janusevicius_benas_ir_che       Šiuolaikinės lietuvių literatūros gerbėjams pristatyti Benedikto Januševičiaus, matyt, nebereikia. Šis poetas, aktyviai eksperimentuodamas ir vizualinės, ir garsinės poezijos srityje, vis dėlto nuolat pabrėžia eilėraščio turinio svarbą. Septintąją savo knygą-kompaktą išleidusį poetą kalbina Kasparas Pocius.

 

       Tavo „kiškiai“ buvo pristatyti daugybę kartų. Ką pačiam davė tie pristatymai? Ar jie patys netapo poetinio vyksmo dalimi? Poezijos generatoriumi?

 

       Ar turi galvoje „Kiškis kiškiškai kiškena“ pristatymus? Na, pristačiau Panevėžy, Vilniuj ir truputį pamojavau Rokišky. Argi galėjau su kiškiais neužsukti Rokiškin? Taigi trys kartai. Nedrįsčiau teigti, kad tai daugybė.

 

       Spėju, jog kalbi apie mano daugiabalsius skaitymus. Susirinkom, paskaitėm keletą kartų, ir tiek. Pirmuosius tokius, tarkim – garsinius, tekstus parašiau baigiantis 2003-iesiems. Po metų ryžausi pakviesti bičiulių būrį į knygyną „Eureka!“ ir paskaityti apie kiškius ir kitką. Bičiuliai susirinko, tačiau kai kurie jų taip nuoširdžiai įniko repetuoti, kad pamiršo skaitymus, ir jau buvau visiškai netekęs vilties, jog kada nors tos repeticijos baigsis ir mes paskaitysim. Tačiau atsirado naujų pajėgų, ir viskas išėjo bent jau pakenčiamai.

 

       Visi tie rožiniai tekstai man suteikė daugybę džiaugsmo ir jau spėjo pabosti. O svarbiausia – įsitikinau, kad turiu nemažai bičiulių, kurie visuomet mielai man pagelbsti arba iškrečia kiaulystę. Paprastai, pagal mano sumanymą, „kiškius“ turėtų skaityti aštuoniese. Tiesiog sustojame visi, išsidalijame tekstus ir skaitome, kas kam pažymėta. Kartais skaitydavo mažesnė kompanija: šeši ar keturi žmonės. Iš viso gal kokius aštuonis ar devynis kartus. Bet galop tai ėmė pabosti, tai ir nusprendžiau visa sukrauti į knygiūkštę. Tegu ilsis, o pats mėginsiu dar ką parašyti.

 

       Tavo kiškis – sociali ir kartu asociali būtybė, gyvuojanti gyvenimo ir pasaulio paribiuose. Ar kiškis yra tavo alter ego?

 

       Sunku pasakyti, galbūt kiškis yra mano alter ego, o galbūt – aš kiškio. Tai gana painus reikalas. Tačiau tenka pripažinti, kad pastaraisiais metais kiškiai įsitvirtino tiek mano, tiek ir mano bičiulių gyvenime. Kiškiai ir blaivybė.

 

       Kaip manai, ar poezija gali atlikti socialinę funkciją, ir kaip ji gali tai padaryti?

 

       Poezija ir atlieka socialinę funkciją. Argi poezijos skaitymas nėra socialinis aktas? Mėgavimasis eilėraščiu, išgyvenimai, poezijos nagrinėjimas, recenzijos, komentarai, ginčai, juk visa tai – socialu...

 

       Spėju, kad šitaip klausdamas Tamsta turi omeny pilietinę ar net politinę funkciją. Net neabejoju, kad poetas turėtų būti pilietiškas, tačiau argi dėlto jis privalo kimšti viską, kas pakliūva po ranka į tekstus? Neįsivaizduoju, kaip tai padaryti kokybiškai.

 

       Kur geriausia skaityti poeziją: kavinėje, salėje ar miške?

 

       Juk ne blogiau už mane žinai, kad poeziją geriausia skaityti lovoje. Kartu su mylimąja. Tuomet viskas tampa kažkaip aiškiau. Tekstai tarsi sminga tiesiai į širdį. Bet kadangi neturiu lovos, ir mylimoji kaži kur toli, tai skaitau poeziją, kur pakliuvo. Geriausia ten – kur tuo metu skaitau! Pats gal prisimeni, kaip sykį, daugiau nei prieš pusantrų metų, skaičiau savo tekstą apleistai fermai. Ji buvo neblogai klausytoja. Uoliai kartojo kiekvieną mano žodį. Smagu. Buvo.

 

       Esi užsiminęs apie problemą, kad skambų eilėraštį galima užrašyti, o gražaus eilėraščio perskaityti neįmanoma. Ar bandai šią situaciją taisyti savo tekstais?

