ir laikinai reikėjo žmogaus. Tuo žmogumi tapau aš. Norėdama toliau dirbti radijuje, parašiau laišką tuometiniam RFE direktoriui Juozui Laučkai į jų centrą Miunchene, ieškodama galimybės įsidarbinti ten, bet gavau neigiamą atsakymą, nes tuo metu nebuvo žadama lietuvių skyriuje steigti naujų etatų. Pasilikau Niujorke, kol Jurašų reikalai susitvarkė, ir grįžau į universitetą tolesnėms studijoms.

 

Kai man pranešė, kad yra darbas, net nedvejodama mečiau studijas ir išsikėliau į Miuncheną. Kai tėvai sužinojo, kad iškeičiau studijas į Miuncheną, tai mama sunerimo, kaip aš tokia jauna mergaitė gyvensiu viena tarp svetimų, o tėvas pasakė: „Dirbsi Lietuvai, gerai”. Rimtai pagalvojus, viskas gali skambėti labai patetiškai, bet aš to nejaučiau ir taip negalvojau. Tuomet mąsčiau, kad toks mano gyvenimas, tam jis yra, aš ten važiuoju, ir nė nesvarsčiau, kiek tas darbas bus Lietuvai ir kiek Amerikai. Iš tiesų Amerika man mokėjo už darbą Lietuvai. O kaip buvo gerai.

 

RFE išdirbai beveik du dešimtmečius, o per tą laiką Lietuva tapo nepriklausoma.

 

Taip, laikai pasikeitė, ir aš sau pasakiau, kad dabar atėjo laikas apsispręsti, nes RFE centras iš Miuncheno buvo keliamas į Prahą. Dirbdama Miunchene jaučiau, kad dirbau Nepriklausomybei, nors tiesioginio poveikio ją atkuriant ir neturėjau, bet netiesiogiai jaučiau, kad mano indėlis ten irgi yra. Jei važiuočiau į Čekiją, tai man atrodė, kad ten važiuočiau ne dėl Lietuvos, bet tik dėl pinigo, o šito aš tikrai nenorėjau. Toks gyvenimo būdas man būtų buvęs svetimas. Pagalvojau ir apie savo tėvus, kurie jau buvo sulaukę brandaus amžiaus.

 

Atleisk, bet ar gavus pasiūlymą įsidarbinti Miunchene būtum ten važiavus be atlyginimo?

 

Ne, bet kai man pasiūlė darbą, tai pasakė, kad mano mėnesinė alga bus 410 dolerių. Skamba labai mažai, bet pasirodo, kad aš nenugirdau, būdama tokia puskurtė, nes kai pamačiau pirmąją savo algą, tai buvo parašyta 910 dolerių. Nemažas skirtumas, ar ne? O,  pagalvojau, visai neblogai: galiu dirbti Lietuvai ir užsidirbti pragyvenimui.

 

Iš Miuncheno grįžai į Čikagą, kurioje negyvenai tiek metų. Kas toliau?

 

Suprask, staiga man atsiverė Lietuva ir pradėjau gyventi tuo, ko aš neturėjau visus tuos dvidešimt metų. Aš negalėjau lankyti Lietuvos, negalėjau dalyvauti jos veikloje, jos gyvenime. Aš galėjau prie to prisidėti tik savo darbu, bet tai ir viskas. O dabar atsidarė durys ir išgirdau: labas, čia Lietuva.

 

Ar teisingai Tave supratau? Pirmiau Tu gyvenai Lietuva, o paskui Lietuvoje?

 

Bet kad aš negyvenau Lietuvoje, nors, kalbant netiesiogine prasme, tai taip. Iš Čikagos  į Lietuvą pradėjau važineti du kartus per metus. Kartais ten viešėdavau po mėnesį ir pusantro, o vieną kartą, prisimenu, išbuvau net 2 mėnesius.

 

Kas trukdė ilgiau pabūti Lietuvoje?

 

Sveikata, nes visą savo gyvenimą kovojau su cukralige, ir antra, apsisprendžiau apsigyventi arčiau tėvų. Kai grįžau, mano mama buvo 88-erių, o tėvelis - 83-ejų, ir aš nenorėjau toliau palikti jų vienų. Todėl nepasilikau Europoje, bet su vyru persikelėme į Čikagą.

 

Kiek poezijos knygų esi išleidusi?

 

4 poezijos knygas ir vieną autobiografinę memuarų knygą, kurią pavadinau „Cukraus kalnas, arba Lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse”.

 

Esi poetė, bet pradėjai rašyti prozą? Ar čia vėl naujas gyvenimo etapas, turintis ryšį su Lietuva?

 

Mano vyras Henrykas buvo tas žmogus, kuris paskatino parašyti šią knygą dar mums gyvenant Miunchene, bet turiu prisipažinti, jog iš pradžių abejojau, ar pajėgsiu tai padaryti. Tačiau jis nenusileido. Galiausiai ir man atėjo mintis, kad norėčiau sau įrodyti, jog galiu rašyti prozą ir padėti savo tautiečiams, papasakodama jiems išgyvenimus su šia liga. Turiu pasakyti, jog ta mano liga ir trukdė, ir netrukdė, tik reikėjo išmokti su ja susigyenti. Žinoma, buvo atvejų, kai su ja riedavomės kaip turgaus bobos, bet vis tiek sugebėdavau (beveik) daryti tai, ką norėjau.

 

Atvažiavusi į Lietuvą pamačiau, kad ten žmonėms, kurie serga cukralige, labai sunku. Pirmiausia jie neturėjo daug informacijos apie tą ligą, ir daug žmonių nežinojo, kaip su ja reikia gyventi. Nekalbu apie faktus, kurių gydytojai gali jiems pateikti, bet paprasčiausiai, kaip cukrininkai turi elgtis kasdieniame gyvenime.

 

Šia knyga norėjau parodyti, kad ta liga negali stabdyti žmogaus gyvenimo .Su tam tikrom išlygom galima beveik viską daryti. Nesvarbu, kad žmogus serga cukralige, bet jis gali dirbti, ką nori, daryti, ką nori, ir neleisti ligai nurodyti jo gyvenimo krypties. Kiekvienas žmogus, kuris serga cukralige, turi pajusti, kad jis kontroliuoja savo ligą, o ne liga jį. Tai šitą mintį aš ir norėjau perduoti, kai pradėjau galvoti, koks buvo mano gyvenimas su cukralige. Kai įsigilinau, pamačiau, kad daug ką galiu pasakyti žmonėms, kurių lemtis yra tokia pat, kaip ir mano. Knyga buvo išspausdinta Lietuvoje, bet ne Amerikoje, nes man buvo svarbu, kad lietuviai cukrininkai žinotų, jog viskas galima, bet niekuomet neužmirštų, kad negalima gyventi neatsižvelgiant į ligą. Taip, galima  ją apeiti ir padaryti savo, bet gyventi su ja vis tiek reikia.

 

Atvažiavai į Lietuvą tik dėl to, kad galėtum dalyvauti „Poezijos pavasaryje”. Atvažiavai su neveikiančiu inkstu, nes Tavo persodintas inkstas jau kuris laikas nustojo veikęs, ir Tu lauki naujo donoro.

 

Iš tiesų, dabar man yra reikalinga kraujo švarinimo procedūra – dializė. Ji atliekama tris kartus per savaitę. Sirgdama diabetu gyvenau beveik pusšimtį metų, o dabar - jau ne. Gyvenu su trečia kasa, kuri veikia normaliai nuo 2004-ųjų, bet mano inkstas, kuris buvo persodintas irgi tais pačiais metais, po metų nustojo veikęs, ir donoro turbūt reikės laukti dar porą metų. Pirmą kartą man inkstas buvo persodintas 1983-iaisiais, o kasa – 1994 m. Galiu pasigirti, nes kai paskutinį kartą  man persodino kasą, mano cukraligė dingo. Gaila tik, kad inkstas liovėsi veikęs, bet su viskuo reikia susigyventi. Prieš metus atrodė, kad bus gana sunku ištempti šį laikotarpį, bet žiūriu, jog viskas neblogai sekasi, kad aš Lietuvoj, kad sugebėjau skaityti savo eiles, sugebėjau pamatyti savo draugus ir gimines, o kas svarbiausia, kad gyvenimas tęsiasi.

 

Kada vėl grįši į tėvynę?

 

Rudenį. Tada noriu ilgiau pabūti, nebent gaučiau naują inkstą, tuomet jau reikėtų mažiausiai porą mėnesių praleisti namuose, ir koks pusmetis praeitų, kol galėčiau pajudėti į užsienį. Man gyvenimas Lietuvoje yra tikrai geras. Turtinga nesu, bet man daug nereikia. Ekonomiškai nejaučiu tų sunkumų, kuriuos jaučia žmonės čia, bet jeigu jie neturi problemų dėl sveikatos, tai, man atrodo, kad vienas kitą atsveria. Aš gal žiūriu šiek tiek kitaip į gyvenimą.  Mano požiūris yra matyti gera, matyti aplinkos grožį ir norą, kad žmonės kartkartėmis bent nusišypsotų tik dėl to, jog gera šypsotis. Tai yra gyvenimo džiaugsmas - džiaugtis tuo, ką turi.

 

Gal naujos knygos Tavo planuose?

 

Taip, reikia pabaigti knygą apie Marquette parką ir kitą apie lietuviškumą. Žinoma, mano mintyse yra ir nauja poezijos knyga, bet ji dar toli, kadangi pernai nebuvo ypač gera sveikatos būklė ir dializė šiek tiek trukdė, tai negalėjau susitelkti. Prieš porą mėnesių pradėjau jaustis geriau ir pajutau, jog vėl galiu rašyti, kad nemirė ta gyslelė. Žiūrėsim, kaip bus toliau, bet svarbu, kad jaučiu, jog esu gyva. Todėl iki pasimatymo rudenį.

 

Dėkoju už nuoširdų ir informatyvų pokalbį.

 

Su poete kalbėjosi Leonas Narbutis

Bernardinai, 2007-06-12