 

       Kalbėdamas apie tai kaip pavyzdį pasitelkiau Alio Balbieriaus eilėraštį „Šiame laikrodyje“. Kaip perskaityti šį eilėraštį, kad klausytojas išgirstų smėlio laikrodį? Tačiau apie tai kalbu kaip apie faktą, o ne problemą. Aš, regis, tik minėjau garsinių ir vaizdinių tekstų skirtumus: vienų galima klausytis, į kitus – žiūrėti. Nereikia čia nieko taisyti ar gadinti. Tegu gyvena.

 

       „Kiškis kiškiškai kiškena“ – garsinės poezijos projektas. Ar esi artimas audiovizualinės poezijos judėjimui?

 

       Nesu nei artimas, nei tolimas. Tiesiog esu. Šalia. Man patinka „Sintezijos“ darbai, „AVASPO“ koncertai, įdomu tai, ką galima pamatyti „Tarp“ festivaliuose (ir pačiam smagu pasiplaikstyti!). Tik kartais tuose veiksmuose, vaizduose ir garsuose pritrūksta pačios poezijos. Gerai, kad žmonės sugeba burtis ir ką nors padaryti drauge, bet labai apmaudu, jog dažnai pritrūksta nedidelės smulkmenos – padoraus teksto, vietoj kurio nevykusiai pametama sauja žodžių.

 

       „Kiškiai“ – kas kita. Tai gyvas kūrinys, kuriam nereikia įgarsinimo technikos, programinės įrangos ar specialiųjų efektų. Reikia geranorių, nuoširdžių žmonių. Ir pirmyn. Panašus choras galbūt galėjo susiburti prieš šimtą, galbūt galės – ir po dviejų šimtų metų. Įrašas tik išsaugojo šį sumanymą, tačiau nė kiek jo nepakeitė. Tai balso, o ne techninis kūrinys, todėl pagrindinis vaidmuo čia tenka skaičiusiems žmonėms ir Virgiui Gasiliūnui, o ne technikos stebuklams.

 

       Domiesi garsų poezija. Kuo šis žanras mums gali atrodyti naujoviškas? Juk tai – turbūt pirmykštė poetinė kalba, dabar, regis, tampanti vis rafinuotesnė.

 

       Nežinau. Tiesiog man tai įdomu ir linksma. Be abejo, pats žodis kūryba tarsi įpareigoja ieškoti, atrasti, griebtis ko nors nauja... Bet dabar tai man nebesvarbu. Aš tik pasikliauju savo galva ir klausausi savo širdies. Ir šiedu organai man nemeluoja.

 

       Kai nežinai literatūros istorijos, tai atrodo nauja, kai žinai, tai atrodo sena. Poezija yra nuostabus menas, nes ji nepelninga. Taigi rašydamas gali jaustis laisvas. Laisvas abėcėlės kalinys. Todėl beveik nesvarbu, kas jau buvo, o kas dar bus. Tiesiog rašau, ir tiek.

 

       Ar jautiesi priklausąs kokiai nors poetų grupei? Ar laikai tokias priklausomybes besikeičiančiomis ir nereikšmingomis?

 

       Esu vienas tų, kurie vis dar užsuka į „Suokalbį“. (Sakau, vis dar, nes pastaraisiais metais rašytojai į „Suokalbį“ retai užsuka.) Taigi dažniau sutinku Aušrą Kaziliūnaitę, Marių Buroką, Andrių Jakučiūną... Kartais ką nors nuveikiame kartu. Kiti kolegos ir bičiuliai susitinka kitose užeigose. Dar kiti išvis niekur nesilanko. Galbūt įmanoma išskirti tam tikras kompanijas, tačiau poetų grupė esamomis aplinkybėmis man atrodo neįmanoma. Nebent tai būtų vieno žmogaus grupė :)

 

       Daug kas tave laiko paskutiniu keturvėjininku, dadaistu ir pan. Kiek tavo poezijoje nulemia avangardinės poezijos tradicija? Ar pats laikai save jų įpėdiniu?

 

       Savęs dėliojimas į lentynėles – linksmas dalykas. Keturvėjininkai, dadininkai – smagūs žmoneliai, tačiau tarp jų nebeįsisprausi, kad ir kaip jie patiktų. O aš esu Benas, gyvenantis XXI a. pradžioje.

 

       Tai visgi kas Tau yra poezija: ženklas, stilius, žodis ar veiksmas? Kas iš šių komponentų tau svarbiausias?

 

       Gerai, kad čia ne koks nors testas, kur privaloma pasirinkti vieną esamų mygtukų! Poezija yra jausmas. Eilėraščio tekstas tėra vokas, slepiantis laišką – eilėraščio turinį. Manyčiau, kad eilėrašty svarbiau yra laiškas, o ne vokas.

 

       Bernardinai.lt

       2009 08 17